2020-09-16 Nr. AB-17165-3-64-3-00845-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1013-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00845-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. H. J. (S. H. J.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. H. J. (S. H. J.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. H. J. (S. H. J.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, (toliau – ir atsakovas) 104 859,80 Eur turtinės žalos ir 1 035 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir atsakovo atstovas, Šiaulių TI) jis buvo kalinamas nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. sausio 30 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), pažeidžiant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimus, į jį nepagrįstai įskaičiuojant neteisėtai įrengtų perteklinių miegamųjų vietų (gultų) užimamą plotą bei sanitarinio mazgo plotą. Kamerose sanitariniai mazgai nėra atskirti nuo gyvenamojo ploto, todėl pažeidžiamos higienos normos, nėra oro šalinimo sistemos, todėl tvyro nemalonus kvapas. Tualetas įrengtas priešais įėjimo duris, kuriose įrengtas stebėjimo langelis. Kamerose neįrengtos spintelės nuteistųjų daiktams susidėti, nėra maisto produktų spintelių arba lentynų, taburečių, veidrodžių. Į dušą asmenys išvedami ne dažniau kaip vieną kartą per savaitę ne ilgiau kaip 15 minučių.

3. Pareiškėjo teigimu, kamerose nėra mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos, o papildomos grotos įrengtos taip, kad kalinami asmenys negalėtų pasiekti lango. Šiltuoju metų laiku negalima vėdinti patalpų per langus ir būna nepakeliamai tvanku ir karšta, o šaltuoju metų laiku negalima langų užsandarinti ir būna šalta bei drėgna. Kamerų langai iš lauko pusės apsaugoti grotomis, o kamerų viduje įrengtos grotos, kad kalinami asmenys negalėtų rankomis pasiekti lango. Kamerose nuo lubų krisdavo tinkas, kalkės ir dažų atplaišos. Kamerų sienų viršutinė dalis yra dažyta kalkėmis ir nėra lengvai valoma. Daugumos kamerų grindys yra iš suirusio ir išdaužyto betono. Kamerose yra tarakonų.

4. Pareiškėjas teigė, kad nuteistųjų asmenų sveikata atvykimo metu netikrinama. Priėmimui pas gydytoją reikalaujama pateikti rašytinį prašymą. Pareiškėjas nurodė, kad kalinami asmenys privalo būti aprūpinami darbo pajamomis arba jiems turi būti mokamos pašalpos ir teikiama parama iš socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų, tačiau pašalpos nemokamos, parama neteikiama, higienos ir materialinio aprūpinimo normų reikalavimų nesilaikoma. Indai plaunami šaltu vandeniu, nenaudojant indų plovimo priemonių, o tai sudaro sąlygas plisti užkrečiamosioms žarnyno ligoms. Pareiškėjas nurodė, jog neaprūpinimas tualetiniu popieriumi ypatingai žemina jo žmogiškąjį orumą. Neišduodami čiužinio ir antklodės užvalkalai, antra paklodė, antras pagalvės užvalkalas ir antras rankšluostis. Karantino patalpoje minkštasis lovos inventorius (čiužinys, antklodė, pagalvė) naudojamas be užvalkalų ir be paklodžių, įsigeria kūno riebalais ir prakaitu. Minkštasis lovos inventorius geriausiu atveju tik dezinfekuojamas ir yra pasibaisėtinos būklės. Šiaulių TI teikia komercinę rūbų skalbimo paslaugą, nors higienos normos įpareigoja turėti skalbyklą ir sudaryti sąlygas skalbti bei džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, tačiau kalinami asmenys priversti rūbus skalbti ir džiovinti gyvenamosiose kamerose.

5. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI nebuvo nustatomi jo fiziologiniai mitybos poreikiai, nes jie neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų fiziologinės mitybos normų, viso kalinimo metu jis kentė alkio jausmą, o tai prilygo kankinimui. Valgiaraščiai yra diskriminaciniai, nes nustato vienodo dydžio maisto davinį visiems tos pačios kategorijos kaliniams ir nesuteikia galimybės asmeniui, kurio fiziologiniai poreikiai yra didesni, gauti padidintą maisto davinį. Pareiškėjas sportuoja, todėl jo maisto poreikiai yra ženkliai didesni. Pareiškėjas aplinkybę, kad dirbantys asmenys gauna darbo užmokestį ir gali papildomai įsigyti maisto, laikė diskriminacija pagal socialinį požymį, o tai, kad nustatyti skirtingi maisto racionai vyrams ir moterims, – diskriminacija pagal lytį. Pareiškėjas nurodė, kad išpažįsta (duomenys neskelbtini), todėl be sąlygų laikosi privalomų religinių draudimų (duomenys neskelbtini), bei stengiasi, kiek įmanoma, laikytis religinių reikalavimų maisto kokybei (duomenys neskelbtini). Pagrindinis draudimas – kategoriškai draudžiama naudoti maistui „nešvarią“ mėsą, t. y. dvėselieną, plėšrūnų mėsą, kiaulieną. Šiam draudimui jokių išimčių nėra, todėl įkalinti asmenys šio draudimo privalo laikytis.

6. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Šiaulių TI administracija nevykdė pareigos Šiaulių TI pastatus ir patalpas įrengti ir įregistruoti kaip gyvenamąsias, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) nevykdė pareigos kontroliuoti Šiaulių TI administracijos veiką (neteisėtą neveikimą), o Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Ministerija) nevykdė pareigos kontroliuoti Kalėjimo departamento veiką (neteisėtą veikimą). Pareiškėjas teigė, jog teisinio reguliavimo prieštaringumas sudarė sąlygas atsakovo atstovui pažeidinėti pareiškėjo teises, tačiau šis prieštaravimas (nekokybiški norminiai teisės aktai) žalos pareiškėjui tiesiogiai nepadarė.

7. Pareiškėjas paaiškino, kad jo patirta turtinė žala yra visų privalomų baldų, kurie neįrengti kamerose, patalynės, higienos priemonių, materialinio buitinio aprūpinimo priemonių, kurios nebuvo išduotos kalinimo laikotarpiu, suma.

8. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjui teko nuo 3,69 kv. m iki 18,4 kv. m gyvenamojo kameros ploto, todėl visas pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus, o atsižvelgiant į tai, jog minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas. Teisės aktuose nėra imperatyvaus reikalavimo visiškai atitverti sanitarinį mazgą, tačiau Šiaulių TI sanitarinis mazgas yra atitvertas iš visų keturių pusių. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Sienelės aukštis kur kas didesnis nei 1,5 m, todėl akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad nėra jokių duomenų, jog kas nors būtų stengęsis piktybiškai stebėti pareiškėją naudojantis sanitariniu mazgu. Šiaulių TI taikytini tik tie teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato, patalpų rekonstrukcijos ar kapitaliniais darbais, todėl negalima konstatuoti atsakovo atstovo neteisėto veikimo dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su drėgme ar oro trūkumu. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.).

10. Atsakovo atstovas nurodė, jog Šiaulių TI šiluma teikiama centralizuotai, kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius bei valymo priemonės, kurios yra numatytos teisės aktuose, Šiaulių TI nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Esant reikalui Šiaulių TI administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), tačiau jokių skundų dėl netinkamos dezinfekcijos vykdymo pareiškėjas Šiaulių TI direktoriui nebuvo pateikęs.

11. Atsakovo atstovo teigimu, Šiaulių TI tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį (dušą) vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę, į dušą vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Pareiškėjas patalyne ir higienos priemonėmis buvo aprūpinamas pagal jo kalinimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, o pretenzijas dėl patalynės neatitikimo higienos normos reikalavimams paneigia Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento (toliau – ir Visuomenės sveikatos centras) patikrinimo aktų turiniai. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenumato, jog laisvės atėmimo vietose kalinamiesiems būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus jų gyvenamosiose kamerose. Šiaulių TI skalbia viršutinius drabužius, jei suimtasis (nuteistasis) asmeninėje sąskaitoje ne trumpiau kaip 3 mėnesius neturi pinigų. Atsakovo atstovas nurodė, kad suimtieji ir nuteistieji, jiems atvykus į Šiaulių TI, iki kol įforminami dokumentai bei bus atlikta krata, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, pagal teisės aktų reikalavimus jiems atliekama medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Po to suimtieji ir nuteistieji iš minėtų kamerų paskirstomi į gyvenamąsias kameras.

12. Atsakovo atstovas nurodė, kad Šiaulių TI yra suėmimą vykdanti įstaiga, suimtiesiems nėra numatyta galimybė dirbti, todėl Šiaulių TI Socialinės paramos fondo suimtiesiems nėra, pareiškėjas su skundais, prašymais ar peticijomis dėl pašalpų / išmokų ir darbo suteikimo nesikreipė. Šiaulių TI laikomi asmenys yra maitinami visaverčiu maistu pagal Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog maistas neatitinka jo religinių įsitikinimų, bet kartu teigė, kad jam nebuvo tiekiamas maistas, kurio jis negali valgyti. Šiaulių TI nebuvo gauta pareiškėjo skundų dėl netinkamos mitybos.

13. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad nenustačius dėl ginčo laikotarpiu Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

15. Kalėjimų departamentas nurodė, kad ginčo laikotarpiu buvo gauti 4 pareiškėjo skundai dėl jo laikymo sąlygų Šiaulių TI. Pareiškėjo 3 skundai dėl galimybės susitikti su jo išpažįstamo tikėjimo dvasininku buvo persiųsti nagrinėti Šiaulių TI, o dėl netinkamo maitinimo Šiaulių TI buvo išnagrinėtas Kalėjimų departamente. Kalėjimų departamentas 2016 m. balandžio 25 d. raštu Nr. 2S-2336 (toliau – ir Raštas) pareiškėjui nurodė, kad valgiaraščiai, pagal kuriuos maitinami suimtieji / nuteistieji sudaryti pagal didžiausios asmenų grupės maitinimosi ypatybes, sudaryti valgiaraščius ir gaminti maistą kiekvienos religinės grupės nuteistiesiems nėra jokių galimybių, todėl jiems siūloma maitintis pagal vegetarinio maitinimo valgiaraščius. Kalėjimų departamentas Rašte pareiškėjui siūlė maitintis pagal nedirbančių vyrų vegetarinio maitinimo valgiaraštį.

16. Kalėjimų departamentas nurodė, kad teisės aktais nėra nustatyta pareiga laisvės atėmimo vietų įstaigoms kviesti ir užtikrinti dvasininkų lankymąsi pas suimtuosius / nuteistuosius asmenis, tačiau, atsižvelgęs į pareiškėjo skundo argumentus, vertino, kad pareiškėjas galėjo ir turėjo suprasti bei suvokti apie galbūt pažeidžiamas jo laikymo sąlygas Šiaulių TI. Kalėjimų departamentas teigė, jog pareiškėjo nurodomi dvasiniai išgyvenimai nebuvo tokie dideli, kad būtų galima juos įvertinti pinigais.

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

18. Ministerija nurodė, kad gavo pareiškėjo skundą dėl jam padarytos žalos. Pareiškėjas neteisėtais laikė Šiaulių TI, Kalėjimo departamento veiksmus ir neveikimą, o taip pat Ministerijos neveikimą, pavaldžių institucijų nekontroliavimą ir nekokybiškų norminių teisės aktų priėmimą. Pareiškėjas nurodė, kad dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų jis patyrė 104 859,80 Eur turtinės žalos ir 1 035 800 Eur neturtinės žalos. Ministerija teigė, jog pareiškėjas nesutinka su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymais, o taip pat Vyriausybės nutarimais, mano, kad jie parengti netinkamai.

19. Ministerija pažymėjo, kad kol pareiškėjo skunde nurodyti norminiai aktai yra nepripažinti neteisėtais, tol laikytina, kad jie yra teisėti ir turi būti taikomi. Nagrinėjamu atveju nebuvo atlikta neteisėtų veiksmų, pareiškėjas neįrodė jam padarytos žalos fakto, todėl pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas.

II. 20. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. balandžio 18 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2015 m. gegužės 25 d. iki 2015 m. gruodžio 14 d. dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių TI perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

21. Teismas nustatė, kad pareiškėjas šioje administracinėje byloje su skundu kreipėsi dėl jo kalinimo Šiaulių TI sąlygų nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2017 m. sausio 30 d., tačiau dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių TI perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, nuo 2015 m. gegužės 25 d. iki 2015 m. gruodžio 14 d. yra įsiteisėjęs Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1282-394/2016, t. y. yra priimtas teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu.

III. 22. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjo S. H. J. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas ir teisė į maitinimą pagal religinius įsitikinimus buvo pažeista, o reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

23. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentą dėl Kalėjimų departamento ir Ministerijos nevykdomos pareigos kontroliuoti sau pavaldžių institucijų veiką (neteisėtą neveikimą), nurodė, kad teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė. Teismas nustatė, jog pareiškėjas Kalėjimų departamento bei Ministerijos veiksmus (neveikimą) abstrakčiai sieja ir su kitų asmenų subjektinių teisių apsauga, su ginčui neaktualiais laikotarpiais, todėl šiuos pareiškėjo motyvus / reikalavimus teismas siejo su viešojo intereso gynyba. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ) privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims nesuteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą, tačiau šie asmenys turi galimybę prašyti ištirti norminio administracinio akto nuostatų galiojimą pagal ABTĮ 113 straipsnį. Teismas nustatė, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjas ABTĮ 113 straipsnyje nustatyta tvarka neišreiškė valios dėl norminio akto teisėtumo tyrimo inicijavimo, todėl sprendė, jog nėra pagrindo inicijuoti norminio teisės akto (norminių teisės aktų) tyrimo procedūras ABTĮ numatyta tvarka dėl pareiškėjo kvestionuojamų norminių aktų teisėtumo.

24. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustato, jog suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisinis reguliavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teismas nustatė, kad pareiškėjo skundas dėl minimalaus gyvenamojo ploto užtikrinimo nagrinėtinas tik už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 14 d. iki 2017 m. sausio 30 d. Pareiškėjas Šiaulių TI nagrinėjamu laikotarpiu buvo kalinamas kamerose Nr. 87, 39, 22, 86, 89, 20 ir 45, kuriose buvo kalinama nuo 1 iki 5 asmenų. Teismas nustatė, jog pareiškėjas visą šį laikotarpį buvo laikomas, kai vienam kalinamam asmeniui teko nuo 3,69 kv. m iki 20,29 kv. m kameros ploto, ir tai atitiko teisės aktuose keliamus reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Šiaulių TI kamerose, kai vienam asmeniui tekęs kameros plotas buvo mažesnis nei 3 kv. m, nebuvo laikomas (iš bendro kameros ploto išskaičiavus kameroje esančio sanitarinio mazgo plotą).

25. Dėl sąlygų apgyvendinimo kamerose teismas aptarė Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir HN 134:2015) 14–17 punktus, Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 2 ir 13 punktus, analizavo Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, atsižvelgė į skundo dėl higienos reikalavimų kamerose nagrinėjimo laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 14 d. iki 2017 m. sausio 30 d. ir darė išvadą, kad kameroje Nr. 89 dirbtinė apšvieta neatitiko nustatytų dydžių (HN 134:2015 14 punkto pažeidimas). Teismas kitų pažeidimų ginčui aktualiu laikotarpiu nenustatė.

26. Dėl patalynės išdavimo, čiužinių dezinfekcijos (valymo), rūbų skalbimo / džiovinimo teismas vertino Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus ir sprendė, kad Šiaulių TI sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius ir viršutinius drabužius sudarytos, minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) išduodamas dezinfekuotas dezinfekavimo kameroje, vykdoma dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracija.

27. Teismas nurodė, kad Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normos, patvirtintos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, nustato laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas. Gyvenamojoje patalpoje turi būti lova, spintelė, stalas, taburetė arba stalo ilgio suoliukas ir kiti būtini baldai bei inventorius. Nors pareiškėjo skunde nurodyta, kad kamerose buvo ne visi teisės aktuose numatyti baldai (dėžės susidėti daiktams, kt.), teismas atsižvelgė į atsakovo atstovo siekį suderinti minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimus su pareiga užtikrinti teisės aktuose numatytų baldų buvimą kamerose, ir sprendė, jog negalima konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl galimo tam tikros rūšies baldo trūkumo (nesuteikimo).

28. Teismas vertino atsakovo atstovo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo (sanitariniai mazgai veikiantys, atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, sienelės aukštis yra kur kas didesnis nei 1,50 m, sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių), vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika privatumo užtikrinimo aspektu ir darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo.

29. Dėl atvykusių asmenų sveikatos tikrinimo teismas rėmėsi Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais ir nustatė, kad suimtieji ir nuteistieji, naujai atvykę į Šiaulių TI, tiriami dėl plaučių tuberkuliozės (atliekami rentgenologiniai tyrimai), dėl Žmogaus imunodeficito viruso nešiojimo (atliekami infekcijos antikūnių tyrimai), dėl sifilio (atliekami serologiniai tyrimai). Tyrimų rezultatai surašomi į asmens sveikatos istorijas. Esant teigiamiems tyrimų rezultatams, tolimesniam ištyrimui, diagnozės nustatymui bei gydymui suimtieji ir nuteistieji siunčiami į Laisvės atėmimo vietų ligoninę.

30. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. gegužės 18 d. prašyme prašė nebenagrinėti jo 2016 m. gegužės 2 d. prašymo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 9 straipsnio 1 dalies pagrindu suteikti jam galimybę pasimatyti su (duomenys neskelbtini) dvasininku.

31. Dėl naudojimosi dušu teismas vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pažeidimo nenustatė.

32. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, kurioje reglamentuojamas pasivaikščiojimas gryname ore, ir vertino pareiškėjo teiginį dėl nuteistųjų diskriminacijos. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, jog konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems skiriama norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas, ir sprendė, kad nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo išskiriamas iš kitų asmenų, todėl jo teiginiai dėl diskriminavimo atmesti.

33. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neneigė, jog Šiaulių TI vyrams išduodavo vieną ruloną tualetinio popieriaus mėnesiui, t. y. vykdė teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentus dėl didesnio kiekio tualetinio popieriaus išdavimo mėnesiui atmetė.

34. Dėl maisto energetinės vertės, religinius įsitikinimus atitinkančio maitinimo teismas aptarė Fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintų Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, nuostatas, Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117, (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės) 7 punktą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, jog specialus maitinimas asmenims skiriamas esant gydytojo(ų) specialisto(ų) išvadai. Teismas nustatė, kad byloje nėra rašytinių įrodymų, iš kurių būtų matyti, jog pareiškėjui gydytojų nurodymu būtų buvęs skirtas specialus maitinimas. Dėl pareiškėjo argumento, susijusio su jam nesuteiktu maitinimu pagal jo religinius įsitikinimus, teismas vertino Raštą, kuriame nurodyta, kad sudaryti valgiaraščius ir gaminti maistą kiekvienos religinės grupės nuteistiesiems nėra jokių galimybių, todėl jiems siūloma maitintis pagal vegetarinio maitinimo valgiaraščius, vadovavosi EŽTT praktika, kurioje nurodoma, jog kaliniams turėtų būti teikiamas maitinimas atsižvelgiant į jų religiją, ir darė išvadą, kad atsakovo atstovas Šiaulių TI ir Kalėjimų departamentas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo prašymus dėl pareiškėjo maitinimosi pagal jo religinius įsitikinimus. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo teisė į maitinimą pagal religinius įsitinimus buvo pažeista.

35. Teismas analizavo Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 21 ir 27 punktus ir darė išvadą, jog karšto vandens tiekimo sistema nebuvo privaloma kamerų sanitariniame mazge. Teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl karšto vandens kameroje atmetė taip pat ir vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

36. Teismas nustatė, kad byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog patikrinimų metu Šiaulių TI kamerose (ar kitose patalpose) būtų buvę nustatyti pažeidimai dėl dezinsekcijos atlikimo, valymo inventoriaus suteikimo.

37. Dėl įdarbinimo teismas aptarė Suėmimo vykdymo įstatymo 40 straipsnio 1–2 dalis, atkreipė dėmesį, jog įstatymo leidėjas numatė dvi būtinąsias sąlygas dėl teisės dirbti suimtiesiems: ji gali būti įgyvendinama ne tik turint suimtųjų ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinį sutikimą, bet ir esant galimybei dirbti tardymo izoliatoriuje, analizavo Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 125 straipsnio 1 dalį ir nustatė, kad nesant galimybės dirbti suimtiesiems Šiaulių TI, Šiaulių TI neprivalėjo suteikti galimybės pareiškėjui įsidarbinti.

38. Teismas analizavo Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2009 m. gegužės 13 d. nutarimu Nr. 430, (toliau – ir Aprašas) 7 punkto nuostatas, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodomų, jog jis kreipėsi į Šiaulių TI dėl socialinės pašalpos, ir darė išvadą, jog negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

39. Teismas aptarė Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, EŽTT jurisprudenciją ir sprendė, kad nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas nenustatytinas, tačiau valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo vietoje teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Teismas nurodė, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (HN 134:2015 14 punkto pažeidimas) ir maitinimo pagal religinius įsitikinimus nesuteikimas iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai), sprendė, jog yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankama satisfakcija už jo teisės pažeidimus.

IV. 40. Pareiškėjas S. H. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo kitos sudėties teismui.

41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad skundžiamu sprendimu teismas pripažino pareiškėjo teisių pažeidimus, tačiau nepriteisė turtinės ir neturtinės žalos. Pareiškėjo įsitikinimu, toks sprendimas prieštarauja oficialiai doktrinai, įstatymams, Lietuvos Respublikos tarptautiniams įsipareigojimams, todėl privalo būti panaikintas. Pareiškėjas nurodo, kad ABTĮ 88 straipsnio 5 punktas ir CK 6.271 straipsnio nuostatos nustato vienintelį galimą žalos atlyginimo būdą – pinigais. Joks kitas alternatyvus žalos atlyginimo būdas jokiame įstatyme nėra įtvirtintas, todėl klaidingas teisės aiškinimas, jog pakankamu žalos atlyginimu gali būti vien tik teisės pažeidimo fakto konstatavimas, prieštarauja įstatymui ir oficialiai konstitucinei doktrinai. Pareiškėjas teigia, kad EŽTT bei Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas savo veikloje vadovaujasi kitais teisės aktais, todėl sprendimo rūšis – teisės pažeidimo fakto konstatavimas – EŽTT yra teisėtas, tačiau nacionaliniuose teismuose teisės pažeidimo fakto konstatavimas negali būti administracinio teismo priimamo sprendimo rūšimi, nes tokia sprendimo rūšis nėra įtvirtinta įstatyme. Pareiškėjas įsitikinęs, jog ši aplinkybė sudaro skundžiamo teismo sprendimo absoliutų negaliojimo pagrindą.

42. Pareiškėjas nurodo, kad teismas atsisakė nagrinėti daugelį jo skundo argumentų, atsisakė pripažinti akivaizdžius faktus, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo Ministerijos ir Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų (neveikimo) pasekmė, t. y. teismas pažeidė pareiškėjo absoliučią teisę kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.

43. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo nutraukti apeliacinį procesą.

44. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjo skundas neatitinka ABTĮ 134 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų reikalavimų, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis ABTĮ 138 straipsnio 8 dalimi, apeliacinį procesą nutraukia.

45. Atsakovo atstovas nurodo, kad CK 1.138 straipsnyje yra įtvirtinti net keli galimi asmens teisių gynimo būdai. To paties straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų nustatytais būdais. EŽTT ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, kad pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

46. Kalėjimų departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

47. Kalėjimų departamentas nurodo, kad sutinka su teismo sprendimu. Kalėjimų departamento vertinimu, byloje nėra pagrindo panaikinti teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais, pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

48. Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

49. Ministerija nurodo, kad pareiškėjas nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Ministerija pažymi, kad EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą. Analogiška praktika nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 50. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui S. H. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį už jo kalinimą Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, dėl Kalėjimų departamento ir Ministerijos nevykdytos pareigos kontroliuoti pavaldžių institucijų veiklą.

51. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. gruodžio 14 d., atlyginimo priteisimo yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl pareiškėjo skundo reikalavimų, susijusių su perpildytomis, higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis Šiaulių TI kameromis, pareiškėjo skundo dalį 2018 m. balandžio 18 d. nutartimi atsisakė priimti. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs kitas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad atsakovo atstovas neužtikrino pareiškėjui teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų dėl tinkamo dirbtinio apšvietimo bei maitinimo pagal religinius įsitikinimus. Kiti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai dėl netinkamų kalinimo sąlygų nebuvo pripažinti pagrįstais, nenustatyti Kalėjimų departamento ir Ministerijos neteisėti veiksmai (neveikimas). Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog teisės į teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimo pripažinimas yra tinkama ir pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimus.

52. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes pripažinus pareiškėjo teisių pažeidimus jam turėjo būti priteistas žalos atlyginimas pinigais, nes tai yra vienintelis įstatymuose įtvirtintas žalos atlyginimo būdas. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė nagrinėti daugelį jo skundo argumentų.

53. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

54. Pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, tačiau šio pagrindo neįvardija, t. y. nenurodo jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nustatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nurodytas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiribojo pareiškėjo pažeistų teisių pripažinimu, nėra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

55. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

56. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė nagrinėti daugelį jo skundo argumentų, pripažinti, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo Ministerijos ir Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų (neveikimo) pasekmė, tačiau šių savo teiginių nedetalizuoja, nepagrindžia bylos įrodymais ir konkrečiomis teisės aktų normomis.

57. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintos tinkamos bausmės atlikimo sąlygos (dėl kameroje Nr. 89 buvusio netinkamo apšvietimo, maitinimo nesuteikimo pagal religinius įsitikinimus), o kitos skunde nurodytos bausmės atlikimo sąlygos iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentą dėl Kalėjimų departamento ir Ministerijos nevykdomos pareigos kontroliuoti sau pavaldžių institucijų veiką (neteisėtą neveikimą), sprendė, kad teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė.

58. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas atsakė į visus skundo argumentus, dėl kurių pareiškėjas prašė priteisti turtinę ir neturtinę žalą, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo konkrečių jo skundo argumentų, kurių pirmosios instancijos teismas neanalizavo. Šiuo aspektu primintina, kad pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. gruodžio 14 d., atlyginimo priteisimo yra atsisakyta priimti. Nepriėmus skundo dalies, nėra pagrindo nagrinėti tų pačių skundo argumentų, kurie jau buvo išnagrinėti kitoje administracinėje byloje.

59. Be to, pažymėtina ir tai, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų.

60. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su neturtinės žalos atlyginimo būdu, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, jog teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

61. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

62. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017; 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013; 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013).

63. Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija, t. y. neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

64. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

65. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl byloje nustatytų jo teisių pažeidimų (kameroje Nr. 89 buvusio netinkamo apšvietimo, maitinimo nesuteikimo pagal religinius įsitikinimus) atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams jam galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pagrįstai ir teisėtai nepriteistas.

66. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir nustatė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. H. J. (S. H. J.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė