70ecb318-e268-4e7b-abe5-df9a5a726090 · Kauno apygardos administracinis teismas

Civilinė byla Nr Administracinė byla Nr.1-3959-423 /2015Proceso Nr. 3-63-3-00364-2015-6Procesinio sprendimo kategorija 1.17.2; 3.21 (S)         KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU                                                2015 m. gruodžio 2 d.                                                           Kaunas              Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Urbonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Gintaro Čekanausko, Nataljos Zelionkienės,sekretoriaujant Laurai Mukaitei,dalyvaujant pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario K.

B. atstovei advokatei Julijai Lisovskajai, atsakovo Palangos miesto savivaldybės tarybos atstovui Vytautui Korsakui,vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario K. B. pareiÅ¡kimÄ atsakovui Palangos miesto savivaldybės tarybai dėl norminių teisės aktų teisėtumo iÅ¡tyrimo ir n u s t a t ė :          PareiÅ¡kėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys K. B. kreipėsi į teismÄ ir 2015 m. lapkričio 10 d. patikslintu pareiÅ¡kimu praÅ¡o iÅ¡tirti: ar 2014 m. gegužės 29 d.

Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T2-170 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo 2015 metams" 1.3.1. ir 1.3.2. punktai ir 2015 m. gegužės 28 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T2-149 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo 2016 metams" 1.3.1. ir 1.3.2. punktai atitinka: - Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau - Mokesčių administravimo įstatymas) 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintÄ nuostatÄ , kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato įstatymai;- Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį, nustatančiÄ , kad galioja tik vieÅ¡ai paskelbti įstatymai; - Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas) 6 straipsnio 2 dalį tuo aspektu, kad neatitinka nei vieno iÅ¡ minėtoje įstatymo dalyje įtvirtintų kriterijų, kuriais vadovaujantis gali bÅ«ti taikomi skirtingi nekilnojamojo turto mokesčio tarifai;- Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, kurioje nurodoma, kad mokesčio tarifai privalo įsigalioti ne anksčiau kaip po Å¡eÅ¡ių mėnesių po jų paskelbimo dienos; - Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį ir Mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsnyje nustatytÄ mokesčių mokėtojų lygybės principÄ ; - Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio 2 dalies bei Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Nustačius 2014 m. gegužės 29 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T2-170 1.3.1. ir 1.3.2. punktų bei 2015 m. gegužės 28 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T2-149 1.3.1. ir 1.3.2. punktų neatitikimÄ Â Â teisės  aktų  nuostatoms, pripažinti juos  prieÅ¡taraujančiais  minėtoms įstatymų nuostatoms ir panaikinti.PareiÅ¡kėjas pareiÅ¡kime nurodė ir jo atstovė teismo posėdžio metu paaiÅ¡kino, kad 2014 m. gegužės 29 d.

Palangos miesto savivaldybės Taryba (toliau - Taryba) priėmė sprendimÄ (toliau- Sprendimas), kuriuo nustatė nekilnojamojo turto mokesčio (toliau - NTM) tarifus, galiosiančius Palangos miesto savivaldybės teritorijoje 2015 metais. Sprendimo 1.3.1. punktu Taryba nustatė 2 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės – komercinio naudojimo nekilnojamam turtui, priklausančiam mokesčio mokėtojams, kurie priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų (toliau - DMM) kategorijai (pagal sÄ raÅ¡Ä , patvirtintÄ Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI)) ir kurių metinė pajamų apyvarta sudaro 60 milijonų litų (atitinkamai 17,4 milijonų eurų) ir daugiau.

Sprendimo 1.3.2. punktu Taryba nustatė 3 proc. nekilnojamojo turto  mokestinės  vertės  -  gamybinės,  pramoninės  veiklos  ir  kitam inžinerinių statinių nekilnojamajam turtui, priklausančiam mokesčio mokėtojams, kurie priklauso DMM kategorijai pagal aukščiau nurodytÄ sÄ raÅ¡Ä ir kurių metinė apyvarta sudaro 60 milijonų litų ir daugiau (atitinkamai  17,4 milijonų eurų). Tuo tarpu komercinės, gamybinės, pramoninės veiklos nekilnojamajam turtui, priklausančiam mokesčio mokėtojams, kurie nepriklauso DMM kategorijai, Taryba 2015 metams nustatė atitinkamai 0,5 proc. ir 1 proc. tarifus (Tarybos sprendimo 1.1. punktas ir 1.2. punktas). 2015 m. gegužės 28 d.

Taryba priėmė sprendimÄ , kuriuo nustatė NTM tarifus 2016 metams. Å io sprendimo 1.3.1. punkte ir 1.3.2. punkte įtvirtinta analogiÅ¡ka nekilnojamojo turto apmokestinimo tvarka 2016 metams, kaip ir minėtame 2014 m. gegužės 29 d. Tarybos sprendime. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalyje ir Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Tuo tarpu Tarybos sprendimai padidinti NTM tarifus (2 proc. ir 3 proc.) yra diferencijuojami vadovaujantis dviem bÅ«tinais kriterijais:

VMI virÅ¡ininko įsakymu patvirtintu DMM sÄ raÅ¡u ir metine pajamų apyvarta, kuri turi sudaryti 60 milijonų litų ir daugiau (atitinkamai 17,4 milijonų eurų). Taigi, VMI įgyja teisę spręsti, kurie mokesčių mokėtojai turi bÅ«ti įtraukti į DMM sÄ raÅ¡Ä , o kurie - iÅ¡braukti, taip nulemiant konkrečių Å«kio subjektų mokestinių prievolių apimtį. Toks reglamentavimas sudaro situacijÄ , kad teisė spręsti dėl NTM tarifų dydžių, kurie bus taikomi konkretiems mokesčių mokėtojams, yra suteikiama pagrindinius Lietuvos Respublikos galiojančius mokesčius administruojančiai įstaigai, o ne įstatymų leidėjui.

Be to, DMM sÄ raÅ¡as sudaromas iÅ¡imtinai vien tik procedÅ«riniais mokesčių administravimo tikslais, kurie jokia apimtimi nėra susiję su apmokestinimu NTM. Tai lemia, kad VMI, sudarydama sÄ raÅ¡Ä , nevertina apmokestinimui ypač svarbių principų (pvz., mokesčių mokėtojų lygybės (Mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsnis), apmokestinimo teisingumo (Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis ir kt.), o atsižvelgia tik į tas aplinkybes, kurios yra svarbios mokesčių administravimui.

Toks Tarybos sprendimuose įtvirtintų NTM tarifo diferencijavimas prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalyje ir Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad mokesčiai nustatomi tik įstatymais.VMI virÅ¡ininko įsakymas Nr. V-33 „VMI DMM sÄ raÅ¡o ir vidutinių mokesčių mokėtojų sÄ raÅ¡o sudarymo taisyklės" (toliau - VMI virÅ¡ininko įsakymas) (Priedas Nr.

4) yra vidinis VMI dokumentas, kuris nėra vieÅ¡ai skelbiamas nei „Valstybės žiniose", nei jokiame kitame vieÅ¡ai prieiname Å¡altinyje. Taip Taryba galimai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintÄ teisės vieÅ¡umo reikalavimÄ . IÅ¡ VMI virÅ¡ininko įsakymo 7 punkto nuostatų matyti, kad į DMM sÄ raÅ¡Ä gali bÅ«ti įtraukiami ne tik tie mokesčių mokėtojai, kurie atitinka apyvartos (60 mln. litų (17,4 mln. eurų)), darbuotojų skaičiaus (ne mažiau kaip 10) ir vykdomos ekonominės veiklos reikalavimus, bet ir tie mokesčių mokėtojai, kurie Å¡ių kriterijų neatitinka, tačiau juos į sÄ raÅ¡Ä Ä¯traukti tikslinga, siekiant užtikrinti DMM stebėjimo ir priežiÅ«ros procesų nuoseklumÄ , vykdyti DMM kontrolę, siekiant efektyvios įmonių grupės priežiÅ«ros, taip pat įtraukiant naujai įregistruotus mokesčių mokėtojus, kai DMM pagrindinės veiklos dalis po reorganizavimo ar atskyrimo yra perkeliama kitam juridiniam asmeniui.

Pastarieji kriterijai yra vertinamojo pobÅ«džio ir neturi nieko bendro su mokesčių mokėtojų dydžio, teisinės formos ar socialinės padėties kriterijais, kuriuos numato Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, todėl toks diferencijavimas neatitinka minėto straipsnio nuostatų.DMM sÄ raÅ¡as, vadovaujantis VMI virÅ¡ininko įsakymo 21 punktu, gali bÅ«ti kas  ketvirtį  atnaujinamas. Tai reiÅ¡kia, kad mokesčių mokėtojų mokestinių prievolių apimtis pasikeistų kitÄ dienÄ nuo papildyto DMM sÄ raÅ¡o paskelbimo.

Tokia nuostata pažeidžia Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad mokesčių įstatymai, nustatantys naujÄ mokesčio tarifÄ , privalo įsigalioti ne anksčiau kaip po Å¡eÅ¡ių mėnesių po jų paskelbimo dienos. Tarybos sprendimai ta apimtimi, kiek jie nustato 2 proc. ir 3 proc. tarifus nekilnojamajam turtui, kuris priklauso DMM kategorijai, neatitinka Konstitucinio Teismo nustatytų trijų bÅ«tinų aplinkybių, galinčių pateisinti skirtingÄ apmokestinimÄ (t.y. bÅ«tinumo atsižvelgti į teisės aktų suderinamumÄ pagal hierarchijÄ ir apimtį, akto paskirtį ir tikslÄ bei subjektų, kuriems taikomas teisės aktas, teisinės padėties skirtumus), todėl prieÅ¡tarauja asmenų lygybės principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje bei Mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsnyje.Taip pat pareiÅ¡kėjas nurodo, kad DMM sÄ raÅ¡e esančioms bendrovės taikomi 3-4 kartus didesni NTM tarifai lyginant su bendrovėmis, kurios į šį sÄ raÅ¡Ä nepatenka.

Tai neabejotinai blogina į DMM sÄ raÅ¡Ä patenkančių bendrovių konkurencines sÄ lygas, todėl Tarybos sprendimai yra antikonkurencinio, diskriminacinio pobÅ«džio ir prieÅ¡tarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai. Atsakovas Palangos miesto savivaldybės taryba su praÅ¡ymu nesutinka, atsiliepime nurodė ir atsakovo atstovas teismo posėdyje paaiÅ¡kino, kad 2014 m. gegužės 29 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T2-170 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo 2015 metams" 1.3.1. ir 1.3.2. punktai ir 2015 m. gegužės 28 d.

Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T2-149 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo 2016 metams" 1.3.1. ir 1.3.2. punktai neprieÅ¡tarauja pareiÅ¡kėjo patikslintame pareiÅ¡kime nurodytų įstatymų reikalavimams. Didelę apyvartÄ turintys subjektai turi pakankamai skirtingÄ ekonominį pajėgumÄ nei kiti asmenys, todėl nustatant skirtingus nekilnojamojo turto mokesčio tarifus yra siekiama pozityvių tikslų, didžioji dalis surinktų mokesčių panaudojama savivaldybėms tikslams, mokykloms ir vaikų darželiams iÅ¡laikyti, socialinėms reikmėms ir tai nelaikoma atskirų Å«kio subjektų diskriminacija.

Prašė pareiÅ¡kimÄ atmesti. PraÅ¡ymas tenkintinas. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykÄ sudaro savivaldybės tarybos sprendimais nustatytų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų atitikimas aukÅ¡tesnę galiÄ turinčių teisės aktų reikalavimams.Bylos duomenys patvirtina, kad vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Palangos miesto savivaldybės taryba 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T2-170 1 punktu nusprendė nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2015 metams, galiosiančius Palangos miesto savivaldybės teritorijoje ir 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. T2-149 1 punktu nusprendė nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2016 metams, galiojančius Palangos miesto savivaldybės teritorijoje: 0,5 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės: komercinio naudojimo nekilnojamajam turtui – administracinės, prekybos, maitinimo, paslaugų, vieÅ¡bučių, poilsio, gydymo, kultÅ«ros, mokslo ir sporto paskirties statiniams (patalpoms) (1.1. punktas) <...>; 1 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės – gamybinės, pramoninės veiklos ir kitam inžinierinių statinių bei kitam 1.3., 1.4. punktuose nenurodytam nekilnojamajam turtui (1.2. punktas); 1.3.1. punktu nustatė 2 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės – komercinio naudojimo nekilnojamam turtui, kuris priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai ir jų metinė gaunamų pajamų apyvarta už apyskaitinius metus sudaro 17,4 milijono eurų (60 milijonų litų) ir daugiau (pagal sÄ raÅ¡Ä , patvirtintÄ Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos); 1.3.2. punktu nustatė 3 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės – gamybinės, pramoninės veiklos ir kitam inžinerinių statinių nekilnojamajam turtui, kuris priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai ir jų metinė gaunamų pajamų apyvarta už apyskaitinius metus sudaro 17,4 milijono eurų (60 milijonų litų) ir daugiau (pagal sÄ raÅ¡Ä , patvirtintÄ Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos).PareiÅ¡kėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys K.

B. , prašydamas panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T2-170 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo 2015 metams“ ir 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. T2-149 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo 2016 metams“ 1.3.1. ir 1.3.2. punktus, prašė ištirti, ar šie punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 daliai ir Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato įstatymai;

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, nustatančiai, kad galioja tik viešai paskelbti įstatymai; Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai tuo aspektu, kad neatitinka nei vieno iš minėtoje įstatymo dalyje įtvirtintų kriterijų, kuriais vadovaujantis gali būti taikomi skirtingi nekilnojamojo turto mokesčio tarifai; Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 daliai, kurioje nurodoma, kad mokesčio tarifai privalo įsigalioti ne anksčiau kaip po šešių mėnesių po jų paskelbimo dienos;

Lietuvos Respublikos  Konstitucijos 29  straipsniui  ir Mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsnyje nustatytam mokesčių mokėtojų lygybės principui; Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies bei Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimams.Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte numatyta iÅ¡imtinė savivaldybės tarybos kompetencija nustatyti vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifus įstatymų nustatyta tvarka. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad konkretų mokesčio tarifÄ , kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos.Nekilnojamojo turto apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu tvarkÄ nustato Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas (1 straipsnis).

Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog mokestį moka nekilnojamojo turto savininkai – fiziniai ir juridiniai asmenys, iÅ¡skyrus Å¡io straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus atvejus. Å io įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nekilnojamojo turto mokestį už juridiniam asmeniui neterminuotai ar ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui perduotÄ naudotis nekilnojamÄ jį turtÄ (arba jo dalį), nuosavybės teise priklausantį fiziniam asmeniui (asmenims) arba jo (jų) įsigyjamÄ , tuo laikotarpiu moka Å¡is juridinis asmuo.

Taigi, nekilnojamojo turto mokesčiu, remiantis įstatymu, yra apmokestinamos nekilnojamojo turto savininkų bei kitų nekilnojamojo turto valdytojų valdomos ir/ar naudojamos Nekilnojamojo turto registre registruojamos patalpos, inžineriniai ir kiti statiniai, t. y. nekilnojamojo turto mokesčio objektai kaip juos apibrėžia Å¡io įstatymo 4 straipsnis.Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 2005 m. birželio 7 d. Nr. X-233, kuris įsigaliojo 2006 m. sausio 1 d., 6 straipsniu (2005 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-233 redakcija, galiojusi nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. sausio 1 d.) įstatymų leidėjas nustatė fiksuotÄ 1 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifÄ .

Vėlesniais įstatymo pakeitimais minėtas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnis buvo keičiamas bei papildomas. Nagrinėjamam ginčui aktualia 2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2178 redakcija, įsigaliojusia nuo 2013 m. sausio 1 d., Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi įstatymų leidėjas pakeitė mokesčio tarifo intervalÄ ir nustatė jį nuo 0,3 proc. iki 3 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 23 d.

įstatymo Nr. XI-1158 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. sausio 1 d.) nurodyta, jog konkretų mokesčio tarifÄ , kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos. Savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vienÄ arba kelis iÅ¡ Å¡ių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimÄ , teisinį statusÄ , jo technines savybes, priežiÅ«ros bÅ«klę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formÄ , ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietÄ (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus).

Akivaizdu, jog Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies normos neatsietinos nuo Å¡io įstatymo 6 straipsnio 1 dalies normų, kadangi minėto įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi yra įtvirtintas mokesčio tarifų intervalas, tačiau ne konkretus mokestis, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog savivaldybė gali konkretizuoti šį mokestį. IÅ¡vadÄ , kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalys turi bÅ«ti aiÅ¡kinamos neatsiejamai viena nuo kitos, patvirtina ir tai, jog įstatymų leidėjas Nekilnojamojo turto mokesčio 2006 gegužės 25 d.

įstatymo Nr. X-618 redakcija (įsigaliojo nuo 2007 m. sausio 1 d.), nustatydamas mokesčio tarifų intervalÄ , tuo pat metu 6 straipsnį papildė 2 dalimi, kurioje buvo nustatyti kriterijai, kuriais remdamasi savivaldybės taryba gali nustatyti konkrečius mokesčio tarifus ir juos diferencijuoti. Taigi, pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalis, savivaldybės taryba turi teisę nustatyti konkretų mokesčio tarifÄ Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyto mokesčio tarifų intervalo ribose, kurie gali bÅ«ti diferencijuojami atsižvelgiant į įstatymų leidėjo iÅ¡vardintus kriterijus.

Dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T2-170 bei 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. T2-149 1.3.1. ir 1.3.2. punktų atitikties Nekilnojamojo turto mokesčio 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms Kaip jau minėta, Palangos miesto savivaldybės taryba 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T2-170 1 punktu nusprendė nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2015 metams, galiosiančius Palangos miesto savivaldybės teritorijoje bei 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. T2-149 1 punktu nusprendė nustatyti nekilnojamo turto mokesčio tarifus 2016 metams, galiojančius Palangos miesto savivaldybės teritorijoje: 0,5 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės: komercinio naudojimo nekilnojamajam turtui – administracinės, prekybos, maitinimo, paslaugų, vieÅ¡bučių, poilsio, gydymo, kultÅ«ros, mokslo ir sporto paskirties statiniams (patalpoms) (1.1. punktas) <...>; 1 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės – gamybinės, pramoninės veiklos ir kitam inžinierinių statinių bei kitam 1.3., 1.4. punktuose nenurodytam nekilnojamajam turtui (1.2. punktas); 1.3.1. punktu nustatė 2 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės – komercinio naudojimo nekilnojamam turtui, kuris priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai ir jų metinė gaunamų pajamų apyvarta už apyskaitinius metus sudaro 17,4 milijono eurų (60 milijonų litų) ir daugiau (pagal sÄ raÅ¡Ä , patvirtintÄ Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos); 1.3.2. punktu nustatė 3 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės – gamybinės, pramoninės veiklos ir kitam inžinerinių statinių nekilnojamajam turtui, kuris priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai ir jų metinė gaunamų pajamų apyvarta už apyskaitinius metus sudaro 17,4 milijono eurų (60 milijonų litų) ir daugiau (pagal sÄ raÅ¡Ä , patvirtintÄ Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos).Nagrinėjamojo byloje tarp Å¡alių kilusio ginčo objektu tapo savivaldybės pasirinktas kriterijus nekilnojamojo turto mokesčio subjektų, turinčių mokėti didesnio tarifo nekilnojamojo turto mokestį, t. y. subjektai, kurie priklauso didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai (pagal sÄ raÅ¡Ä , patvirtintÄ Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos).

Atsakovas tokio kriterijaus pasirinkimÄ grindžia Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kuri numato, kad savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vienÄ arba kelis iÅ¡ Å¡ių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimÄ , teisinį statusÄ , jo technines savybes, priežiÅ«ros bÅ«klę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formÄ , ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietÄ (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus), Å¡iuo atveju mokesčio tarifo nustatymo kriterijumi buvo ir mokesčio mokėtojo dydis.Atkreiptinas dėmesys į Å¡iuos reikÅ¡mingus aspektus: konkretaus mokesčio rūšį, mokesčių mokėtojų diferencijavimo pagal tam tikras kategorijas tikslus bei bÅ«tinumÄ mokesčio dydį įtvirtinančius kriterijus nustatyti aukÅ¡tesnės galios teisės aktais – įstatymais.

Atsakovas, nustatydamas didesnį nekilnojamojo turto tarifÄ subjektams, rėmėsi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos virÅ¡ininko 2013 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-33 patvirtintomis Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sÄ raÅ¡o ir vidutinių mokesčių mokėtojų sÄ raÅ¡o sudarymo taisyklėmis, kuriomis buvo vadovaujamasi sudarant Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos virÅ¡ininko 2013 m. kovo 25 d.

įsakymu Nr. V-95 (papildytu 2013 m. rugpjūčio 22 d. įsakymu Nr. V-296) patvirtintÄ Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sÄ raÅ¡Ä .Minėtos Taisyklės nustato mokesčių mokėtojų priskyrimo didiesiems mokesčių mokėtojams ir vidutiniams mokesčių mokėtojams kriterijus, faktines kriterijų reikÅ¡mes, Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų ir vidutinių mokesčių mokėtojų sÄ rašų sudarymo, atnaujinimo ir pakeitimo tvarkÄ bei terminus (Taisyklių 1 punktas).

Taisyklių 2 punkte nurodyta, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sÄ raÅ¡as – tai VMI virÅ¡ininko įsakymu patvirtinti didieji mokesčių mokėtojai, kurių stebėsenÄ ir kontrolę vykdo VMI prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Didžiųjų mokesčių mokėtojų stebėsenos ir konsultavimo departamento valstybės tarnautojai ir darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartį ir gaunantys darbo užmokestį iÅ¡ Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto.

Taisyklių 4 punkte numatyta, jog didiesiems mokesčių mokėtojams priskiriami Mokesčių mokėtojų registre įregistruoti Lietuvos juridiniai asmenys, užsienio juridiniai asmenys ar organizacijos, taip pat užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos filialai ar atstovybės, kurie atitinka bent vienÄ iÅ¡ Å¡ių kriterijų: mokesčių mokėtojo praėjusių metų apyvarta, eliminavus atsitiktinius, vienkartinius pardavimus, virÅ¡ijo 60 mln. litų ir darbuotojų skaičius einamųjų metų sausio 15 d. virÅ¡ijo 10; <...>.

Taisyklių 9 punktas nustato, kad didžiųjų mokesčių mokėtojų sÄ raÅ¡ai sudaromi dvejiems metams, o sÄ raÅ¡as patvirtinamas iki atitinkamų metų kovo 25 d. Apie įtraukimÄ Ä¯ tokį SÄ raÅ¡Ä , juridiniai asmenys yra informuojami, be to, toks SÄ raÅ¡as yra paskelbiamas VMI interneto svetainėje.Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kad savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vienÄ arba kelis iÅ¡ Å¡ių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimÄ , teisinį statusÄ , jo technines savybes, priežiÅ«ros bÅ«klę, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formÄ , ar socialinę padėtį), turi bÅ«ti suprantama kaip suteikianti diskrecijÄ savivaldybės tarybai diferencijuoti nekilnojamojo mokesčio tarifus atsižvelgiant į įstatyme nustatytus kriterijus – bÅ«tent nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorijas, jų dydį ar teisinę formÄ , ar socialinę padėtį.

Didžiųjų mokesčių mokėtojų sÄ raÅ¡as sudaromas atsižvelgiant į kriterijus, kurie susiję su subjekto apyvartos dydžiu ir darbuotojų skaičiumi, tačiau Å¡ie kriterijai neapima mokamo nekilnojamojo turto mokesčio dydžio. Akivaizdu, kad didžiųjų mokesčių mokėtojų sÄ raÅ¡as sudarytas administravimo tikslais ir negali bÅ«ti tapatinamas su konkretaus mokesčio mokėtojų kategorija, nes nėra iÅ¡skiriami kokie nors reikÅ¡mingi nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų požymiai, pagrindžiantys tokios subjektų grupės (nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų) priskyrimÄ dideliems nekilnojamojo turto mokesčio subjektams.

Kai nėra nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorijos pagal jų dydį iÅ¡skyrimo objektyvių kriterijų, nėra aiÅ¡ku, kodėl vieni subjektai į Å¡iÄ kategorijÄ patenka, nors nekilnojamojo turto neturi arba turi nedaug, tačiau nekilnojamojo turto mokesčio tarifas jiems yra didesnis, negu subjektams, nepatenkantiems į didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijÄ , tačiau, yra tokia galimybė, valdo daugiau nekilnojamojo turto, kuris tokiu atveju bus apmokestinamas mažesniu nekilnojamojo turto mokesčio tarifu.

Ä®statyme nustatytos nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo sÄ lygos skiriasi pagal nuosavybės teisių objektų, o ne mokestį mokančių subjektų požymius, todėl nustatytu teisiniu reguliavimu negali bÅ«ti pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiÅ¡kumo principas. Situacija, kai nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorija apibrėžiama neatsižvelgiant į nekilnojamojo turto valdymÄ ir/ar naudojimÄ , kaip to reikalauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnis, yra iÅ¡ esmės neteisinga, neproporcinga ir iÅ¡kreipia tikslus, kurių siekiama Nekilnojamojo turto įstatymu – iÅ¡ esmės tapačioje padėtyje esančių nekilnojamojo turto mokestį mokančių subjektų valdomÄ Nekilnojamojo turto registre registruojamÄ turtÄ â€“ patalpas, inžinerinius ir kitus statinius, t. y. konkrečius objektus – apmokestinti vienodomis sÄ lygomis.

Ginčijamais Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T2-170 ir 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. T2-149 1.3.1. ir 1.3.2. punktais nustatytas padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas nulemia Å¡io mokesčio mokėtojų materialiÄ sias pareigas mokėti tam tikro dydžio nekilnojamojo turto mokestį, todėl Å¡io mokesčio dydžio nustatymo kriterijai turi bÅ«ti grindžiami įstatymu. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifÄ remiantis Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodoma mokesčio mokėtojo kategorija – jo dydžiu, neturėtų bÅ«ti suprantama kaip absoliuti savivaldybės tarybos diskrecija savarankiÅ¡kai spręsti dėl mokesčio mokėtojų skirstymo pagal jų dydį.

Atsižvelgiant į nustatytų tarifų įtakÄ mokesčio mokėtojų materialiosios pareigoms, darytina iÅ¡vada, kad savivaldybės taryba, spręsdama dėl mokesčio mokėtojo dydžio, turi remtis objektyviais įstatymuose nustatytais kriterijais. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartÄ buvo konstatuota, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, iÅ¡imtys ir lengvatos turi bÅ«ti nustatomi įstatymu (pvz., žr.

Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d., 2002 m. birželio 3 d., 2007 m. lapkričio 29 d., 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimus).Atsižvelgdama į iÅ¡dėstytus motyvus, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad ginčijamais atsakovo Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T2-170 ir 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. T2-149 1.3.1. ir 1.3.2. punktais padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas buvo nustatytas neteisėtai ir prieÅ¡tarauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl mokesčio mokėtojo kategorijos atsižvelgiant į jo dydį nustatymo, nes mokesčio mokėtojo dydis buvo nustatytas remiantis ne įstatymuose nustatytais kriterijais, neatsižvelgiant į konkretaus mokesčio (nekilnojamojo turto) rūšį ir Nekilnojamo turto mokesčio įstatyme keliamus tikslus apmokestinti Nekilnojamojo turto registre registruojamÄ turtÄ â€“ patalpas, inžinerinius ir kitus statinius, nepagrįstai diferencijuojant nekilnojamojo turto mokesčio sÄ lygas pagal mokestį mokančių subjektų požymius, nesusijusius su konkretaus mokesčio mokėjimu.

AnalogiÅ¡kai teisės normas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiÅ¡kino 2015 m. spalio 7 d. sprendime (administracinėje byloje Nr. Nr. A-1107-492/2015).Teisėjų kolegija remiasi Å¡ia praktika ir daro iÅ¡vadÄ , jog vadovaujantis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi keisti ar kurti naujas ginčo santykius reguliuojančių normų aiÅ¡kinimo taisykles Å¡iame ginčo teisiniame santykyje nėra pagrindo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumÄ ir pažymėjo, kad tokios pat (analogiÅ¡kos) bylos turi bÅ«ti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi bÅ«ti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.

Ši nuostata taip pat įtvirtinta jau minėta Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija nuo 2008 m. rugsėjo 1 d.).Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys K. B. taip pat prašė ištirti ar minėti sprendimų punktai neprieštarauja ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 daliai, Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato įstatymai;

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, nustatančiai, kad galioja tik viešai paskelbti įstatymai; Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 daliai, kurioje nurodoma, kad mokesčio tarifai privalo įsigalioti ne anksčiau kaip po šešių mėnesių po jų paskelbimo dienos; Lietuvos Respublikos  Konstitucijos 29  straipsniui  ir Mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsnyje nustatytam mokesčių mokėtojų lygybės principui; Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies bei Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimams.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartÄ yra konstatavęs, jog kai yra keliamas klausimas dėl norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitikties keliems aukÅ¡tesnės galios teisės aktams (jų dalims) ar kelioms to paties teisės akto nuostatoms, norminę bylÄ nagrinėjantis administracinis teismas, konstatavęs tikrinamos norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) prieÅ¡taravimÄ bent vienai aukÅ¡tesnės galios teisės akto nuostatai, nebeprivalo tirti Å¡ios norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitikties kitoms aukÅ¡tesnės galios teisės aktų nuostatoms (pvz., žr. 2013 m. birželio 18 d. sprendimÄ administracinėje byloje Nr. I261-15/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 25, 2013 m.; 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimÄ administracinėje byloje Nr. I442-14/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014 m.; 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2418/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014 m.).

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalimi, norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali bÅ«ti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, nepriklausomai nuo to, keliems aukÅ¡tesnės galios teisės aktams ar jų dalims (nuostatoms) prieÅ¡tarauja atitinkamas norminis administracinis aktas.Teisėjų kolegijai pripažinus, kad tikrinami Palangos miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. T2-170 ir 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. T2-149 1.3.1. ir 1.3.2. punktai prieÅ¡tarauja Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies atitinkamoms nuostatoms, Å¡i aplinkybė, remiantis minėta administracinių teismų praktika, eliminuoja teismo pareigÄ vertinti tikrinamų norminio administracinio akto nuostatų atitiktį kitoms pareiÅ¡kėjo praÅ¡yme nurodytoms aukÅ¡tesnės galios teisės aktų nuostatoms.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais ir 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 117 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija n u s p r e n d ž i a :  Pripažinti, kad 2014 m. gegužės 29 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T2-170 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo 2015 metams" 1.3.1. ir 1.3.2. punktai bei 2015 m. gegužės 28 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T2-149 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo 2016 metams" 1.3.1. ir 1.3.2. punktai prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai (2012 m. birželio 29 įstatymo Nr. XI-2178 redakcija) ir laikyti juos panaikintais.Ä®siteisėjusį sprendimÄ paskelbti Teisės aktų registre. Sprendimas per 14 dienų nuo jos paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai                                                                                                        Asta Urbonienė                                                                                                           Natalja Zelionkienė                                                                                                                Gintaras Čekanauskas