2019-06-12 Nr. AB-12740-3-61-3-03332-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1497-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03332-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 12.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-7264 „Atidėti / išdėstyti mokestinės nepriemokos / baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimą“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti VMI iš naujo išnagrinėti jo 2017 m. rugpjūčio 21 d. prašymą dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jo atžvilgiu buvo atliktas mokestinis patikrinimas, kurio metu jam apskaičiuotos papildomos mokestinės prievolės. Su VMI sudarė mokestinės paskolos sutartį, dėl to galutinė grąžintina suma išaugo iki 260 000 Lt. Pareiškėjas 2013 m. kreipėsi į VMI dėl dokumentų, susijusių su atliktu mokestiniu tyrimu, pateikimo. Susipažinęs su jais suprato, kad mokestinio tyrimo metu buvo padarytos grubios klaidos, dėl to ir atsirado lėšų trūkumas, kuris buvo apmokestintas. Kreipėsi į VMI bei į teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 10 d. nutartimi išieškojimą sustabdė. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 7 d. priėmė pareiškėjui palankų sprendimą, tačiau šis sprendimas yra apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT). Nurodė, kad mokestinio tyrimo metu jam buvo daromas spaudimas, taip pat buvo padaryta grubių skaičiavimo klaidų. Pareiškėjas 2017 m. liepos 10 d. kreipėsi į VMI su prašymu paaiškinti, ar bus atnaujintas išieškojimas dėl likusios nepriemokos. VMI informavo, kad išieškojimas bus atnaujintas. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 21 d. kreipėsi į VMI, prašydamas išdėstyti likusią mokestinės nepriemokos dalį. VMI skundžiamu Sprendimu atsisakė tenkinti jo prašymą. Pažymėjo, kad dar 2016 m. lapkričio 10 d. kreipėsi į VMI, prašydamas informuoti antstolį apie sumažėjusią skolą, tačiau jam buvo atsakyta, jog nėra jokio pagrindo informuoti antstolį apie sumažėjusią nepriemoką. Tik apskundus minėtą raštą, 2017 m. vasario 13 d. gavo VMI raštą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad VMI areštavo visas jo turimas sąskaitas, taip palikdama pareiškėją be jam reikalingų lėšų. Pažymėjo, kad tiek VMI 2017 m. vasario 13 d., tiek 2015 m. balandžio 9 d. atstolio rašto numeriai sutampa. VMI yra įkeistas nekilnojamas turtas kaip garantas, dėl mokestinės nepriemokos įkeisto turto suma kelis kartus viršija mokestinę nepriemoką. Pareiškėjas nuo 2009–2010 metų stengiasi užsidirbti ir mokėti mokesčius, įsigija nekilnojamąjį turtą, ji suremontuoja ir parduoda. 2017 m. buvo sudaryti 7 pirkimo-pardavimo sandoriai pardavus nekilnojamąjį turtą. Gavęs pinigus, pareiškėjas juos investuoja kitam nekilnojamąjam turtui. Tačiau tokių pinigų negalima įtraukti į išlaidas. Sprendime nurodyta 419 743,54 Eur pajamų suma yra absurdiška, kadangi ši suma yra 2016 metų apyvarta. Paaiškino, kad patiria ir kitų išlaidų.

4. Atsakovas VMI atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

5. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad VMI, priimdama Sprendimą, išnagrinėjo tiek pareiškėjo prašymą ir su juo pateiktus dokumentus, tiek surinktą papildomą informaciją. Atsakovas remiasi teisės aktais ir teismų praktika, susijusia su mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimu arba išdėstymu. Paaiškino, kad 2017 m. birželio 22 d. gavo pareiškėjo prašymą išdėstyti pagal mokesčio patikrinimą papildomai priskaičiuotą už 2007–2008 metus likusią mokestinę nepriemoką išdėstyti per vienuolika mėnesių, t. y. nuo 2017 m. liepos mėn. iki 2018 m. gegužės 31 d.

VMI 2017 m. liepos 3 d. raštu informavo pareiškėją, kad prašymas dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo neatitinka Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį teisės pažeidimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 „Dėl Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) ir Prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, sudarant mokestinės paskolos sutartį, reikalavimų aprašo, patvirtinto VMI viršininko 2014 m. rugpjūčio 8 d.

įsakymu Nr. VA-63 „Dėl mokestinės paskolos sutarties ir fizinių asmenų anketos formų bei prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, sudarant mokestinės paskolos sutartį, reikalavimų aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) nustatytų reikalavimų, todėl nebus nagrinėjamas. Rašte nurodė, kad pareiškėjas gali pakartotinai pateikti prašymą ir papildomus duomenis (dokumentus) dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo. 2017 m. rugpjūčio 25 d. gavo patikslintą prašymą dėl minėtos mokestinės nepriemokos išdėstymo.

Pareiškėjas pateikė užpildytą Fizinių asmenų anketą, papildomus dokumentus, t. y. kredito sutartis ir 2016-2017 sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis. VMI teigė, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 88 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas bei patvirtinančių, jog nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką, jo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.

6. VMI atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Fizinių asmenų anketoje 12 punkte: Kitas turtas (lėšos, esančios bankų įstaigose, grynieji pinigai, brangenybės) duomenų nenurodė, banko sąskaitų išrašų nepateikė. Be to, pareiškėjas nurodė ženkliai mažesnes pajamas, negu nustatė VMI. Pareiškėjas nepagrindė, kodėl jam turi būti leista sumokėti nepriemoką vėliau, negu nustatyta įstatyme. Išnagrinėta pareiškėjo finansinė būklė leidžia manyti, kad pareiškėjas iš dalies galėjo mokėti įsiskolinimą biudžetui, tačiau, galimai pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, prioritetą mokėti skyrė kitiems kreditoriams. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjas turėjo / turi galimybių sumokėti prašomą išdėstyti mokestinę nepriemoką. Tai, kad pareiškėjas visas pinigines lėšas investuoja į nekilnojamą turtą gauti daugiau pajamų, nėra teisinis pagrindas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Atsakovas atsiliepime vadovavosi LVAT suformuota praktika ir nurodė, kad pareiškėjo argumentas, jog jo prašymas galėjo būti patenkintas dėl to, kad jo mokestinės prievolės įvykdymas yra užtikrintas hipoteka, yra nepagrįstas.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde išdėstė argumentus dėl 2007–2008 metais mokestinio patikrinimo metu padarytų klaidų ir Šiaulių AVMI pareigūnės V. K. nekompetencijos, tačiau atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės buvo išnagrinėtos Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendime Nr. I-2432-289/2016, kuris apeliacine tvarka apskųstas LVAT, taip pat į tai, kad tai nėra nagrinėjamos bylos dalykas, teismas dėl šių pareiškėjo argumentų nepasisakė.

9. Teismas nustatė, kad VMI 2017 m. birželio 22 d. gavo pareiškėjo prašymą išdėstyti pagal mokestinio patikrinimo papildomai priskaičiuotą už 2007–2008 metus likusią mokestinę nepriemoką, t. y. nuo 2017 m. liepos mėn. iki 2018 m. gegužės mėn. VMI 2017 m. liepos 3 d. raštu Nr. (23.1-08)RNA-21687 informavo pareiškėją, kad prašymas dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo neatitinka Taisyklėse ir Apraše nustatytų reikalavimų, todėl nebus nagrinėjamas. Rašte nurodyta, kad pareiškėjas gali pakartotinai pateikti prašymą ir papildomus duomenis (dokumentus) dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimo ar išdėstymo.

10. Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 25 d. pateikė prašymą dėl minėtos mokestinės nepriemokos išdėstymo 36 mėnesiams, taip pat pateikė užpildytą Fizinių asmenų anketą, kredito sutartį ir 2016–2017 metais sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis. VMI 2017 m. rugsėjo 19 d. išvadoje Nr. (23.31-08)-326-6266 (toliau – ir Išvada), atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas 2011 m. sausio 18 d. sudarė Mokestinės paskolos sutartį Nr. 9 dėl 261 563,80 Lt (75 754,11 Eur) mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo iki 2016 m. spalio 7 d. (toliau – ir Mokestinės paskolos sutartis), kuri 2013 m. gegužės 14 d. buvo nutraukta pareiškėjui nevykdžius sutarties sąlygų, į tai, kad pareiškėjas 2017 metais sudarė 7 pirkimo–pardavimo sandorius, kuriais perleido 7 nekilnojamojo turto objektus (sandorių suma sudarė 207 500 Eur), į pareiškėjo turtinę padėtį, 2015–2017 metais gautas pajamas, nurodytas Metinėje pajamų deklaracijoje ir Fizinių asmenų anketoje, sprendė, jog pareiškėjas iš dalies galėjo sumokėti įsiskolinimą biudžetui, tačiau, galbūt pažeisdamas CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymą grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, prioritetą mokėti skyrė kitiems kreditoriams. VMI siūlė pareiškėjo prašymo netenkinti ir neišdėstyti pareiškėjo 29 529,73 Eur mokestinės nepriemokos mokėjimo. Atsakovas, vadovaudamasis MAĮ 88 straipsniu ir 14 straipsnio 7 dalimi, Taisyklėmis, ir VMI 2017 m. rugsėjo 19 d. išvada Nr. (23.31-08)-326-6266, nusprendė pareiškėjo prašymo netenkinti ir neatidėti 29 529,73 Eur GPM mokestinės nepriemokos. Sprendimas ir Išvada pareiškėjui išsiųsti 2017 m. rugsėjo 20 d. raštu.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Fizinio asmenų anketoje 12 punkte: Kitas turtas (lėšos, esančios bankų įstaigose, grynieji pinigai, brangenybės) duomenų nenurodė, banko sąskaitų išrašų nepateikė. Minėtos anketos 18 punkte nurodė, kad 2018 m. gautos pajamos sudarė 108 972 Eur, o 9 punkte nurodė, kad nuosavybės teise priklauso dešimt žemės sklypų bei keletas butų. Mokesčių administratorius, sulyginęs Fizinių asmenų anketoje ir 2016 metų Metinėje pajamų deklaracijoje nurodytas pajamų sumas, padarė išvadą, jog pareiškėjo Fizinių asmenų anketoje nurodytos gautos pajamos yra mažesnės. Pareiškėjo vardu nuosavybės teise įregistruoti 24 nekilnojamojo turto objektai (8 iš jų taikoma hipoteka, 1 – areštas), per 2017 metus pareiškėjo vardu nuosavybės teise užregistruoti 6 nekilnojamojo turto objektai. Pareiškėjo Fizinių asmenų anketoje 18 punkte nurodyta 2016 m. gautų pajamų suma nepatvirtina aplinkybės, jog būtent 2016 m. pareiškėjas gavo 108 972 (Eur), kadangi iš 2016 m. Metinės pajamų deklaracijos matyti, kad 2016 m. pareiškėjo gautos pajamos sudarė 419 743,54 Eur suma. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo aspektu svarbu ir tai, kad pareiškėjas 2011 m. sausio 18 d. buvo sudaręs Mokestinės paskolos sutartį, kuri 2013 m. gegužės 14 d. buvo nutraukta pareiškėjui nevykdžius sutarties sąlygų. Ginčo dėl šių aplinkybių nėra.

12. Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis MAĮ, Taisyklių nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įvertinęs rašytinę bylos medžiagą, konstatavo, kad pareiškėjas VMI nepateikė dokumentų, pagrindžiančių, jog jis atitinka MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, t. y. nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nedelsiant sumokėjus 29 529,73 Eur mokestinę nepriemoką, jo finansinė būklė taptų kritine. Teismas pažymėjo, kad Išvadoje nurodyta, jog pareiškėjas 2017 metais sudarė 7 pirkimo-pardavimo sandorius, kuriais perleido 7 nekilnojamojo turto objektus (sandorių suma – 207 500 Eur). Teismas vertino, kad Išvadoje pagrįstai nurodyta, jog pareiškėjas, nesilaikydamas CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintos atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarkos, į valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą mokesčių nemokėjo.

13. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas tiek su pirminiu skundu, tiek su teismui 2017 m. spalio 18 d. pateiktu pranešimu pateikė dokumentus, galbūt patvirtinančius, jog jis atitinka MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, tačiau teismas šių dokumentų byloje nevertino ir pažymėjo, kad tokie dokumentai turėjo būti pateikti VMI – subjektui, pagal kompetenciją priimančiam sprendimą dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo arba išdėstymo.

14. Teismas kaip nepagrįstus vertino pareiškėjo argumentus, kad jo prašymas galėjo būti patenkintas dėl to, jog jo mokestinės prievolės įvykdymas yra užtikrintas hipoteka, o įkeisto turto suma viršija pareiškėjo mokestinę nepriemoką. Pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas visas pinigines lėšas investuoja į nekilnojamąjį turtą, kad gautų daugiau pajamų, taip pat nėra teisinis pagrindas išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, taip pat nustatęs, kad pareiškėjas perpardavinėja nekilnojamąjį turtą ir gauna pajamas, teismas sprendė, jog viešojo administravimo institucija, įgyvendinanti viešąjį interesą mokesčių surinkimo srityje, tinkamai atliko savo funkcijas. Mokesčių administratorius turi teisę priimti sprendimą, leidžiantį taikyti mokesčių mokėtojo atžvilgiu tam tikrą išimtį, tik įstatyme nustatytais atvejais ir tokiu būdu, kad nebūtų pažeidžiamas valstybės fiskalinis interesas. Nagrinėjamu atveju VMI, atsisakydama išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, siekė užtikrinti tiek viešojo intereso surinkti mokesčius, tiek pareiškėjo intereso stabilizuoti finansinę padėtį tinkamą balansą, inter alia (liet. be kita ko), garantuojantį visuotinio privalomumo ir mokesčių mokėtojų lygybės principų (MAĮ 7, 8 str.) realų įgyvendinimą.

15. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo, nepažeidė bendrųjų teisės (draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą) ir gero administravimo (objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia), apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo (mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo) principų, todėl tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo pateiktus dokumentus ir paties mokesčių administratoriaus surinktus duomenis ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neįrodė MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pirmos imperatyvios sąlygos, t. y. jog pareiškėjui nedelsiant sumokėjus 29 529,73 Eur mokestinę nepriemoką, jo finansinė būklė taptų kritine. Ginčijamas atsakovo sprendimas savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, jį priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas, priimant šį sprendimą pagrindinės procedūros nebuvo pažeistos, dėl to naikinti pareiškėjo ginčijamą administracinį aktą nėra pagrindo. Atmetus pareiškėjo skundą, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti klausimą dėl 29 529,73 Eur mokestinės nepriemokos atidėjimo.

III. 16. Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog buvo pateiktos kredito sutartys, tačiau jų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Teismas nevertino, kad iš pareiškėjo paimtų kreditų naudą gauna ir valstybė, kadangi jis gautus pinigus investuoja į nekilnojamojo turto pirkimą, kurį pardavęs sumoka mokesčius. 2017 m. sumokėjo daugiau nei 16 000 Eur gyventojų pajamų mokesčio.

18. Pažymi, kad teismas nepagrįstai rėmėsi 2016 m. pajamų deklaracija ir nurodė, jog jis gavo 419 743,54 Eur pajamų, kadangi pareiškėjas skunde akcentavo, kad tai yra apyvartinės lėšos, kurias sudaro paimti kreditai. Pardavus vieną nekilnojamąjį turtą, už gautas lėšas perkamas kitas. Tačiau teismas šią aplinkybę neteisingai įvertino. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad prioritetą gavęs pinigus jis skyrė kitiems kreditoriams, kadangi per 2017 m. jis į valstybės biudžetą sumokėjo daugiau nei 40 000 Eur. Prašo atsižvelgti į visas nurodytas aplinkybes ir jo skundą tenkinti.

19. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

20. Atsiliepime nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad sprendimas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo gali būti priimtas esant dviem kumuliatyvioms sąlygoms, t. y. kai nustatoma, jog nedelsiant sumokėjus mokesčio nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba jis turėtų didelių sunkumų, vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, taip pat nustatoma, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks mokesčių mokėtojui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Toks MAĮ 88 straipsnio 2 dalies aiškinimas pateikiamas ir nuosekliai formuojamoje Lietuvos vyliausiojo administracinio teismo praktikoje.

21. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog jis atitinka MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlyga bei patvirtinančių, kad nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką, jo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą pagrindas, tenka pareiškėjui, tuo tarpu mokesčio administratoriaus įrodinėjimo pareiga yra daugiau papildomo pobūdžio. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad 419 743,34 Eur nėra gautos pajamos, o yra apyvartinės lėšos ir tos lėšos yra iš paimtų kreditų, VMI nuomone, nėra teisinis pagrindas mokestinės nepriemokos išdėstymui.

22. VMI nuomone, pareiškėjo nurodyti teiginiai yra nepagrįsti, skundžiamas teismo sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus visas bylai reikšmingas aplinkybes ir remiantis įstatyminiu reglamentavimu bei susiformavusia teismų praktika, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, padarė teisingas išvadas, todėl nėra pagrindo sprendimą naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 23. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl VMI 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-7264, kuriuo nuspręsta neišdėstyti pareiškėjo mokestinės nepriemokos/baudos už administracinį nusižengimą sumokėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 9).

24. Ginčui aktualios MAĮ 14 straipsnio 7 dalies, 88 straipsnio 1–2 dalies nuostatos. MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Iš esmės analogiška nuostata nustatyta ir Taisyklių, detalizuojančių MAĮ 88 straipsnio taikymą, 7 punkte.

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendimas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo gali būti priimtas tik esant dviem sąlygoms, t. y., kai nustatoma, jog nedelsiant sumokėjus mokesčio nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų itin sunki arba jis turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, taip pat nustatoma, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks mokesčių mokėtojui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Šios mokestinės procedūros metu mokesčių mokėtojas turi pagrįsti dokumentais savo realias galimybes sumokėti mokestinę nepriemoką per jos atidėjimo ar išdėstymo laikotarpį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2014).

26. Apeliacinės instancijos jurisprudencijoje taip pat dėstoma, jog, kai viešojo administravimo subjektui yra pateikiamas fizinio ar juridinio asmens prašymas, kuriuo prašoma taikyti jų atžvilgiu tam tikras išimtis, paprastai įrodinėjimo pareiga tenka prašymą teikiančiam asmeniui. Teisės normos, reglamentuojančios mokestinės nepriemokos atidėjimą ar išdėstymą, įtvirtina aiškią mokesčių mokėtojo pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą. Taigi pagrindinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas prašymo išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą pagrindas, tenka pareiškėjui, tuo tarpu mokesčio administratoriaus įrodinėjimo pareiga yra daugiau papildomo pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-220/2014).

27. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo (apelianto) atžvilgiu priimtą nepalankų pirmosios instancijos teismo sprendimą, yra tos nuomonės, kad jis (skundžiamas teismo sprendimas) visiškai pagrįstas. Mokesčių mokėtojas nepateikė pakankamai faktinių duomenų, kurių pagrindu būtų galima tenkinti jo prašymą ir išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą prašytam laikotarpiui. Priimtiną sprendimą lemia aplinkybės, nurodytos šio baigiamojo teisės akto 11–12 punktuose. Tuo tarpu apeliaciniame skunde įvardijami argumentai, kaip, pavyzdžiui, gyventojų pajamų mokesčio mokėjimas sudarant sandorius, niekaip nepagrindžia prašymo dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo. Atvirkščiai, gyventojų pajamų mokesčio mokėjimas, sudarant sandorius, tik patvirtina apie galimybę įvykdyti prievolę – sumokėti mokestinę nepriemoką iš karto. Apelianto lėšų priskyrimas apyvartinėms ar ne, irgi nelemia kitokios bylos baigties. Ūkinė-finansinė veikla, piniginių srautų judėjimas taip pat tarnauja ne mokesčių mokėtojo naudai ir byloja apie pastarojo finansinio pasirinkimo galimybę – pirma atsiskaityti už ankstesnes prievoles jų mokėjimo neišdėstant per atitinkamą laiko tarpą. Todėl nenustačius, kad pareiškėjo prašymas išdėstyti mokestinę nepriemoką tenkina MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatytas abi sąlygas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šis pareiškėjo prašymas ir negalėjo būti tenkinamas.

28. Dėl šio baigiamojo teisės akto 13 punkte nurodytos aplinkybės Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pastebi, jog neturi reikšmės bylos išsprendimui pareiškėjo pateikti dokumentai, kuriais pareiškėjas galbūt įrodinėja, kad jis vis dėlto atitinka MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsniu, administraciniam teismui vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę bylose dėl administracinių aktų panaikinimo yra sprendžiama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu. Administracinio akto teisėtumo, buvusio jo priėmimo metu patikrinimas suponuoja išvadą, kad faktinės padėties pasikeitimas ar teisinio reglamentavimo pasikeitimas nedaro įtakos administracinio sprendimo teisėtumui, tačiau sudaro pagrindą priimti naują administracinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1865/2013, 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-133/2014, 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1207/2014, 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1172-602/2015, 2016 m. gegužės d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-465-602/2016).

29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė