2025-01-15 Nr. AB-726-3-61-3-05934-2024-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-169-789/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05934-2024-2

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka pareiškėjos T. F. (T. F.) atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. lapkričio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. F. (T. F.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja T. F. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 24S226636, kuriuo atsisakyta pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi (toliau – ir Sprendimas dėl leidimo); 2) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 24S226890, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 60 mėnesių (5 metus) nuo sprendimo priėmimo dienos, (toliau – ir Sprendimas dėl draudimo atvykti).

Pareiškėja taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo dėl draudimo atvykti galiojimą ir vykdymą, iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas dėl pareiškėjos skundo, t. y. įpareigoti Migracijos departamentą pašalinti visus ir bet kokius įrašus iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo apie draudimą pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams, taip pat visus įrašus iš Šengeno informacinės sistemos apie draudimą pareiškėjai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 5 metus, o, jeigu tokie įrašai dar nėra atlikti, uždrausti juos atlikti.

II. Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 18 d. nutartimi, be kita ko, atmetė pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas aptarė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio nuostatas, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu dėl draudimo atvykti nusprendė uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių (5 metus) nuo sprendimo priėmimo dienos, draudimas taikytas, atsisakius pareiškėjai pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje dėl to, kad, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada, padaryta išvada, kad ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja grindžia prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tuo, kad jos buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas dėl jos einamų (duomenys neskelbtini) pareigų Eurazijos žalos mažinimo asociacijoje (toliau – ir Asociacija), jos ekonominių bei socialinių interesų buvimo Lietuvos Respublikoje.

Teismas, aptaręs proporcingumo principo taikymą, pažymėjo, kad pareiškėja nepagrindė būtinosios sąlygos taikyti prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos, ir darė išvadą, kad tai, jog pareiškėja gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes dėl atsakovo priimto sprendimo, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, jeigu pareiškėja neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Teismas įvertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kuriomis ji grindžia prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti Sprendimą dėl draudimo atvykti (pareiškėja eina (duomenys neskelbtini) pareigas Asociacijoje, yra pagrindinė (duomenys neskelbtini) ekspertė, atsakinga už finansinį planavimą, apskaitą, finansines ataskaitas, finansinę paramą subrangovams, viešųjų pirkimų organizavimą bei bendrąją Asociacijos veiklos priežiūrą; pareiškėjos indėlis Asociacijoje yra itin reikšmingas, jos darbinės funkcijos apima platų Asociacijos veiklos spektrą ir yra būtinos nepertraukiamam ir teisėtam organizacijos veiklos vykdymui, todėl jos buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas; netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėja turės galimybę judėti tik trečiosiose valstybėse, nepriklausančiose Europos Sąjungos ir Šengeno susitarimui, tokiu būdu būtų padaryta didelė žala tiek pareiškėjai, tiek jos darbdaviui Asociacijai, pažeidžiama pareiškėjos teisė darbą, jos ekonominiai ir socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika).

Teismas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus dokumentus (tarptautinių ir nacionalinių organizacijų rekomendacinius laiškus, kuriuose nurodoma apie pareiškėjos vykdomą veiklą Asociacijoje ir kt.), padarė išvadą, kad, remiantis šiais įrodymais, nėra galimybės nustatyti, kokią konkrečiai žalą patirtų pareiškėja ar kokia konkrečiai žala būtų padaryta pareiškėjos darbdaviui Asociacijai, netenkinus pareiškėjos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Teismas vertino pareiškėjos teiginius kaip deklaratyvius, nepatvirtintus duomenimis ar įrodymais, nesudarančius pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja būtų išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šioje proceso stadijoje reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjos teisės be pagrindo bus ginamos prevenciškai, nes atsakovo Sprendimas dėl draudimo atvykti savaime nereiškia ir padarinių kilimo, nes tam reikalingas kitas atsakovo sprendimas dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Teismas vertino, kad pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo metu nebūtų proporcingas, nes pareiškėja nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog, netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

III. Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. lapkričio 18 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y. taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Sprendimo dėl draudimo atvykti galiojimą ir vykdymą, iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas dėl pareiškėjos skundo, įpareigoti Migracijos departamentą pašalinti visus ir bet kokius įrašus iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo apie draudimą pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, o taip pat visus įrašus iš Šengeno informacinės sistemos apie draudimą pareiškėjai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 5 metus, o, jeigu tokie įrašai dar nėra atlikti, – uždrausti juos atlikti.

Pareiškėja nurodo, kad, pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 139 straipsnio 2 dalį, jeigu skundžiamas sprendimas nepatenka į šio straipsnio 1 dalyje nurodytų atvejų sąrašą, tokio sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas tik Regionų administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Pareiškėja akcentuoja, kad šiuo metu ji neturi galiojančio leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pasibaigė jo galiojimo terminas, o atsakovas skundžiamu Sprendimu dėl leidimo atsisakė pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi, todėl pareiškėja, norėdama atvykti į Lietuvos Respubliką tęsti savo darbo funkcijas Asociacijoje ar keliauti po kitas ES valstybes ir Šengeno susitarimo valstybių narių teritoriją, turėtų gauti naują Lietuvos Respublikos arba kitų ES valstybių narių išduotą Šengeno arba nacionalinę vizą arba leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėja nurodo, kad ji negali kreiptis į Lietuvos Respubliką dėl Šengeno ar nacionalinės vizos išdavimo, nes tokių vizų išdavimas šiuo metu nėra įmanomas dėl (duomenys neskelbtini) piliečiams taikomų ribojimų, o, įvedus įspėjimą į Šengeno informacinę sistemą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi, yra nepagrįstai apribotos pareiškėjos teisės gauti Šengeno vizą, nacionalinę vizą ar leidimą laikinai gyventi kitose ES valstybėse.

Pareiškėja nurodo, kad, apskundus teismui Sprendimą dėl draudimo atvykti, bet nesustabdžius jo galiojimo, bus apribota pareiškėjos teisė atvykti ne tik į Lietuvos Respubliką, kurioje yra jos nuolatinė gyvenamoji vieta ir ekonominių bei socialinių interesų centras, bet ir į kitų ES šalių ir Šengeno susitarimo valstybių narių teritorijas. Pareiškėjos teigimu, tai yra neproporcingi padariniai, nes VSD ir Migracijos departamento išvados apie pareiškėjos tarimai keliamą grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui nėra patikrintos teismų. Pareiškėjos teigimu, tokiu būdu ir jai, ir jos darbdaviui (Asociacijai) daroma didelė žala, pažeidžiama pareiškėjos teisė į pagrįstą ir teisėtą judėjimą ES valstybių ir Šengeno susitarimo valstybių narių teritorijose, pažeidžiama pareiškėjos teisė į darbą, jos ekonominius ir socialinius ryšius su Lietuvos Respublika.

Pareiškėja pažymi, kad, neišsiaiškinus skundžiamų administracinių aktų teisėtumo klausimo, jų vykdymas yra neleistinas ir prieštaraujantis pareiškėjos teisėms bei teisėtiems interesams, sprendimas įtraukti į Šengeno informacinę sistemą pranešimą apie pareiškėjai taikomą draudimą atvykti ir apsigyventi yra visiškai nemotyvuotas, nepagrįstas ir neproporcingas, dėl to turės būti panaikintas. Pareiškėjos teigimu, Sprendimo dėl draudimo atvykti sustabdymas nesukeltų jokių neigiamų padarinių Lietuvos Respublikai ir jos interesams, kadangi nėra jokių pareiškėjos keliamą grėsmę patvirtinančių įrodymų.

Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai teigė, jog pareiškėja vis dar yra Lietuvos Respublikoje, ir pažymi, kad pareiškėja jau yra išvykusi iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir negali sugrįžti į ją bei negali vykti į kitas ES ir Šengeno susitarimo valstybių narių teritorijas dėl taikomų nepagrįstų ir neteisėtų draudimų, tai jau dabar kelia pareiškėjai neigiamus padarinius ir daro didelę žalą, kurios atitaisymas ateityje gali būti nebeįmanomas.

Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino taikytiną proporcingumo principą, kadangi tokiu atveju, jei reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų taikyta, o teismas skundą patenkintų, gali susidaryti situacija, jog visą nurodytą laiką, kuris gali užtrukti nuo 6 iki 12 mėn., bus nepagrįstai ir neteisėtai ribojamos pareiškėjos pagrindinės teisės ir laisvės, per tą laiką pareiškėja gali netekti darbo Asociacijoje, ji negalės atvykti į Lietuvos Respubliką, kurioje yra jos pagrindinis ekonominių ir socialinių interesų centras per pastaruosius 8 metus. Pareiškėja pažymi, kad darbas Asociacijoje yra pagrindinis pareiškėjos pragyvenimo ir lėšų šaltinis, ir netekusi jo, net ir laimėjusi bylą, gali būti nebeįmanoma grįžti į Lietuvos Respubliką, nes Asociacijos veikla yra specifinė ir išimtinė, o rasti kitą darbdavį, kuris veiktų toje pačioje srityje ir sutiktų įdarbinti pareiškėją, yra mažai tikėtina.

Pareiškėja pažymi, kad šiuo metu ji dirba nuotoliniu būdu, tačiau jos darbo pobūdis susijęs su nuolatiniu pareiškėjos vykimu į komandiruotes į kitas ES ir trečiąsias šalis, todėl dėl atsakovo priimtų skundžiamų sprendimų dalis pareiškėjos darbinių funkcijų negali būti vykdomos. Pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog pareiškėja, net ir negalėdama atvykti į Lietuvą, turi ir toliau mokėti nuomos mokestį už nuomojamą butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, ir kuriame deklaruota pareiškėjos gyvenamoji vieta, kad jo neprarastų, o tai yra dideli finansiniai nuostoliai.

Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokios realios pasekmės kiltų Migracijos departamentui ir visuomenei, jeigu būtų taikytos pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, o jos skundas galiausiai būtų atmestas, taip pat nėra aišku, kokią realią žalą sukeltų pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje ir / ar kitose ES / Šengeno susitarimo valstybių narių teritorijose, kol bus išnagrinėtas jos skundas, net ir tuo atveju, jeigu jis vėliau būtų atmestas. Pareiškėja nurodo, kad VSD pateiktoje išvadoje identifikuojamos tariamos grėsmės yra hipotetinio pobūdžio, paremtos spėjimais ir prielaidomis.

Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino individualių pareiškėjos aplinkybių, dėl to netinkamai įvertino susiklosčiusią konkrečią situaciją.

Pareiškėja teigia, kad Migracijos departamento priimtais sprendimais yra daroma didelė žala pareiškėjos garbei, orumui ir reputacijai, nes susitikimuose su Asociacijos partneriais jai tenka aiškinti, kodėl ji negali dalyvauti gyvuose susitikimuose, artimiausiu metu planuojamuose renginiuose, pareiškėjai yra gėda pasakoti ir prisipažinti, jog ji Migracijos departamento ir VSD yra pripažinta keliančia grėsmę valstybės saugumui.

Pareiškėja pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų pateikimo, nurodydama, kad, teikdama atskirąjį skundą, nespėjo pateikti dokumentų, patvirtinančių jos nurodytas aplinkybes dėl buto Vilniuje nuomos, dėl komunalinių išlaidų mokėjimo.

Atsakovas pateiktame atsiliepime nesutinka su pareiškėjos atskiruoju skundu, prašo atmesti jį.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėja grindžia reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinumą iš esmės ekonominiais motyvais bei siekia, kad, taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, būtų išspręstas ginčas iš esmės, t. y. panaikintas ginčijamas sprendimas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo į SIS įvedimo.

Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjos prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nurodoma žala nėra neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja patvirtino, kad šiuo metu dirba Asociacijoje, taigi jos teisė į darbą nebuvo apribota ar atimta. Atsakovo teigimu, pareiškėja nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos, nes pareiškėjos argumentai, kad, nesustabdžius sprendimo galiojimo, yra tikėtina, kad ji ateityje praras darbą, nuomojamą butą ir pan., savaime nereiškia, kad, nesustabdžius ginčijamo sprendimo galiojimo, pareiškėjai bus padaryta didelė, neatitaisoma žala.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Ginčo pagal atskirąjį skundą dalykas – pirmosios instancijos teismo 2024 m. lapkričio 18 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nustatęs, jog pareiškėja neįrodė, kad, netaikius jos prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjai ar jos darbdaviui bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pareiškėja, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. sustabdyti Sprendimo dėl draudimo atvykti galiojimą, atskirajame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjos pateiktus argumentus ir įrodymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėja yra išvykusi iš Lietuvos ir jau dabar patiria žalą, negalėdama atvykti į Lietuvą ir kitas Šengeno zonos šalis, negalėdama dirbti Lietuvoje, mokėdama už būsto nuomą.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje inter alia (be kita ko) įtvirtinta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrindžia reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010 ir kt.). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Sprendimo dėl draudimo atvykti galiojimą ir vykdymą, kol vyksta teisminis procesas ir kol nepriimtas galutinis teismo sprendimas. Pareiškėja grindžia prašymą taikyti nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės tuo, kad, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, ji neteks darbo, praras nuomojamą būstą, pareiškėjai bus padaryta didelė finansinė žala, bei nurodo, kad tokiu būdu ribojama pareiškėjos teisė į darbą, pareiškėja negali atvykti į Lietuvą ir vykti į kitas ES ir Šengeno susitarimo valstybių narių teritorijas, tai sukelia pareiškėjai ir jos darbdaviui neigiamus padarinius ir daro didelę žalą, kurios atitaisymas ateityje gali būti neįmanomas.

Byloje nustatyta, kad ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 24S226636, kuriuo atsisakyta pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi, ir 2024 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 24S226890, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių (5 metus) nuo sprendimo priėmimo dienos ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 60 mėnesių (5 metus) nuo sprendimo priėmimo dienos. Pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojo iki 2024 m. rugsėjo 24 d., jo galiojimo terminas yra pasibaigęs. Pareiškėja informavo, kad šiuo metu ji yra išvykusi iš Lietuvos Respublikos.

Įstatymo 139 straipsnio 1 dalis nustato atvejus, kada apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, o 2 dalis nurodo, kad šio straipsnio 1 dalyje nenustatytais atvejais apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas Regionų administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo sustabdyti Sprendimo dėl draudimo atvykti vykdymą. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, tokio sprendimo apskundimas teismui savaime nesustabdo jo vykdymo: apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas Regionų administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, ginčo esmę, pareiškėjos prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių pobūdį ir jos nurodytus argumentus, dėl kurių turėtų būti taikytos šios priemonės, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėja nepagrindė būtinosios sąlygos taikyti prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos argumentai, kad ji, būdama išvykusi iš Lietuvos ir, galiojant Sprendimui dėl draudimo atvykti, negalėdama atvykti į Lietuvą ir į kitas ES ir Šengeno zonos valstybes, patiria didelę žalą, nes jos darbo funkcijų vykdymas šiuo metu yra apsunkintas, be to, ateityje ji gali netekti darbo, taip pat ji patiria žalą, mokėdama už būsto nuomą, savaime nereiškia, kad pareiškėjai bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad vien tik galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-705-556/2023; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-658-1047/2024 ir kt.). Aplinkybė, kad pareiškėja dirba, nuomojasi butą ir / ar gali patirti tam tikrus neigiamas (finansines) pasekmes, taip pat savaime nėra pagrindas taikyti jos prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, nes ji neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariami pareiškėjos teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos, negalint tinkamai vykdyti darbo funkcijų, negalint atvykti į Lietuvą, kitas ES ir Šengeno zonos valstybes, taip pat dėl darbo praradimo grėsmės ateityje yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą patirtų pareiškėja, netenkinus jos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjos prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjos teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai, nes pareiškėja nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog, netaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-690-968/2022, 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5097-552/2020, 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-585-502/2020, 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-278-525/2020).

Pažymėtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-798-438/2017 ir kt.), nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-111-463/2024 ir kt.).

Pareiškėja šiuo atveju nepagrindė, kad, netaikius jos prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, neatitaisomai bus pažeisti jo teisės ir teisėti interesai.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos T. F. (T. F.) atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. lapkričio 18 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis