2017-12-18 Nr. AB-23739-3-64-3-00590-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1693-415/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00590-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2011 m. spalio 26 d. iki 2013 m. balandžio 24 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjui teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Gyvenamosiose kamerose tualetas buvo neatskirtas nuo kitos patalpos dalies, nebuvo ventiliacijos, kamerose buvo drėgna, blogas kvapas, prie stalo galėjo atsisėsti penki asmenys. Pareiškėjas turėjo galimybę tik vieną kartą per savaitę 15 minučių nusiprausti po dušu. Nebuvo jokio užimtumo. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, sumažėjo jo socialiniai įgūdžiai, sutriko visavertis gyvenimas, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės.

3. Šiaulių TI, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu (b. l. 49–55) pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

4. Šiaulių TI prašė nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, jį skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 1,98 kv. m iki 8,89 kv. m. Teigė, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius nuolat kito, o pasivaikščiojimo laiku (1 valandą kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje, todėl jo buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta patikrinimų dėl gyvenimo sąlygų atitikimo higienos reikalavimams. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytini tik tie minėtų teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Todėl negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo dėl sanitarinio mazgo įrengimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengtos pagal higienos normų reikalavimus. Šiaulių TI nurodė, kad kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl jo laikymo sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos, pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, nepagrįstais jokiais įrodymais. Šiaulių TI nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis, periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. 5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu (b. l. 62–68) pareiškėjo A. S. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas daliai savo reikalavimų yra praleidęs ieškinio senaties terminą, nes tik 2016 m. vasario 25 d. kreipėsi į teismą, todėl taikė trejų metų senaties terminą, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, o pareiškėjo prašymą netaikyti ieškinio senaties termino atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjui nenurodžius jokių objektyvių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą, teismas ieškinio senaties termino neatnaujino.

7. Teismas konstatavo, jog laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 25 d. iki 2013 m. balandžio 24 d., iš viso 25 dienas, pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Todėl Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

8. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 86, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, paprastai buvo laikoma iki 5 asmenų; tik 2013 m. kovo 8 d. 7.30 val. buvo užfiksuota, kad kameroje yra 9 asmenys, o 2013 m. kovo 19 d. 7.30 val. buvo 6 asmenys, todėl konstatavo, jog pareiškėjo patirti nepatogumai buvo trumpalaikiai, ir pareiškėjo skundo teiginius, kad dėl per mažo stalo kameroje buvo nežmoniškos sąlygos, atmetė kaip nepagrįstus.

9. Teismas nustatė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti gyvenimo sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai; pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų į Šiaulių TI administraciją ir kitas kompetentingas institucijas nesikreipė. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad neįrodyta, jog patalpos, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

10. Atsakovui nepateikus jokių konkrečių duomenų apie sanitarinio mazgo atitvėrimą kameroje Nr. 86, teismas konstatavo, kad dėl sanitarinio mazgo įrengimo Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nesikreipė su prašymais ar skundais į Šiaulių TI direktorių dėl tinkamų sąlygų praustis po dušu bei galimybės praustis po dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę sudarymo; nenustatė jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu; nenustatė duomenų, kad atsakovo atstovas būtų privalėjęs sudaryti sąlygas pareiškėjui daugiau nei vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po dušu, todėl šiuos pareiškėjo skundo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

12. Teismas vertino, kad pareiškėjo teiginiai dėl užimtumo nebuvimo yra abstraktaus pobūdžio; pareiškėjas nenurodė, jog jis buvo išreiškęs pageidavimą dalyvauti Šiaulių TI organizuojamuose sporto ar kituose renginiuose, atsižvelgė į tai, kad bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI iš viso buvo laikomas tik 30 dienų, todėl pareiškėjo skundo teiginius šiuo aspektu atmetė kaip nepagrįstus.

13. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją, sprendė, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.

14. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei po 2 metų ir 10 mėnesių nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos), įvertino pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgė į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimalią mėnesinę algą, vidutinį darbo užmokestį) bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvačia priteistina suma įvertino 200 Eur ir pareiškėjo reikalavimą priteisti jam 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą tenkino iš dalies.

III. 15. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą (b. l. 72–76), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl absoliučių negaliojimo pagrindų ir pareiškėjo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti skundo argumentus dėl pažeidimų už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 26 d. iki 2013 m. vasario 24 d., tuo pažeidė pareiškėjo absoliučią konstitucinę teisę kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo bei absoliučią konstitucinę teisę į teisingą teismą.

17. Pareiškėjas teigia, kad žalos atlyginimui dėl valstybės padarytų asmeninių neturtinių teisių pažeidimų netaikomi jokie senaties terminai.

18. Pareiškėjas nurodo, kad teismas rėmėsi melagingais Šiaulių TI pateiktais duomenimis, nes jis visą ginčui aktualų laikotarpį buvo laikomas negyvenamosiose patalpose, kadangi Nekilnojamojo turto registre įregistruoti Šiaulių TI pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, yra negyvenamosios paskirties pastatai. Todėl melagingi Šiaulių TI teiginiai byloje privalėjo būti vertinami vadovaujantis principu falsus in uno – falsus in omibus, o ne cituojami baigiamajame teismo akte.

19. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminę klaidą vertindamas, koks ploto normatyvas nepažeidžia pareiškėjo teisių. Pareiškėjo nuomone, privaloma vadovautis 5 kv. m kameros ploto norma ir pareiškėjo teisė būti kalinamam sąlygomis, nepažeidžiančiomis pagrindinių žmogaus teisių, buvo pažeista viso jo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu.

20. Pareiškėjo nuomone, neteisėtai kamerose įrengtų perteklinių gultų užimamas plotas negali būti įskaičiuojamas į miegojimui skirtą kameros dalies plotą, todėl realus vienam asmeniui tenkantis plotas kamerose buvo vos 1–2 kv. m asmeniui.

21. Pareiškėjas teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas keistinas tais klausimais, kuriais pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus, t. y. nepripažintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas, nepripažinta padaryta žala sveikatai, netinkamas stalo ir kėdžių įrengimas, sąlygų neatitikimas higienos normų reikalavimams, netinkamas naudojimasis dušu, vertimas būti kameroje 23 valandas per parą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad neteisėti veiksmai padaryti neįgalaus pareiškėjo atžvilgiu, nes pareiškėjui nustatytas 40 proc. darbingumo lygis, neatsižvelgta į kumuliatyvų skunde nurodytų pažeidimų poveikį.

22. Pareiškėjas tvirtina, kad jo kalinimas kankinimui prilygstančiomis sąlygomis turi būti pripažįstamas neteisėtu. Tokiais veiksmais padarytas neturtinės žalos vertinimas turi būti intervale nuo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnyje įtvirtintų 2 minimalių gyvenimo lygių (toliau – MGL) už parą iki Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje Ganea v. Moldova nustatytų 2 000 Eur už parą. Įvertinus padarytos žalos dydį piniginiu ekvivalentu ir padalinus jį iš 2 MGL už parą sumos, gaunamas terminas, kuriuo turėtų būti trumpinama pareiškėjo laisvės atėmimo bausmė. Teismui neturint galimybės taikyti tokį neturtinės žalos atlyginimo būdą, teismui kyla pareiga kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl negalėjimo vykdyti teisingumo arba žalą atlyginti pinigais nemažinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos įvertinimo.

23. Šiaulių TI, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu (b. l. 82–85) pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.

24. Šiaulių TI teigia, kad pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė. Nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai negynė savo teisių, todėl pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties terminą pritaikė pagrįstai.

25. Šiaulių TI nurodo, kad teikė teismui teisingus duomenis; teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas 25 dienas buvo laikomas pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą, o teisės aktai nenumato reikalavimo apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą iš jo eliminuoti baldų užimamą plotą.

26. Šiaulių TI teigia, kad pareiškėjui buvo suteikta tam tikra judėjimo laisvė, buvo imtasi įmanomų priemonių užtikrinti kuo palankesnes sąlygas pareiškėjui, jis nebuvo išskirtas iš kitų laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai nenustatyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad šiuo atveju žala kildinama iš neteisėtų valstybės institucijos veiksmų (neveikimo). Dėl pareiškėjo argumento, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti, atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą G. prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą A. prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą B. prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

29. Taigi atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

31. Šiame kontekste akcentuotina, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016).

32. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 49–55) prašė taikyti ieškinio senatį.

33. CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (CK 1.125 str. 2 d.). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl padarytos žalos, įskaitant ir kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr. LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

34. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. LVAT 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

35. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad tokio pobūdžio žalai senaties terminas netaikomas. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai.

36. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, į pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimų pobūdį ir į pareiškėjo nurodytus patirtus išgyvenimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr. LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią galbūt jis patyrė, kai buvo kalinamas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 26 d. iki 2013 m. vasario 24 d. priteisimo, nes skundą teismui pareiškėjas išsiuntė tik 2016 m. vasario 25 d. Tačiau pirmosios instancijos teismas be pagrindo vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas laikotarpiu iki 2013 m. balandžio 24 d. (nutarties 7 p.), nes byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kalinamas iki 2013 m. balandžio 3 d. (b. l. 15).

37. Dėl nutarties 18 punkte nurodytų argumentų. Vadovaujantis Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, patvirtinto aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 (su vėlesniais pakeitimais), 6.1 punktu, pagal paskirtį pastatai yra skirstomi į dvi pagrindines grupes: gyvenamuosius pastatus; negyvenamuosius pastatus. Negyvenamųjų pastatų grupės specialiosios paskirties pastatų pogrupiui priklauso pastatai, skirti specialiesiems tikslams (karinių vienetų pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai, slėptuvės, pasienio kontrolės punktai ir kiti pastatai) (STR 1.01.09:2003 8.16. p.). Todėl konstatuotina, kad nutarties 18 punkte nurodyti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai jokios reikšmės bylos baigčiai neturi, nes jo kalinimo vietos patalpų teisinis statusas jų klasifikavimo požiūriu ir yra būtent toks, kokį apibrėžia specialieji teisės aktai.

38. LVAT yra ne kartą atkreipęs dėmesį, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

39. Dėl nutarties 19 punkte nurodytų apeliacinio skundo argumentų. Pagal nuo 2010 m. gegužės 14 d. galiojantį teisinį reguliavimą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus); 4,1 kv. m – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p.).

40. Dėl nutarties 20 punkte nurodytų apeliacinio skundo argumentų. EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, plotas, užstatytas baldais, neįskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

41. Dėl nutarties 38 ir 39 punktuose nurodytų apeliacinio skundo argumentų pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 25 d., iš viso 25 dienas, pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

42. Teismas nustatė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti gyvenimo sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai, pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų į Šiaulių TI administraciją ir kitas kompetentingas institucijas nesikreipė, todėl konstatavo, kad neįrodyta, jog patalpos, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Šios pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja ABTĮ 57 straipsnio nuostatoms, kurių aiškinimo ir taikymo praktiką formuoja LVAT (ABTĮ 13 straipsnio 1 ir 3 d.).

43. Pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

44. Administracinių teismų praktika, pagal kurią įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai, be kita ko, grindžiama EŽTT jurisprudencija. EŽTT tokiose bylose atidžiai atsižvelgia į objektyvius sunkumus, kuriuos patiria pareiškėjas, rinkdamas įrodymus tam, kad pagrįstų savo teiginius, susijusius su kalinimo sąlygomis. Dėl įkalinimo įstaigų režimui būdingų apribojimų negalima realistiškai tikėtis, kad įkalintieji pateiks savo kamerų nuotraukas ar pateiks tikslius jų ploto, temperatūros ar apšvietimo matavimų duomenis. Vis dėlto pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (pvz., kartu kalinčio asmens rašytinius paaiškinimus ar, kai įmanoma, nuotraukas) (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08). Todėl bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti principo affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti), nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje O. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 21880/03), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje H. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 2573/03).

45. Taigi įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.).

46. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015, 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje A. Ö. ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93), 426 p.).

47. Dėl nurodyto teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl įkalinimo sąlygų neatitikimo higienos normų reikalavimams (nutarties 2 p.), todėl pripažįstamas pareiškėjo nurodomų higienos normų reikalavimų pažeidimas visą kalinimo nuo 2013 m. vasario 25 d. laikotarpį.

48. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad dėl per mažo stalo kameroje pareiškėjo patirti nepatogumai buvo trumpalaikiai, todėl tokių nepatogumų nėra pagrindo pripažinti nežmoniškomis sąlygomis (nutarties 8 p.).

49. Dėl galimybės nusiprausti duše (tik vieną kartą per savaitę) pažymėtina, jog HN 76:2010 68 punktas įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Ši teisė pareiškėjui buvo užtikrinta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad suteikdama tokią galimybę kartą per savaitę Šiaulių TI administracija laikėsi teisės aktų reikalavimų ir kalinimo sąlygų nepažeidė.

50. Pareiškėjas nurodo, kad neteisėti veiksmai padaryti neįgalaus pareiškėjo atžvilgiu, nes pareiškėjui nustatytas 40 proc. darbingumo lygis. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), invalidumas neterminuotas (b. l. 43). Šis faktas turi reikšmės sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio ir į tai teisėjų kolegija atsižvelgs.

51. Dėl nutarties 12 punkte nurodytų teismo argumentų ir pareiškėjo argumentų, kad vertimas būti kameroje 23 valandas yra jo teisių pažeidimas. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 95 punktu, suimtiesiems tardymo izoliatoriuje rekomenduojama organizuoti naudingą darbą ar kitą tikslingą veiklą. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas reiškė norą dalyvauti aktyvioje veikloje. Tai priskirtina prie pareikštinio pobūdžio teisių. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), taigi jo argumentai dėl administracijos neveikimo užtikrinant jo užimtumą yra nepagrįsti. Dėl pasivaikščiojimo kiemeliuose trukmės akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau nei 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Byloje nenustatyta, kad Šiaulių TI administracija šiuo aspektu pažeidė teisės aktų reikalavimus.

52. Dėl privatumo pažeidimo. Nutarties 10 punkte nurodyti pirmosios instancijos teismo argumentai patvirtina pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą.

53. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte įtvirtinta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

54. Pagal HN 76:2010 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskirose patalpose. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

55. Atkreiptinas dėmesys į HN 76:2010 2 punktą, kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia atsakovo atstovo (tardymo izoliatoriaus) nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017).

56. Pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. LVAT praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neatskyrimas iki lubų nuo likusios kameros ir neįrengus durų) turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad kameroje, kurioje kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta, jog visą ginčo laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, taigi yra visos nutarties 38 punkte nurodytos sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Dėl šio pažeidimo pareiškėjui priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas už visą kalinimo pažeidžiant privatumą laikotarpį.

57. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

58. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

59. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (LVAT 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Iš LVAT formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (LVAT 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).

60. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

61. Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašo priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau tokio ar panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma Lietuvos teismų praktikoje dažniausiai yra priteisiama už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata ar net gyvybė, vertybių pažeidimą, nes žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015 ir kt.). Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

62. Nurodytų argumentų pagrindu vertindama visetą konstatuotų pareiškėjo teisių pažeidimų teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistoji neturtinės žalos atlyginimo suma padidinama iki 400 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 9 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti A. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius

Skirgailė Žalimienė