2016-09-12 Nr. AB-17292-3-61-3-00331-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1470-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00331-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, atsakovas) 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 1D-9480(11) ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 3 456,44 Eur neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam paskirta valstybinė pensija buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Su prašymu išmokėti susidariusią nepriemoką į VRM jis kreipėsi 2014 m. lapkričio 11 d., tačiau atsakovas atsisakė tenkinti prašymą. Pareiškėjo manymu, valstybinė pensija jam buvo mažinama nepagrįstai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 52 ir 23 straipsnius, konstitucinius lygiateisiškumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, saugumo ir kitus principus. Taip pat pareiškėjas skundą grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimuose pateiktais išaiškinimais, pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo pratęsimas 2012 ir 2013 metams galimai buvo nereikalingas, kadangi šalyje jau buvo pasibaigusi krizė, o susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmas iki šiol nėra sukurtas.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 19–20) atsakovas paaiškino, jog Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo galimas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu (b. l. 45–47) pareiškėjo A. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjui VRM 2012 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 11SP-901 nuo 2012 m. sausio 1 d. neterminuotai buvo paskirta 2 126,35 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Pareiškėjas su 2014 m. lapkričio 11 d. prašymu kreipėsi į VRM, prašydamas kompensuoti sumažintą valstybinės pensijos dalį už visą laikotarpį. VRM, atsakydama į pareiškėjo prašymą, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 1D-9480(11) nurodė, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką. Pareiškėjas, nesutikdamas su gautu atsakymu, kreipėsi su skundu į teismą.

Teismas pažymėjo, kad ginčas byloje kilo dėl valstybinės pensijos pareiškėjui perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, kurio 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad šis įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi, Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. tai, kad šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, inter alia valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Seimas 2011 m. gruodžio 20 d. priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2011 m. gruodžio 28 d., kurio 1 dalis nustatė skirtingą Laikinojo įstatymo galiojimo terminą pagal socialinių išmokų rūšis: 1) 1 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytoms šalpos kompensacijoms ir 5–9 punktuose nurodytoms išmokoms – iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 2) 1 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Seimas 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-92 priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2012 m. gruodžio 31 d., kuriuo pakeitė 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir nustatė, kad šis įstatymas jo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi, asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, vertindamas, be kita ko, ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi, Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, tame tarpe valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (tame tarpe senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Iš byloje pateiktos Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 12 d. pažymos Nr. 11DP(P)-6289 apie pareiškėjo 2011–2013 m. pensijos dydį teismas nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu valstybinė pensija buvo ribojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Konstituciniam Teismui 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai, o pareiškėjo valstybinė pensija ginčijamu laikotarpiu (2012–2013 metai) buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir 15 straipsnio nuostatas, kurios pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, teismas nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl priteisimo jam susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn.

Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 1D-9480(11). Remdamasis bylos dokumentais, teismas nustatė, kad VRM ginčijamame sprendime, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, atsakė į pareiškėjo prašymą, kuriame nurodė valstybinės pensijos perskaičiavimo pagrindus, taip pat tai, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies galiojimas ir valstybinių pensijų perskaičiavimas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl VRM neturėjo pagrindo nevykdyti įstatymo ir išmokėti susidariusios pensijos nepriemokos. Teismas pažymėjo, kad VRM, apskaičiuodama pareiškėjo valstybinės pensijos dydį ginčijamu laikotarpiu, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Taigi VRM šiuo atveju veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Kadangi Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatytos valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarkos galiojimas iki 2013 m. gruodžio 31 d. neprieštaravo Konstitucijai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 15 straipsnį galėjo būti perskaičiuojama. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad VRM 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. 1D-9480(11) yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jo nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 51–52) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apelianto teigimu, Konstitucijos 23 ir 52 straipsniai suteikia asmeniui teisę reikalauti, kad jam būtų išmokėta paskirta pensijos dalis. Be to, svarbu, kad įstatymų leidėjas jau nuo 2012 m. sausio 1 d. panaikino dalies socialinių išmokų mažinimą (senatvės pensininkams), tačiau pareigūnų ir karių pensijoms toks sprendimas netaikytas. Šiais veiksmais buvo pažeistas konstitucinis teisingumo ir proporcingumo principas, buvo išskirta viena pensininkų grupė, kuri labiausiai nukentėjo. Apeliantas nesutinka su sąvokos „mažinimas dideliu mastu“ aiškinimu bei mano, kad tai, ar pensija buvo sumažinta dideliu mastu, turi būti aiškinama kiekvienu atveju individualiai.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime (b. l. 56) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Papildomai atsakovai pažymi, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, kuriuo įstatymų leidėjas nenustatė kompensavimo tvarkos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Tačiau šioje byloje apeliacinis procesas prasidėjo iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu pareiškėjo A. Š. skundą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas nepagrįstai neapgynė jo pažeistos teisės į nuosavybę (paskirtos valstybinės pensijos dalį).

Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 11SP-901 A. Š. nuo 2012 m. sausio 1 d. neterminuotai buvo paskirta 2 126,35 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjui paskirtos (kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu –360,00 Lt) valstybinės pensijos dydis ginčui aktualaus laikotarpio pradžiai (2012 m. sausio 1 d.) buvo 2 486,35 Lt. Vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, atsakovas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo pareiškėjui perskaičiuotą ir atitinkamai sumažintą valstybinę pensiją (1 989,08 Lt). VRM 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 1D-9480(11) netenkino pareiškėjo 2014 m. lapkričio 11 d. prašymo išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką.

Nagrinėjamoje byloje yra aktualus Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, taip pat minėto straipsnio galiojimo terminą reglamentavęs šio įstatymo 15 straipsnis.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 15 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821, įsigaliojusiu nuo 2011 m. gruodžio 28 d., pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnį ir šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Atsakovas ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui taikė minėtų redakcijų Laikinojo įstatymo redakcijų 15 straipsnį, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas taip pat yra ištyręs Laikinajame įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo, nustačiusio šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimų 2012–2013 metams, atitiktį Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su teisės aktų šioje byloje taikymu, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ginčui aktualias Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių atitiktį Konstitucijai ištyrė Konstitucinis Teismas. Apeliantas iš naujo kelia klausimus, į kuriuos pagal kompetenciją dėl bylai aktualios Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir šio straipsnio galiojimo pratęsimo iki 2013 m. gruodžio 31 d. yra atsakęs Konstitucinis Teismas. Teisėjų kolegija šiame kontekste primena, kad Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažindamas, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, prie šių išvadų priėjo aiškindamas apelianto nurodytus Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnius. Primintina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime tyrė būtent tai, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai, priimti 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., neprieštaravo konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principams, ir priėjo prie išvadų, kad prieštaravimo Konstitucijai nėra.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pasisakydama dėl teisės į pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, atsižvelgė į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją šiam klausimui aktualiais aspektais, t. y. į tai, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Minėtoje nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, jog asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama pagal Konstitucijos 23 straipsnį, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Kartu pažymėta ir tai, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

EŽTT praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pirmasis šios normos taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo. Kad įstatymų leidėjas Laikinuoju įstatymu siekė būtent tokio (teisėto) tikslo matyti iš Laikinojo įstatymo preambulės, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, nes šiose įstatymo normose nurodyta, kad šio įstatymo 4 straipsniu nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas yra išimtinė, laikina priemonė, kurią įstatymų leidėjas numatė taikyti terminuotai, atsižvelgdamas į valstybėje susidariusią ypatingą padėtį (Lietuvos ūkį apėmusią ekonomikos krizę), pabrėždamas būtinybę subalansuoti valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų didėjimą ir subalansuoti pinigų srautus, siekdamas kiek įmanoma apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes ir ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti išmokų mokėjimą laiku. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl atsakovo veiksmai, taikius šią teisės normą pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui, laikytini teisėtais.

Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, esą buvo pažeisti finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principai, o pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjai diskriminuojami, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pateiktus išaiškinimus. Konstitucinis Tesimas šiame nutarime, be kita ko, akcentavo, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Pagal Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenis, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, ir perskaičiavus pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę, pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos sumažėjimas ginčui aktualiu 2012–2013 m. laikotarpiu neviršijo 20 procentų (sudarė lygiai 20,00 proc.), t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų prasme pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nebuvo sumažinta dideliu mastu. Toks pensijos sumažinimas siekė teisėto tikslo ir buvo proporcingas, atsižvelgiant į susidariusią Lietuvos valstybėje ypatingą situaciją (Lietuvos ūkį apėmusią ekonomikos krizę).

Atsižvelgiant į pirmiau aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. išaiškinimus, pagal kuriuos nagrinėjamai bylai aktualios Laikinojo įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas 2012–2013 metais, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurių galiojimas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., buvo teisėtas ir pensijos nepriemoka jam negali būti priteista. Minėta, kad pagal nurodytą Konstitucijai neprieštaraujantį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) susidarius valstybėje ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) praradimų masto (ne daugiau nei 20 proc.), todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą, o tuo pačiu ir taikyti pareiškėjo prašomą šių teisių gynimo būdą – priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo 2012–2013 metais susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pagrįstai vadovavosi minėtomis Laikinojo įstatymo normomis, kurių atitiktį Konstitucijai ištyrė Konstitucinis Teismas, bei aptartuose Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje pateiktas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kurioje nuosekliai pabrėžiama, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2015 m. birželio 9 d. Nr. A-257-520/2015, 2015 m. liepos 1 d. Nr. A-848-143/2015, 2016 m. vasario 1 d. Nr. A-1194-520/2016, 2016 m. vasario 8 d. Nr. A-1071-520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A-316-552/2016, 2016 m. gegužės 11 d. Nr. A-1101-525/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A-1368-525/2016 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), pateiktomis nagrinėjant analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių šio ginčo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Virginija Volskienė