2017-10-03 Nr. AB-17667-3-61-3-00828-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4534-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00828-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų O. K., A. K. (A. K.), A. K. (A. K.) ir A. K. (A. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų O. K., A. K., A. K. ir A. K. skundus atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. skunde prašė panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2017 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (15/5-4)11U-183(00219) dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos piliečiui A. K., panaikinimo. Pareiškėja O. K. skunde prašė panaikinti Migracijos departamento 2017 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. (15/5-4)11U-182(00220) dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos pilietei O. K., panaikinimo. Pareiškėjai A. K. ir A. K. skunde prašė panaikinti Migracijos departamento 2017 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (15/5-4)11U-181 (00221, 00222) dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Rusijos Federacijos piliečiams A. K. ir A. K., panaikinimo.

Pareiškėjai skunduose nurodė, kad atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, skundžiamais sprendimais panaikino leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjų nuomone, atsakovas netinkamai aiškino ir taikė Įstatymą, neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, galinčias turėti įtakos sprendimo priėmimui. Pareiškėjai nurodė, kad jiems leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo pratęstas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto nustatytu pagrindu, t. y. pareiškėjai ketina ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdami UAB „Eilvera“ dalyviais, kolegialaus valdymo organo – valdybos – nariais.

Skundžiami sprendimai priimti, kadangi 2017 m. sausio mėn. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus Druskininkų grupės atlikto patikrinimo dėl UAB „Eilvera“ veiklos metu buvo nustatyta, kad bendrovė yra fiktyvi. Atsakovas, darydamas tokią prielaidą, motyvavo tuo, kad UAB „Eilvera“ registracijos adresu (duomenys neskelbtini), Alytuje, bendrovė nevykdo veiklos, darbuotojai realiai nedirba įmonėje, remiantis vieno iš esamų įmonės darbuotojų (vadybininko R. D.), buvusios darbuotojos (I. K.) ir buhalterines paslaugas teikiančios įmonės darbuotojos O.

K. žodiniais paaiškinimais. Pareiškėjai pažymėjo, kad minėtų asmenų paaiškinimai buvo pateikti žodžiu, neprotokoluojant, nenurodant konkrečių datų, todėl neturėtų būti vertinami. Į pareiškėjus su prašymu pasiaiškinti dėl atsakovui keliančių klausimų aplinkybių nebuvo kreiptasi. Pareiškėjai paaiškino, kad bendrovė savo ekonominę veiklą vykdo kitu adresu ((duomenys neskelbtini), Druskininkai), visa bendrovės dokumentacija saugoma tose pačiose patalpose veikiančios UAB „Onvikta“, teikiančios bendrovei buhalterinės apskaitos paslaugas, patalpose.

UAB „Eilvera“ veiklos pobūdis nereikalauja nuolatinio buvimo bendrovės patalpose, todėl dalis jos darbuotojų bendrovės patalpose būna ne pilną darbo dieną bei atlieka funkcijas nuotoliniu būdu ar darbo reikalais būna išvykę. Pareiškėjai nurodė, kad ilgą laiką gyvena Lietuvos Respublikoje, šeima turi nuosavybės teise priklausančias transporto priemones, jas naudoja, pareiškėjai užmezgė ir palaiko tvirtus socialinius ryšius. Pareiškėjai teigė, kad yra UAB „Eilvera“ dalyviais, o ne vadovais, todėl negali daryti įtakos darbuotojų kaitai, nes tai priskiriama bendrovės direktoriaus kompetencijai.

Pareiškėjų manymu, tokiu atveju būtina vadovautis protingumo, proporcingumo bei teisinio apibrėžtumo principais, pagal kuriuos neatitikimai, turintys įtakos reikalavimams, kuriuos turi atitikti užsienietis, turėtų būti pašalinti per protingą laiko tarpą. Į pareiškėjus nebuvo kreiptasi su prašymu pasiaiškinti arba pašalinti trūkumus, bendrovė, pareiškėjų iniciatyva, sužinojus apie susiklosčiusią situaciją, ėmėsi veiksmų, siekdama užtikrinti kitų darbuotojų paiešką. Todėl pareiškėjai manė, kad priimtas sprendimas yra nepagrįstas, neproporcingas ir pažeidžia protingumo bei apibrėžtumo principus.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjų skundus prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.

Nurodė, kad vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais priėmė ginčijamus sprendimus, kuriais pareiškėjams panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas, įvertinęs surinktą medžiagą, konstatavo, kad pareiškėjai ir UAB „Eilvera“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų (įmonėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai).

Įvertinus visą patikrinimo metu surinktą informaciją (UAB „Eilvera“ neturi patalpų, kuriose vykdytų veiklą, įmonės darbuotojai realiai įmonėje nedirba viso darbo laiko), konstatuota, kad pareiškėjai, kreipdamiesi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „Eilvera“ veiklą, jos darbuotojus bei pagrindinį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Manyta, kad pareiškėjai siekė formaliai atitikti Įstatyme nustatytas sąlygas tam, kad gautų leidimus laikinai gyventi ir taip legalizuotų savo buvimą Šengeno zonoje, o ne tam, kad užsiimtų realia teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyviai pareiškėjai, yra fiktyvi.

Prieš priimant skundžiamus sprendimus, buvo atliktas patikrinimas UAB „Eilvera“ registracijos adresu, apklausti šio buto savininkai, apklausti įmonės darbuotojai I. K. ir R. D., pareiškėjų įmonės buhalteriją tvarkančios įmonės UAB „Onvikta“ direktorė O. K., UAB „Eilvera“ ankstesnio registracijos adreso savininkas K. K.. Visi surinkti duomenys leido daryti išvadą, kad bendrovės faktinės veiklos adresas nerastas, įmonės veikla neaiški, įmonėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų piliečiai ar nuolat gyvenantys užsieniečiai.

Pareiškėjai pirmą kartą nurodė adresą (duomenys neskelbtini), Druskininkai kaip įmonės faktinės veiklos adresą. Pareiškėjai, kreipęsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, turi pateikti aktualius, išsamius ir atitinkančius tikrovę duomenis, kad atsakovas ir kitos valstybės institucijos galėtų vykdyti efektyvią užsieniečių ir įmonės kontrolę. Be to, Migracijos departamentui kelia abejones 2017 m. sausio 2 d. sudarytos nuomos sutarties duomenys, kadangi UAB „Onvikta“ direktorė 2017 m. sausio 5 d. pateikė rašytinį paaiškinimą, kad kokią veiklą įmonė vykdo pilnai nežino, biuro Druskininkuose neturi.

Atsakovas pastebėjo, kad UAB „Eilvera“ patalpas įmonės veiklai surado tuo laikotarpiu, kai buvo vykdomas įmonės fiktyvumo vertinimas. Nuomos kaina prasilenkia su rinkos tikrove. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad UAB „Eilvera“ darbuotoja I. K. 2017 m. sausio 9 d. duotame rašytiniame paaiškinime nurodė nežinanti, kuo užsiima įmonė. Ši darbuotoja išėjo iš darbo sužinojusi apie atliekamą patikrinimą. Pagal darbo sutartį darbuotojas R. D. yra įdarbintas 40 val. darbo savaitei, tačiau iš Migracijos skyriaus specialisto 2017 m. sausio 6 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad šis darbuotojas Migracijos skyriaus specialistui nurodė, kad realiai dirba tik kai reikia surasti pirkimui automobilį ar jį pervaryti iš vieno miesto į kitą.

Šio darbuotojo teigimu, darbo nurodymus jis gauna iš buhalterės O., tačiau UAB „Onvikta“, kuri tvarko įmonės buhalteriją, direktorės O. K. 2017 m. sausio 5 d. apklausos matyti, kad ji apie įmonės veiklą, veiklos sritį nežino. Jokie dokumentai, kad įmonė vykdytų su automobiliais susijusią veiklą, nepateikti. Iš pareiškėjų pateiktų dokumentų negalima nustatyti, kokios konkrečios veiklos vykdymu užsiima UAB „Eilvera“. Iš UAB „Eilvera“ sudarytų su kitomis įmonėmis sutarčių matyti, kad toms įmonėms atstovauja susiję su UAB „Eilvera“ asmenys, o tai reiškia, kad UAB „Eilvera“ siekia imituoti Lietuvos Respublikoje vykdomą veiklą.

Atsakovas pastebi, kad UAB „Eilvera“ darbuotojas R. D. buvo atleistas 2017 m. vasario 28 d., o šiuo metu įmonėje įdarbintas tik vienas darbuotojas V. D..

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu O. K., A. K., A. K. ir A. K. skundus atmetė.

Teismas nustatė, kad O. K. 2015 m. rugsėjo 4 d. padavė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad ji užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvoje, būdama UAB „Eilvera“ akcininke, valdybos nare ir darbuotoja. A. K. 2015 m. rugsėjo 4 d. padavė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvoje, būdamas UAB „Eilvera“ akcininku ir valdybos nariu. A. K. 2015 m. rugsėjo 4 d. padavė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvoje, būdamas UAB „Eilvera“ akcininku ir vadovu.

O. K. 2015 m. rugsėjo 4 d. padavė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nepilnamečio sūnaus A. K. vardu. Migracijos departamentas 2015 m. spalio 29 d. priėmė sprendimą A. K. pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dvejiems metams, o 2015 m. lapkričio 3 d. priėmė sprendimus pakeisti O. K. ir A. K. bei jų nepilnamečiam sūnui A. K. leidimus laikinai gyventi ir išduoti naujus leidimą laikinai gyventi, galiojančius dvejus metus. Šių sprendimų pagrindu pareiškėjams buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, galiojantys, atitinkamai, iki 2017 m. lapkričio 7 ir 13 d.

Migracijos departamentas kartu su Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato migracijos skyriaus Druskininkų grupe atliko UAB „Eilvera“ veiklos patikrinimą ir 2017 m. vasario 23-24 d. priėmė skundžiamus sprendimus panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šie sprendimai buvo priimti vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, konstatavus, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo reikalavimų, kadangi UAB „Eilvera“ nėra dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, be to, pagal patikrinimo metu gautą informaciją (UAB „Eilvera“ neturi patalpų, kuriose vykdo veiklą, įmonės darbuotojai realiai nedirba įmonėje) konstatavus, kad pareiškėjai, kreipdamiesi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie bendrovės veiklą, jos darbuotojus ir pagrindinį jų buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą, nes manytina, kad užsieniečiai siekė atitikti Įstatyme nustatytas sąlygas gauti leidimą laikinai gyventi, o ne užsiimti realia teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyviais yra užsieniečiai, yra fiktyvi.

Teismas vadovavosi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktų, 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto, galiojusio 2015 m. spalio 29 d. ir lapkričio 3 d., kada atsakovas priėmė sprendimus pareiškėjams pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bei šio punkto, pakeisto 2016 m. rugsėjo 14 d. Įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 12 straipsniu, nuostatomis. Pagal 2016 m. rugsėjo 14 d. Įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 29 straipsnio 1 dalį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pakeitimas įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d. Tačiau remiantis 2016 m. rugsėjo 14 d. Įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 29 straipsnio 2 dalimi, užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamai vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Tai reiškia, kad leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo metu pareiškėjai turėjo atitikti iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

Pareiškėjai, pateikdami prašymus pakeisti leidimus gyventi, teikė duomenis, kad UAB „Eilvera“ atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, kadangi joje įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, konkrečiai imant, buvo pateiktos bendrovės sudarytos darbo sutartys su vadybininke I. K., vairuotoju ekspeditoriumi V. D. ir vadybininku R. D.. Tačiau Migracijos departamento kartu su Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato migracijos skyriaus Druskininkų grupe atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, kad UAB „Eilvera“ darbuotoja I. K. atleista iš darbo nuo 2017 m. sausio 6 d. Pažymėta, kad minėta darbuotoja 2017 m. sausio 9 d. raštu paaiškino policijos pareigūnams, kad nuo 2017 m. sausio 6 d. ji įmonėje nedirba, apie įmonės veiklą nieko nežino, kuo įmonė užsiima taip pat nežino. Iš šių minėtos darbuotojos paaiškinimų matyti, kad ji ne tik atleista iš darbo nuo 2017 m. sausio 6 d., bet ir nuo pat darbo sutarties su ja sudarymo realiai UAB „Eilvera“ darbinių funkcijų neatliko. Šis minėtos darbuotojos paaiškinimas užfiksuotas raštu, nurodant paaiškinimo surašymo datą, paaiškinimą adresuojant Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato migracijos skyriaus pareigūnams, šis paaiškinimas darbuotojos pasirašytas, be to, atitinka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis, todėl pagrindo juo nesiremti nėra. Pareiškėjai nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų galima abejoti šios darbuotojos paaiškinimų atitiktimi tikrovei, pavyzdžiui, kad minėta darbuotoja įmonėje būtų faktiškai atlikusi kokias nors darbines funkcijas. Be to, policijos pareigūno R. S. 2017 m. sausio 6 d. tarnybinis pranešimas patvirtino, kad patikrinimo metu buvo telefonu susisiekta su UAB „Eilvera“ darbuotoju R. D., kuris nurodė įmonėje kiekvieną dieną nedirbantis, o realiai dirba, kai reikia surasti pirkimui automobilį ar jį pervaryti iš vieno miesto į kitą. Iš šio paaiškinimo matyti, kad R. D. UAB „Eilvera“ visą darbo laiką nedirbo. Pareiškėjai jokių įrodymų, paneigiančių šį darbuotojo paaiškinimą, nepateikė, todėl pagrindo juo nesivadovauti nebuvo. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų matyti, kad R. D. atleistas iš bendrovės nuo 2017 m. vasario 28 d.

Iš faktinių aplinkybių spręsta, kad pareiškėjai neatitiko iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų, kadangi UAB „Eilvera“, kurios dalyviais pareiškėjai yra, nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Ši aplinkybė buvo pakankamas pagrindas atsakovui panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi, kaip tai nustatyta Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte – buvo nustatyta, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų.

Nors pareiškėjai nurodė, kad jie negalėjo daryti įtakos darbuotojų apsisprendimui išeiti iš darbo, tačiau pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad per protingą terminą nuo sužinojimo apie darbuotojų apsisprendimą nutraukti darbo teisinius santykius ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdami, jog bendrovė atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Kita vertus, kaip jau buvo minėta, įmonės darbuotoja I. K. realiai UAB „Eilvera“ darbinių funkcijų neatliko nuo pat darbo sutarties su ja sudarymo, o R. D. bendrovėje nedirbo visą darbo dieną, ir, galiausiai, buvo atleistas iš bendrovės nuo 2017 m. vasario 28 d. Taigi, bendrovė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų neatitiko visą leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laiką.

Nors pareiškėjai akcentavo, kad nuo 2017 m. kovo mėn. UAB „Eilvera“ atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, įsigaliojusius nuo 2017 m. sausio 1 d., nes įmonės darbuotojui V. D. yra mokamas ne mažesnis kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydis, ši aplinkybė nekeitė byloje padarytų išvadų, kadangi, kaip minėta, pareiškėjai privalėjo atitikti Įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d. reikalavimus. Antra vertus, skundžiamų atsakovo sprendimų priėmimo metu įmonė nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų neatitiko, nes nurodomo dydžio darbo užmokestis V. D. pradėtas mokėti nuo 2017 m. kovo mėn. Taigi, pareiškėjų akcentuojama faktinė aplinkybė neturėjo teisinės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamų atsakovo sprendimų teisėtumo.

Teismas rėmėsi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Teisėjų kolegija vertino, kad Migracijos departamento kartu su Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato migracijos skyriaus Druskininkų grupe atlikto patikrinimo duomenys atsakovui sudarė teisinį pagrindą panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kadangi duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjai, norėdami gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės.

Visų pirma, neatitiko tikrovės tai, kad pareiškėjai, kreipdamiesi dėl leidimų laikinai gyventi pakeitimo, deklaravo, jog įmonėje visą darbo dieną dirba Lietuvos Respublikos piliečiai I. K. ir R. D., bei pateikė su šiais darbuotojais sudarytas darbo sutartis, tačiau patikrinimo metu buvo nustatyta, kad I. K. darbo sutarties galiojimo metu faktiškai jokių darbo funkcijų bendrovėje nevykdė, apie bendrovės veiklą nieko nežinojo, o R. D. UAB „Eilvera“ visą darbo laiką nedirbo.

Antra, bendrovės veiklos adresas Migracijos departamentui pateiktuose dokumentuose buvo nurodomas (duomenys neskelbtini), Druskininkų sav. Tačiau patikrinimo metu apklausus šiuo adresu esančio pastato savininką K. K. buvo gautas 2017 m. sausio 4 d. paaiškinimas, kad šis asmuo buvo suteikęs įmonei juridinį adresą, dėl kurio išregistravimo 2015 m. gruodžio mėn. kreipėsi į Juridinių asmenų registrą; tuo tarpu įmonės buveinei adreso nesuteikė ir, kol įmonė buvo registruota šiuo adresu, veikla nebuvo vykdoma. Iš juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad nuo 2016 m. vasario 4 d. bendrovės buveinė buvo įregistruota adresu (duomenys neskelbtini), Alytuje.

Policijos pareigūnams apklausus patalpų (duomenys neskelbtini), Alytuje savininkę T. K., pastaroji 2017 m. sausio 5 d. pateikė paaiškinimą, kad ji leido V. T. registruoti įmonę šiuo adresu, tačiau šiuo adresu UAB „Eilvera“ veiklos nevykdo. Apklausus V. T., pastarasis 2017 m. sausio 6 d. pateikė paaiškinimą, kad įmonės savininkų prašymu leido registruoti šiuo adresu įmonę, tačiau šiuo adresu įmonė veiklos nevykdo. Patikrinimo metu nebuvo nustatytos ir jokios kitos patalpos, kuriose įmonė vykdytų veiklą. Taigi, daryta išvada, kad pareiškėjai, pateikdami Migracijos departamentui dokumentus dėl leidimų laikinai gyventi pakeitimo, nurodė įmonės registracijos adresą, kuriuo nevykdė ir neketino vykdyti įmonės veiklos, o 2016 m. vasario 4 d.

Juridinių asmenų registre įregistravo bendrovės buveinės adresą, kuriuo taip pat nevykdė ir neketino vykdyti įmonės veiklos. Pastebėta, kad pareiškėjai nei kartu su prašymais pakeisti leidimus laikinai gyventi, nei vėliau nepateikė patalpų, kuriose vykdo ar ketina faktiškai vykdyti veiklą, įsigijimo ar naudojimosi sutarčių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje situacijos, kai pareiškėjas Migracijos departamentui nurodo įmonės registracijos adresą, kuriuo neketino vykdyti įmonės veiklos, o to adreso, kuriuo ketino vykdyti veiklą, nenurodo, vertinamos kaip tikrovės neatitinkančios informacijos teikimas.

Tik teismui buvo pateikta 2017 m. sausio 2 d. sudaryta ofiso patalpų nuomos sutartis, pagal kurią UAB „Eilvera“ iš UAB „Onvikta“ išsinuomojo negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), Druskininkuose. Kaip pagrįstai nurodė atsakovas, kyla abejonių dėl šios nuomos sutarties tikrumo, kadangi UAB „Onvikta“ direktorė O. K., apklausta patikrinimo metu, 2015 m. sausio 5 d. rašytiniame paaiškinime, t. y. paaiškinime, kuris buvo teikiamas jau po minėtos nuomos sutarties pasirašymo, teigė, kad įmonė ofiso Druskininkuose neturi.

Tad adreso, kuriuo įmonė faktiškai veikia, nenurodymas, o duomenų teikimas apie įmonės adresą, kuriuo įmonė veiklos nevykdo, šiuo atveju atsakovo pagrįstai įvertintas kaip tikrovės neatitinkančios informacijos teikimas.

Trečia, pareiškėjams leidimai laikinai gyventi buvo išduoti kaip asmenims, užsiimantiems ir ketinantiems užsiimti teisėta veikla bendrovėje „Eilvera“, kuri pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. UAB „Eilvera“ įstatų 5 punkte nurodyta, kad bendrovės veiklos tikslai – gamyba, prekyba, paslaugos, bendrovė gali užsiimti bet kokia veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams.

Teisėjų kolegija vertino, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjų pateikti dokumentai apie bendrovės vykdomą veiklą neatitinka tikrovės. Pareiškėjams pateikiant prašymus išduoti leidimus, buvo pateiktos tam tikros sutartys su įmonės kontrahentais, tačiau šios sutartys neįrodė realiai įmonės vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje. Patikrinimo metu buvo pateiktas UAB „Eilvera“ sąskaitos išrašas laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. birželio 27 d., iš kurio nėra matyti, kad bendrovė į sąskaitą gautų pajamas iš kokios nors nuolatinės veiklos.

Pastebėta, kad šis sąskaitos išrašas patvirtina, kad bendrovė patyrė išlaidas už buhalterinės apskaitos tvarkymą, mokėjo darbuotojams darbo užmokestį, mokėjo mokesčius Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, o pajamas gavo iš pareiškėjo A. K. bei Austrijos bendrovės „Colombo Cafe und Rest“. Tačiau patikrinimo metu pateikta 2015 m. gruodžio 15 d. paskolos sutartis tarp UAB „Eilvera“ ir Austrijos bendrovės „Colombo Cafe und Rest“ patvirtino, kad Austrijos bendrovę atstovauja pareiškėja O.

K., t. y. tai su pareiškėjais susijusi įmonė, ką iš esmės patvirtina ir pareiškėjo paaiškinimai teismo posėdyje. UAB „Eilvera“ aiškinamajame rašte direktorius jokios aiškiai apibrėžtos bendrovės vykdomos veiklos Lietuvoje nenurodė. UAB „Onvikta“, teikiančios bendrovei buhalterinės apskaitos paslaugas, direktorė O. K. 2015 m. sausio 5 d. rašytiniame paaiškinime teigė, kad nežino, kuo užsiima įmonė. Pastebėta, kad nors patikrinimo metu pateiktas bendrovės sąskaitos išrašas už 2016 m. sausio 1 d. – 2016 m. birželio 27 d. laikotarpį patvirtina, kad į bendrovės sąskaitą 2016 m. birželio 2 d. buvo pervesta 1223,02 USD suma iš mokėtojo „Apple8 Rue Heinrich Heine“, pats savaime toks mokėjimas nepatvirtina, už kokias prekes ar paslaugas, teiktas bendrovės Lietuvoje, buvo sumokėta.

Tas pats pasakyta ir apie vienkartinį mokėjimą į kasą už suteiktas paslaugas, kurį bendrovei atliko E. M.. Iš bendrovės sąskaitos išrašo nebuvo matyti, kad bendrovė gauna kokias nors įplaukas pagal sutartis, kurios buvo pateiktos kartu su pareiškėjų prašymais pakeisti leidimus, t. y. pagal 2014 m. gruodžio 26 d. sutartį su Makedonijos bendrove, 2014 m. rugsėjo 15 d. bendradarbiavimo sutartį su UAB „Druskininkų svaja“.

Apibendrinant šiuos duomenis, daryta išvada, kad patikrinimo metu nebuvo nustatyta konkreti, bendrovės realiai vykdoma, nuolatinė veikla Lietuvoje, iš kurios bendrovė gautų pajamų, taip pat nenustatytas sutarčių, kurias pareiškėjai pateikė prašydami pakeisti leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje, vykdymas. Teismo posėdžio metu pareiškėjo A. K. paaiškinimai dėl bendrovės vykdomos veiklos buvo abstraktūs, nepagrįsti kitais įrodymais ir neįrodantys bendrovės konkrečios, realiai vykdomos, nuolatinės veiklos Lietuvoje. Vertinant šias aplinkybes visumoje su aplinkybėmis dėl neteisingų duomenų apie darbuotojus teikimo, nenustatytos bendrovės vykdomos veiklos vietos, pripažinta, kad pareiškėjai teikė atsakovui neteisingus duomenis apie bendrovės vykdomą veiklą apskritai. Minėtų aplinkybių visuma yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyviais yra pareiškėjai, fiktyvi.

Iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos seka, kad ne pats buvimo įmonės, atitinkančios nurodytas sąlygas, dalyviu, faktas, bet realus užsieniečio užsiėmimas ir ketinimas toliau užsiimti teisėta veikla Įstatymo reikalavimus atitinkančioje įmonėje sukuria prielaidas išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Kaip pažymima administracinių teismų praktikoje, vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje. Aptarti patikrinimo metu surinkti duomenys atsakovui sudarė pakankamą pagrindą pripažinti, kad pareiškėjai tik formaliai siekė atitikti Įstatyme numatytas sąlygas gauti leidimą laikinai gyventi, o ne užsiimti realia teisėta veikla Lietuvoje, pareiškėjai teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie bendrovės vykdomą veiklą, buvo rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyviais yra pareiškėjai, fiktyvi, todėl atsakovui buvo pakankamas pagrindas panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi ne tik pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą, bet ir pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, pripažinta, kad skundžiami atsakovo sprendimai pagrįsti ir teisėti, o pareiškėjų skundų argumentai nesudaro pagrindo jų panaikinimui.

III. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, kad Migracijos departamentas neapklausė UAB „Eilvita“ vadovo V. D., tačiau vertino akivaizdžiai nepatikimus V. T. ir O. K. paaiškinimus. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimas priimtas teismui pilnai neatskleidus bylos esmės bei svarbių aplinkybių sąžiningam, tinkamai pagrįstam, motyvuotam ir tik tada teisėtam sprendimui priimti. Bylos dalyką ir nagrinėjimo apimtį sudaro tik skundžiamų Migracijos departamento sprendimų pagrįstumo (t. y. tik Migracijos departamento surinktų įrodymų pakankamumo priimtiems sprendimams) įvertinimas, bet ne naujų įrodymų Spendimams pagrįsti rinkimas teisme. Be to, administracinėje teisenoje galioja tariamo pažeidėjo nekaltumo prezumpcija (t. y., Migracijos departamentas turi pareigą surinkti aiškius ir pakankamus sprendimams motyvuoti pareiškėjų tariamos kaltės įrodymus, o visi neaiškumai turi būti teismo traktuojami pareiškėjų naudai). Todėl Sprendimai turėjo būti teismo panaikinti, o Migracijos departamentas turėjo būti įpareigotas patikslinti, papildyti jo surinktus įrodymus ir priimti naujus tinkamai pagrįstus sprendimus.

Pareiškėjai papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, Migracijos departamento 2017 m. sausio mėnesio patikrinimo išvados ir 2017 m. vasario 23–24 d, sprendimai yra pagrįsti tuo metu Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto negaliojusios redakcijos nuostatomis (negaliojusiu teisės norminiu aktu), todėl yra neteisėti ir a priori (nepatikrinus faktų) naikintini kaip neatitinkantys įstatymo.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą, teiktame pirmosios instancijos teismui. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame išsamiai įsigilinta į ginčo esmę, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas. Pažymi, kad pagal teisės aktus pareiškėjų atžvilgiu buvo teisėtai pritaikytos Įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d., nuostatos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. (15/5-4)11U-183(00219) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos piliečiui A. K., panaikinimo“; 2017 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. (15/5-4)11U-182(00220) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos pilietei O. K., panaikinimo“; 2017 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. (15/5-4)11U-181 (00221, 00222) „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotų Rusijos Federacijos piliečiams A. K. ir A. K., panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Rusijos Federacijos piliečiai A. K., O. K. ir A. K., tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, o A. K. – šeimos susijungimo atvejo pagrindu, 2015 m. rugsėjo 4-5 d. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui (toliau – ir Migracijos skyrius) Druskininkų grupei pateikė prašymus pakeisti leidimus laikinai gyventi, dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus, turimas lėšas pragyvenimui, gyvenamąją patalpą ir kt. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriui 2015 m. spalio 29 d. ir lapkričio 3 d. priėmus sprendimą pakeisti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi, galiojančius dvejus metus, jiems buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, galiojantys iki 2017 m. lapkričio 7 ir 13 d.

2017 m. sausio mėnesį Migracijos skyriaus Druskininkų grupei atlikus patikrinimą dėl UAB „Eilvera“, kurios dalyviai yra pareiškėjai A. K., O. K. ir A. K., veiklos, buvo nustatyta, kad: UAB „Eilvera“ neturi patalpų, kuriose vykdo veiklą; apklausti įmonės darbuotojai realiai nedirba įmonėje arba nedirba visą laiką, nepažįsta kitų darbuotojų, jų paaiškinimai apie įmonės veiklą yra prieštaringi; įmonės buhalteriją tvarkantis asmuo nežino nei kokiu adresu, nei kokią veiklą įmonė vykdo; šioje bendrovėje yra įdarbintas vienas Lietuvos Respublikos pilietis ir vienas nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis užsienietis, t. y., A. K., O. K. ir A. K. neatitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

Migracijos departamentas, kuriam Migracijos skyrius 2017 m. vasario 7 d. perdavė pareiškėjų bylas spręsti jiems išduotų (pakeistų) leidimų laikinai gyventi panaikinimo klausimus, įvertinęs minėtus duomenis ir skundžiamuose sprendimuose konstatavęs, kad A. K., O. K. ir A. K. neatitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų dėl darbuotojų, esančių Lietuvos Respublikos piliečiais ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių skaičiaus, taip pat kad jie, kreipdamiesi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „Eilvera“ veiklą, jos darbuotojus ir pagrindinį jų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, ginčijamu sprendimu panaikino pareiškėjams A. K., O. K. ir A. K. išduotus leidimus laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktuose, o A. K. – Įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje numatytais pagrindais,

Apeliacinės instancijos teismas, apeliacinio skundo ribose patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), nesutikdamas su dalimi pirmosios instancijos teismo argumentų, kuriais iš esmės pritarta Migracijos departamento 2017 m. vasario 23 d. ir 2017 m. vasario 24 d. sprendimų išvadoms dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, susijusių su neteisingų duomenų pateikimu ir įmonės, kurios dalyviais yra pareiškėjai, fiktyvumu, kartu konstatuoja, kad tai nesudarė ir nesudaro pagrindo naikinti ginčijamų Migracijos departamento sprendimų: šiuo aspektu, visų pirma, pažymėtina, kad ginčijamais Migracijos departamento sprendimais pareiškėjams leidimai laikinai gyventi panaikinti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte, kita ko, nustatančio, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, ir Įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje, nustatančioje, kad jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu, numatytais pagrindais.

Leidimai laikinai gyventi pareiškėjams išduoti 2015 metų lapkričio mėnesį, todėl ginčui aktualios Įstatymo nuostatos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d.: Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 (toliau – ir Įstatymo pakeitimo įstatymas) 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 2, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28 straipsnius, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. Tačiau šio įstatymo 29 straipsnio 2 dalis nustato, kad užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų teiginiai, kad Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas taikė netinkamą Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakciją, yra nepagrįsti.

Pagal sprendimų dėl pareiškėjams išduotų leidimų laikinai gyventi pakeitimo priėmimo metu galiojusios redakcijos užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuojančio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatas, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, nustatyta tvarka yra išduodamas arba pakeičiamas, jeigu užsienietis atitinka sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnyje, jo veikla Lietuvos Respublikoje vykdoma pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas ir nėra Įstatymo 35 straipsnyje numatytų atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų.

Įstatymo 40 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus, 1 dalies 5 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimą užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, 1 dalies 1 punktas (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Taigi, tam, kad užsieniečiui būtų išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, ne tik užsienietis, bet ir įmonė, kurioje jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, turi atitikti visas numatytas sąlygas, tame tarpe – ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdyti steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

Kadangi byloje pateikti įrodymai patvirtina aplinkybę, kad nuo 2017 m. sausio 6 d. iki ginčijamų sprendimų priėmimo UAB „Eilvera“, kurios dalyviai yra pareiškėjai A. K., O. K. bei A. K. ir dėl kurioje vykdytos ir ketintos toliau vykdyti teisėtos veiklos jiems Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija) pagrindu buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, nedirbo trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai (viena iš trijų darbuotojų, atitinkančių minėtus reikalavimus – I. K., UAB „Eilvera“ dirbo nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. sausio 6 d.), Migracijos departamentas, įvertinęs šiuos duomenis, pagrįstai konstatavo, kad UAB „Eilvera“ nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, ir, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, pagrįstai panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi.

Nors pareiškėjai skunde ir apeliaciniame skunde nurodo, kad jiems nėra aiškios I. K. atleidimo aplinkybės, o Migracijos departamentas nesiaiškino šių aplinkybių, kurios buvo vienas iš pagrindų panaikinti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi, šie argumentai nėra pagrįsti: apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nebuvo ir nėra pagrindo abejoti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos Migracijos departamento gautais duomenimis apie UAB „Eilvera“ dirbančius asmenis ir jiems išmokėtas išmokas, susijusias su darbo santykiais šioje įmonėje, juo labiau, kad, apart samprotavimų apie jiems kylančius neaiškumus, pareiškėjai nei nurodė, nei juo labiau pateikė įrodymų, kurie paneigtų ar bent leistų suabejoti šiais Migracijos departamento surinktais duomenimis. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymus nurodo, pateikia ar renka šalys ir kiti proceso dalyviai, kurie nurodydami faktinį skundo ar atsiliepimo į jį pagrindus, kartu privalo nurodyti juos (faktinius procesinių dokumentų pagrindus) patvirtinančius įrodymus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 56 str. 4 d., 67 str. 1 d. 4 p., 71 str.).

Pažymėtina, kad pareiškėjų su papildomais paaiškinimais pateikti duomenys apie V. D. mokamą darbo užmokestį 2017 metais nėra reikšmingi: kaip jau minėta, Įstatymo pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Tai nėra kliūtis užsieniečiui, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos Įstatymo nuostatas, veiklą vykdyti pagal nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, tačiau tai turi būti daroma nustatyta tvarka: Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis nustato, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

Tačiau kitos Migracijos departamento išvados dėl kitų pagrindų panaikinti pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi (pareiškėjai, kreipdamiesi dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „Eilvera“ veiklą (neturi patalpų, kuriose vykdo veiklą, įmonės darbuotojai realiai nedirba įmonėje), jos darbuotojus ir pagrindinį jų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, dėl ko yra rimtas pagrindas manyti, kad UAB „Eilvera“ yra fiktyvi) kurioms skundžiamu sprendimu pritarė pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, padarytos UAB „Eilvera“ neatlikus tokiu atveju būtino tyrimo: viešojo administravimo subjektų veiklai būdingas formalizmo principas, nes jų veikla turi atitikti nustatytas procedūras. Tokių procedūrų nustatymas yra susijęs ir su teisėtumo principo įgyvendinimu, nes viešojo administravimo institucijos turi veikti taip, kaip nustatyta jų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1179/2012). Tvarką, kaip įvertinama, ar įmonė yra fiktyvūs, nustato vidaus reikalų ministras, suderinęs su užsienio reikalų ministru (Įstatymo 51 str. 5 d. (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija)). Tiek pagal iki 2017 m. sausio 2 d. galiojusios, tiek pagal nuo 2017 m. sausio 3 d. galiojančios redakcijos Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329) (toliau – ir Tvarkos aprašas), X skyriaus, nustatančio įvertinimo, ar nėra leidimo laikinai gyventi pagrindų, ir leidimo laikinai gyventi panaikinimo tvarką, normų nuostatas, nustačius veiksnius, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad įmonė fiktyvi, turi atlikti tyrimą, apie kurį informuojamas užsienietis, kuriam leidimas išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, taip sudarant galimybę pateikti jo poziciją pagrindžiančius dokumentus, ir kuris (tyrimas) baigiamas surašymu pažymos, kuri, padarius išvadą apie įmonės fiktyvumą, teikiama Migracijos departamentui sprendimui priimti.

Nors ginčo atveju veiksniai, sudarantys pagrindą manyti, kad UAB „Eilvera“ yra fiktyvi, buvo nustatyti, byloje nėra duomenų, kad buvo laikomasi Tvarkos apraše nustatytos tvarkos dėl tokio pagrindo (įmonės fiktyvumas) panaikinti leidimą buvimo įvertinimo, dėl ko tiek ginčijami Migracijos departamento sprendimai šioje dalyje, tiek skundžiamas pirmosios instancijos sprendimas šioje dalyje (išvados dėl kitų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų) nėra pagrįsti, kadangi ginčijami Migracijos departamento sprendimai buvo priimti pažeidžiant tvarką, turinčią užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

Kartu pažymėtina, kad ši aplinkybė (dalies išvadų, susijusių su kitų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų buvimu), nėra pagrindas tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą: konstatavus, kad UAB „Eilvera“ nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir 50 straipsnio 3 dalimi, galėjo pareiškėjams išduotus (pakeistus) leidimus laikinai gyventi teisėtai ir pagrįstai panaikinti vien jau šiais pagrindais, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo naikinti ginčijamus sprendimus, kurie, nepaisant dalies jų pagrindimo ydingumo (nepagrįstumo), iš esmės yra pagrįsti.

Dėl pirmiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, pareiškėjų apeliacinis skundas yra atmestinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjų apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jų naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

Pažymėtina, kad nors atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą šioje byloje pateikė praleidęs ABTĮ 139 straipsnyje nustatytą terminą, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant atsakovo nurodytas termino praleidimo priežastis, į šio procesinio dokumento pobūdį, jo turinį (iš esmės tik pakartota pirmosios instancijos teisme išsakyta pozicija) ir ABTĮ aptartas jo (atsiliepimo į apeliacinį skundą) nepateikimo pasekmes, praleistas procesinis terminas atnaujintas teismo posėdyje bylą nagrinėjant iš esmės (ABTĮ 66 str. 3 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų O. K., A. K. (A. K.), A. K. (A. K.) ir A. K. (A. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas Veslava Ruskan