2013-06-13 Nr. AB-2761-3-62-3-00267-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-882/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00267-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl administracinių aktų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. kovo 26 d. (pagal gavimo datą) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2012 m. vasario 27 d. administracinį aktą Nr. 19-2-670 ir įpareigoti atsakovą į pareiškėjo 2012 m. vasario 7 d. skundą atsakyti iš naujo; 2) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2012 m. kovo 8 d. administracinį aktą Nr. 19-2-804 ir įpareigoti atsakovą į pareiškėjo 2012 m. vasario 19 d. skundą atsakyti iš naujo; 3) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2012 m. kovo 29 d. administracinį aktą Nr. 19-2-1108 ir įpareigoti atsakovą į pareiškėjo 2012 m. kovo 11 d. skundą atsakyti iš naujo; 4) atsakovą įpareigoti pareiškėjui atlyginti 335 838,51 Lt turtinę žalą ir 38 000 Lt neturtinę žalą.

Skunduose nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – ir Vaiko teisių apsaugos skyrius) neteisėtais savo veiksmais: 2012 m. vasario 27 d. administraciniu aktu Nr. 19-2-670, 2012 m. kovo 8 d. administraciniu aktu Nr. 19-2-804, 2012 m. kovo 29 d. administraciniu aktu Nr. 19-2-1108, nesuteikė pareiškėjo prašomos informacijos ir dokumentų apie S. V. ir jos globą. Manė, jog atsakovas neteisėtai nuslėpė S. V. tėvą D. K., nesiaiškino tėvystės, tuo kenkė V. J. teisėms bei teisėtiems interesams ir padarė turtinę bei neturtinę žalą, bei pažeidė galiojančius teisės aktus.

Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateikti atsakymai yra nemotyvuoti, neatsakyta į visus užduotus klausimus, tuo atsakovas pažeidė Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. A-226 patvirtintas Vaiko teisių apsaugos skyriaus nuostatas; Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Valstybės tarnybos įstatymo, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo nuostatas.

Taip pat paaiškino, kad Ž. V. pagal 2009 m. birželio 4 d. paskolos sutartį paskolino pinigines lėšas. Ž. V. laiku negrąžino skolos, todėl Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. sausio 27 d. nutartimi patenkino kreditoriaus V. J. reikalavimus ir nutarė priverstinai išieškoti iš Ž. V. 60848.78 eurų sumą. Kadangi Ž. V. įkeisto turto nepavyko parduoti, jis buvo perleistas natūra V. J.. Ž. V. 2010 m. spalio 15 d. su D. K. susilaukė dukros – S. V.. Šiuo metu S. V. globėjai yra G. ir Ž. V.. Mergaitės globėjai ir Vaiko teisių apsaugos skyrius raštu Nr. 19-8-205 nuo Civilinės metrikacijos biuro nepagrįstai, neteisėtai ir nusikalstamai nuslėpė S. V. tėvą D.

K.. Tuo pagrindu, S. V. 2011 m. gegužės 31 d. išduotame gimimo liudijime, nėra nurodytas tėvas. Neteisėtais Vaiko teisių apsaugos skyriaus veiksmais nuslėpus S. V. tėvą D. K. vaiko globėjai mergaitės išlaikymui pinigų pradėjo reikalauti tik iš Ž. V. bei jos hipotekos kreditoriaus – V. J.. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų Kauno rajono apylinkės teismas sustabdė kreditoriaus V. J. apmokėto, perimto jam įkeisto turto pardavimą. Vaiko teisių apsaugos skyriaus veiksmais (nepateikus visos informacijos į skundus 2012 m. vasario 7 d., 2012 m. vasario 19 d., 2012 m. kovo 11 d.) buvo pažeistos jo teisės bei interesai, padaryta 35 838,51 Lt turtinė ir 38 000 Lt neturtinė žala.

Taip pat pažymėjo, jog atsakovas pareiškėjui ir teismams privalo teikti reikalaujamus duomenis apie nurodytus asmenis, taip pat atlikti pareiškėjo reikalaujamus veiksmus. Išdėstė, jog duomenų nepateikimas ir reikalaujamų veiksmų neatlikimas turi neigiamas teisines pasekmes: pareiškėjas negali pats apginti savo teisių, o kartu ir S. V. teisių ir interesų nuo atsakovo ir globėjų Ž. ir G. V. neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas negali pats teikti reikalingų dokumentų įvairiems teismams, nes atsakovas nesuteikia jam reikalingos informacijos, tuo pažeisdamas pareiškėjo teises į teisingą bylos nagrinėjimą, į veiksmingą gynybos priemonę, o taip pat teismams sudaromos sąlygos iškraipyti faktus apie Ž. V. turto nuosavybę bei tariamą šios nuosavybės perėjimą S. V.. Neturtinė žala pasireiškė tuo, kad pareiškėjas patiria nuolatinę įtampą, nesaugumą, todėl, kad atsakovas toleruoja neteisėtus globėjų veiksmus. Nukentėjo pareiškėjo reputacija, jis jautėsi diskriminuojamas, ir jam, kaip judėjimo negalią turinčiam asmeniui, atsakovo darbuotojai sudarė blogesnes sąlygas ginti savo bei S. V. interesus. Pridūrė, jog prarado daug laiko rašydamas, nešiodamas įvairius skundus atsakovui ir dėl to pablogėjo jo sveikata, jis kentė stuburo, sprando, kelio sąnario skausmus, negalėjo rūpintis savo sergančia mama, pakankamai laiko skirti darbui pagal verslo liudijimą. Detalizavo, jog turtinė žala susideda: 1) iš D. K. galimos išieškoti išlaikymo S. V. dalies, reikalaujamos iš pareiškėjo: 86 400 Lt (172 800 : 2 = 86 400 Lt); 2) dėl bendrininkavimo civilinėje byloje Nr. 2-14355-887/2011 Kauno miesto apylinkės teisme bei Kauno rajono apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-671-540/2012, pareiškėjas negali atgauti savo skolos pardavus Ž. V. įkeistą turtą – nuo 2011 m. rugpjūčio 24 d. iki 2012 m. balandžio 17 d. – negaunamų 0,5% per dieną delspinigių už 237 dienas nuo pareiškėjui iš skolininkės Ž. V. priteistos sumos (210 496,65 * 0,5% = 1052,4832 Lt * 237 dienų = 249 438,51 Lt).

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu į skundą prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad 2012 m. vasario 7 d. Vaiko teisių apsaugos skyriuje buvo gautas 2012 m. vasario 7 d. pareiškėjo skundas, kuriame reikalaujama pateikti jam informaciją ir dokumentus apie mažametės S. V., gimusios 2010 m. spalio 15 d., globą, jos nustatymo aplinkybes, teisinį pagrindą ir t. t. Atsakovas 2012 m. vasario 27 d. raštu Nr. 19-2-670 atsakė į pareiškėjo skundą ir suteikė informaciją apie mažametės S. V. globėjus, kokio dydžio globos išmoka yra skiriama vaikui, nurodė, kas vykdo vaiko globos priežiūrą, išaiškino, kad visa informacija, susijusi su vaiku, yra privati, o taip pat atsakė ir į kitus užduotus klausimus. 2012 m. vasario 19 d. pareiškėjas kreipėsi į atsakovą ir pateikė papildomą skundą dėl neteisėtais S. V., jos motinos Ž. V., vaiko globėjų Ž. ir G. V. veiksmais jam daromos žalos ir jo teisių bei teisėtų interesų pažeidimo ir kt. 2012 m. kovo 8 d. raštu Vaiko teisių apsaugos skyrius Nr. 19-2-804 atsakė į skundą ir nurodė, kad Vaiko teisių apsaugos skyrius negali atlikti ikiteisminio tyrimo ir įvertinti asmenų veiksmų teisėtumo, kad dėl ginčo gali kreiptis į teismą, o informacija apie vaiką yra privati ir pareiškėjui neteiktina. 2012 m. kovo 11 d. pareiškėjas vėl kreipėsi su skundu, kuriuo prašė jam pateikti dokumentus apie S. V. išlaikyti skirtas lėšas, kai kuriuos dokumentus iš vaiko globos bylos ir kt. 2012 m. kovo 29 d. raštu Nr. 19-2-1108 atsakovas atsakė į pareiškėjo skundą. Pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė jokių Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio reglamentuotų pagrindų, remiantis kuriais ginčijamus aktus reikėtų panaikinti. Akcentavo, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatomis, pareiškėjo skundai buvo išnagrinėti ir pareiškėjui buvo atsakyta per įstatyme numatytą terminą. Manė, jog pareiškėjo skundžiami aktai nėra individualūs administraciniai aktai, kadangi jokių pasekmių jam nesukelia.

Pažymėjo ir tai, jog pareiškėjas neturi teisės gauti privačios informacijos apie kitus asmenis, o ypač apie nepilnametį vaiką S. V.. Rėmėsi Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu, Kauno miesto savivaldybės dokumentų rengimo, tvarkymo, apskaitos, saugojimo, naudojimo, kontrolės procedūrų aprašu, patvirtintu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. A-2282, Civiliniu kodeksu, Vaiko teisių konvencijos ir kitų teisės aktų nuostatomis ir pabrėžė, jog pateikti duomenų, kuriuose yra nurodyti nepilnametės S. V. ir (ar) jos globėjų Ž. ir G. V. asmens duomenys, be šių asmenų ir (ar) jų globėjų sutikimo, negalima. Taip pat manė, jog pareiškėjas nepagrindė savo reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą ir ją kildino iš neįrodytų, neaiškiai formuluojamų aplinkybių.

Tretieji suinteresuoti asmenys Ž. V. ir G. V. prašė pareiškėjo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimu administracinę bylą dalyje dėl reikalavimų, kuriais prašo teismo panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2012 m. vasario 27 d. administracinį aktą Nr. 19-2-670, Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2012 m. kovo 8 d. administracinį aktą Nr. 19-2-804 ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2012 m. kovo 29 d. administracinį aktą Nr. 19-2-1108, nutraukė, o kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsni 1 ir 8 dalimis, 8 straipsniu bei pažymėjo, jog iš pareiškėjo skundžiamų Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2012 m. vasario 27 d. Nr. 19-2-670, 2012 m. kovo 8 d. Nr. 19-2-804 ir 2012 m. kovo 29 d. Nr.119-2-1108 raštų matyti, kad tai yra viešojo administravimo subjekto surašyti informacinio-paaiškinamojo pobūdžio dokumentai, atsakant į pareiškėjo 2012 m. vasario 7 d., 2012 m. vasario 19 d. ir 2012 m. kovo 11 d. skundus, o ne individualūs administraciniai aktai. Išdėstė, jog skundžiamuose raštuose yra suteikiama pareiškėjo prašoma informacija apie S. V. globėjus, išaiškintos galiojančių teisės aktų nuostatos dėl vaiko globėjų paskyrimo, dėl asmens teisės gauti informaciją apie kitą asmenį, nurodyta kokiu pagrindu yra neteikiama informacija apie mažametį vaiką, paaiškinta, kad atsakovas neturi pareigos atlikti tyrimą savarankiškai ir įvertinti asmenų veiksmų teisėtumą, paaiškinta, kad pareiškėjas gali pareikšti teismui prašymus išreikalauti įrodymus, kurie turi reikšmės nagrinėjant bylą. Taip pat pateikiami atsakymai į pareiškėjo keliamus klausimus ir reikalavimus. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog atsakovo raštai yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentai, patys savaime nesukeliantys pareiškėjui teisinių pasekmių, nes juose pareiškėjo atžvilgiu nėra taikytos poveikio priemonės, nėra nustatomos, pakeičiamos ar naikinamos tam tikros pareiškėjo teisės ar pareigos.

Teismas apžvelgė ABTĮ 5 straipsnį, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 22 straipsnio 1 dalį bei pažymėjo, jog teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Darė išvadą, jog skundžiamų Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus raštų (2012 m. vasario 27 d. Nr. 19-2-670, 2012 m. kovo 8 d. Nr. 19-2-804, 2012 m. kovo 29 d. Nr.119-2-1108) negalima laikyti administraciniais aktais VAĮ 8 straipsnio prasme, nes tai yra informacinio pobūdžio dokumentai, kuriuose nėra aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos. Todėl teismas administracinę teiseną dėl reikalavimo panaikinti minėtuosius raštus nutraukė (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Teismas taip pat rėmėsi Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi ir Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (su vėlesniais pakeitimais), 41 punktu bei išdėstė tokias byloje nustatytas faktines aplinkybes: pareiškėjas į atsakovą kreipėsi 2012 m. vasario 7 d., 2012 m. vasario 19 d. ir 2012 m. kovo 11 d., o atsakovas savo ruožtu pateikė atsakymus 2012 m. vasario 27 d. raštu Nr. 19-2-670, 2012 m. kovo 8 d. raštu Nr. 19-2-804 ir 2012 m. kovo 29 d. raštu Nr. 19-2-1108.

Pirmuoju 2012 m. vasario 7 d. skundu pareiškėjas kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos skyrių, kuriame išdėstė 40 prašymų ir reikalavimų, kuriais, inter alia, reikalavo: pateikti jam informaciją ir dokumentus apie mažametės S. V., gimusios (duomenys neskelbtini), globą, jos nustatymo aplinkybes, teisinį pagrindą, globėjų parinkimo ir paskyrimo aplinkybes, globos priežiūrą, išlaikymą, mergaitės sveikatą, kitus su vaiku susijusius dokumentus, informaciją ir dokumentus apie mergaitės globėjų Ž. ir G. V. vertinimą ir paskyrimą globėjais, taip pat prašė išsamiai išnagrinėti jo skundą Vaiko teisių apsaugos skyriaus veiklos atsakomybės ir įgaliojimų ribose esančiais klausimais ir kt.

Pareiškėjas 2012 m. vasario 19 d. skundu prašė atsakovo:

1) nutraukti savanaudiškus, priešingus S. V. interesams, S. V. globėjų G. ir Ž. V. veiksmus ir neveikimą;

2) atsakomybės ir įgaliojimų ribose daryti poveikį S. V. globėjams G. ir Ž. V., kad jie nedelsiant nutrauktų savanaudišką, priešingą S. V. interesams veikimą, grąžintų neteisėtai pagrobtus daiktus;

3) atsakomybės ir įgaliojimų ribose daryti poveikį S. V. globėjams G. ir Ž. V., kad jie nedelsiant V. J. atlygintų, tariamai dėl S. V. globos reikalingą, padarytą 72 000 turtinę žalą;

4) nedelsiant pareikšti teismui ieškinį dėl S. V. tėvo nustatymo;

5) pareikšti teismui ieškinį dėl Ž. ir G. V. globos panaikinimo;

6) nutraukti ilgalaikius, netinkamus, nepagrįstus, neteisėtus Vaiko teisių apsaugos skyriaus veiksmus, kuriais neužtikrinami S. V. interesai ir teisės; 7) į 2012 m. vasario 7 d. ir 2012 m. vasario 19 d. V. J. skundą atsakyti pagal jų formą – į kiekvieną punktą atskirai. Pareiškėjas 2012 m. kovo 11 d. skundu atsakovo prašė:

1) V. J., Kauno miesto apylinkės teismui į civilinę bylą Nr. 2-14355-887/2011, Kauno rajono apylinkės teismui į civilinę bylą Nr. 2-671-540/2012, Lietuvos apeliaciniam teismui į civilinę bylą Nr. 2T-206/2011, pateikti pareiškėjo, Vaiko teisių apsaugos skyriui rašytuose 2012 m. vasario 7 d. ir 2012 m. vasario 19 d. skunduose, prašomus duomenis (dokumentus tinkamai patvirtinti), o taip pat duomenis apie S. V. išlaikyti skirtas įstatymų reglamentuojamas lėšas, Vaiko teisių apsaugos skyriaus teikimo dėl vaiko laikinosios ar pareiškimo dėl vaiko nuolatinės globos nustatymo S. V. dokumentų nuorašus, Kauno miesto savivaldybės valdybos (mero) sprendimo (potvarkio) pagal Vaiko teisių apsaugos skyriaus teikimą dėl vaiko laikinosios ar pareiškimo dėl vaiko nuolatinės globos nustatymo S. V. dokumentų nuorašus, G. V. ir Ž. V. prašymo globoti S. V. tinkamai patvirtintą nuorašą;

2) V. J., Kauno miesto apylinkės teismui į civilinę bylą Nr. 2-14355-887/2011, Kauno rajono apylinkės teismui į civilinę bylą Nr. 2-671-540/2012 ir Lietuvos apeliaciniam teismui į civilinę bylą Nr. 2T-206/2011 206/ pateikti išvadą: dėl išlaikymo priteisimo S. V.; dėl S. V. tėvų valdžios apribojimo ar vaiko atskyrimo nuo tėvų, kitais teisės aktuose nustatytais atvejais.

Išdėstė ir tai, jog atsakovas 2012 m. vasario 27 d. raštu Nr. 19-2-670 atsakė į pareiškėjo 2012 m. vasario 7 d. skundą, išsamiai ir argumentuotai paaiškino ir suteikė informaciją, kad vadovaujantis Vaiko globos organizavimo nuostatais, patvirtintais 2002 m. kovo 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 405, Ž. ir G. V. pripažinti tinkamais būti vaiko globėjais, ir vaiko globėjais paskirti teismo, vaiko globėjo (rūpintojo) pareigos yra nurodytos CK 3.271 straipsnyje, o teisės – 3.272 straipsnyje <...>. Rašte atsakovas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjo 1-13 ir 16-39 skundo punktuose prašoma pateikti informacija yra privati (susijusi su vaiku), vadovaujantis CK 2.23 straipsniu, 3.170 straipsnio 5 dalies nuostatomis tokia informacija teikiama tik tėvams bei nurodė, vadovaujantis kokiais įstatymais informacija apie vaiką pareiškėjui neteiktina <...>. Atsakovas 2012 m. kovo 8 d. raštu Nr. 19-2-804, atsakydamas į pareiškėjo 2012 m. vasario 19 d. skundą, informavo, jog Vaiko teisių apsaugos skyrius nėra gavęs informacijos apie ikiteisminio tyrimo rezultatus, neturi pareigos atlikti tyrimą savarankiškai ir įvertinti asmenų veiksmų teisėtumą. Taip pat neturi žinių, kad globėjai pripažinti kaltais dėl pareiškėjui padarytos žalos, nurodė, jog ginčas dėl turto, kuris priklausė vaiko motinai asmeninės nuosavybės teise, sprendžiamas teisme ir, kad pareiškėjas turi galimybę teismui teikti visus įrodymus, susijusius su šiuo ginču. Paaiškino, kad tik teismas gali vertinti įrodymus bei išspręsti ginčą. Taip pat pakartotinai informavo, kad 2012 m. vasario 27 d. raštu Nr. 19-2-670 atsakyta, kad informacija, susijusi su vaiku, yra privati ir pareiškėjui neteiktina. Atsakovas 2012 m. kovo 29 d. raštu Nr. 19-2-1108, atsakydamas į 2012 m. kovo 11 d. pareiškėjo skundą, pakartotinai nurodė, jog 2012 m. vasario 27 d. raštu Nr. 19-2-670 ir 2012 m. kovo 8 d. raštu Nr. 19-2-804 pareiškėjas buvo informuotas, jog informacija, susijusi su vaiku, yra privati <...> bei paaiškino, jog pareiškėjas dėl jam rūpimų klausimų gali pareikšti teismui prašymus išreikalauti įrodymus, kurie turi reikšmės nagrinėjant bylą <...>.

Teismas taip pat vadovavosi Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 6 straipsniu, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 2 straipsnio 9 dalimi, CK 3.170 straipsnio 5 dalimi, CK 3.240 straipsnio 1 dalimi bei vertino, kad atsakovas pareiškėjui pateikė iš esmės visą prašomą informaciją, kuri teiktina pagal galiojančius teisės aktus ir kuri susijusi su jai priskirtomis funkcijomis, taip pat nurodė į kokią instituciją pareiškėjui reiktų kreiptis kitais jo rūpimais klausimais. Tuo tarpu pareiškėjo 2012 m. vasario 7 d. skunde išdėstyti nuo 1-13 ir nuo 16-39 punkto prašymai, taip pat 2012 m. vasario 19 d. ir 2012 m. kovo 11 d. skundų prašymai, atsižvelgiant į jų turinį ir reikalavimus, iš esmės vertintini kaip prašymai suteikti privačią informaciją ir pateikti duomenis, susijusius su vaiku, kurių atsakovas teisėtai nepateikė. Nurodė ir tai, jog iš pareiškėjo skundo argumentų darytina prielaida, kad pareiškėjo iš esmės netenkina atsakymo turinys, tačiau tai nėra pagrindas įpareigoti atsakovą pateikti kitą atsakymą. Akcentavo, jog nė viename iš savo skundų pareiškėjas nenurodė savo ryšio su nepilnamete S. V. ir jos globėjais G. ir Ž. V., taip pat nepateikė prašomų asmens duomenų naudojimo tikslo, tų duomenų teikimo ir gavimo teisinio pagrindo ir duomenų apimties. Todėl atsakovas minėtos privataus pobūdžio informacijos nepateikė pagrįstai bei motyvuotai, juo labiau, jog S. V. globėjai nebuvo davę sutikimo teikti informaciją apie vaiką. Konstatavo, jog, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo atsakyti į pareiškėjo 2012 m. vasario 7 d., 2012 m. vasario 19 d. ir 2012 m. kovo 11 d. skundus iš naujo, nėra pagrįstas teisės aktų nuostatomis ir faktinėmis aplinkybėmis bei įrodymais, todėl atmestinas.

Teismas apžvelgė ir viešosios atsakomybės kilimo sąlygas (rėmėsi CK 6.246 straipsniu, 6.247 straipsniu, 6.249 straipsniu, 6.248 straipsniu, 6.250 straipsniu, 6.271 straipsniu) bei pažymėjo, jog šioje administracinėje byloje pareiškėjas tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atsiradimą sieja su atsakovo neteisėtais veiksmais, tai yra informacijos ir duomenų, kuri susijusi su S. V. ir jos globėjais, nepateikimu, bei S. V. tėvo nuslėpimu, turto varžytinių sutrukdymu, kenkimu pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams ir panašiai, tačiau byloje nėra jokių įrodymų ir prielaidų konstatuoti, taip pat nėra įrodymų, kokiais konkrečiais veiksmais (ne)veikimu atsakovas pakenkė pareiškėjo teisėms ar teisėtiems interesams, sveikatai ar pareiškėjo gyvenimo kokybei, t. y. pareiškėjo atžvilgiu atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, sudarančius būtiną sąlygą valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti. Nurodė ir tai, jog pareiškėjas nepagrindė, kokiu būdu mažametės S. V. galimai gaunamas išlaikymas yra jo negautos pajamos, nenurodė jokio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis atsakovas turėtų mokėti 0,5% delspinigių nuo sumos, kuri, pasak pareiškėjo, yra priteista iš fizinio asmens Ž. V., todėl darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinę žalą iš atsakovo yra nepagrįstas. Pastebėjo ir tai, kad byloje nėra pateikta faktinių duomenų apie tai, kad pareiškėjas be įprastinių išgyvenimų, patyrė ir papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų gavęs prašomą informaciją ir dokumentus iš atsakovo. Atsižvelgęs į tai, jog byloje nesurinkta įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo nurodomus atsakovo neteisėtus veiksmus, o nenustačius vienos iš būtinų sąlygų civilinės atsakomybės sąlygų, nekyla ir prievolė atlyginti žalą, teismas pareiškėjo reikalavimą dalyje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 104 – 108), kuriuo prašo ginčijamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo pažeista jo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvų apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, 13 straipsnyje įtvirtinta teisė į veiksmingą gynybos priemonę, 14 straipsnyje įtvirtintas diskriminacijos draudimas, taip pat – Konstitucijos 29 straipsnis, 30 straipsnis, 109 straipsnis, ABTĮ 53 ir 57 straipsniai. Apelianto manymu, teismui atsisakius priimti į bylą jo reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, buvo pažeistos jo procesinės teisės, be to, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai atsisakė patvirtinti teismo posėdyje jo pateiktus bylai reikšmingų įrodymų nuorašus pagal pateiktus originalus.

2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė mažametės S. V. teises, kadangi nebuvo aktyvus, t. y. iš Užsienio reikalų ministerijos nereikalavo teisingam bylos nagrinėjimui būtinų, pareiškėjo 2012 m. liepos 9 d. prašyme nurodytų, duomenų. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino, jog atsakovas nevykdė savo pareigų S. V. atžvilgiu bei iš Kauno apygardos prokuratūros tyčia nereikalavo informacijos apie ikiteisminio tyrimo rezultatus.

3. Bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovo teiginiais apie tai, jog pareiškėjas gali pareikšti teismui prašymus išreikalauti įrodymus, neatsižvelgdamas į teisėjų neteisėtų veikų darymą. Teigia, jog Kauno miesto apylinkės teisme teisėja A. P. sąmoningai tyčia vykdė nusikalstamas veikas, pažeidinėdama pareiškėjo ir S. V. teises, todėl jis turėjo teisę pats reikalauti iš atsakovo pateikti prašomus duomenis bei atlikti veiksmus.

4. Ginčyti aktai byloje buvo nepagrįstai nelaikytini administraciniais, nes jie akivaizdžiai susiję su pareiškėjo teisių įgyvendinimu civilinėje byloje bei nutrauktame ikiteisminiame tyrime Nr. 20-2-00174-12. Detalizuoja, jog būtent dėl neteisėtų atsakovo veiksmų ir buvo nutrauktas minėtas ikiteisminis tyrimas, o Kauno apygardos prokuratūra atsisakė ginti viešąjį interesą – vaiko S. V. teisę į jos tėvo D. K. įtraukimą į gimimo akto įrašą. Mano, jog minėtieji aktai atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus, ką neteisingai nustatė apygardos administracinis teismas. Taip pat pažymi, jog teismas nepagrįstai nelaikė apskųstųjų aktų administraciniais, neįžvelgdamas atsakovo padaryto VAĮ 3 straipsnio, 8 straipsnio, 12 straipsnio, 19 straipsnio, 20 straipsnio, 23 straipsnio ir 30 straipsnio nuostatų pažeidimo.

5. Ginčijamame teismo sprendime buvo nepagrįstai neįvertinta tai, jog atsakovas neatliko veiksmų, besisiejusių su paties pareiškėjo teisėmis. Remiasi Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei pažymi, jog teismas visiškai nevertino to, jog atsakovo veiksmai buvo būtini tam, kad būtų apginti S. V. esminiai interesai. Mano, jog konkrečiu atveju, nebuvo įvertinta tai, jog S. V. negali išreikšti savo valios, tačiau būtent pareiškėjo prašomi atlikti veiksmai būtų atitikę jo ir S. V. pagrindinių teisių pusiausvyrą, o jo interesas atskleisti duomenis apie minėtąją mažametę, nepažeidžia pagrindinių teisės principų, įskaitant ir sąžiningumą. Priduria, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai neišanalizavo pareiškėjo skunde pateiktų 49 reikalavimų esmės bei teisinio pagrįstumo, tokiu būdu pažeisdamas ABTĮ 10 straipsnio, 86 straipsnio ir 87 straipsnių nuostatas.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, jog palaiko savo atsiliepime į pirmosios instancijos teismui pareiškėjo teiktą skundą išdėstytą poziciją. Pabrėžia, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų motyvų. Remiasi ABTĮ 57 straipsniu bei akcentuoja, jog įrodymų vertinimas – išimtinė teismo kompetencija. Teigia, jog pareiškėjui buvo sudarytos visos sąlygos pateikti teismui turimus įrodymus, išsamiai paaiškinti, kaip šie įrodymai yra susiję su nagrinėjamu ginču. Tuo tarpu teismas dėl įrodymų priėmimo pasisakė aiškiai, visus įrodymus vertino, ir prijungė prie bylos tuos, kuriuos laikė turinčiais reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, kitus įrodymus, kaip neturinčius reikšmės šio ginčo išsprendimui, atmesdamas. Pabrėžia, jog pareiškėjas nedetalizavo, kokių konkrečiai teismo nepriimtų įrodymų ištyrimas, neiškviestų liudytojų apklausimas galėjo paveikti sprendimo priėmimą, nenurodė, kokias nagrinėtam ginčui reikšmingas aplinkybes nepriimti įrodymai ar liudytojai galėjo patvirtinti, kokia konkrečiai reikšmė administraciniame ginče dėl kelių raštų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus tektų prašytai išreikalauti medžiagai ir pan.

Remiasi ABTĮ 5 straipsniu ir 22 straipsnio 1 dalimi bei pažymi, jog pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime aiškiai motyvavo, kodėl pareiškėjo prašomi panaikinti aktai nėra individualūs administraciniai aktai, o vertintini kaip informacinio pobūdžio dokumentai ir, laikydamasis nuoseklios administracinių teismų praktikos, visiškai pagrįstai bylos dalį dėl reikalavimų panaikinti pareiškėjo ginčytus raštus nutraukė. Pažymi ir tai, jog, kaip išaiškino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. AS520-425/2012, pareiškėjas Civilinio kodekso prasme nėra tinkamas subjektas gauti informaciją apie vaiką ar ginti viešajį interesą. Pabrėžia, jog pareiškėjui buvo atsakyta į jo skunduose keliamus klausimus, jam pateikta informacija ta apimtimi, kuri, vadovaujantis asmens duomenų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, pareiškėjui yra teiktina, o sprendimas pareiškėjui nesuteikti informacijos apie mažametę S. V., jos globėjų Gedimino ir Ž. V. asmens duomenis yra teisėtas ir pagrįstas galiojančių teisės aktų nuostatomis, kadangi jokie teisės aktai nenumato apelianto teisės gauti informacijos apie kitus asmenis – o ypač apie nepilnamečius vaikus. Pažymi, jog LVAT cituotoje byloje išaiškino, jog pareiškėjas skunde formuluoja neaiškius, prieštaringus, hipotetinio bei sąlyginio pobūdžio reikalavimus, todėl jis nepagrindė savo teisės reikalauti, jog atsakovas atliktų jo prašomus veiksmus. Akcentuoja, jog apeliaciniame skunde pareiškėjas nepaaiškina, kokių konkrečiai reikalavimų teismas nepagrįstai nevertino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau – ir Vaiko teisių apsaugos skyrius) 2012 m. vasario 27 d. rašto Nr. 19-2-670, 2012 m. kovo 8 d. rašto Nr. 19-2-804 ir 2012 m. kovo 29 d. rašto teisėtumo bei pareiškėjo V. J. (toliau – ir pareiškėjas) reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo atsakyti į jo teiktus prašymus bei priteisti jam atsakovo veiksmais sukeltos neturtinės žalos atlyginimą.

Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėjas pirmą kartą, kreipdamasis į Vaiko teisių apsaugos skyrių, savo skunde teigė, jog mažametės S. V. globėjai Ž. ir G. V. netinkamai vykdo globėjo pareigas, siūlė patikrinti jų tinkamumą būti vaiko globėjais ir organizuoti kito globėjo paskyrimą bei prašė pateikti jam informaciją, susijusią su mažametės gynimu (t. I, b. l. 14 – 19). Į šį pareiškėjo 2012 m. vasario 7 d. kreipimąsi jam buvo atsakyta ginčijamu 2012 m. vasario 27 d. raštu (t. I, b. l. 12), be kita ko, informuojant, jog Ž. ir G. V. pripažinti tinkamais būti vaiko globėjais, išdėstant aktualias Civilinio kodekso nuostatas, atsisakant pateikti duomenis, susijusius su vaiku, kadangi tai yra privati informacija bei nurodant kitą informaciją. Pareiškėjas pakartotiniu 2012 m. vasario 20 d. kreipimųsi (t. I, b. l. 186 – 188) prašė Vaiko teisių apsaugos skyriaus nutraukti S. V. globėjų veiksmus, kurie, jo nuomone, yra priešingi vaiko interesams, daryti poveikį šiems globėjams, pareikšti teismui ieškinį dėl S. V. tėvo nustatymo ir pan. Į pastarąjį kreipimąsi pareiškėjui buvo atsakyta 2012 m. kovo 8 d. raštu (t. I, b. l. 185), be kita ko, informuojant jį apie tai, jog Vaiko teisių apsaugos skyrius neturi pareigos savarankiškai atlikinėti tyrimą dėl S. V. globėjų veiksmų bei apie tai, jog jo keliamas ginčas dėl turtinių aspektų, sietinų su S. V. motina yra sprendžiamas teismine tvarka, taip pat – pakartojant, jog 2012 m. vasario 27 d. raštu pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad privati informacija apie vaiką jam nebus teikiama. Pareiškėjas 2012 m. kovo 12 d. dar kartą kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos skyrių, iš esmės formuluodamas ankstesniuose kreipimuose jau išreikštus reikalavimus (t. I, b. l. 191). Vaiko teisių apsaugos skyrius 2012 m. kovo 29 d. raštu (t. I, b. l. 190) savo ruožtu pakartojo, jog ankstesniais raštais pareiškėjui jau buvo nurodyta, jog informacija apie S. V. jam nebus teikiama, taip pat informavo pareiškėją apie tai, jog jis prašymus išreikalauti įrodymus gali teikti teisminių ginčų metu.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, sprendė, jog pareiškėjo ginčyti Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. kovo 8 d. ir 2012 m. kovo 29 d. raštai nesukelia pareiškėjui pasekmių, nes yra informacinio-paaiškinamojo pobūdžio bei remdamasis tuo, bylą šioje dalyje nutraukė, o pareiškėjo skundą kitoje dalyje – atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, su tokia apygardos administracinio teismo pozicija sutinka tik iš dalies, tačiau sprendžia, jog teismas iš esmės tinkamai išnagrinėjo administracinę bylą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo ginčyti Vaiko teisių apsaugos skyriaus raštai yra išimtinai informacinio pobūdžio, t. y. nesukeliantys pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Lietuvos vyriausiojo administraciniame teisme laikomasi praktikos, jog savarankišku administracinės bylos (skundo, reikalavimo) dalyku administraciniame teisme yra visi viešojo administravimo institucijų priimti aktai, nepaisant jų formos, sukeliantys materialaus (ne procedūrinio) pobūdžio pasekmes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo mėn. 19 d. aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimas; Administracinė jurisprudencija 23, p. 542-877, II.4. skyrius).

Konkrečiu atveju, įvertinus faktines bylos aplinkybes, matyti, jog pareiškėjas, nors ir netiksliai formuluodamas bei reikšdamas savo prašymus, iš esmės iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus, kaip viešojo administravimo subjekto, siekė gauti informacijos apie mažametę S. V., kurios motina, remiantis bylos duomenimis, yra jo hipotekos skolininkė. Vaiko teisių apsaugos skyrius savo ruožtu pirminiu 2012 m. vasario 7 d. raštu pareiškėjo siektą gauti informaciją pateikti atsisakė. Minėtas atsisakymas buvo ne informacinio pobūdžio, bet akivaizdžiai neigiamai veikė pareiškėjo teisinį statusą – jis negavo prašytos informacijos arba kitais žodžiais tariant iš viešojo administravimo subjekto nesulaukė tokio rezultato, kurio siekė, todėl teigti, jog jokių pasekmių tai pareiškėjui nesukėlė nėra tikslu. Priešingai – manytina, jog toks atsakovo atsisakymas suteikti pareiškėjui informaciją pateko į teisminės kontrolės ribas (ABTĮ 3 str.), juo labiau, jog viešojo administravimo subjektų vykdomas informacijos teikimas yra reglamentuojamas Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo ir Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (su vėlesniais pakeitimais) (toliau – ir Taisyklės), todėl turėjo būti nagrinėtinas teisme iš esmės, o pirmosios instancijos teismas šioje bylos dalyje bylą nutraukė nepagrįstai.

Kaip bebūtų, iš ginčijamo sprendimo matyti, jog visus esminius motyvus, remiantis kuriais buvo netenkintas pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo atsakyti į jo teiktus prašymus, pirmosios instancijos teismas išdėstė nagrinėdamas pareiškėjo skundą būtent šioje dalyje. Tokiu būdu teismas implicitiškai revizavo ir minėtojo atsakovo atsisakymo teikti pareiškėjui jo prašytą informaciją teisėtumą. Atsižvelgiant į tai, minėtoji procesinė pažaida nelaikytina esmine, t. y. lemianti neteisingą bylos išsprendimą (ABTĮ 142 str. 1 d.).

Minėta, jog pareiškėjas be bendro pobūdžio samprotavimų apie S. V. ir jos globėjų santykius bei savo teisių pažeidimų, kurie, kaip suprastina, kildintini iš pareiškėjo su S. V. motina Ž. V. susiklosčiusių turtinių santykių bei iš jų kilusių ginčų, kurie sprendžiami teismine tvarka, siekė gauti informaciją apie S. V., būtent – pareiškėjas norėjo sužinoti apie jai paskirtą globą, jos globėjų gaunamos paramos dydį, tėvystės nustatymo veiksmus ir pan.

Kaip nurodyta aukščiau, informacijos gavimo iš valstybės institucijų sąlygas ir tvarką reglamentuoja Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas bei jį papildančios Taisyklės. Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įstatymas užtikrina asmens teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų. Pareiškėjas, norėdamas gauti iš įstaigos informaciją, pateikia prašymą, kuriame nurodo, kokią informaciją ar dokumentą pageidauja gauti, savo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ir duomenis ryšiui palaikyti.

Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog įstaigos privalo teikti pareiškėjams informaciją, o atsisakyti suteikti informaciją galima šio įstatymo nustatyta tvarka. Šio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta įstaigos pareiga teikti informaciją apie įstaigos veiklą, o 7 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta pareiškėjo teisė gauti privačią informaciją apie save, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus atvejus, kai tokia informacija neteikiama. Privačios informacijos sąvoka įtvirtinta minėto įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, numatančioje jog privati informacija tai – ypatingi fizinio asmens duomenys, kaip juos nustato Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, informacija apie asmenį ir jo šeimos gyvenimą, su fizinio asmens garbe ir orumu susijusi informacija.

Pastebėtina, jog nagrinėjamu atveju Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas nenumatė pareiškėjo teisės gauti privačios informacijos apie kitus asmenis, t. y. S. V., todėl Vaiko teisių apsaugos skyrius ją teikti atsisakė pagrįstai.

Atkreiptinas dėmesys, jog privataus gyvenimo apsaugą laiduoja ir Konstitucija, kurios 22 straipsnis, inter alia, įtvirtina, jog žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Aiškindamas privataus žmogaus gyvenimo sąvoką, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog tai – individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeimyninė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt. Konstitucijos 22 straipsnio normose įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas suponuoja asmens teisę į privatumą. Žmogaus teisė į privatumą apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m.

rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai).

Atsižvelgiant į nurodytąsias aplinkybes, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, jog pareiškėjo prašyta pateikti informacija siejosi su S. V. privačiu gyvenimu bei jos asmeniniais faktais, todėl pateko į Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo pateikiamą privačios informacijos apibrėžtį ir pareiškėjui ne tik neprivalėjo, bet ir negalėjo būti teikiama.

Tuo tarpu pareiškėjas, apeliaciniame skunde akcentuodamas, jog Vaiko teisių apsaugos skyrius, atsisakydamas suteikti jo prašytą informaciją, neatsižvelgė į tai, jog minėtosios informacijos pateikimas buvo būtinas S. V. esminiams interesams apginti, nepagrįstai remiasi Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 5 straipsnio 1 dalies 4 punktu, įtvirtinančiu, jog asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu yra siekiama apsaugoti duomenų subjekto esminius interesus. Tokia išvada darytina todėl, jog pareiškėjas nėra duomenų tvarkytojas ADTAĮ 2 straipsnio 6 punkto prasme, todėl minėtąja nuostata jis negali remtis ratione personae pagrindu. Be to, atmestinas ir jo argumentas, jog byloje nebuvo atsižvelgta į tai, kad S. V. yra nepilnametė, todėl negali išreikšti savo valios. Šiuo aspektu pažymėtina, jog būtent tam tikslui (neveiksnaus asmens teisėms ir interesams įgyvendinti bei apsaugoti) ir yra nustatyta globa (Civilinio kodekso 3.238 str.), kuri pagal bylos duomenis S. V. nėra panaikinta, o jos globėjai, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sutikimo teikti duomenis apie mažametės privatų gyvenimą, nėra davę.

Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą atsakyti į jo teiktus skundus (kreipimusis) plotmėje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog tą daryti nėra pagrindo. Teismo vertinimu, sutiktina su išvada, jog pareiškėjui atsakovas pateikė iš esmės visą prašomą informaciją, susijusią su jo vykdomomis funkcijomis bei nurodė, į kokias institucijas pareiškėjui reikėtų kreiptis kitais klausimais, todėl minėtasis pareiškėjo reikalavimas nėra pagrįstas teisės aktų nuostatomis.

Teisėjų kolegija taip pat nurodo, jog pagrįstai buvo nepriteista ir pareiškėjo prašyta atlyginti neturtinė žala. Pažymėtina, jog valstybinė civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinosioms sąlygomis, kurios yra kumuliatyvios (egzistuojančios kartu): neteisėtiems veiksmams, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ir teisės pažeidimu padarytai žalai ar nuostoliams. Analizuojamu atveju nebuvo nustatyta jokio neteisėto viešojo administravimo subjekto neveikimo, todėl negalėjo kilti ir valstybės deliktinė atsakomybė, o teisėjų kolegija plačiau dėl kitų viešosios atsakomybės kilimo sąlygų nepasisakys.

Galiausiai pareiškėjas apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą taip pat ginčija procesinių teisės normų pažeidimu, t. y. jo manymu, teismas nepagrįstai neišreikalavo jo prašytų išreikalauti duomenų iš Užsienio reikalų ministerijos, nepagrįstai atsisakė patvirtinti teismo posėdyje jo pateiktus bylai reikšmingų įrodymų nuorašus pagal pateiktus originalus, be to, teisėjai jo atžvilgiu elgėsi nusikalstamai.

Apeliacinės instancijos teismas su šiais pareiškėjo teiginiais nesutinka. Pirmiausia pasakytina, jog įrodymų rinkimas administraciniame procese negali būti begalinis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas surinko pakankamai duomenų teisingam ir visapusiškam bylos išnagrinėjimui, kuriuos, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu (ABTĮ 57 str. 6 d.), atitinkamai įvertino. Tuo tarpu dėl pareiškėjo prašytų išreikalauti duomenų iš Užsienio reikalų ministerijos, teismas motyvuotai paaiškino, kodėl tą daryti nemano esant prasminga (t. II, b. l. 18; 79). Apeliacinės instancijos vertinimu, pareiškėjas nesugebėjo pagrįsti, kaip minėtieji duomenys siejasi su nagrinėjama byla, todėl juos išreikalauti atsisakyta pagrįstai. Be to, pareiškėjas aktyviai naudojosi savo procesinėmis teisėmis, be kita ko, reikšdamas nušalinimus teisėjams (t. II, b. l. 5) bei bendros kompetencijos teismo pirmininkui apskųsdamas jo apeliaciniame skunde minimos teisėjos A. P. veiksmus (t. II, b. l. 154 – 155), todėl teigti, jog proceso metu buvo pažeistos jo teisės į nešališką bylos nagrinėjimą taip pat nėra pagrindo.

Pastebėtina ir tai, kad administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų teisėtumo, vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę, todėl teisminio nagrinėjimo dalyką, visų pirma, sudaro viešojo administravimo subjekto sprendimai, kuriais asmenims nustatomos teisės ir pareigos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str.). Minėtas proceso administraciniame teisme pobūdis lemia ir įrodinėjimo proceso ypatumus. Įrodinėjimas administraciniame procese prasideda institucijoje, administracinis teismas vertina, ar institucija surinko pakankamai faktinių duomenų teisėto sprendimo priėmimui, todėl įrodinėjimas nagrinėjant bylą administraciniame teisme yra subsidiarinio pobūdžio. Dėl nurodytų motyvų, ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintas teismo aktyvus vaidmuo tiriant administraciniame teisme įrodymus, neturėtų būti suprantamas kaip teismo pareiga surinkti visus įrodymus, patvirtinančius administracinio sprendimo teisėtumą. Administracinio teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jeigu teismas tinkamai atliko viešojo administravimo subjektų kontrolę, t.y. tinkamai įvertino, ar skundžiamas aktas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ar jį priėmė kompetentingas administravimo subjektas, ar jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas surinko pakankamą kiekį teisingam bylos išsprendimui reikalingų įrodymų, teisingai juos vertino, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialines teisės normas. Pirmosios instancijos teismas padarė proceso pažaidą, tačiau ji nebuvo esminė, galėjusi lemti kitokį bylos išsprendimą, todėl vadovaujantis proceso ekonomiškumo principu, ginčijamas sprendimas yra paliktinas nepakeistu, apeliacinį skundą atmetant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius