2017-11-22 Nr. AB-21769-3-62-3-01168-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2144-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01168-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Kauno apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 5–9), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN) 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Nurodė, kad nuo 2015 m. gegužės 25 d. iki 2015 m. gruodžio 12 d. buvo laikomas netinkamomis sąlygomis – gyveno 22 būrio 221 brigadoje, 4 miegamajame, kurio plotas buvo 17,73 kv. m ir jame buvo 7 lovos, spintelės, stalai ir kėdės, todėl nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Pabrėžė, kad gyvenamojoje patalpoje buvo drėgna, šalta, joje teko maitintis, nes į virtuvę nesutilpdavo visi nuteistieji. Brigados nuteistiesiems buvo skirta nepakankamas kiekis klozetų, pisuarų, kriauklių prausykloje, dušo kabinų. Kadangi 22 būrys turėjo galimybę dirbti be sargybos, jis buvo atskirtas nuo kitų būrių, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės patekti į pataisos namuose įrengtą sporto aikštelę ir joje sportuoti. Pažymėjo, kad maisto normos neatitiko nustatytų reikalavimų, dėl šalčio ir drėgmės pareiškėjui buvo nustatyta šalčio alergija. Tokios kalinimo sąlygos prilygo kankinimui, dėl to patyrė išgyvenimus ir pažeminimus.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11–15) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Nurodė, jog pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atlikinėjo Alytaus PN, kurie nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Nuo 8 val. iki 17 val. pareiškėjas buvo vežamas į darbą, o grįžęs į įstaigą galėdavo laisvai vaikščioti dideliame kieme, sportuoti, savaitgaliais galėdavo išvykti į namus atostogų.

2.2. Pažymėjo, jog pataisos namuose nuteistųjų maitinimas organizuojamas tris kartus per parą pagal patvirtintus nedirbančių ir dirbančių vyrų valgiaraščius ir mitybos normas. Maisto produktai, dalyvaujant pataisos namų direktoriaus budinčiajam padėjėjui, sudedami į katilus pagal svorį. Maistas nuteistiesiems išduodamas tik po įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio maisto patikrinimo. Maistas, iš maisto paruošimo virtuvės, į 22 būrio virtuves atvežamas šilumą palaikančiuose termosuose ir patiekiamas nuteistiesiems karštas. Nuteistiesiems, kurie dėl darbo pobūdžio neturi (neturėdavo) galimybės sugrįžti pavalgyti pietų į pataisos namus, teisės aktų nustatyta tvarka išduodamas sausas davinys, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. lR-144, arba sausas davinys, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2007 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-141.

2.3. Teigė, kad 22 būrio patalpose yra įrengtos dvi virtuvės : 1 – 13,33 kv. m ploto, 2 – 53,24 kv. m ploto, kuriose nuteistieji valgo. 22 būryje buvo įrengta 4 tualetai (4 klozetai), 6 praustuvės, 1 pisuaras, vonia su dušo rageliu, 5 dušo kabinos ir 5 tūriniai vandens šildytuvai (boileriai) po 200 litrų talpos kiekvienas. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) nereglamentuoja tualetų, prausyklų ir dušinių įrengimo plotų.

2.4. Pabrėžė, kad 2016 m. kovo 21 d. pareiškėjui diagnozuota šalčio alergija, tačiau Alytaus PN nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog šis susirgimas atsirado dėl netinkamų laikymo sąlygų. Alytaus visuomenės sveikatos centro pateiktuose patikrinimo aktuose pažymėta, kad miegamuosiuose buvo užtikrinta Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 numatyta oro temperatūra. Patikrinimo metu buvo nustatytas vienintelis pažeidimas, t. y. persirengimo patalpoje nustatyta per žema oro temperatūra, nes buvo išdaužtas patalpos langas.

II. 3. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimu (b. l. 82–87) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Alytaus PN 22 būrio 221 brigadą buvo paskirtas 2015 m. gegužės 25 d. ir buvo jame iki 2015 m. gruodžio 17 d. (b. l. 17), todėl šioje byloje nagrinėjo laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 25 d. iki 2015 m. gruodžio 17 d.

5. Teismas, atsižvelgęs į administracinių teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus, šioje administracinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju būtent atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, susijusių su kalinimo sąlygomis gyvenamojoje patalpoje, inter alia ir su kalinčių asmenų skaičiumi bei jų kaita, kitomis gyvenimo sąlygomis ir maitinimu pareiškėjo įvardintu laikotarpiu, t. y. kad buvo laikytasi teisinio reguliavimo.

6. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Alytaus PN buvo apgyvendintas 22 būrio 4 miegamajame, kuriame buvo įrengta 7 miegamosios vietos, bendras plotas buvo 17,73 kv. m, todėl vienam asmeniui teko 2,53 kv. m (b. l. 18). Įvertinęs byloje esančią medžiagą teismas pabrėžė, jog atsakovas patikimais įrodymais nepaneigė pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, jog aktualiu laikotarpiu pareiškėjo miegamajame gyveno 7 žmonės, todėl sprendė, jog pareiškėjui teko 2,53 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, t. y. 0,57 kv. m mažiau negu nustato teisinis reguliavimas. Taigi šiuo atveju konstatuotinas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse įtvirtinto reguliavimo nesilaikymas pareiškėjo nurodytu kalinimo Alytaus PN laikotarpiu. Be to, teismas sutiko su tuo, kad nurodytas gyvenamasis plotas taip pat buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekusi erdvė dar labiau sumažėjo. Dėl nurodytų aplinkybių, atsakovo pateiktos nepakankamos detalizacijos, egzistuoja pagrindas šiuo pareiškėjo nurodytu aspektu konstatuoti Alytaus PN neteisėtų veiksmų buvimą, t. y. kad pareiškėjo kalinimo Alytaus PN 2015 m. gegužės 25 d. – 2015 m. gruodžio 17 d. laikotarpiu buvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.).

7. Teismas taip pat pažymėjo, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t. y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji, gyvenantys tame pačiame miegamajame, išvyksta etapais į kitus pataisos namus, tardymo izoliatorius, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, ligos metu būna Sveikatos priežiūros tarnyboje), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Be to, nustatyta, jog 22 būrio nuteistieji buvo vežami į darbą, savaitgaliais galėdavo išvykti į namus atostogų ir todėl, jeigu pareiškėjas de facto tokia išvykos į namus teise naudojosi tik vieną kartą, tai savaime nepaneigia bendro režimo buvimo, be to, administracinėje byloje nebuvo paneigta ir tai, kad su pareiškėju kalinami kiti asmenys tokia teise naudojosi ir dėl šių priežasčių asmenų, nuolat būnančių gyvenamoje patalpoje, skaičius taip pat kito.

8. Teismas pripažino pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog 22 būrys buvo atskirtas nuo kitų būrių, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės patekti į pataisos namuose įrengtą sporto aikštelę ir joje sportuoti, nes šią aplinkybę patvirtina byloje pateiktas Naudojimosi sporto aikštynais grafikas ir AA grupių lankymo grafikas (b. l. 73–74). Tačiau pareiškėjo paaiškinimais nustatyta, kad 22 būrio nuteistieji jiems priskirtoje teritorijoje buvo įsirengę sporto aikštelę ir joje laisvu nuo darbo metu sportavo.

9. Dėl pareiškėjo nusiskundimų patalpų drėgme, temperatūra, teismas, vadovaudamasis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, kuri galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d. (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 26 punkto, Higienos normos HN 134:2015 16 punkto nuostatomis, atsakovo pateiktais Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, kurie patvirtina, jog 22 būrio miegamuosiuose, persirengimo kambaryje buvo užtikrinta Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 numatyta oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, oro judėjimo greitis, dirbtinė apšvieta, vėdinimas (b. l. 39–40, 43–45, 52–53), atmetė pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl drėgmės ir šalčio 22 būrio patalpose ir nepagrįstu laikė teiginį, jog dėl šalčio ir drėgmės, t. y. netinkamų gyvenimo sąlygų 22 būryje, pareiškėjui buvo nustatyta šalčio alergija.

10. Pasisakydamas dėl maitinimosi tvarkos teismas rėmėsi atsakovo atsiliepime pateiktais paaiškinimais, jog nuteistiesiems, kurie dėl darbo pobūdžio neturi (neturėdavo) galimybės sugrįžti pavalgyti pietų į pataisos namus, teisės aktų nustatyta tvarka išduodamas dviejų rūšių sausas davinys. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad dėl maisto davinio energetinės vertės pareiškėjas skundu kreipėsi į Alytaus visuomenės sveikatos centrą (b. l. 64–65), kuris prašymo dalį dėl maisto davinio energetinės vertės įvertinimo persiuntė nagrinėti Alytaus valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai ir nurodė apie priimtą sprendimą informuoti pareiškėją (b. l. 63). Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, jog jis gavo atsakymą iš Alytaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, kuri jokių teisės aktų pažeidimų nenustatė. Nors pareiškėjas su Alytaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vertinimu nesutiko, tačiau tokia aplinkybė patvirtina atsakovo poziciją, jog nuteistiesiems išduodamas sausas davinys atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus patvirtintų teisės aktų reikalavimus.

11. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad 22 būrio patalpose yra įrengtos dvi virtuvės : 1 – 13,33 kv. m ploto, 2 – 53,24 kv. m ploto, 4 tualetai (4 klozetai), 6 praustuvės, 1 pisuaras, vonia su dušo rageliu, 5 dušo kabinos ir 5 tūriniai vandens šildytuvai (boileriai) po 200 litrų talpos kiekvienas. Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, jog jis gyveno mažesniame pastate, kurio nuteistieji naudojosi 13,33 kv. m virtuve (b. l. 18) ir šiame pastate buvo apgyvendinta apie 30 nuteistųjų. Tačiau Alytaus PN pateiktoje informacijoje pareiškėjui buvo nurodyta, kad 2016 m. vasario 8 d. įskaitos programos duomenimis 22 būryje buvo 46 nuteistieji (b. l. 56–58). Tokie atsakovo pateikti duomenys paneigia pareiškėjo nurodytą aplinkybę apie nuteistųjų skaičių mažesniame pastate, o atsakovo pateiktus duomenis iš esmės patvirtina į bylą pateikta mažesnio pastato schema (b. l. 18). Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistųjų skaičius 22 būryje keitėsi, be to, pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas 2004 m. birželio 9 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (toliau – ir Normos), 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas – dvylikai asmenų, 1 dušo sietelis – 15 asmenų. Taigi šiuo konkrečiu aspektu yra užtikrintas Normose numatytų reikalavimų laikymasis. Teismas pažymėjo, kad nepasitenkinimą dėl kalinimo sąlygų 22 būryje pareiškėjas pradėjo reikšti tik tada, kai už padarytus drausmės pažeidimus jam buvo atimta teisė išvykti be sargybos arba be palydos ir nuo 2015 m. gruodžio 17 d. jis buvo paskirtas į 10 būrį (b. l. 59–60, 64–65, 67).

12. Teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio klausimą, akcentavo bausmės atlikimo Alytaus PN bendrąsias sąlygas. Pažymėjo, jog byloje nenustatyta, kad būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Atsižvelgęs į bendrą pareiškėjo situaciją, jam suteiktą judėjimo laisvę, kitas įvardintas sąlygas (galimybė turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro), teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, nes byloje esantys įrodymai patvirtina pareiškėjo galimybę sportuoti, atlikti religines apeigas, dirbti, mokytis, naudotis biblioteka, rūkyti tik tam skirtose vietose, dalyvauti įvairiose socialinės reabilitacijos programose, ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (b. l. 36–38). Tačiau, nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

13. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Todėl teismas padarė išvadą, kad, nors pareiškėjas aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią ploto normą, tačiau įvertinus šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, atsižvelgus į konstatuotus neteisėtus veiksmus, pareiškėjui suteiktą judėjimo laisvę, tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismine praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-858/2016), šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

III. 14. Pareiškėjas R. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 192–93), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Teismas netinkamai įvertino byloje esančią medžiagą (pareiškėjos teismo posėdžio metu pateiktus grafikus, kuriuose matyti, kad pareiškėjas negalėdavo įeiti į pataisos namus, kur yra ir biblioteka, sporto aikštynai, koplyčia, vyksta socialinės reabilitacijos programų užsiėmimai). Tokiu būdu teismas neteisingai konstatavo, kad pareiškėjas turėjo galimybę visu tuo naudotis.

14.2. Vien tai, kad pareiškėjui buvo išduodamas sausas davinys, neatitinka dirbančių asmenų mitybos normų. Tam kad patvirtintų tai, teismo prašė iškviesti liudytojus, kurie galėtų patvirtinti tai, jog pareiškėjui buvo išduodamas nepilnas sausas davinys (be margarino, skysčių). Be to, teismas netinkamai įvertino Alytaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos raštą.

14.3. Teismas taip pat netinkamai įvertino aplinkybę dėl pareiškėjui nustatytos alergijos šalčiui, kuri atsirado būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN. Alytaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. sausio 25 d. išvada surašyta po patikrinimo, kai kameroje buvo išduoti šildymo pečiukai, tačiau kol jų nėra, rudenį patalpose šalta. Be to, neteisingai nustatyta, kad persirengimo kambaryje buvo 16,5 laipsnių šilumos. Be to, šalta ir duše, kuris įrengtas garaže, kuriame tenka nusiprausti po darbo ir vėl per lauką eiti į miegamąją dalį.

14.4. Plotą gyvenamosiose patalpose itin sumažino jose esantys baldai, dėl ko ploto judėti beveik nebuvo, tarp gyvenančių kildavo įtampa, pareiškėjui teko dėl to išgyventi. Taip pat nepagrįstai teismas nepripažino pažeidimo ir pareiškėjo išgyvenimų dėl virtuvės itin mažo ploto, kurioje visi vienu metu negalėjo pavalgyti, buvo tik trys kėdes.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 96–98) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teiginiai apie neva padarytą žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galintys veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto. Pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikdamas patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodydamas, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėją laikant Alytaus pataisos namuose, atlyginimo.

17. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, nustatė, kad jam ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. gegužės 25 d. iki 2015 m. gruodžio 17 d.) nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, tačiau įvertinęs bendrą įkalinimo įstaigos režimą bei kitas aplinkybes, nenustatęs kitų pareiškėjo nurodytų kalinimo sąlygų pažeidimų, teismas tik pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

18. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius duomenis (įrodymus) bei bylos faktines aplinkybes ir be pagrindo nenustatė kitų pareiškėjo nurodytų kalinimo sąlygų pažeidimų.

19. Dėl įrodymų vertinimo teisėjų kolegija pažymi, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, ir jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į ABTĮ 140 straipsnyje nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas minėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė ir ABTĮ 81 straipsnyje numatytos visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių ištyrimo pareigos, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl apeliacinio skundo tenkinti šiuo aspektu nėra pagrindo.

21. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą ir, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96)), šiuo atveju nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir padarytoms išvadoms dėl jų.

22. Pridurtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė naujų aplinkybių ir su juo nepateikė kitų duomenų (įrodymų), kurių pirmosios instancijos teismas nebūtų ištyręs, įvertinęs bei dėl jų pasisakęs. Pareiškėjas niekaip nepagrindė, kodėl pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus bei nustatė bylos aplinkybes, o jo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, tiek konstatavęs, jog pareiškėjo teisė į kalinimą pakankamo ploto gyvenamosiose patalpose buvo pažeista, tiek nenustatęs kitų pareiškėjo nurodytų kalinimo sąlygų pažeidimų, rėmėsi ne atskirais byloje esančiais įrodymais, o jų visuma, įvertinęs kiekvieno iš jų prieštaravimus bei sąsajumą su byloje nagrinėtinomis aplinkybėmis, kiekvieną savo išvadą pakankamai pagrindė. Tai, kad pareiškėjas kitaip vertina savo paties pateiktus naudojimosi sporto aikštynais grafiką bei anoniminių alkoholikų grupių lankymo grafiką (b. l. 73–74) (kuriuose tik nurodyta, kokiomis dienomis ir kuriuo laiku pareiškėjas vis dėlto galėjo naudotis šiomis priemonėmis, t. y. ši teisė apskritai jam nebuvo suvaržyta), Alytaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atsakymą jam (kuriame, be kita ko, nurodyta, jog teisės aktų pažeidimų pareiškėjo mityboje nenustatyta), Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. l. 39–40, 43–45, 52–53) (kurie, be kita ko, patvirtina, jog pareiškėjo būrio miegamuosiuose, persirengimo kambaryje buvo užtikrinti higienos normos reikalavimai oro temperatūrai, drėgmei, vėdinimui, apšvietimui) ir kitus, nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas nei padarė pirmosios instancijos teismas bei jo sprendimą keisti ar naikinti. Pareiškėjas byloje esantiems įrodymams paneigti nepateikė jokių objektyvių duomenų, tik savo nesutikimą su juose užfiksuotomis aplinkybėmis bei subjektyvią nuomonę.

23. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys