2013-05-07 Nr. BB-778-1-31-1-01116-2012-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-227/2013

Teisminio proceso Nr. 1-31-1-01116-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos

1.2.19.3; 2.3.2.2.8; 2.3.4.12; 2.6.7.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. ir jo gynėjo kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį areštu keturiasdešimt penkioms paroms.

Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis, kuria nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiukos pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,

n u s t a t ė :

A. V. nuteistas už tai, kad 2012 m. liepos 25 d., apie 13.27 val., Klaipėdoje, Šilutės pl. ties 5B namu, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, prašydamas nerašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo, tiesiogiai žodžiu pasiūlė 300 Lt kyšį Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių patrulių kuopos 1-ojo būrio patruliui K. V. ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių patrulių kuopos 1-ojo būrio patruliui E. R. Po to, policijos pareigūnams paaiškinus jam, kad už kyšio davimą jis gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, A. V. tiesiogiai pasiūlė kyšį policijos pareigūnams, kyšio sumą padidindamas iki 400 Lt, taip siekdamas neteisėtos policijos pareigūnų veikos, vykdant tarnybinius įgaliojimus.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. V. ir jo gynėjas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatoriai skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tiesiogiai neištyrė įvykio vaizdo įrašo, apsiribojo tik jo apžiūros protokolo ištyrimu, o apeliacinės instancijos teismas, taip pat neištyręs šio įrodymo, rėmėsi jo duomenimis, tarsi jie būtų ištirti teisiamajame posėdyje. Įvykio vaizdo įrašas yra vienintelis nuo subjektyvių vertinimų apsaugotas įrodymas, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tiesiogiai jo neištirdami, o apeliacinės instancijos teismas remdamasis vaizdo įrašo duomenimis, tarsi jis būtų ištirtas teisiamajame posėdyje, pažeidė BPK 242 straipsnio 1 dalį, 301 straipsnio 1 dalį. Pažeidimas yra esminis, nes A. V. buvo nuteistas remiantis įrodymu, kuris nebuvo tirtas teisiamojo posėdžio metu, dėl kurio jis negalėjo duoti paaiškinimų ir taip pasinaudoti savo teise į gynybą. Kasatorių nuomone, taip suvaržius A. V. teisę į gynybą, buvo pažeistos jo teisės, įtvirtintos Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies c punkte.

Kasatoriai nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai įvertino A. V. asmenybę, todėl nepagrįstai jam skyrė laisvę ribojančią bausmę. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. V. laikė asmeniu, kuris anksčiau buvo teistas. Iš tiesų, A. V., būdamas nepilnametis, buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už baudžiamąjį nusižengimą, tačiau pagal BK 97 straipsnio 1 dalį teistumas atsiranda tik už nusikaltimo padarymą. Be to, pažymėtina, kad pagal teismų praktiką pirmą kartą teisiamu asmeniu laikomas toks, kuris neturi teistumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo parengta Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalga). Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad A. V. nuo 2009 m. mokosi Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje, o apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad A. V. yra ketvirto kurso studentas, buvo užsiregistravęs darbo biržoje ir darbą rado. Vien tai, kad jis mokydamasis aukštojoje mokykloje nedirbo ir buvo išlaikomas tėvų, nesuteikia pagrindo teismų išvadai, kad jis neturi legalaus pragyvenimo šaltinio. Bylą nagrinėję teismai, vertindami kaltininko asmenybę, nesuteikė deramos reikšmės ir itin teigiamai A. V. charakteristikai. Kasatoriai nurodo, kad šiuo metu A. V. dirba, tęsia studijas aukštojoje mokykloje. Šių aplinkybių visuma suteikia pagrindą manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti jam paskiriant baudą, o ne su laisvės atėmimu susijusią bausmę – areštą, todėl teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą prokuroras G. Ivanauskas prašo nuteistojo A. V. ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, visus įrodymus įvertino, veiką kvalifikavo bei bausmę paskyrė, nepažeisdami materialinės ir proceso teisės normų. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo ištirti joje esantys dokumentai, tarp jų ir 2012 m. rugpjūčio 2 d. apžiūros protokolas, ir galėjo būti perklausomi bei peržiūrimi vaizdo ir garso įrašai, tačiau proceso dalyviai to nepageidavo, kaip kad nepageidavo atlikti ir įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, todėl darytina išvada, kad teismai, vadovaudamiesi įrodymų pakankamumo principu, ištyrė bylos aplinkybes ir vadovavosi teisme ištirtais įrodymais, tad kasacinio skundo argumentai, jog teismai vadovavosi neištirtu įrodymu ir taip buvo pažeistos A. V. teisės į gynybą, yra nepagrįsti. Prokuroras nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai motyvavo trumpalaikio laisvės atėmimo bausmės skyrimą, tinkamai įvertino kaltininko asmenybę, konkrečiai aplinkybes, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu jis neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, neigiamai savo elgesio nevertino, nusikaltimo padarymo metu nereagavo į policijos pareigūnų įspėjimą apie galimą baudžiamąją atsakomybę ir padidino siūlomo kyšio dydį, taip demonstruodamas nepagarbą įstatymams ir viešiesiems interesams bei suvokimą, jog duodant kyšius galima išvengti atsakomybės už padarytus šiurkščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, buvo anksčiau baustas administracine tvarka ir teistas už baudžiamąjį nusižengimą, nedirbo. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinamajam paskirta bausmės rūšis ir jos dydis yra optimalūs, skirti švelnesnę bausmės rūšį ar kitaip keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo. Atsiliepime pažymima ir tai, kad pirmosios instancijos teismas A. V. arešto bausmę nustatė atlikti poilsio dienomis, todėl bausmės atlikimas netrukdys jam mokytis ir dirbti.

Nuteistojo A. V. ir jo gynėjo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 367 straipsnio 3 dalies taikymo

BPK 367 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Iš A. V. apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas ginčijo jo nuteisimą pagal BK 227 straipsnio 2 dalį motyvuodamas tuo, jog neįrodytas jo kaltumas padarius kaltinime nurodytą veiką, tačiau jokių argumentų dėl netinkamai jam paskirtos bausmės apeliaciniame skunde nepateikė. Su bausmės paskyrimu susijusius klausimus nuteistasis ir jo gynėjas iškėlė tik kasaciniame skunde. Esant tokioms aplinkybėms, kasacinio skundo argumentai, skirti pagrįsti teiginiui, kad A. V. paskirta neteisinga bausmė, paliktini nenagrinėtini.

Dėl BPK 10 straipsnio 1 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies taikymo

BPK 242 straipsnio 1 dalis nustato, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus. Atitinkančią šį reikalavimą dokumentų ištyrimo teisme tvarką nustato BPK 290 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį įrodymų tyrimo metu teisiamojo posėdžio pirmininkas paskelbia ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjimo teisme metu gautus bei prie bylos pridėtus dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o pagal to paties straipsnio 2 dalį įrodymų tyrimo metu teisme gali būti perklausomi ir peržiūrimi garso ar vaizdo įrašai, kurie buvo padaryti atliekant ikiteisminį tyrimą.

Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 290 straipsnio reikalavimų, tiesiogiai ištyrė įvykio vaizdo įrašo apžiūros protokolą, tuo tarpu bylos nagrinėjimo teisme dalyviai prašymo peržiūrėti patį vaizdo įrašą nepateikė. Dėl to teigti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 242 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nėra pagrindo. Iš nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išvadas apie bylos aplinkybes pagrindė ne vaizdo įrašo duomenimis, o liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymais ir rašytiniais įrodymais, tarp jų ir vaizdo įrašo apžiūros protokolo duomenimis, t. y. tik teisiamojo posėdžio metu išnagrinėtais įrodymais, taip įvykdydamas BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui tiriant vaizdo įrašo apžiūros protokolą, dalyvavo tiek A. V., tiek jo gynėjas, kurie jokių prašymų dėl vaizdo įrašo apžiūros protokolo nepareiškė, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė A. V. teisę į gynybą. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu proceso dalyviai, tarp kurių buvo ir A. V. bei jo gynėjas, atlikti įrodymų tyrimą, peržiūrėti įvykio vaizdo įrašą taip pat neprašė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad vaizdo įrašo apžiūros protokole nurodyta, jog vaizdo įraše pokalbis, kurio metu A.

V. siūlo pareigūnams pinigus ar kitaip tiesiogiai bando papirkti, neužfiksuotas (patrulis K. V. patvirtino, kad nei sėdėdamas tarnybiniame automobilyje, nei stovėdamas prie jo A. V. apie papirkimą nekalbėjo, papirkti jis bandė sėdėdamas savo automobilyje iškart po sustabdymo). Todėl nuteistasis ir jo gynėjas kasaciniame skunde be pagrindo sureikšmina šio įrodymų šaltinio svarbą. Aptartos aplinkybės patvirtina, jog kasatoriai skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, neištirdami įvykio vaizdo įrašo, pažeidė A.

V. teisę į gynybą, t. y. padarė esminius BPK 10 straipsnio 1 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies pažeidimus.

Iš nuteistojo A. V. apeliacinio skundo matyti, kad jame nuteistasis ginčijo jam priimto apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą teigdamas, jog byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis pasiūlė policijos pareigūnams kyšį. Skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas dar kartą išanalizavo byloje surinktus įrodymus ir padarė išvadą, kad jų visiškai pakanka A. V. kaltumui pagrįsti, taip atsakydamas į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, t. y. įvykdydamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma byloje paduotame apeliaciniame skunde. Pažymėtina, kad ir kasaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas nenurodo, kurie esminiai byloje paduoto apeliacinio skundo argumentai liko neaptarti. Nenustačius esminių BPK reikalavimų pažeidimų, kurie būtų padaryti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, naikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. V. ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Viktoras Aidukas

V. Č.