2024-04-10 Nr. AB-6013-3-61-3-02507-2022-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-479-815/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02507-2022-3

Procesinio sprendimo kategorija 18.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. L. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. L. R. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas G. L. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba) 2022 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. 1SD-1081-(7.22 E.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Tarnybą pareiškėjo 2022 m. kovo 10 d. prašymą „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos nuomonės pateikimo“ (toliau – ir Prašymas) išnagrinėti iš naujo ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą, 3) priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra pretendentės P. R., mirusios (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Pretendentė) įpėdinis. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius (toliau – ir Skyrius) vykdo Pretendentei nuosavybės teisių į buvusio savininko T. R., Pretendentės sutuoktinio, mirusio (duomenys neskelbtini), žemę, iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą (duomenys neskelbtini) (dabar – Vilniaus miesto teritorija), atkūrimo procedūrą. Pareiškėjas teigė, kad Skyriaus vedėjo 2020 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. 49VĮ-2058-(14.49.2.) Pretendentė pagal pirminio prašymo nuosavybės teisių į žemę atkūrimui pateikimo datą (1991 m. gruodžio 19 d.) įrašyta į Skyriaus vedėjo 2020 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1091-(14.49.2.) patvirtintą Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, eilę (duomenys neskelbtini) numeriu.

3. Pareiškėjas taip pat nurodė prašęs Skyriaus ir Tarnybos įtraukti Pretendentę į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, antrąją eilę, (toliau – ir Eilė) kaip asmens, nukentėjusio nuo okupacijų, turinčio politinio kalinio teisinį statusą, sutuoktinę pagal Pretendentės prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datą. Tačiau Skyrius ir Tarnyba atsisakė tai daryti vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo (toliau – ir Teisinio statuso įstatymas) 9 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintais Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso pripažinimo, pažymėjimų išdavimo bei jų apskaitos nuostatais, reikalaudami pateikti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išduotą Pretendentės sutuoktinio T. R. Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, pažymėjimą (toliau – ir pažymėjimas). Pareiškėjas teigė, kad Tarnyba reikalauja pažymėjimo, kuris būtų išduotas mirusiojo T. R. vardu, nors mirusiojo vardu pažymėjimas neišduodamas. Nurodė, kad Sprendime nurodyta nauja atsisakymo įtraukti į Eilę priežastis – kad Pretendentei, kaip politinio kalinio sutuoktinei, negali būti taikoma lengvata, nes praleistas terminas (2003 m. gruodžio 31 d.) dokumentams, įrodantiems, kad T. R. buvo politinis kalinys, pateikti. Pareiškėjo teigimu, Sprendimu Tarnyba neatsakė į pareiškėjo klausimus, todėl pažeistos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatos.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad Skyrius 2021 m. kovo 22 d. raštu Nr. 49SD-2847-(14.49.136E.) pranešė pareiškėjui, jog Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros 1992 m. rugsėjo 18 d. pažymėjimas Nr. 13/2098-91 „Apie R. T., K. neteisėtai kalėtą laiką“ nėra pakankamas pagrindas Pretendentę įrašyti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 37 punktu nustatytą eiliškumą į Piliečių, kurie yra 1918–1920 metų nepriklausomybės kovų kariai savanoriai, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai, politiniai kaliniai, tremtiniai ar Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanoti asmenys, jų sutuoktiniai, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai) sąrašą. Pažymėjo, kad Skyrius akcentavo, jog pagal Teisinio statuso įstatymo nuostatas asmens teisinį statusą pripažįsta, pažymėjimus išduoda ir jų apskaitą tvarko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – ir Centras). Pareiškėjas nurodė, jog, atsižvelgdamas į tai, 2021 m. rugsėjo 6 d. pateikė Skyriui papildomus dokumentus, gautus iš Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros 2021 m. liepos 13 d. raštu Nr. 17.2-2001 „Dėl teisių atkūrimo pažymėjimo išdavimo“ (Pažymėjimą dėl neteisėto kalinimo, Lietuvos ypatingojo archyvo 2021 m. birželio 9 d. pažymos Nr. P2-1399 kopiją, LTSR KGB 1970 m. rugpjūčio 19 d. rašto Nr. 10/3-P-13 kopiją, TSRS VRM vidaus reikalų valdybos Saratovo sr. liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto informacinio centro 1992 m. birželio 15 d. rašto Nr. 18/111z kopiją, TSRS kombinato „Moskvaugol“ 1945 m. lapkričio 3 d. rašto kopiją bei Centro 2021 m. rugpjūčio 19 d. rašto Nr. 14R-91 „Dėl informacijos apie T. R.“ kopiją) ir pakartotinai prašė kuo skubiau įtraukti Pretendentę, kaip asmens, nukentėjusio nuo okupacijų, turinčio politinio kalinio teisinį statusą, sutuoktinę, į Eilę pagal jos prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datą.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Skyrius 2021 m. spalio 1 d. raštu Nr. 49SD-9856-(14.49.136 E.) atsisakė įtrauki Pretendentę, kaip asmens, nukentėjusio nuo okupacijų, turinčio politinio kalinio teisinį statusą, sutuoktinę, į Eilę. Pareiškėjas nurodė šį raštą apskundęs Tarnybos direktoriui, kuris 2021 m. lapkričio 30 d. atsakyme Nr. 1SS-1799-(5.59 E.) iš esmės palaikė Skyriaus nuomonę, kad pagal Teisinio statuso įstatymo nuostatas nukentėjusio asmens teisinis statusas gali būti patvirtinamas Centro išduotais pažymėjimais ir kad Centro 2021 m. rugpjūčio 19 d. raštas „Dėl informacijos apie T. R.“, kuriuo pripažinta, kad T. R. buvo politinis kalinys, nepatvirtinta Pretendentės pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių, politinių kalinių ar tremtinių statuso, kuris būtų nustatytas pagal Teisinio statuso įstatyme keliamus reikalavimus ir pasiūlyta pateikti galimai turimus kitus dokumentus, patvirtinančius, kad Pretendentės pavardė būtų įrašyta aukštesniu eiliškumu. Pareiškėjas pažymėjo, kad Tarnyba nelaikė, jog pateikti dokumentai apie T. R. politinio kalinio statusą ir papildomi dokumentai, kuriuos Tarnyba siūlė pateikti, gali būti pateikti Skyriui praleidus terminą (2003 m. gruodžio 31 d.).

6. Pareiškėjas paaiškino, kad jis dar kartą kreipėsi į Centrą, prašydamas išaiškinti dėl nukentėjusio asmens teisinio statuso suteikimo T. R. ir teigė, kad Centro 2022 m. sausio 14 d. rašte Nr. 14R-4 „Dėl T. R.“ pažymėta, kad T. R., K., gim. (duomenys neskelbtini), represavimo (neteisėto kalinimo) duomenys atitinka Teisinio statuso įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 4 straipsnio 2 dalies 3 punkto sąlygas, pagal kurias gyviems asmenims buvo pripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – politinio kalinio teisinis statusas ir padarė išvadą, kad ir T.

R., jeigu jis būtų sulaukęs Įstatymo priėmimo ir kreipęsis į Centrą, būtų pripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – politinio kalinio teisinis statusas – ir išduotas nukentėjusio asmens (politinio kalinio) pažymėjimas. Pareiškėjas manė, kad Centras vienareikšmiškai patvirtino, jog T. R. buvo politinis kalinys ir jam pagal Teisinio statuso įstatymo nuostatas, taikytinas ir gyviems asmenims, būtų pripažintas nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinis statusas bei būtų išduotas politinio kalinio pažymėjimas, jeigu jis būtų gyvas.

Pabrėžė, kad iš Centro raštų matyti, kad Centras iš turimų dokumentų patvirtino teisinį faktą, kad T. R. buvo politinis kalinys. Teigė, kad Centro 2022 m. sausio 14 d. raštą Nr. 14R-4 „Dėl T. R.“ su 2022 m. kovo 10 d. prašymu pateikęs Tarnybos direktoriui ir pažymėjęs, kad dauguma asmenų (pretendentų) nespėjo sulaukti teisės akto, pagal kurį jiems būtų išduoti nukentėjusio asmens pažymėjimai, todėl ši objektyvi priežastis taip pat turi būti įvertinta siekiant nepažeisti pretendentų nediskriminavimo principo nuosavybės teisių atkūrimo procese.

Pareiškėjas teigė, kad Sprendime Tarnyba nurodė, jog pareiškėjo dokumentai apie Pretendentės sutuoktinio T. R. politinio kalinio statusą pateikti praleidus terminą (2003 m. gruodžio 31 d.), o į kitus pareiškėjo klausimus iš viso neatsakė. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 8 dalimi, 16 straipsnio 9 dalies 5 punktu, Tvarkos 37 punktu ir teigė, kad Centro 2022 m. sausio 14 d. rašte Nr. 14R-4 aiškiai nurodyta, jog buvęs žemės savininkas T.

R. buvo politinis kalinys, todėl Pretendentė patenka į Tvarkos 37 punkto 1 punkto 2 pastraipoje nurodytą asmenų grupę ir turi teisę būti įtraukta į antrąją eiliškumo kategoriją (antrąją eilę). Pareiškėjas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, 9 straipsnio 1 dalimi, Tvarkos 12–14 punktais ir teigė, kad politinio kalinio statusą patvirtinantys dokumentai nepatenka į nuosavybės teisės ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų sąrašą, todėl asmens teisinį statusą patvirtinantiems dokumentams netaikomas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytas pateikimo terminas – iki 2003 m. gruodžio 31 d.

7. Pareiškėjas teigė, kad Pretendentės nuosavybės teisių atkūrimo procesas nėra baigtas, jai nėra suteiktas naujas žemės sklypas individualiai statybai – nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinių bylų Nr. A-1128-756/2016, Nr. A261-1103/2014, Nr. A261-2254/2012 ir šios bylos (šio atvejo) faktinės aplinkybės nėra tapačios ir labai panašios, todėl Sprendime nepagrįstai vadovaujamasi LVAT administracinėse bylose Nr. A-1128-756/2016, Nr. A261-1103/2014, Nr. A261-2254/2012 teismo padarytomis išvadomis ir nepagrįstai padaryta išvada, kad T. R. politinio kalinio teisinį statusą patvirtinantiems dokumentams pateikti taikytinas terminas iki 2003 m. gruodžio 31 d. ir kad jis yra praleistas.

8. Pareiškėjas pažymėjo, kad Skyriuje saugomas Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros 1992 m. rugsėjo 18 d. pažymėjimo Nr. 13/2098-91 „Apie R. T., K. neteisėtai kalėtą laiką“ nuorašas, išduotas 1999 m. birželio 18 d., kuris pateiktas iki 2003 m. gruodžio 31 d. (pakartotinai buvo pateiktas su pareiškėjo 2021 m. vasario 5 d. prašymu). Tačiau Skyrius iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepranešė Pretendentei (jos įpėdiniams), kad šis pažymėjimas nėra pakankamas politinio kalinio statusui patvirtinti, kad reikia pateikti papildomus dokumentus bei, kad šie dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas teigė, kad Skyrius pažeidė gero administravimo principą. Nurodė, kad iš Sprendimo nėra suprantama, ar Centro 2022 m. sausio 14 d. raštas Nr. 14R-4 „Dėl T. R.“ būtų pakankamas dokumentas, kad Tarnyba Pretendentę, kaip politinio kalinio sutuoktinę, įtrauktų į antrąją eilę žemės sklypui statyboms gauti, ir tai daro beprasmišku klausimą dėl T. R. teisinį statusą patvirtinančio dokumento pateikimo termino (pvz., termino atnaujinimo teisme, jeigu visgi būtų pripažinta, kad terminas pateikti šį dokumentą yra praleistas). Taigi, Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų, yra formalus, jame iš esmės neatsakyta į pareiškėjo 2022 m. kovo 10 d. prašyme keltus klausimus.

9. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

10. Atsakovas paaiškino, kad Pretendentei vykdoma nuosavybės teisių atkūrimo procedūra pagal tuometinei Vilniaus miesto valdybai 1991 m. gruodžio 19 d. pateiktą pirminį prašymą į buvusio savininko T. R. iki 1940 metų nacionalizacijos buvusiame (duomenys neskelbtini) turėtą žemės valdą. Skyriuje 2021 m. vasario 9 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas, reg. Nr. 49FP-493, įtraukti Pretendentę į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, kaip asmens, nukentėjusio nuo okupacijų, turinčio politinio kalinio teisinį statusą, sutuoktinę, pagal jos prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datą. Atsakovas teigė, kad Skyrius 2021 m. kovo 22 d. raštu Nr. 49SD-2847-(14.49.136 E.) pranešė pareiškėjui, jog, nesant teisinio pagrindo, buvo atsisakyta įrašyti Pretendentę pagal Tvarkos 37 punkte nustatytą eiliškumą „į Piliečių, kurie yra 1918–1920 metų nepriklausomybės kovų kariai savanoriai, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai, politiniai kaliniai, tremtiniai ar Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanoti asmenys, jų sutuoktiniai, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai)“ sąrašą.

11. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 9 d. pakartotinai kreipėsi į Skyrių, prašydamas įtraukti Pretendentę į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, kaip asmens, nukentėjusio nuo okupacijų, turinčio politinio kalinio teisinį statusą, sutuoktinę, pagal jos prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datą, pateikdamas papildomus dokumentus (reg. 49FP-4579). Paaiškino, kad Skyrius 2021 m. spalio 1 d. rašte Nr. 49SD-9856-(14.49.136 E.) pakartotinai nurodė neturintis teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo. Pareiškėjas šį raštą skundė Tarnybai, kuri 2021 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. 1SS-1799-(5.59 E.) pareiškėjo skundo netenkino. Atsakovas nurodė, kad Tarnyboje gautas pareiškėjo 2022 m. kovo 10 d. Prašymas pateikti nuomonę dėl nuosavybės teisių atkūrimo Pretendentei, kaip buvusio politinio kalinio T. R. sutuoktinei. Tarnyba Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą.

12. Atsakovas pažymėjo, kad valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimus, privalo vadovautis Atkūrimo įstatymu ir Tvarka, bei kitais teisės aktais. Atsakovas teigė, kad nauji žemės sklypai individualiai statybai Vilniaus mieste perduodami neatlygintinai nuosavybėn vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, Tvarkos 34, 35, 37 ir 38 punktais. Piliečiai, kurie yra 1918–1920 metų nepriklausomybės kovų kariai savanoriai, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai, politiniai kaliniai, tremtiniai ar Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanoti asmenys, jų sutuoktiniai, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikai), tam, kad galėtų pasinaudoti minėtuose teisės aktuose numatytomis lengvatomis (tarp jų ir būti įtrauktiems į antrą piliečių, kurie yra 1918–1920 metų nepriklausomybės kovų kariai savanoriai, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai, politiniai kaliniai, tremtiniai ar Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanoti asmenys, jų sutuoktiniai, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai) eilės grupę), žemėtvarkos skyriams kartu su kitais dokumentais privalo pateikti dokumentus, patvirtinančius tam tikrą jų statusą. Vadovaudamasis Teisinio statuso įstatymo 3 straipsniu, 4 straipsnio 1, 2 dalimis, atsakovas teigė, kad pagal Tvarką gauti nuosavybėn neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai statybai arba lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai antrąja eile turi teisę ne visi asmenys, pripažinti nukentėjusiais nuo 1939–1990 metų okupacijų, o tik politiniai kaliniai ir tremtiniai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintų Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso pripažinimo, pažymėjimų išdavimo bei jų apskaitos nuostatų 2 punktas numatė, kad išvardintus dokumentus dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso pripažinimo turi pateikti tas asmuo, kuris pretenduoja į šį teisinį statusą.

13. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2021 m. kartu su Prašymu, pateikė papildomus dokumentus ir pabrėžė, kad iki Atkūrimo įstatyme numatyto termino šie dokumentai pateikti nebuvo.

14. Atsakovas teigė, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, nuostatomis, todėl P. R. negalėjo būti taikoma lengvata kaip politinio kalinio sutuoktinei ir ji negalėjo būti traukiama į asmenų, turinčių teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai naujus žemės sklypus individualiai statybai, Vilniaus mieste, antrąją eilę, nes buvo praleistas terminas dokumentams, įrodantiems, kad T. R. buvo politinis kalinys, pateikti. Todėl manė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Teismas nustatė, kad:

16.1. pareiškėjas yra pretendentės P. R., mirusios (duomenys neskelbtini) įpėdinis. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius vykdo Pretendentei nuosavybės teisių į buvusio savininko T. R., Pretendentės sutuoktinio, mirusio (duomenys neskelbtini) žemę, iki 1940 m. žemės nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą (duomenys neskelbtini) (dabar – Vilniaus miesto teritorija), atkūrimo procedūrą. Skyriaus vedėjo 2020 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. 49VĮ-2058-(14.49.2.) Pretendentė pagal pirminio prašymo nuosavybės teisių į žemę atkūrimui pateikimo datą (1991 m. gruodžio 19 d.) įrašyta į Skyriaus vedėjo 2020 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1091-(14.49.2.) patvirtintą Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individuliai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, eilę (duomenys neskelbtini) numeriu.

16.2. Pareiškėjas Tarnybai pateikė 2022 m. kovo 10 d. prašymą, kuriame prašė:

1) pateikti atsakymą, „ar piliečiui, atitinkančiam visus Teisinio statuso įstatyme įtvirtintus kriterijus, pagal kuriuos asmeniui pripažįstamas politinio kalinio statusas, tačiau kuriam dėl jo mirties negali būti išduotas teisinį statusą patvirtinantis pažymėjimas, tačiau toks politinio kalinio statuso kriterijams atitikimas patvirtintas Teisinio statuso įstatyme nurodytos institucijos, išduodančios teisinį statusą patvirtinantį dokumentą, turi būti taikomos Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies, 16 straipsnio 9 dalies 5 punkto bei Tvarkos 37 punkto nuostatose nurodytos ypatingos nuosavybės teisių atkūrimo sąlygos (lengvatos).“;

2) tuo atveju, jeigu Tarnybos nuomone, visiems piliečiams, atitinkantiems visus Teisinio statuso įstatyme įtvirtintus kriterijus, pagal kuriuos asmeniui pripažįstamas politinio kalinio statusas, nepriklausomai nuo to, ar jiems yra išduoti nukentėjusio asmens pažymėjimas ar Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro raštas, patvirtinantis, kad jie atitinka Teisinio statuso įstatyme įtvirtintus kriterijus, pagal kuriuos nustatomas nukentėjusio asmens statusas, turi būti taikomos vienodos nuosavybės teisių atkūrimo sąlygos ir lengvatos (atkuriant nuosavybės teises mirusiojo vardu), prašė įpareigoti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėją įtraukti pretendentę P. R.

į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilę kaip asmens, nukentėjusio nuo okupacijų, turinčio politinio kalinio teisinį statusą, sutuoktinę, pagal jos prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datą. Kartu su prašymu buvo pateikti dokumentai: Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 1992 m. vasario 18 d. pažymėjimas Nr. 13/2098-91, 2021 m. liepos 13 d. „Pažymėjimas dėl neteisėto kalinimo“ Nr. 12.11.-11, 2021 m. liepos 13 d. raštas „Dėl teisių atkūrimo pažymėjimo išdavimo“ Nr. 17.2-2001, Lietuvos ypatingojo archyvo 2021 m. birželio 9 d. raštas Nr. 17.2-1432 „Pažyma apie T.

R.“, adresuotas Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, Lietuvos gyventojų genocido Rezistencijos tyrimo centro 2021 m. rugpjūčio 19 d. raštas Nr. 14R „Dėl informacijos pateikimo apie T. R.“, 2022 m. sausio 14 d. raštas Nr. 14R-4 „Dėl T. R.“.

16.3. Sprendimu Tarnyba padarė išvadą, kad P. R. negali būti taikoma lengvata kaip politinio kalinio sutuoktinei ir ji negali būti traukiama į asmenų, turinčių teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai naujus žemės sklypus individualiai statybai Vilniaus mieste antrąją eilę, nes buvo praleistas terminas dokumentams, įrodantiems, kad T. R. buvo politinis kalinys, pateikti.

17. Teismas apžvelgė Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 1 ir 4 dalių, Tvarkos 37 punkto ir Teisinio statuso įstatymo 9 straipsnio 2 dalie nuostatas ir nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad nuosavybės teisių atkūrimas Pretendentei į (duomenys neskelbtini) mirusio T. R. turėtą nekilnojamąjį turtą vykdomas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Todėl šiuo atveju tam, kad būtų pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą, svarbu, kad jis ar pati Pretendentė atsakovui būtų pateikusi Centro Teisinio statuso įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatytą pažymėjimą, t. y. kad P. R. buvo suteiktas asmens, nukentėjusio nuo okupacijų, turinčio politinio kalinio teisinis statusas.

18. Teismas pažymėjo tai, kad tokio pažymėjimo nei pareiškėjas, nei Pretendentė atsakovui nėra pateikę, todėl atsakovas skundžiamu Sprendimu pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo įtraukti Pretendentę į asmenų, turinčių teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai naujus žemės sklypus individualiai statybai Vilniaus mieste antrąją eilę pagal prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datą.

19. Teismo vertinimu, priešingai, nei nurodė pareiškėjas, Sprendimas priimtas įvertinus faktines aplinkybes, pritaikius teisės aktų nuostatas, todėl atitiko VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Ir nors nurodyta, kad Pretendentei negali būti taikoma lengvata kaip politinio kalinio sutuoktinei ir ji negali būti traukiama į asmenų, turinčių teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai naujus žemės sklypus individualiai statybai Vilniaus mieste antrąją eilę, nes buvo praleistas terminas dokumentams, įrodantiems, kad T. R. buvo politinis kalinys, pateikti, tačiau vien tokia išvada nedaro šio Sprendimo nepagrįstu, nes šiuo atveju, kaip minėta, pareiškėjas turėjo pateikti dokumentus, įrodančius Pretendentės kaip politinio kalinio sutuoktinės statusą. Ir tokie dokumentai turėjo būti pateikti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu.

20. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas Sprendimą laikė teisėtu ir pagrįstu, bei sprendė, kad nėra pagrindo jo naikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais. Netenkinęs pagrindinio pareiškėjo reikalavimo, teismas taip pat vertino, kad nėra pagrindo tenkinti išvestinio reikalavimo, kuriuo pareiškėjas prašė įpareigoti Tarnybą pareiškėjo 2022 m. kovo 10 d. prašymą „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos nuomonės pateikimo“ išnagrinėti iš naujo ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą, todėl pareiškėjo skundas teismo atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. 21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą. Taip pat prašo priteisti pareiškėjui visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė materialiosios teisės normų pažeidimus: 1) dėl asmens, kuriam turi būti suteiktas politinio kalinio statusas, tam, kad pretendentas būtų įtrauktas į antrąją eilę „Piliečiai, kurie yra 1918–1920 metų nepriklausomybės kovų kariai savanoriai, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai, politiniai kaliniai, tremtiniai ar Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanoti asmenys, jų sutuoktiniai, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai)“ naujam žemės sklypui individualiai statybai ar kitai paskirčiai neatlygintinai nuosavybėn gauti (Tvarkos 37 p.); 2) dėl termino pateikti politinio kalinio statusą patvirtinantį dokumentą (Atkūrimo įstatymas 10 str. 1 d., 4 d.); 3) dėl individualiam administraciniam sprendimui keliamų reikalavimų (VAĮ 10 str. 5 d.). Taip pat pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, nes neįvertino į bylą pateiktų dokumentų, visapusiškai neįvertino aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu.

22.1. Dėl Tvarkos 37 punkto netinkamo aiškinimo ir taikymo pareiškėjas nurodo, kad ši nuostata reglamentuoja, kokiu eiliškumu piliečiams perduodami neatlygintinai nuosavybėn nauji ir lygiaverčiai žemės sklypai individualiai statybai ar kitai paskirčiai. Pagal Tvarkos 37 punktą antrąja eile gauti nuosavybėn neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai statybai ar kitai paskirčiai gali piliečiai, kurie yra 1918–1920 metų nepriklausomybės kovų kariai savanoriai, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai, politiniai kaliniai, tremtiniai ar Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanoti asmenys, jų sutuoktiniai, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai). Kartu analizuodamas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias kuriems Lietuvos Respublikos piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, ir minėtas Tvarkos 37 punkto nuostatas, pareiškėjas daro išvadą, jog nuosavybės teisės atkuriamos, perduodant nuosavybėn neatlygintinai naują žemės sklypą individualiai statybai ar kitai paskirčiai, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytiems Lietuvos Respublikos piliečiams, t. y. pretendentams. Remiantis Tvarkos 37 punktu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu (2001 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-934-01), priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, Pretendentei pačiai papildomai būti politiniu kaliniu (kaip ir jos sutuoktinis) nėra privaloma tam, kad ji būtų įtraukta į antrąją eilę gauti neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą individualiai statybai ar kitai paskirčiai, nes aplinkybė, kad Pretendentė buvo politinio kalinio sutuoktinė, yra pakankama. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog Pretendentei ar jos įpėdiniui pareiškėjui buvo prievolė pateikti atsakovei (NŽT) Pretendentei P. R. Centro išduotą apie jai suteiktą asmens, nukentėjusio nuo okupacijų, turinčio politinio kalinio teisinį statusą, pažymėjimą, yra nepagrįsta ir prieštarauja Tvarkos 37 punktui.

22.2. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino atsakovui NŽT pateiktų Pretendentės sutuoktinio (T. R.) dokumentų pakankamumo patvirtinti, kad jis buvo politinis kalinys, o pareiškėjas, remdamasis būtent šiais dokumentais, įrodinėjo NŽT 2022 m. gegužės 12 d. sprendimo neteisėtumą – atsisakymo Pretendentę įtraukti į Tvarkos 37 punkto antrąją eilę neteisėtumą. Todėl šiuo atveju yra pagrindas išvadai, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir bylą išnagrinėjo neteisingai. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros 1992 m. rugsėjo 18 d. pažymėjimo Nr. 13/2098-91, Centro 2021 m. rugpjūčio 19 d. rašto Nr. 14R-91 „Dėl informacijos apie T. R.“ ir 2022 m. sausio 14 d. rašto Nr. 14R-4 „Dėl T. R.“ reikšmės NŽT Sprendimo neteisėtumui nustatyti. Pareiškėjas daro išvadą, jog teisiškai reikšmingos yra faktinės asmeninės aplinkybės, o pažymėjimai – tai tik formalūs dokumentai, kuriais galutinai įforminamas jau esamas faktinis statusas, t. y. mirusiojo asmens teisinis statutas gali būti patvirtinamas ir kitais kompetentingos institucijos išduotais dokumentais, kuriuose atsispindi su asmeniu susijusios faktinės aplinkybės. Pretendentės atveju tokiais dokumentais yra minėti dokumentai, kurių pirmosios instancijos teismas nevertino.

22.3. Dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies netinkamo taikymo, pareiškėjas nurodo, kad šioje nuostatoje yra įtvirtintas reglamentavimas, užtikrinantis santykių, kurie susiformavo nuosavybės teisių atkūrimo procese, pradėtame vykdyti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, stabilumą bei įgytų teisių jų įgijėjams apsaugą. Vienintelis dokumentas, kuris yra susijęs su Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi (pateikimo terminu iki 2001 m. gruodžio 31 d.), yra numatytas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje – tai pilietybę patvirtinantis dokumentas, nes šioje 4 dalyje nustatyta, jog kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas. Taigi, pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, jog Pretendentės politinio kalinio statusą patvirtinantis dokumentas turėjo būti pateiktas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu (iki 2001 m. gruodžio 31 d.), nebuvo jokio teisinio pagrindo. Dėl kokių motyvų pirmosios instancijos terminas laikė, kad šiuo atveju taikytinas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas, sprendime nemotyvuota ir neišaiškinta.

22.4. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo pareiškėjo argumentų dėl termino dokumentui, patvirtinančiam asmens teisinį statusą, pateikti taikymo, taip pat nevertino atsakovo NŽT elgesio Pretendentės atžvilgiu – kad NŽT (Skyrius) iki 2003 m. gruodžio 31 d. neinformavo Pretendentės (jos įpėdinių), kad Skyriuje esantis Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros 1992 m. rugsėjo 18 d. pažymėjimas Nr. 13/2098-91 galimai nėra pakankamas politinio kalinio statusui patvirtinti ir kad reikia pateikti papildomus dokumentus bei, kad šie papildomi dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjo vertinimu, kadangi pagal Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį bei Tvarkos 12, 13 ir 14 punktus asmens teisinį statusą, reglamentuojamą Teisinio statuso įstatymu, (šiuo konkrečiu atveju – politinio kalinio statusą) patvirtinantys dokumentai nepriskiriami nei nuosavybės teises, nei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams, darytina išvada, jog šiems asmens teisinį statusą patvirtinantiems dokumentams pateikti netaikomas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytas terminas – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Atitinkamai, jiems pateikti netaikomas ir pirmosios instancijos teismo Sprendime paminėtas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas (t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d.). Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad šiuo atveju neaiškumai dėl Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros 1992 m. rugsėjo 18 d. pažymėjimo Nr. 13/2098-91 gavimo (registravimo) nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioje institucijoje turi būti aiškinami Pretendentės naudai, t. y. negali būti pripažinta, jog šis pažymėjimas buvo pateiktas nesilaikant kokių nors Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų (nors, kaip yra minėta, šiam dokumentui pateikti Atkūrimo įstatymas nenumato konkretaus pateikimo termino).

22.5. Dėl VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatų netinkamo taikymo, pareiškėjas nurodo, kad Prašyme pateikė NŽT du klausimus, tačiau NŽT į pirmąjį klausimą iš viso nepateikė atsakymo. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo pripažinti, jog NŽT Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, juolab, kad pareiškėjas jo skunde teismui akcentavo, kad negavo iš NŽT atsakymo į visus jo klausimus. Be to, pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui buvo akcentuota, kad NŽT Sprendimas yra formalus ir neaiškus pareiškėjui, nes liko neaiški NŽT pozicija, ar prie jau pateiktų dokumentų, pateikus Centro 2022 m. sausio 14 d. raštą Nr. 14R-4, būtų laikoma, kad yra pakankamai dokumentų tam, kad Pretendentė būtų įtrauktą į antrąją eilę gauti neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą statybai, kaip politinio kalinio sutuoktinė, ar NŽT visgi laikosi pozicijos, kad būtų pateiktas Centro išduotas pažymėjimas apie Pretendentės sutuoktinio (T. R.) teisinį statusą (politinio kalinio statusą) (NŽT Sprendime pasisakė tik dėl T. R. teisinį statusą patvirtinančių dokumentų pateikimo termino). Šiuo atveju, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas ne tik netinkamai taikė VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, bet ir nukrypo nuo teismų praktikos.

23. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

24. Atsakovas atsiliepime dėsto faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, bei nurodo, kad:

24.1. Nagrinėjamu atveju ginčijamas Sprendimas ir kiti su ginčo nagrinėjimu susiję Skyriaus sprendimai priimti vadovaujantis teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, nuostatomis, todėl P. R. negali būti taikoma lengvata kaip politinio kalinio sutuoktinei ir ji negali būti traukiama į asmenų, turinčių teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai naujus žemės sklypus individualiai statybai, Vilniaus mieste, antrąją eilę, nes buvo praleistas terminas dokumentams, įrodantiems, kad T. R. buvo politinis kalinys, pateikti. NŽT išsamiai bei motyvuotai paaiškino, jog teisinio ir faktinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo nėra pagrindo. Byloje esantys rašytiniai dokumentai taip pat nepatvirtino pretendentės P. R. pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių, politinių kalinių ar tremtinių statuso, kuris būtų nustatytas pagal įstatyme keliamus reikalavimus. Taigi, byloje nėra įrodymų patvirtinančių, kad pareiškėjas ar pati Pretendentė atsakovui būtų pateikusi Centro Teisinio statuso įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatytą pažymėjimą, t. y. kad P. R. buvo suteiktas asmens, nukentėjusio nuo okupacijų, turinčio politinio kalinio teisinis statusas. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo nurodytais teiginiais, kad bylą nagrinėjęs teismas nevertino pareiškėjo nurodytų pažymėjimų, nes teismas sistemiškai vertindamas ginčui aktualias teisės normas, bylos rašytinę medžiagą priėmė būtent tokias išvadas nurodytas skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje.

24.2. Atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, veikė jam teisės aktais suteiktų įgaliojimų ribose, aplinkybių ar teisės normų pažeidimų, dėl kurių šį Sprendimą būtų pagrindas pripažinti pažeidžiančiu nuosavybės teisių atkūrimo reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ar pareiškėjo apeliaciniame skunde deklaruojamų VAĮ nuostatas, pažeidžiančias pareiškėjo teises, nenustatyta, todėl pareiškėjo skundo reikalavimai yra atmestini. Atsakovas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju ginčijami NŽT ir Skyriaus sprendimai priimti vadovaujantis teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, nuostatomis bei teismų praktika, sprendimus priėmė kompetentinga institucija, laikydamasi teisės aktuose nustatytų procedūrų, todėl daro išvadą, kad pareiškėjo ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, bei nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atskleista bylos esmė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo NŽT 2022 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. 1SD-1081-(7.22 E.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“ pagrįstumo ir teisėtumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus – išnagrinėti pareiškėjo 2022 m. kovo 10 d. prašymą iš naujo.

26. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl ginčijamo Sprendimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, konstatuodamas, jog Centro Teisinio statuso įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyto pažymėjimo nei pareiškėjas, nei Pretendentė atsakovui nėra pateikę, todėl atsakovas skundžiamu Sprendimu pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo įtraukti Pretendentę į asmenų, turinčių teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai naujus žemės sklypus individualiai statybai Vilniaus mieste antrąją eilę. Teismo vertinimu, Sprendimas priimtas įvertinus faktines aplinkybes, pritaikius teisės aktų nuostatas, todėl atitiko VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teismas Sprendimą laikė teisėtu ir pagrįstu, bei sprendė, kad nėra pagrindo jo naikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais. Netenkinęs pagrindinio pareiškėjo reikalavimo, teismas taip pat vertino, kad nėra pagrindo tenkinti išvestinio reikalavimo.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino materialiosios ir proceso teisės normas, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl, pareiškėjo vertinimu, neteisėtas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas.

28. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus nurodyti savo sprendimų motyvus, tačiau šis straipsnis nėra aiškinamas, kaip įpareigojantis teismą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90). Tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92). EŽTT 2021 m. lapkričio 23 d. sprendime Tarvydas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 36098/19) nurodė, kad nėra būtina detaliai pasisakyti dėl kiekvieno pareikšto argumento, tačiau teismai privalo tinkamai išnagrinėti ir pasisakyti dėl esminių bylos šalių argumentų.

30. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją teismas gali sutikti su vienos iš ginčo šalių pozicija ir ja remtis, be to, teismas taip pat neprivalo atsakyti į visus skundo argumentus ir gali pasisakyti dėl skunde formuluojamų esminių prieštaravimų administravimo subjekto priimtam administraciniam aktui / sprendimui (žr. pvz., 2022 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-435-525/2022).

31. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo reikalavimus ir atsakovo atsikirtimus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas nurodė visus pareiškėjo pateiktus su Prašymu ir byloje esančius dokumentus ir juos sistemiškai įvertino, todėl vien tai, jog teismas sprendime detaliai neatsakė į visus pareiškėjo argumentus, nereiškia, jog pareiškėjo pateikti dokumentai nebuvo įvertinti byloje pateiktų duomenų visumoje. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, teismas atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

32. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kai yra pagrindas pripažinti, kad priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako tik dėl pagrindinių apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

33. Byloje nustatyta, kad pretendentei P. R. (mirusi (duomenys neskelbtini)) vykdoma nuosavybės teisių atkūrimo procedūra pagal tuometinei Vilniaus miesto valdybai 1991 m. gruodžio 19 d. pateiktą pirminį prašymą į buvusio savininko T. R., Pretendentės sutuoktinio, mirusio (duomenys neskelbtini), iki 1940 metų nacionalizacijos buvusiame (duomenys neskelbtini) turėtą žemės valdą (dabar – Vilniaus miesto teritorija). Skyriaus vedėjo 2020 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. 49VĮ-2058-(14.49.2.) Pretendentė pagal pirminio prašymo nuosavybės teisių į žemę atkūrimui pateikimo datą įrašyta į Skyriaus vedėjo 2020 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 49VĮ-1091-(14.49.2.) patvirtintą Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individuliai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje, eilę (duomenys neskelbtini) numeriu.

34. Pareiškėjas NŽT 2022 m. kovo 10 d. pateikė Prašymą, kuriuo prašė pateikti nuomonę dėl nuosavybės teisių atkūrimo Pretendentei, kaip buvusio politinio kalinio T. R. sutuoktinei ir įpareigoti NŽT Skyriaus vedėją įtraukti P. R. į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilę kaip asmens nukentėjusio nuo okupacijų, turinčio politinio kalinio teisinį statusą, sutuoktinę, pagal jos prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datą. Ginčijamu Sprendimu NŽT padarė išvadą, kad P. R. negali būti taikoma lengvata kaip politinio kalinio sutuoktinei ir ji negali būti traukiama į asmenų, turinčių teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai naujus žemės sklypus individualiai statybai Vilniaus mieste antrąją eilę, nes buvo praleistas terminas dokumentams, įrodantiems, kad T. R. buvo politinis kalinys, pateikti.

35. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.

36. Pagal Tvarkos 37 punktą piliečiams nauji žemės sklypai individualiai statybai ar kitai paskirčiai perduodami neatlygintinai nuosavybėn šia eilės tvarka: piliečiams, kurie yra 1918–1920 metų nepriklausomybės kovų kariai savanoriai, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai, politiniai kaliniai, tremtiniai ar Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanoti asmenys, jų sutuoktiniai, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), – pagal jų prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo datą.

37. Piliečiai, kurie yra 1918–1920 metų nepriklausomybės kovų kariai savanoriai, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai, politiniai kaliniai, tremtiniai ar Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanoti asmenys, jų sutuoktiniai, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikai), tam, kad galėtų pasinaudoti minėtuose teisės aktuose numatytomis lengvatomis (tarp jų ir būti įtrauktiems į antrą piliečių, kurie yra 1918–1920 metų nepriklausomybės kovų kariai savanoriai, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai, politiniai kaliniai, tremtiniai ar Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanoti asmenys, jų sutuoktiniai, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai) eilės grupę), NŽT skyriams kartu su kitais dokumentais privalo pateikti dokumentus, patvirtinančius tam tikrą jų statusą. NŽT skyriai privalo kartu su prašymu išnagrinėti ir įvertinti su šiuo prašymu susijusius dokumentus.

38. Kokie asmenys pripažįstami politiniais kaliniais ar jiems prilygintais asmenimis, numatyta Teisinio statuso įstatyme. Pagal Teisinio statuso įstatymo 9 straipsnio 2 dalį asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinį statusą pripažįsta, pažymėjimus išduoda ir jų apskaitą Vyriausybės nustatyta tvarka tvarko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Sprendimas dėl statuso pripažinimo ar nepripažinimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo prašymo ir dokumentų padavimo. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sprendimą dėl nukentėjusio asmens statuso pripažinimo ar nepripažinimo asmuo gali apskųsti administraciniam teismui per 30 dienų nuo pranešimo gavimo.

39. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad nuosavybės teisių atkūrimas Pretendentei į (duomenys neskelbtini) mirusio T. R. turėtą nekilnojamąjį turtą vykdomas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Todėl šiuo atveju tam, kad būtų pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą, svarbu, kad jis ar pati Pretendentė atsakovui būtų pateikę Centro Teisinio statuso įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatytą pažymėjimą, t. y. kad P. R. buvo suteiktas asmens, nukentėjusio nuo okupacijų, turinčio politinio kalinio teisinis statusas.

40. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintų Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso pripažinimo, pažymėjimų išdavimo bei jų apskaitos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 1 punktas numatė, kad Nuostatai reglamentuoja kreipimąsi į Centrą dėl asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso pripažinimo ir pažymėjimų išdavimą, taip pat šių pažymėjimų apskaitą. Nuostatų 2 punktas numatė, kad išvardintus dokumentus dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso pripažinimo turi pateikti tas asmuo, kuris pretenduoja į šį teisinį statusą. Nuostatų 8 punkte nurodyta, kad teisinis statusas asmenims pripažįstamas Centro generalinio direktoriaus įsakymu. Pripažinus asmenims teisinį statusą, jiems išduodami asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, pažymėjimai.

41. Byloje yra pateikti šie dokumentai, kurie pareiškėjo vertinimu turėtų įrodyti, kad Pretendentės sutuoktinis, T. R., turi politinio kalinio teisinį statusą: Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 1992 m. vasario 18 d. pažymėjimas Nr. 13/2098-91, 2021 m. liepos 13 d. „Pažymėjimas dėl neteisėto kalinimo“ Nr. 12.11.-11, 2021 m. liepos 13 d. raštas „Dėl teisių atkūrimo pažymėjimo išdavimo“ Nr. 17.2-2001, Lietuvos ypatingojo archyvo 2021 m. birželio 9 d. raštas Nr. 17.2-1432 „Pažyma apie T. R.“, adresuotas Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, Lietuvos gyventojų genocido Rezistencijos tyrimo centro 2021 m. rugpjūčio 19 d. raštas Nr. 14R „Dėl informacijos pateikimo apie T. R.“, 2022 m. sausio 14 d. raštas Nr. 14R-4 „Dėl T. R.“.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą ir nustatytas faktines aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pažymėjimo, kuriuo buvo suteiktas asmens, nukentėjusio nuo okupacijų, turinčio politinio kalinio teisinis statusas, nei pareiškėjas, nei Pretendentė atsakovui nėra pateikę, todėl atsakovas skundžiamu Sprendimu pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo įtraukti Pretendentę į asmenų, turinčių teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai naujus žemės sklypus individualiai statybai Vilniaus mieste antrąją eilę pagal prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datą.

43. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pagal to paties straipsnio 4 dalį kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

44. Taigi, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas yra užbaigtas arba tęsiasi iki šiol, jei iki įstatymu nustatyto termino – 2003 m. gruodžio 31 d., buvo pateikti dokumentai, būtini nuosavybės teisių atkūrimui arba, atnaujinus terminą, dokumentams pateikti.

45. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nurodytam vertinimui, kad tai, jog Sprendime nurodyta išvada, kad Pretendentei negali būti taikoma lengvata kaip politinio kalinio sutuoktinei ir ji negali būti traukiama į Eilę, nes buvo praleistas terminas dokumentams, įrodantiems, kad T. R. buvo politinis kalinys, pateikti, nedaro šio Sprendimo nepagrįstu, nes šiuo atveju, kaip minėta, pareiškėjas turėjo pateikti dokumentus, įrodančius Pretendentės kaip politinio kalinio sutuoktinės statusą. Ir nors pirmosios instancijos teismas nurodo Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, vertintina tai kaip rašymo apsirikimo klaida, kadangi, kaip jau minėta, dokumentų, būtinų nuosavybės teisių atkūrimui pateikimo terminas yra nurodytas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo Sprendime ir pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju buvo praleistas terminas dokumentų, būtinų nuosavybės teisėms atkurti Pretendentei pateikimo terminas, kadangi Teisinio statuso įstatymo 9 straipsnio 2 dalį atitinkantis pažymėjimas, kuriuo Pretendentei buvo suteiktas asmens, nukentėjusio nuo okupacijų, turinčio politinio kalinio teisinis statusas NŽT Skyriui nėra pateiktas iki šiol.

46. Pareiškėjas tiek apeliaciniame skunde, tiek ir skunde teismui teigia, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

47. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog bendrieji reikalavimai individualiam administraciniam aktui įtvirtinti VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 1–8 punktuose. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

48. Be kita ko, būtina pažymėti tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad VAĮ 10 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-367-502/2022 ir kt.). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 10 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus, ar nebuvo atimta galimybė pareiškėjui suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, o teismui visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-964-602/2023).

49. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl netinkamo ginčijamo Sprendimo motyvavimo. Sprendimas tiek formos, tiek ir turinio prasme atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jame nurodytos reikšmingos aplinkybės ir taikytina teisė, todėl darytina išvada, kad Sprendimas iš esmės atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5, 6 punktų nuostatas.

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių bei jų teisinio įvertinimo, todėl atskirai neaptariami.

51. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

52. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria :

Pareiškėjo G. L. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė