2019-04-24 Nr. AB-10005-3-64-3-02986-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-370-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02986-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.5.1; 18.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atsakovų T. Č. ir I. Č., Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Mažeikių rajono savivaldybės tarybai, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus, R. L., V. D., G. D., G. G., T. Č., I. Č. (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė miškų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, valstybės įmonė Mažeikių miškų urėdija) dėl administracinių aktų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalį, kuria 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotai įtraukti į suprojektuotą 0,3000 ha kitos paskirties žemės sklypą (sklypo Nr. 37);

2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Mažeikių skyriaus vedėjo 2012 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 35SK-(14.35.110.)-913 „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ dalį, kuria 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotai įtraukti į suformuotą 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

3) panaikinti NŽT 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. 35S-69 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste R. L., a. k. (duomenys neskelbtini)“ dalį, kuria R. L. perduoti neatlygintinai nuosavybėn 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotai, patenkantys į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

4) pripažinti negaliojančia 2013 m. vasario 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-521, patvirtintos Mažeikių rajono 2-ojo notaro biuro notarės I. Z., dalį, kuria R. L. pardavė 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotus, patenkančius į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), po 1/2 dalį V. D., bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, ir G. G., asmeninės nuosavybės teise;

5) pripažinti negaliojančia 2015 m. rugsėjo 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-2525, patvirtintos Mažeikių rajono 2-ojo notaro biuro notarės I. Z., dalį, kuria V. D., G. D. ir G. G. pardavė 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotus, patenkančius į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), T. Č., bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise;

6) taikyti restituciją – grąžinti Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotus, patenkančius į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

7) priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovams T. Č. ir I. Č. 4 344 Eur.

2. Pareiškėjas nurodė, kad žemės sklype (duomenys neskelbtini) yra valstybinės reikšmės miškas ir tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Valstybinės reikšmės miškas šiame žemės sklype buvo įregistruotas miškų valstybės kadastre, šie duomenys yra nenuginčyti ir pagrindo netikėti pateiktais duomenimis iš miškų valstybės kadastro nėra. Valstybinės reikšmės miškų plotų perleidimas privačion nuosavybėn yra neteisėtas iš esmės ir turi būti panaikintas, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Taip pat turėtų būti panaikinti neteisėti administraciniai teisės aktai, ginčo žemės sklypo suteikimas yra niekinis ir vadovaujantis principu iš neteisės teisė neatsiranda (ex in juria non oritur jus), turi būti pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis: 2013 m. vasario 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-521, patvirtinta Mažeikių rajono 2-ojo notaro biuro notarės I. Z. dalis; 2015 m. rugsėjo 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-2525, patvirtinta Mažeikių rajono 2-ojo notaro biuro notarės I. Z., dalis dėl valstybinės reikšmės miškų plotų perleidimo.

3. Kadangi atkuriant nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą, privačion nuosavybėn buvo perleistas Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas – valstybinės reikšmės miškų plotai, restitucija taikytina natūra, grąžinant Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotus, patenkančius į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). esantį (duomenys neskelbtini) Žemės sklypas remiantis 2015 m. rugsėjo 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi buvo parduotas už 8 688 Eur, nors ši suma ir mažesnė už tuo metu buvusią vidutinę žemės sklypo rinkos vertę – 25 400 Eur, tačiau toks kainos nustatymas neprieštarauja sutarčių laisvės principui ir atitinka sutarčių šalių valią.

Pareiškėjo nuomone, grąžinus Lietuvos Respublikos valstybei 0,15 ha valstybinės reikšmės miško plotus, Lietuvos Respublikos valstybė yra įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams T. Č. ir I. Č., iš kurių turtas natūra grąžintinas valstybei, atlyginti 4 344 Eur už grąžintiną valstybei dalį (2,896 Eur (8 688 Eur : 3 000 kv.

m) x 1 500 kv. m). Ši suma laikytina turto įsigijimo išlaidomis. Šis kompensacijos dydis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad atsakovai T. Č. ir I. Č. žemės sklypą, į kurį pateko valstybinės reikšmės miškų plotai, buvo įgiję tik prieš metus, už jį visą buvo sumokėję tik 8 688 Eur, nors sandorio sudarymo metu vidutinė žemės sklypo rinkos vertė buvo 25 400 Eur, ši aplinkybė buvo žinoma tiek žemės sklypo pardavėjams, tiek žemės sklypo pirkėjams, tačiau pirkėjai, T. Č. ir I. Č., sumokėjo ne vidutinę žemės sklypo rinkos vertę, bet sutartinę kainą – 8 688 Eur. 2017 m. sausio 1 d. vidutinė žemės sklypo rinkos vertė buvo 26 000 Eur, t. y. tik 600 Eur didesnė nei sandorio sudarymo metu.

Skaičiuoti kompensacijos dydį nuo rinkos vertės, t. y. nuo 26 000 Eur sumos nėra teisinio pagrindo, visų pirma, todėl kad sandorio šalys buvo sutarusios žemės sklypo kainą ne pagal jo vidutinę rinkos vertę; antra, atsižvelgtina ir į laikotarpį, praėjusį nuo sandorio sudarymo dienos, t. y. 2015 m. rugsėjo 15 d., iki kreipimosi į teismą dienos, buvo praėję kiek daugiau nei metai; trečia, skaičiuojant kompensacijos dydį nuo šiandieninės vidutinės žemės sklypo rinkos vertės atsakovai gautų daugiau nei, kad turėjo realių išlaidų įsigydami visą žemės sklypą, t. y. kompensacijos dydis už valstybei grąžintiną 0,15 ha miško žemės plotą būtų 13 000 Eur, kai tuo tarpu už visą žemės sklypą jie buvo sumokėję tik 8 688 Eur, tokiu būdu jų padėtis nepagrįstai pagerėtų; ketvirta, valstybė, atgavusi išimtine nuosavybės teise priklausantį turtą, neturėtų galimybės paleisti jo į apyvartą, todėl valstybės patiriama nauda, siejant ją su vidutine šio žemės sklypo rinkos verte, neturėtų būti sutapatinama su atsakovų T.

Č. ir I. Č. realiai patirtų praradimų dydžiu; penkta, valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančiuose objektuose, konkrečiu atveju miškuose, gali būti vykdoma tik griežtai reglamentuota teisės aktuose numatyta veikla, be to, tokie objektai gali būti naudojami tik griežtai laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, pavyzdžiui, juose negali būti keičiama pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas, todėl tokių objektų vidutinė rinkos vertė negali būti lygiavertė objektams, kuriuose veikla nėra griežtai reglamentuota.

4. Atsakovas NŽT ir NŽT Mažeikių skyrius bendrame atsiliepime sutiko su pareiškėjo reikalavimu, kad valstybė privalo T. Č. ir I. Č. atlyginti jų patirtas žemės sklypo įsigijimo išlaidas – 4 344 Eur.

5. Atsakovas nurodė, kad Valstybinė miškų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Valstybinė miškų tarnyba) 2016 m. lapkričio 11d. raštu Nr. R6-7029 informavo NŽT, kad Mažeikių mieste esantys kitos paskirties žemės sklypai, kurių tarpe ir žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), patenka į teritorijas, kurios pagal faktinę padėtį atitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Iš 2016 m. lapkričio 10 d.

Valstybinės miškų tarnybos pažymos Nr. 70651 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento matyti, kad žemės sklypo dalis yra pažymėta sutartiniu ženklu – žalsva spalva, kuri reiškia miško žemės plotus; iš 2016 m. lapkričio 10 d. pažymos 70650 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (taksaciniai rodikliai) matyti, kad žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, miško taksacinius sklypus Nr. 26, kurio plotas 1,50 ha, yra 0,10 ploto, o žemės sklypo dalis, patenkanti į taksacinį sklypą Nr. 28, yra 0,05 ha ploto, bendrai patenkanti dalis yra 0,15 ha ploto, t. y. 0,15 ha dydžio miško plotas, kuriame auga nuo 14 iki 59 metų amžiaus medžiai, kurių aukštis yra nuo 5 iki 27 metrų.

Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ 1 punktu patvirtino pakoreguotą Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-osios dalies detalųjį planą, kurio grafinėje dalyje Nr. 37 buvo suprojektuotas 0,3000 ha kitos paskirties žemės sklypas (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos). Mažeikių rajono apylinkės teismas 2001 m. sausio 4 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-268-04/2001, kuriuo patenkino pareiškėjos E. L. prašymą, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos tėvai:

E. Ž. ir E. Ž., iki 1940 m. liepos 22 d. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 0,5280 ha dydžio žemės sklypą. 2001 m. sausio 24 d. sutartimi, notarinio registro Nr. 1-243, E. L. perleido R. L. teisę į 0,5280 ha žemės, Mažeikių m., nuosavybės teisių atstatymą. R. L. 2012 m. liepos 18 d. Mažeikių skyriui pateikė prašymą suteikti žemės sklypą Nr. 37 (0,30 ha) Naikių gyvenamajame kvartale. NŽT 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 35S-69 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste R. L., (duomenys neskelbtini)“ R.

L. vardu atkūrė nuosavybės teises į jam tenkančią buvusių savininkų E. Ž. ir E. Ž. Mažeikių m., Mažeikių valsčiuje, Mažeikių apskrityje turėtą 0,5280 ha ploto žemę perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,3000 ha kitos paskirties žemės sklypą individualiai statybai (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Minėtų administracinių aktų pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos R. L. nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą. Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo duomenimis 2013 m. vasario 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. 2-521) pagrindu žemės sklypo savininkais tapo G.

G. ir V. D., kurie 2015 m. rugsėjo 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. 2-2525) žemės sklypą perleido T. Č. ir I. Č. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 4 punktą Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams. Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai – miestų miškai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 yra išaiškinęs, jog Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise inter alia priklauso valstybinės reikšmės miškai. Požymius, pagal kuriuos gali būti apibūdinami valstybinės reikšmės miškai, remdamasis Konstitucija, turi detalizuoti, sukonkretinti įstatymų leidėjas (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams.

Tai, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis. Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai). Pažymėjo, kad miškų plotai esantys ginčo žemės sklype Atkūrimo įstatymo prasme priėmimo metu buvo valstybės išperkami ir nuosavybės teisės į jo dalį negalėjo būti atkurtos.

6. Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės taryba atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsiliepime nurodė, kad LTSR Ministrų tarybos 1985 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 154 buvo patvirtintas Mažeikių miesto generalinis planas, kuriame aprašomoje teritorijoje buvo numatytas daugiabučių namų kvartalas. Vėliau, 1986 metais, šis kvartalas buvo detalizuotas – parengtas Naikių gyv. rajono Mažeikiuose užstatymo eskizas su raudonųjų linijų planu. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas nurodo, kad kiekvienas žemesnio teritorijų planavimo lygmuo privalo vadovautis aukštesnio teritorijų planavimo lygmens patvirtintais teritorijų planavimo dokumento sprendiniais, juos detalizuojant.

Sprendimo priėmimo metu galiojančio Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo redakcijoje yra pateikiamas bendrojo plano apibrėžimas, pagal kurį generalinį planą kitaip galima vadinti ir bendruoju planu (Bendrasis planas – teritorijų kompleksinio planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir uždavinius, nustatyta planuojamos teritorijos vystymo erdvinė koncepcija ir teritorijos naudojimo bei apsaugos principai. Valstybės ar apskrities teritorijų kompleksinio planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir uždavinius, nustatyta planuojamos teritorijos vystymo erdvinė koncepcija ir teritorijos naudojimo bei apsaugos principai, vadinamas bendruoju (generaliniu) planu).

Mažeikių miesto generaliniame plane, patvirtintame LTSR Ministrų tarybos 1985 m. gegužės 31d. nutarimu Nr. 154 ginčo teritorijoje buvo numatytas daugiabučių namų kvartalas. Taigi rengiant šios teritorijos detalųjį planą atsakovai privalėjo atsižvelgti į generalinio plano sprendinius, ką ir padarė priimdama 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“. Mažeikių miesto generaliniame plane, patvirtintame LTSR Ministrų tarybos 1985 m. gegužės 31d. nutarimu Nr. 154, ir Mažeikių miesto bendrajame plane, patvirtintame 2009 m. kovo 27 d.

Mažeikių rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-94 „Dėl Mažeikių miesto teritorijos bendrojo plano patvirtinimo“ ginčo teritorijoje niekada nebuvo pažymėtas miškas. Mažeikių miesto teritorijos bendrasis planas yra viešai paskelbtas savivaldybės tinklapyje. Vadovaujantis šiais teritorijų planavimo dokumentais buvo parengtas ir Mažeikių rajono tarybos 2005 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. T1-109 patvirtintas Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-os dalies 36 ha detalusis planas. Vėliau planas buvo koreguojamas ir korektūra patvirtinta Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. T1-347 (kurį dabar prokuroras prašo panaikinti).

Esminiai plano sprendiniai nebuvo keičiami, tik atsisakyta daugiabučių namų statybos ir numatytas vienbučių bei dvibučių namų kvartalas. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. T1-347 buvo patvirtintas visas Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-osios dalies detalusis planas. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas Nr. T1-347 neturi atskiros dalies, kuria buvo patvirtinti būtent ginčo žemės sklype esami sprendiniai, todėl neaišku kaip prokuroras įsivaizduoja palankaus teismo sprendimo vykdymą.

Prokuroro pateikti pareiškimo reikalavimai, teismui nusprendus juos patenkinti, negalėtų būti perkelti į teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nes pastaroji turi būti aiški, nedviprasmiška, suformuluota konkrečiai ir trumpai, kad byloje dalyvaujantiems asmenims nekiltų neaiškumų dėl patenkintų ar atmestų reikalavimų turinio. Atsakovo nuomone, perkėlus taip suformuluotus prokuroro reikalavimus į rezoliucinę teismo sprendimo dalį, nei atsakovams, nei jokiam kitam asmeniui dėl objektyvių priežasčių nebūtų aišku, ką konkrečiai jis turėtų atlikti, o antstolis atitinkamai negalėtų įvertinti, ar teismo sprendimas įvykdytas.

8. Atsakovas T. Č. ir I. Č. atsiliepime į pareiškimą nesutiko su pareiškimu ir prašė bylą nutraukti.

9. Atsakovų teigimu, pareiškėjas nepagrįstai delsė ginti tariamai pažeistą viešąjį interesą ir pažeidė teisėtų lūkesčių, įgytų teisių apsaugos principus, nes į teismą nesikreipė, kai turėjo visus faktinius duomenis. Atsakovų nuomone, teismas turi nutraukti bylą, nes skundas buvo paduotas praleidus terminą. Taip pat atsakovai mano, jog nusavinus 0,15 ha žemės iš jų žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), turėtų būti kompensuota vidutinė žemės sklypo rinkos vertė, t. y. 13 000 Eur.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė miškų tarnyba atsiliepime nurodė, kad sutinka su pareiškėjo pareiškimu ir prašo jį tenkinti.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Mažeikių miškų urėdija atsiliepime nurodė, kad sutinka su pareiškėjo pareiškimu ir prašo jį tenkinti.

II. 12. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkino iš dalies:

1) panaikino Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr.T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalį, kuria 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotai įtraukti į suprojektuotą 0,3000 ha kitos paskirties žemės sklypą (sklypo Nr. 37);

2) panaikino NŽT Mažeikių skyriaus vedėjo 2012 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 35SK-(14.35.110.)-913 „Dėl žemės sklypo, esančio Mažeikių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ dalį, kuria 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotai įtraukti į suformuotą 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

3) panaikino NŽT 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. 35S-69 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste R. L., a. k. (duomenys neskelbtini)“ dalį, kuria R. L. perduoti neatlygintinai nuosavybėn 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotai, patenkantys į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

4) pripažino negaliojančia 2013 m. vasario 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-521, patvirtintos Mažeikių rajono 2-ojo notaro biuro notarės I. Z., dalį, kuria R. L. pardavė 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotus, patenkančius į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), po 1/2 dalį V. D., bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, ir G. G., asmeninės nuosavybės teise;

5) pripažino negaliojančia 2015 m. rugsėjo 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-2525, patvirtintos Mažeikių rajono 2-ojo notaro biuro notarės I. Z., dalį, kuria V. D., G. D. ir G. G. pardavė 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotus, patenkančius į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), T. Č., bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise;

6) taikė restituciją – grąžino Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 0,3000 ha žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

7) priteisė iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovams T. Č. ir I. Č. 13 000 Eur.

13. Teismas nustatė, kad tyrimas dėl galbūt pažeisto viešojo intereso gynimo buvo pradėtas 2016 m. lapkričio 25 d. Šiaulių apygardos prokuratūroje gavus 2016 m. lapkričio 24 d. NŽT Mažeikių skyriaus raštą Nr. 35SD-4621-(14/35.137E) „Dėl viešojo intereso gynimo“. Pareiškimas Šiaulių apygardos administraciniam teismui buvo pateiktas 2016 m. gruodžio 22 d., nepraleidus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) numatyto 30 dienų termino po to, kai buvo surinkta pakankamai duomenų, kad galbūt pažeistas viešasis interesas, šiuo atveju po duomenų gavimo 2016 m. gruodžio 9 d. iš VĮ Registrų centro Telšių filialo ir 2016 m. gruodžio 5 d. iš NŽT Mažeikių skyriaus, todėl teismas sprendė, kad vieno mėnesio terminas nebuvo praleistas.

14. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas 2001 m. sausio 4 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-268-04/2001, kuriuo patenkino pareiškėjos E. L. prašymą, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos tėvai: E. Ž. ir E. Ž., iki 1940 m. liepos 22 d. Mažeikių apskrityje, (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 0,5280 ha dydžio žemės sklypą. 2001 m. sausio 24 d. sutartimi, notarinio registro Nr. 1-243, E. L. perleido R. L. teisę į 0,5280 ha žemės, Mažeikių m., nuosavybės teisių atstatymą.

R. L. 2012 m. liepos 18 d. Mažeikių skyriui pateikė prašymą suteikti žemės sklypą Nr. 37 (0,30 ha) Naikių gyvenamajame kvartale. Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtino pakoreguotą Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-osios dalies detalųjį planą, kurio grafinėje dalyje Nr. 37 suprojektuotas 0,3000 ha kitos paskirties žemės sklypas (Mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos). Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. sausio 9 d.

įsakymu Nr. Al-25 „Dėl adresų suteikimo Naikių mikrorajone“ 0,3000 ha kitos paskirties žemės sklypui Nr. 37 suteikė adresą – (duomenys neskelbtini). Mažeikių skyriaus vedėjas 2012 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 35SK-(14.35.110.)-913 „Dėl žemės sklypo, esančio Mažeikių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ suformavo žemės sklypą, esantį Mažeikių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini), ir patvirtino šio žemės sklypo kadastro duomenis, nustatytus pagal UAB „Geoida“ matininko N. Š. 2012 m. rugsėjo 7 d. parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą.

NŽT 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 35S-69 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste R. L., a. k. (duomenys neskelbtini)“ atkūrė nuosavybės teises į R. L. tenkančią buvusių savininkų E. Ž. ir E. Ž. nekilnojamojo turto dalį – 0,5280 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,3000 ha (vertė 25 650 Lt (7 428,75 Eur)) žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini); pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų statybos (1.4. punktas), bei atlyginant kitais būdais: kompensacija pinigais už 0,2280 ha žemės (vertė 6 840 Lt (1 981 Eur)).

Minėtų administracinių aktų pagrindu Nekilnojamojo turto registre R. L. nuosavybės teise buvo įregistruotas 0,3000 ha žemės sklypas, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas). Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo duomenimis 2013 m. vasario 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. 2-521) pagrindu žemės sklypo savininkais tapo G. G. ir V. D., kurie 2015 m. rugsėjo 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. 2-2525) žemės sklypą perleido T.

Č. ir I. Č.. Valstybinė miškų tarnyba 2016 m. lapkričio 11d. raštu Nr. R6-7029 pateikė NŽT Mažeikių skyriui pažymą Nr. 70651 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas) ir pažymą Nr. 70650 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (taksaciniai rodikliai). Iš 2016 m. lapkričio 10 d. pažymos Nr. 70651 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento matyti, kad žemės sklypo dalis (Nr. (duomenys neskelbtini)) yra pažymėta sutartiniu ženklu – pilka spalva, kuri reiškia miško žemės plotus.

Iš 2016 m. lapkričio 10 pažymos Nr. 70650 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (taksaciniai rodikliai) matyti, kad žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, miško taksacinius sklypus Nr. 26, kurio plotas 1,50 ha, ir Nr. 28, kurio plotas 0,50 ha, žemės sklypo dalis, patenkanti į taksacinį sklypą Nr. 26, yra 0,10 ha ploto, o žemės sklypo dalis, patenkanti į taksacinį sklypą Nr. 28, yra 0,05 ha ploto, iš viso patenkanti dalis yra 0,15 ha ploto, t.y. 0,15 ha dydžio miško plotas, kuriame auga nuo 14 iki 59 metų amžiaus medžiai, kurių aukštis yra nuo 5 iki 27 metrų.

15. Įvertinęs rašytinius įrodymus ir ginčui aktualių teisės aktų normų visetą, teismas sprendė, kad ginčo žemės sklypo dalis, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), patenka į teritoriją, kuri pagal faktinę padėtį atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus, ir pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą miesto miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams.

16. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalis, kuria 0,15 valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suprojektuotą 0,3000 ha kitos paskirties žemės sklypą (sklypo Nr. 37); NŽT Mažeikių skyriaus vedėjo 2012 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 35SK-(14.35.110.)-913 „Dėl žemės sklypo, esančio Mažeikių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ dalis, kuria 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotas įtrauktas į suformuotą 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr.35S-69 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste R. L., a. k. (duomenys neskelbtini)“ dalis, kuria R. L. perduoti neatlygintinai nuosavybėn 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotas, patenkantis į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini.

17. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, sprendė, jog panaikinus neteisėtus administracinius aktus, ginčo žemės sklypo suteikimas yra niekinis, todėl, vadovaujantis principu, kad „iš neteisės teisė neatsiranda“, turi būti pripažinta negaliojančia 2013 m. vasario 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-521, patvirtintos Mažeikių rajono 2-ojo notaro biuro notarės I. Z., dalis, kuria R. L. pardavė 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), po 1/2 dalį V. D., bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, ir G. G., asmeninės nuosavybės teise bei 2015 m. rugsėjo 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-2525, patvirtintos Mažeikių rajono 2-ojo notaro biuro notarės I. Z., dalis, kuria V. D., G. D. ir G. G. pardavė 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), T. Č., bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.

18. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banke užfiksuoti duomenys: ginčo žemės sklypo paskirtis – kita, vidutinė rinkos vertė 2015 m. rugsėjo 7 d. 25 400 Eur. Atsakovo į bylą pateiktas VĮ Registrų centro išrašas, kuriame nurodyta, kad ginčo žemės sklypo vertė 2017 m. sausio 1 d. yra 26 000 Eur. Įvertinęs šiuos duomenis ir atsižvelgęs į tai, kad atsakovų pateiktame VĮ Registrų centro išraše ginčo žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vidutinė rinkos vertė (26 000 Eur) nuo nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodytos ginčo žemės sklypo vidutinės rinkos vertės (25 400 Eur), skiriasi nežymiai, teismas sprendė, jog nustatant kompensacijos dydį, yra pakankamas pagrindas vadovautis VĮ Registrų centro išraše nurodyta rinkos verte. Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad atsakovai laikytini sąžiningais įgijėjais. Teismas konstatavo, kad restitucijos taikymo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į kiekvienoje konkrečioje byloje nustatytas reikšmingas bylai aplinkybes, todėl restitucijos tvarka kompensuojant T. Č. ir I. Č., kaip sąžiningiems įgijėjams, dėl valdžios institucijų klaidos netektą turtą, jiems turi būti atlyginama būtent tokio turto, kokį jie praranda, rinkos vertė. Dėl nurodytų priežasčių teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad kompensacijos dydis turi būti nustatomas pagal pirkimo-pardavimo sutartį kaip nepagrįstą.

III. 19. Atsakovai NŽT ir NŽT Mažeikių skyrius bendrame apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė iš Lietuvos valstybės atsakovams T. ir I. Č. priteisti 13 000 Eur kompensaciją.

20. Atsakovai pažymi, jog visiškai priešingas sprendimas buvo priimtas analogiškoje Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m rugsėjo 21 d. administracinėje byloje Nr. I-2280-289/2015, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko nepakeistą. Atsakovų vertinimu, abiejose bylose atsakovai buvo lygiaverčiai, visi žemės sklypus, kuriuose buvo valstybinės žemės miškas, įgijo pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu, tačiau teismo sprendimai dėl kompensacijos dydžio – nevienodi. Vieniems sąžiningiems įgijėjams valstybė įpareigota kompensuoti atlyginant žemės sklypo dalies įsigijimo išlaidas, o šioje byloje T. ir I. Č. teismas nutarė kompensuoti ne įsigijimo išlaidas, o vidutinę rinkos kainą. Atsakovų nuomone, tokia situacija teismų praktikoje nelygiateisiška ir neteisinga.

21. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo jį tenkinti. Pareiškėjas sutinka su atsakovų apeliacinio skundo argumentais.

22. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikini jo dalį, kuria atsakovams T. Č. ir I. Č. priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 13 000 Eur dydžio kompensacija, ir priimti naują sprendimą – priteisti atsakovams 4 344 Eur dydžio kompensaciją.

23. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, pritaikęs restituciją ginčijamame sprendime nurodytu būdu, pažeidė šalių interesų pusiausvyrą, vienos iš šalių (valstybės) padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėjo, o kitos – atsakovų T. Č. ir I. Č. atitinkamai pagerėjo. Toks atlyginimas, pareiškėjo nuomone, yra visiškai neproporcingas, neatitinka nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.

24. Atsakovai NŽT ir NŽT Mažeikių skyrius atsiliepime į pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsakovams T. Č. ir I. Č. priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT, 13 000 Eur dydžio kompensacija, ir priimti naują sprendimą – priteisti atsakovams 4 344 Eur kompensaciją. Atsakovai sutinka su prokuroro argumentais dėl teismo sprendimo pakeitimo.

25. Atsakovas T. Č. ir I. Č. atsiliepime į apeliacinius skundus prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, netenkinti NŽT ir NŽT Mažeikių skyriaus bei Šiaulių apygardos prokuroro apeliacinių skundų.

26. Apeliaciniuos skunduose pateiktos nuorodos į bylas, kurių faktinės aplinkybės buvo visiškai kitokios, kur atsakovai, kuriems priteistos kompensacijos, tų kompensacijų neginčijo, nebuvo sprendžiama dėl teisėtų lūkesčių pažeidimų, su tomis kompensacijomis sutiko arba nespėjo laiku ar tinkamai pareikšti reikalavimų. Atsakovai gina savo teisėtus lūkesčius ir yra įsitikinę, jos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016, kadangi šioje nutartyje yra išaiškinti kompensacijos nustatymo principai, kurie yra kilę iš EŽTT praktikos, analizuojant būtent atlygintinus sandorius.

27. Atsakovai T. Č. ir I. Č. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – dėl praleisto senaties termino kreiptis į teismą, administracinę bylą nutraukti. Jeigu teismas nepritaikys senaties, atsakovai prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – priteisti ir moralinę žalą, kuria patyrė dėl institucijų neteisėtų veiksmų, aplaidaus neveikimo, bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nevykdymo, nustatyti kelio servitutą ir įpareigoti institucijas atlyginti išlaidas, susijusias su kelio nutiesimu iki žemės sklypo.

28. Atsakovų teigimu, teismas, nagrinėdamas, ar pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras, gindamas viešąjį interesą, įvertino ne viskas ginčo aplinkybes, t. y. prokuroras, turėdamas pirminę informaciją apie galimai pažeistą viešąjį interesą, nesiėmė jo kompetencijai priskirtinų veiksmų, kad būtų surinkti visi reikalingi duomenys ir reikalinga informacija viešajam interesui laiku apginti.

29. Kadangi byloje vyrauja administracinis teisinis santykis, todėl, atsakovų nuomone, teismas turėjo spręsti klausimą dėl moralinės žalos atlyginimo, servitutų nustatymo, kelio tiesimo išlaidų priteisimo, jog panaikinus prašomus aktus ir pritaikius restituciją, atsakovai nepatirtų per didelės naštos.

30. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras, gindamas viešąjį interesą, atsiliepime į atsakovų T. Č. ir I. Č. apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

31. Pareiškėjo teigimu, prokuroras nedelsdamas pradėjo rinkti duomenis, reikalingus viešojo intereso gynimui, ir nepraleidęs nustatyto termino, kreipėsi į teismą. Pareiškėjas pažymi, kad pagal ABTĮ 134 straipsnio 6 dalį draudžiama apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus. Šioje administracinėje byloje nebuvo keliami reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo, kelio servituto nustatymo bei išlaidų, susijusių su kelio nutiesimu, atlyginimu, todėl teismas neturėjo pagrindo pasisakyti dėl šių reikalavimų.

32. Atsakovai NŽT ir NŽT Mažeikių skyrius atsiliepime į atsakovų T. Č. ir I. Č. apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 33. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų ir atsakovų – R. L., V. D., G. D., G. G., T. Č., I. Č., sudarytų sandorių dalies panaikinimo. Reikalavimas panaikinti šiuos sprendimus ir sandorius iš esmės grindžiamas tuo, kad neteisėtai fizinių asmenų nuosavybėn buvo perleistas 0,30 ha valstybinės reikšmės miškų plotas, kuris išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei.

34. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

35. Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos išaiškinimą, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

36. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, didžiąja dalimi sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, surinktų įrodymų pagrindu padarytomis išvadomis, todėl iš naujo jų nebekartoja. Atsakydama į proceso dalyvių pateiktų apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo motyvus tik papildo, taip pat pateikia savo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuri apeliacinės instancijos teismo vertinimu nėra pagrįsta.

37. Atsakovai T. Č. ir I. Č. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – dėl praleisto senaties termino kreiptis į teismą, administracinę bylą nutraukti.

38. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 55 straipsnio nuostatas, prokuroras yra vienas iš subjektų, kuriam suteikta teisė kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo.

Ši prokuroro teisė įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 49 straipsnyje. Pažymėtina, kad prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kaip administracinės bylos šalis, turi tokias pačias procesines teises ir pareigas, kaip ir bet koks pareiškėjas. Tai tiesiogiai įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 55 straipsnio 2 dalyje. Tai reiškia, kad šiam viešąjį interesą ginančiam subjektui taikytinos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnyje nustatytos termino kreiptis į administracinį teismą skaičiavimo taisyklės, t. y. taikomas bendrasis vieno mėnesio terminas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo tos dienos, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-585/2005, 2005 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS10-67/2005, 2005 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS10-27/2005, 2007 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-660/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-742/2007, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2014;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, 2009 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A882-65/2009, 2011 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2907/2011 ir kt.). Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pažymėjęs, kad nurodyto termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Prokuroro veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus ir tai atitinkamai reiškia, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2013).

39. Atkreiptinas dėmesys, kad termino prokurorui kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą eigos pradžios ypatumas, lyginant su savo subjektinę teisę ginančiais asmenimis (t. y. ne nuo administracinio akto gavimo, o nuo duomenų apie viešojo intereso pažeidimą surinkimo ar turėjimo juos surinkti) yra ne privilegija viešąjį interesą ginančiam subjektui, o grindžiamas nuoseklia proceso įstatymų aiškinimo logika. Prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Privatūs subjektai yra tiesioginiai administracinio akto adresatai ar kitokiu būdu dalyvauja administraciniu aktu sukurtuose teisiniuose santykiuose, todėl jie, gavę administracinį aktą, suvokia, ar šis aktas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms, ar jis pažeidžia jų teises ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą ginant savo teises. Skirtingai nei privatūs subjektai, prokuroras Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pirmiausia jis turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą. Tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia.

40. Byloje surinkti įrodymai tvirtina, jog prokuroras į pirmosios instancijos teismą kreipėsi 2016 m. gruodžio 22 d., o informaciją apie galimai padarytą pažeidimą iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos gavo 2016 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. 35SD-4621-(14.35.137E.), prokuratūroje gautu 2016m. lapkričio 25d. Taigi konstatuotina, jog prokuroras su prašymu ginti viešąjį interesą į teismą kreipėsi nepaleidęs vieno mėnesio termino, todėl nėra pagrindo šią administracinę bylą nutraukti. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kurie suteiktų pagrindą išvadoms, jog prokuroras informaciją apie šioje byloje nagrinėjamą konkretų viešojo intereso pažeidimą buvo gavęs anksčiau. Aplinkybė, kad anksčiau teismuose buvo nagrinėjamos panašaus pobūdžio bylos, tame tarpe ir dėl žemės, patenkančios į tą patį miško kvartalą, nėra teisiškai reikšminga ir neturi įtakos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino skaičiavimui, nes terminas kreiptis į teismą yra nustatomas kiekvienoje byloje individualiai.

41. Atsakovai T. Č. ir I. Č. apeliaciniame skunde taip pat prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti moralinę žalą, nustatyti kelio servitutą ir įpareigoti institucijas atlyginti išlaidas, susijusias su kelio nutiesimu iki žemės sklypo.

42. Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad atsakovai T. Č. ir I. Č. pirmosios instancijos teisme būtų kėlę reikalavimus priteisti moralinę žalą, nustatyti kelio servitutą ir įpareigoti institucijas atlyginti išlaidas, susijusias su kelio nutiesimu iki žemės sklypo, todėl šie atsakovų apeliaciniame skunde suformuluoti reikalavimai ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies pagrindu paliekami nenagrinėti.

43. Atsakovai Nacionalinė žemės tarnyba ir NŽT Mažeikių skyrius, taip pat pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras pateiktais apeliaciniais skundais nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atsakovams T. Č. ir I. Č. priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, 13 000 Eur dydžio kompensacija.

44. Kaip minėta anksčiau, nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų ir atsakovų – R. L., V. D., G. D., G. G., T. Č., I. Č., sudarytų sandorių dalies panaikinimo, nes fizinių asmenų nuosavybėn buvo neteisėtai perleistas 0,30 ha valstybinės reikšmės miškų plotas, kuris išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei.

45. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimų seka, kad žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine teise priklauso valstybinės reikšmės miškai.

46. Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog LR Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai, inter alia valstybinės reikšmės miškai, nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas); valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).

47. Nagrinėjamoje byloje ginčijamo sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo metu galiojusio Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje tarp kitų valstybinės reikšmės miškų, išimtinės nuosavybės teise priklausančių Lietuvos Respublikai, įtvirtinti miestų miškai. Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 5 dalį miestų miškai – miestų teritorijose esantys miškai. Taigi, miestų miškai yra valstybinės reikšmės ex lege.

48. Pagal LR Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktą Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams.

49. Iš paminėtų nuostatų seka, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi ne tik įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, bet ir ar perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują sklypą jis nepatenka į valstybinės reikšmės miškų plotus.

50. Iš byloje pateiktų Valstybinės miškų tarnybos pažymos Nr. 70651 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas) bei pažymos Nr. 70650 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (taksaciniai rodikliai) seka, kad žemės sklypo dalis (Nr. (duomenys neskelbtini)) yra pažymėta sutartiniu ženklu – pilka spalva, kuri reiškia miško žemės plotus. Iš 2016 m. lapkričio 10 pažymos Nr. 70650 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (taksaciniai rodikliai) matyti, kad žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, miško taksacinius sklypus Nr. 26, kurio plotas 1,50 ha, ir Nr. 28, kurio plotas 0,50 ha, žemės sklypo dalis, patenkanti į taksacinį sklypą Nr. 26, yra 0,10 ha ploto, o žemės sklypo dalis, patenkanti į taksacinį sklypą Nr. 28, yra 0,05 ha ploto, iš viso patenkanti dalis yra 0,15 ha ploto, t.y. 0,15 ha dydžio miško plotas, kuriame auga nuo 14 iki 59 metų amžiaus medžiai, kurių aukštis yra nuo 5 iki 27 metrų.

51. Konstatuotina, jog byloje neabejotinai įrodyta, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos į ginčo žemės sklypą, kuriame buvo valstybinės reikšmės miškas, pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai panaikino Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr.T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalį, kuria 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotai įtraukti į suprojektuotą 0,3000 ha kitos paskirties žemės sklypą (sklypo Nr. 37), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus vedėjo 2012 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 35SK-(14.35.110.)-913 „Dėl žemės sklypo, esančio Mažeikių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“ dalį, kuria 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotai įtraukti į suformuotą 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. 35S-69 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste R. L., a. k. (duomenys neskelbtini)“ dalį, kuria R. L. perduoti neatlygintinai nuosavybėn 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotai, patenkantys į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

52. Pagal Civilinio Kodekso 4.7 straipsnio 2 dalį valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantys objektai yra išimti iš civilinės apyvartos, tai reiškia, kad jie negali būti nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalykas – tokie sandoriai, jei jie sudaryti, yra niekiniai ir negalioja (Civilinio Kodekso 1.80 straipsnio 1 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pripažino negaliojančiomis 2013 m. vasario 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-521, patvirtintos Mažeikių rajono 2-ojo notaro biuro notarės I. Z., dalį, kuria R. L. pardavė 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotus, patenkančius į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), po 1/2 dalį V. D., bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, ir G. G., asmeninės nuosavybės teise, taip pat 2015 m. rugsėjo 15 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. 2-2525, patvirtintos Mažeikių rajono 2-ojo notaro biuro notarės I. Z., dalį, kuria V. D., G. D. ir G. G. pardavė 0,15 ha valstybinės reikšmės miškų plotus, patenkančius į 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), T. Č., bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.

53. Taigi, nagrinėjamoje byloje yra panaikinami administraciniai aktai bei pripažįstami negaliojantys sandoriai, kuriais 0,15 ha valstybinės reikšmės miško pereina privačion nuosavybėn. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio nuostatomis, ginčo žemė – 0,15 ha valstybinės reikšmės miško grįžta valstybės nuosavybėn. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, tokiu atveju valstybė įpareigotina atlyginti asmens, iš kurio turtas išreikalautinas, patirtas šio turto įsigijimo išlaidas, neviršijančias sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos. Turto įsigijimo išlaidomis laikytinos pagal sandorį už ginčo sklypo dalį sumokėta suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Pagal CK 6.147 straipsnio 1 dalies nuostatas, piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti.

54. Pirmosios instancijos teismas atsakovams T. Č. ir I. Č. priteistos piniginės kompensacijos dydį nustatė atsižvelgdamas į valstybei grąžinamo turto, t.y. 0,30 ha miško žemės, rinkos vertę turto grąžinimo dienai, teismas šiuo atveju rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016 suformuluotomis taisyklėmis. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi netinkamu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo precedentu, nes administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016 ir nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės, liečiančios valstybei grąžintino turto vertę, esminiai skiriasi.

55. Administracinėje byloje Nr. A-759-146/2016 žemės sklypas, kurio dalis grąžinama valstybei, niekada nebuvo parduotas, t.y. jo reali vertė jokiu civiliniu sandoriu nebuvo apibrėžta. Aptariamas žemės sklypas buvo paveldimas, dalis jo dovanojama, tačiau vykdant šiuos civilinius sandorius žemės sklypas nebuvo įvertinamas. Todėl bylą nagrinėjęs teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, pagrįstai galėjo remtis žemės sklypo vidutine rinkos verte, nes kitokia jo vertė nebuvo žinoma.

56. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje, ginčo žemės sklypas buvo parduotas, todėl yra žinoma jo reali vertė ir ja galima vadovautis nustatant kompensacijos dydį. Kaip jau nurodyta anksčiau, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo išaiškinimu, turto įsigijimo išlaidomis laikytinos pagal sandorį už ginčo sklypo dalį sumokėta suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Pagal CK 6.147 straipsnio 1 dalies nuostatas, piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti.

57. Nagrinėjamoje byloje nustatyta kad pagal 2015 m. rugsėjo 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį už perkamą 0,3000 ha žemės sklypą, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), T. Č. sumokėjo žemės sklypo padavėjams sutartinę kainą – 8 688 Eur. Ši sutartinė žemės sklypo kaina, taikant CK 6.147 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra pagrindas nustatyti kompensacijos dydžiui už valstybei grąžinamą žemės sklypo dalį. Atsižvelgiant į tai, kad valstybei yra grąžinama pusė 0,3000 ha ploto žemės sklypo, kompensacijos dydis turėtų sudaryti pusę šio žemės sklypo vertės, t.y. iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovams T. Č. ir I. Č. priteistina 4 344 Eur dydžio kompensacija.

58. Dėl nurodytų argumentų, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl iš dalies tenkinant atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos ir NŽT Mažeikių skyriaus, taip pat tenkinant pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro apeliacinius skundus, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 134 straipsnio 6 dalimi teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovų T. Č. ir I. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą tenkinti, atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimą pakeisti, šio sprendimo rezoliucinės dalies 8 (aštuntą) dalį išdėstyti taip: Priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovams T. Č. ir I. Č. 4 344 Eur (keturis tūkstančius trys šimtus keturiasdešimt keturis eurus).

Likusioje dalyje Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė