2019-06-05 Nr. AB-12394-3-61-3-00054-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1764-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00054-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Vėliučionių vaikų socializacijos centro, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vėliučionių vaikų socializacijos centro, 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. kovo mėnesio kali Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje – pataisos namuose (toliau – ir Kauno NTI). Nuo to laiko jam be jokio pagrindo buvo uždrausta bendrauti su Vėliučionių vaikų socializacijos centre (toliau – ir Centras) gyvenančiu draugu G. B.. Pareiškėjas su draugu negalėjo bendrauti iki 2017 m. lapkričio mėnesio, kol jo draugas išėjo iš Centro. Pareiškėjas teigė, kad kreipėsi į Kauno apygardos teismą, jam buvo atsakyta, jog teismas nebuvo uždraudęs jiems bendrauti, buvo nurodyta dėl to raštu kreiptis į Centrą, tačiau pareiškėjas iš Centro jokio atsakymo į savo kreipimasį negavo. Pareiškėjas paaiškino, kad prieš 8 metus neteko tėvų, o G. B. buvo vienintelis asmuo, padėjęs sunkiomis akimirkomis ir palaikęs pareiškėją, kai jo brolis išvyko į užsienį, o artimieji nustojo bendrauti. Todėl Centrui uždraudus G. B. bendrauti su pareiškėju, buvo pažeistos pareiškėjo, kaip vaiko teisės, pareiškėjas patyrė dvasinių išgyvenimų, emocinių sutrikimų bei depresiją, t. y. neturtinę žalą, kurios atlyginimą prašo priteisti.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Vėliučionių vaikų socializacijos centro, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Centras nurodė, kad G. B. buvo uždrausta bendrauti su pareiškėju, nes buvo siekiama teigiamų G. B. elgesio pokyčių ir tinkamų vertybinių nuostatų bei socialinių įgūdžių ugdymo. Buvo siekiama padėti G. B. tapti doru, savarankišku, atsakingu žmogumi bei paruošti jį savarankiškam gyvenimui visuomenėje, o bendravimas su pareiškėju trukdė šių tikslų pasiekimui. Vertinant G. B. elgesį, buvo pastebėtas neigiamas jo ugdymasis, o situacijai nesikeičiant, Centro Vaiko gerovės komisija nusprendė uždrausti G. B. bendrauti su pareiškėju, toks sprendimas buvo priimtas pagrįstai.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo E. B. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos teismą, kuris informavo pareiškėją, jog nėra priėmęs sprendimo, kurio pagrindu būtų uždrausta pareiškėjui bendrauti su G. B.. Centras, pagrįsdamas atsiliepime išdėstytus argumentus, pateikė teismui 2018 m. sausio 19 d. Vaiko gerovės komisijos posėdžio protokolo išrašą, iš kurio matyti, kad buvo svarstytas G. B. elgesys. Protokolo išraše nurodyta, kad G. B. elgesiu skundžiasi tiek auklėtojai, tiek kiti vaikai, nes jis vengia atlikti savo pareigas mokykloje, propaguoja kalėjimo subkultūrą bei bando įvesti kalėjimo taisykles. Posėdžio metu buvo paminėta, kad G. B. bendrauja laiškais su pareiškėju ir slepia laiškų turinį, o Centro psichologas pažymėjo, kad G. B. bendravimas su pareiškėju neigiamai veikia jo elgesį, nes pareiškėjas per siunčiamų laiškų turinį veikia G. B. psichinę ir emocinę būklę. Minėto posėdžio metu dėl pablogėjusio G. B. elgesio buvo nuspręsta uždrausti jam bendrauti su asmenimis, atliekančiais bausmę įkalinimo įstaigose, nebent tai būtų artimi vaiko giminaičiai.

7. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 21 straipsnio 3 dalies 5 punktu, Centras privalo sudaryti sąlygas vaikui palaikyti ryšius su savo atstovais pagal įstatymą, draugais ir kitais artimaisiais, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams.

8. Teismas vertino, kad Centras aktyviai stebėjo G. B. elgesį ir jo pokyčius bendraujant su pareiškėju. Įvertinęs Vaiko gerovės komisijos posėdžio protokolo išrašą, teismas padarė išvadą, kad G. B. elgesiui turėjo įtakos pareiškėjo rašomi laiškai ir jų turinys, dėl kurių jis pradėjo tiesiogiai taikyti kalėjimo subkultūrą kitų bendraamžių atžvilgiu, taip pats patirdamas žalą dėl neigiamų asmenybės pokyčių, tiek darydamas neigiamą įtaką kitiems Centre esantiems vaikams. Teismas konstatavo, kad Centras, uždraudęs G. B. susirašinėti su asmenimis, esančiais kalinimo įstaigose, nepiktnaudžiavo minėta teisės aktų nuostata, siekė teigiamų rezultatų ir asmeninių interesų apsaugos G. B. ir kitų centro vaikų atžvilgiu, todėl pagrindo teigti, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai, nėra.

9. Teismas pažymėjo, kad G. B. nustatytas draudimas bendrauti su asmenimis, atliekančiais bausmę įkalinimo įstaigose, nebent tai būtų artimi vaiko giminaičiai, nėra tiesiogiai susijęs su pareiškėju ir apima bet kokį susirašinėjimą su asmenimis, kurie atlieką bausmę kalinimo įstaigose, o nustatytas draudimas galioja tik tol, kol G. B. būna Centre, tačiau vasaros metu nesant jame, pareiškėjas ir G. B. susirašinėti gali. Teismas konstatavo, kad taikytas draudimas užtikrino tinkamą asmens interesų apsaugą ir nepažeidė asmens turimų pagrindinių teisių bei laisvių, todėl pareiškėjas neįrodė vienos iš pagrindinių sąlygų civilinei atsakomybei kilti, t. y. atsakovo neteisėtų veiksmų buvimo.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teigė, jog negalėdamas susirašinėti su G. B., patyrė depresiją ir emocinius sutrikimus, tačiau teismo posėdžio metu paaiškino, kad nesikreipė į gydytoją dėl depresijos ir emocinių sutrikimų diagnozavimo, taip pat nepateikė teismui jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų pagrįsti minėtus argumentus. Pareiškėjas su G. B. galėjo bendrauti jam nesant Centre, taip pat galėjo bendrauti su kitais asmenimis ar šeimos nariais, todėl pagrindo teigti, kad pareiškėjas neturėjo galimybės bendrauti su kitais asmenimis, dėl ko galėtų atsirasti emociniai sutrikimai, nėra, taigi nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui būtų padaryta reali žala. Teismas darė išvadą, kad nėra privalomų civilinės atsakomybės sąlygų, kurių pagrindu būtų galima priteisti pareiškėjo prašomą neturtinę žalą.

III. 11. Pareiškėjas E. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą, jo skundą tenkinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

12. Pareiškėjas nurodo, kad teismo posėdyje dalyvavo vaizdo konferencijos būdu, teismo posėdžio metu buvo techniniai garso nesklandumai ir pareiškėjas negalėjo paneigti teismo posėdyje dalyvavusios Centro atstovės teiginių, jis negirdėjo ką atstovė kalbėjo, negalėjo atsakyti į jos klausimus. Pareiškėjas tvirtina, kad dėl negalėjimo bendrauti su draugu G. B. jis patyrė nepatogumus, nuotaikų kaitą, galimybių sumenkinimą, tai nustatė Kauno NTI psichologė, kuriai jis viską papasakojo. Pareiškėjo nuomone, bendrauti su draugu jam galėjo uždrausti tik teismas, jei tai trukdytų teisingam ir nešališkam bylos nagrinėjimui, o nei Centras, nei komisija to padaryti neturėjo teisės, todėl bylą pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo neteisingai.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

14. Centras nurodo, kad teismo posėdžio garso sutrikimų nebuvo, pareiškėjas aiškiai atsakinėjo į Centro atstovės ir teisėjos klausimus, suprato jų esmę. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes Centras neuždraudė G. B. bendrauti su pareiškėju, o su asmenimis, darančiais jam neigiamą įtaką, be to, jis galėjo su pareiškėju bendrauti atostogų metu, kai nebuvo Centre.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl 2 500 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas E. B. kildino iš neteisėtų Vėliučionių vaikų socializacijos centro veiksmų, kuriais Centras uždraudė Centre gyvenančiam pareiškėjo draugui G. B. bendrauti su pareiškėju laiškais, priteisimo iš valstybės. Pareiškėjas teigia, kad jį su G. B. siejo socialiniai ryšiai, o netekęs bendravimo galimybės pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų.

16. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 ir 2 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas.

17. Pažymėtina ir tai, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis) (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyto (toliau – ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 3 p.).

18. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 4 punktas nustato, kad viešojo administravimo subjektas – tai valstybės institucija ar įstaiga, savivaldybės institucija ar įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, valstybės ar savivaldybės įmonė, viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacija, šio įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą.

19. Vėliučionių vaikų socializacijos centras yra biudžetinė įstaiga, kurios savininkė yra valstybė, tačiau be šių požymių, tam, kad biudžetinė įstaiga būtų pripažįstama viešojo administravimo subjektu, būtina, jog ji Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka būtų įgaliota atlikti viešąjį administravimą.

20. Viešojo administravimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybės institucijoms ar įstaigoms, savivaldybių institucijoms ar įstaigoms, jų valstybės tarnautojams ir pareigūnams, valstybės ar savivaldybės įmonėms, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacijoms viešojo administravimo įgaliojimai gali būti suteikti: 1) įstatymais, tiesiogiai taikomu Europos Sąjungos teisės aktu, ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi, kai tame teisės akte nurodomas konkretus veikiantis ar numatomas steigti subjektas (prireikus jo pavadinimas, paskirtis, teisinė forma, santykiai su kitais viešojo administravimo subjektais ir kt.) ir šiam subjektui nustatomi konkretūs viešojo administravimo įgaliojimai; 2) įstatymų įgaliotos valstybės ar savivaldybių institucijos priimtu teisės aktu, kai tame teisės akte ši institucija, vadovaudamasi įstatymu, reglamentuojančiu bendrą tam tikros visuomenės gyvenimo srities viešojo administravimo subjektų sudarymo ir veiklos tvarką, nurodo veikiantį ar numatomą steigti subjektą (prireikus jo pavadinimą, paskirtį, teisinę formą, santykius su kitais viešojo administravimo subjektais ir kt.) ir nustato šiam subjektui konkrečius viešojo administravimo įgaliojimus. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį viešasis administravimas apibrėžiamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas.

21. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad Centro veikla yra priskirtina Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytoms: vaikų socializacijos centro paskirtis – formuoti ir įtvirtinti vaikų socialiai priimtiną elgesį, didinti jų psichologinį atsparumą ydingam socialinės aplinkos poveikiui ir padėti susigrąžinti mokymosi motyvaciją, užtikrinant jiems ugdymą, švietimo pagalbą, socialines, sveikatos priežiūros ir kitas paslaugas (Įstatymo 20 str. 1 d.). Vykdymas jam pavestas funkcijas, vaikų socializacijos centras turi teisę:

1) kreiptis į vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos savivaldybės administracijos direktorių dėl vaiko vidutinės priežiūros priemonės pratęsimo, pakeitimo ar panaikinimo;

2) gauti vaiko vidutinės priežiūros ar auklėjamojo poveikio priemonės vykdymo veiksmingumui užtikrinti ar Įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatytoms funkcijoms atlikti reikalingą konfidencialią informaciją iš savivaldybės administracijos Vaiko gerovės komisijos, kitų įstaigų ar organizacijų;

3) teikti siūlymus savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai (dalyvių susirinkimui) ir suinteresuotoms institucijoms dėl vaiko vidutinės priežiūros ar auklėjamojo poveikio priemonės įgyvendinimo tobulinimo; 4) įstatymų nustatyta tvarka jungtis į asociacijas;

5) naudotis kitomis teisės aktuose nustatytomis teisėmis (Įstatymo 21 str. 2 d.). Nors, atsižvelgiant į Įstatymo ir kitų teisės aktų, kuriais, vykdydama savo veiklą, vadovaujasi tokios paskirties įstaiga, inter alia (be visa kita, be kita ko) Vaikų socializacijos centro veiklos modelio aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. V-839 (nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. galioja Vaiko vidutinės priežiūros priemonės įgyvendinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2017 m. rugpjūčio 25 d.

įsakymu Nr. V-644), nuostatas, vaikų socializacijos centras teismų praktikoje apibūdinamas kaip speciali auklėjimo ir drausmės įstaiga (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-403/2019 35 p.), visgi tokia įstaigos veikla nėra priskiriama viešojo administravimo subjektams, dėl kurių veiklos padarytą žalą atlygina valstybė. Pagal Vėliučionių vaikų socializacijos centro nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2015 m. lapkričio 16 d.

įsakymu Nr. V-1186, Centro tipas – pagrindinė mokykla, pagrindinė paskirtis – pagrindinės mokyklos tipo vaikų socializacijos centras. Centras vykdo pagrindinio ugdymo programos (antrąją dalį) 16–17 metų mokiniams, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka paskirta vidutinės priežiūros priemonė.

22. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vėliučionių vaikų socializacijos centras nėra viešojo administravimo subjektas Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, todėl vien dėl šios priežasties valstybei nekyla pareiga atlyginti Centro, kaip teigiama, neteisėta veika padarytą žalą.

23. Pagal ABTĮ 53 straipsnį, jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato, kad skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba netinkamam atsakovui, jis turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu pareiškėju arba atsakovu. Jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis. Jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato, kad skunde (prašyme, pareiškime) nurodytas ne tas valstybės atstovas, jį pakeičia.

24. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas ir nesiaiškino, ar nagrinėjamoje byloje atsakovas (ir valstybės atstovas (Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 51 str. 1 d., Lietuvos Respublikos 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir Vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.23 p.) yra tinkamas.

25. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p., 146 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė