A-822-2479-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinės byla Nr. A822-2479/2012

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00020-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. J. V. skundą atsakovui Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. V3-5257 panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas P. J. V. skundu (b. l. 10-12) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – Panevėžio RAAD) direktoriaus 2011-12-23 sprendimą Nr. V3-5257 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta patvirtinti 2011-11-02 patikrinimo aktą Nr. V11-11/29 ir apskaičiuoti mokestį didesniu tarifu, kuris sudarė 4267 Lt. Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad Sprendimas turėtų būti panaikintas, kadangi pagal Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymą, ūkyje gaminant šienainį, rulonus dengianti polietileno plėvelė nelaikoma pakuote, ši plėvelė yra neatskiriama šienainio dalis, skirta gaminiui laikyti, išlaikyti ir apsaugoti visą jo gyvavimo laikotarpį ir pašalinama gali būti tik prieš pat šienainio vartojimą. Šienainio rulonų kitaip pagaminti neįmanoma, plėvelė reikalinga užtikrinti, kad į vytintą žolę nepatektų deguonis ir žolė galėtų fermentuotis. Panevėžio RAAD pareigūnai šienainio rulonus dengiančią plėvelę nepagrįstai priskyrė pakuotei ir dėl to jam, kaip pakuotės gamintojui, už į vidaus rinką išleistą, bet nedeklaruotą (nuslėptą) apmokestinamosios pakuotės kiekį nepagrįstai apskaičiuota mokesčio didesniu tarifu suma. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, jog jis aplinkos apsaugos pareigūnų iniciatyva nepagrįstai buvo priverstas 2011 metais užsiregistruoti Gamintojų ir importuotojų sąvade (toliau – Sąvadas), kaip gamintojas, tiekiantis į vidaus rinką gaminiais pripildytas pakuotes, bei pateikti mokesčių inspekcijai deklaracijas už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, kadangi, kaip minėta aukščiau, jis savo ūkyje nieko nepakuoja ir į rinką netiekia. Panaudotą šienainio gamybai polietileno plėvelę jis vėliau naudoja savo reikmėms kaip izoliacinę medžiagą, jos neišmeta ir aplinkos neteršia. Aplinkos apsaugos pareigūnai buvo jį nubaudę ir administracine bauda, bet Kupiškio teismas nuobaudą panaikino. Visi šie argumentai rodo, jog priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Atsakovas Panevėžio RAAD atsiliepimu nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Panevėžio RAAD direktoriaus 2011-10-25 pavedimu Nr. V5-907 buvo surinkti duomenys, reikalingi mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumui patikrinti už 2010 metų mokestinį laikotarpį. Šie duomenys užfiksuoti 2011-10-26 akte Nr. 2011-28, kurį pasirašė pareiškėjas P. J. V. Atlikus apskaičiavimą pagal surinktus duomenis, 2011-11-02 surašytas patikrinimo aktas Nr. V11-11/29, kuriame užfiksuoti faktiškai į vidaus rinką išleisti apmokestinamosios pakuotės kiekiai ir faktas, kad pareiškėjas, būdamas mokesčio už aplinkos teršimą mokėtoju, nedeklaravo į vidaus rinką išleistų apmokestinamosios pakuotės kiekių ir nesumokėjo mokesčio už 2010 metų mokestinį laikotarpį, todėl jam už nuslėptą taršą atitinkamos rūšies gaminiais pripildytos pakuotės atliekomis buvo apskaičiuotas mokestis taikant didesnį tarifą - 4267 Lt. Įvertinus pareiškėjo pateiktas rašytines pastabas, buvo priimtas sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriuo papildomai apskaičiuota mokesčio suma patvirtinta.

Atsakovo atstovai atkreipė dėmesį, kad pagal sprendimo priėmimo metu galiojusias teisės aktų redakcijas – Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. ir Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 2 str. – nurodytas „pakuotės“, „apmokestinamosios pakuotės“, „gamintojo“, „išleidimas į vidaus rinką“ sąvokas ūkininkai buvo šienainiu užpildytą pakuotę vidaus rinkai teikiantys gamintojai, kurie privalėjo vykdyti visas atliekų tvarkymą reglamentuojančiuose teisės aktuose gamintojams nustatytas pareigas, t. y. registruotis į Sąvadą, organizuoti tokios pakuotės atliekų tvarkymą ir apmokėti šio tvarkymo išlaidas, vykdyti pakuočių apskaitą, teikti į vidaus rinką išleistų pakuočių ataskaitas, deklaracijas ir mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas – ūkininkas P. J. V. – yra užsiregistravęs Sąvade kaip gamintojas, Lietuvos rinkai tiekiantis gaminiais pripildytą (apmokestinamąją) pakuotę. 2011-02-28 jis pateikė į vidaus rinką išleistų pakuočių apskaitos 2010 metais ataskaitą. Todėl P. J. V. pats sau prieštarauja teigdamas, kad jis nėra pakuotės gamintojas. Iki 2011-11-17 galiojusio Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 12 str. buvo apibrėžta, kad pakuotė – gaminys, pagamintas iš bet kokių medžiagų ir skirtas gaminiams pakuoti, apsaugoti, tvarkyti, gabenti ir pateikti vartotojams ar gaminių naudotojams, o tai visiškai atitinka ūkininko pagaminto gaminio – šienainio – pakuotės sąvoką. Tik nuo šių metų, įsigaliojus Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo bei Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo pakeitimams, pasikeitė gamintojo sąvoka, pagal kurią, gamintoju nebėra laikomas asmuo, ūkininkavimo veikloje gaminantis ir (ar) pakuojantis šienainį, tačiau ši lengvata taikoma tik 2012 metų ir vėlesniems ataskaitiniams laikotarpiams. Tai rodo, jog skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl neturėtų būti naikinamas.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Panevėžio RAAD Kupiškio rajono agentūros pareigūnai pagal 2011-10-25 Panevėžio RAAD direktoriaus pavedimą atlikti patikrinimą Nr. V5-907 atliko ūkininko P. J. V. ūkio mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo, deklaravimo patikrinimą už 2010 metų mokestinį laikotarpį bei 2011-11-02 surašė patikrinimo aktą Nr. V11-11/29 (b. l. 28-30). Patikrinimo metu nustatyta, kad ūkininkas P. J. V. yra užsiregistravęs Sąvade kaip gamintojas, Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiantis gaminiais pripildytą (apmokestinamąją) pakuotę (b. l. 32). Panevėžio RAAD Kupiškio rajono agentūrai 2011-02-28 jis pateikė į Vidaus rinką išleistų pakuočių 2010 metų apskaitos ataskaitą (b. l. 36-37), kurioje nurodė, jog per 2010 metus panaudojo gaminiams pakuoti ir į Lietuvos Respublikos vidaus rinką išleido 0,880 t pirminės plastikinės pakuotės. Patikrinus, nustatyta, kad ūkininkas P. J. V., būdamas mokesčio už aplinkos teršimą mokėtoju, nedeklaravo (valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijos) ir nesumokėjo mokesčio už 2010 metų mokestinį laikotarpį. Todėl pareiškėjui už 2010 metų mokestiniu laikotarpiu į vidaus rinką išleistą ir nedeklaruotą (nuslėptą) apmokestinamosios pakuotės kiekį apskaičiuota 4267 Lt mokesčio didesniu tarifu. P. J. V., nesutikdamas su patikrinimo akto rezultatais, 2011-12-01 pateikė rašytines pastabas dėl patikrinimo akto (b. l. 31), tačiau Panevėžio RAAD direktorius 2011-12-23 sprendimu Nr. V3-5257 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (b. l. 22-23) nusprendė patvirtinti patikrinimo aktą bei jame apskaičiuotą mokesčio didesniu tarifu sumą. Pareiškėjas, manydamas, kad sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, ginčija jį teisme.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas (toliau – Pakuočių įstatymas), Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas (toliau – MATĮ), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008-07-09 įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtintas Mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas) ir kiti teisės aktai. Pakuočių įstatymas priimtas įgyvendinant 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų bei 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/12/EB, iš dalies keičiančią direktyvą 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų, todėl nagrinėjamoje byloje svarbus ir šiose direktyvose pateiktas teisinis reglamentavimas.

Nuo 2012 metų įsigalioję MUATĮ ir Pakuočių įstatymo pakeitimai tiksliai ir nedviprasmiškai nustatė, kad ūkininkai, ūkininkavimo veikloje gaminantys ir naudojantys šienainį, nelaikomi gamintojais MATĮ ir Pakuočių įstatymo prasme ir todėl jie neturi mokėti mokesčio už aplinkos teršimą šienainio pakuotės atliekomis, jiems taip pat nereikia registruotis Sąvade, vykdyti šių pakuočių apskaitos.

Teismas pažymi, kad mokestiniu laikotarpiu, kurį apima skundžiamas Sprendimas, Pakuočių įstatyme išdėstytas pakuotės apibrėžimas nesikeitė. Nurodytasis apibrėžimas turi esminę reikšmę šio administracinio ginčo sprendimui, nes gamintojais pagal šį įstatymą nelaikomi asmenys, kurie nenaudoja pakuočių. Pakuočių įstatymo 2 straipsnio 12 punktas (2005-06-30 įstatymo Nr. X-286 redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu) pakuotę apibrėžė kaip gaminį, pagamintą iš bet kokių medžiagų ir skirtą gaminiams pakuoti, apsaugoti, tvarkyti, gabenti ir pateikti vartotojams ar gaminių naudotojams.

Tačiau toliau Pakuočių įstatymas nustatė , jog gaminys nėra pakuotė, jei jis yra neatskiriama kito gaminio dalis, yra skirtas tam gaminiui laikyti bei apsaugoti visą jo gyvavimo laikotarpį ir visos jo dalys naudojamos, vartojamos bei pašalinamos kartu (pavyzdžiui, ne pakuotė – kompaktinių diskų, vaizdo kasečių dėklai, vazonai, kuriuose augalas auga visą savo gyvavimą, įrankių dėžės, arbatos maišeliai, sūrius dengiantis vaško sluoksnis, dešrų apvalkalai; pakuotė – dėžutė saldainiams). Be to, kaip minėta, Pakuočių įstatymas priimtas įgyvendinant aukščiau minėtas direktyvas, todėl paminėtinas ir jose įtvirtintas pakuotės apibrėžimas. 1994-12-20 Direktyva 94/62/EB pakuotę apibrėžė kaip iš bet kurios rūšies medžiagų padarytą gaminį, skirtą prekėms, pradedant žaliavomis ir baigiant perdirbtais produktais, izoliuoti, apsaugoti, tvarkyti, pristatyti ir pateikti iš gamintojo naudotojui ar vartotojui.

Tais pačiais tikslais naudojami „negrąžintini“ daiktai taip pat laikomi pakuotėmis. Tuo tarpu 2004-02-11 Direktyvoje 2004/12/EB ankstesnis nustatytas sąvokos „pakuotė“ apibrėžimas paaiškintas plačiau - nustatant tam tikrus kriterijus, pridedant priedą su paaiškinamaisiais pavyzdžiais. Pagal šią Direktyvą, gaminiai laikomi pakuotėmis, jeigu jie atitinka pirmiau (1994 metų Direktyvoje) nurodytą apibrėžimą, nepažeidžiant kitų pakuotės galimų funkcijų, nebent gaminys yra neatskiriama produkto dalis ir yra būtinas tam produktui laikyti, išlaikyti arba išsaugoti visą jo gyvavimo laikotarpį ir visi elementai yra skirti kartu naudoti, vartoti ar pašalinti (pagal šį kriterijų ne pakuote laikomi vazonai gėlėms, kuriuose augalas auga visą savo gyvenimą, įrankių dėžės, arbatos maišeliai, sūrius dengiantis vaško sluoksnis, dešrų apvalkalai).

Šių teisės aktų sisteminė analizė leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad gaminys nėra ir nuo 2004 metų nebuvo laikomas gaminio pakuote tuomet, kai jis yra neatskiriama produkto dalis ir yra būtinas tam produktui laikyti, išlaikyti arba išsaugoti visą jo gyvavimo laikotarpį ir visi jo elementai yra skirti kartu naudoti, vartoti ar pašalinti.

Lietuvių kalbos žodyne šienainis apibūdinamas kaip konservuotas pašaras iš pavytintos ir susmulkintos žolės, o terminų žodynas šienainį apibrėžia kaip pavytintą konservuotą šieną vakuuminiame įpakavime. Gaminant šienainį, vytinta žolė supresuojama į ryšulius, kurie apvyniojami polietileno plėvele. Ji yra būtinas šienainio gamybos technologinis elementas, skirtas žolės fermentacijai ir konservavimui užtikrinti bei išlaikyti visą gyvavimo laikotarpį. Plėvelė pašalinama kartu su šienainio suvartojimu, t. y. antrą kartą tuo pačiu tikslu nebegali būti panaudojama.

Tokiu būdu teismas, remdamasis aukščiau nurodytomis teisės aktų nuostatomis, daro išvadą, jog šienainio rulonus dengianti polietileno plėvelė nelaikytina pakuote, nes ji yra neatskiriama kito gaminio (šienainio) dalis, skirta jam laikyti, išlaikyti ir apsaugoti visą jo gyvavimo laikotarpį. Toks pakuotės apibrėžimas galiojo ir tuo laikotarpiu, kurį apima Sprendimas, todėl konstatuotina, jog atsakovas nepagrįstai pareiškėją laikė gamintoju ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis mokėtoju MATĮ prasme.

Šios išvados negali pakeisti ir faktas, kad pareiškėjas buvo registruotas Gamintojų ir importuotojų sąvade bei pateikęs į vidaus rinką išleistų pakuočių 2010 metų apskaitos ataskaitą.

Teismas sprendžia, kad Panevėžio RAAD direktoriaus 2011-12-23 sprendimu Nr. V3-5257 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ pareiškėjui nepagrįstai ir neteisėtai buvo apskaičiuotas mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, todėl sprendimas naikintinas, kaip neteisėtas iš esmės - savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktų reikalavimams.

III. Atsakovas Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas apeliaciniu skundu nesutinka su 2012 m. kovo 8 d. Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – palikti galioti ginčijamą sprendimą, nurodo šiuos argumentus: ginčijamas sprendimas priimtas galiojant Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 12 punktui (2005 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. X-286 redakcija), pagal kurį pakuotė – tai gaminys, pagamintas iš bet kokių medžiagų ir skirtas gaminiams pakuoti, apsaugoti, tvarkyti, gabenti ir pateikti vartotojams ar gaminių naudotojams; gaminys nėra pakuotė, jei jis yra neatskiriama kito gaminio dalis, yra skirtas tam gaminiui laikyti bei apsaugoti visą jo gyvavimo laikotarpį ir visos jo dalys naudojamos, vartojamos bei pašalinamos kartu. Šienainio plėvelė, atsakovo vertinimu, yra skirta šienainiui (pašarams) laikyti bei apsaugoti visą jo gyvavimo laikotarpį, tačiau visos jo (gaminio) dalys nėra naudojamos, vartojamos bei pašalinamos kartu, nes praplėšus šienainio ruloną, suvartojus jo turinį, lieka plastiko plėvelės atliekos, kurios nėra vartojamos bei pašalinamos kartu su gaminiu, o turi būti tvarkomos pagal Atliekų tvarkymo įstatymo ir Atliekų tvarkymo taisyklių reikalavimus, t. y. perduodamos tokių atliekų tvarkytojams. Naujo įstatymo straipsnio pakeitimas reiškia besikeičiančių, pasikeitusių, teisinių santykių kitokį reguliavimą ateityje, bet įstatymas atgal negalioja.

Pareiškėjas J. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teigia, kad šienainio plėvelė yra skirta šienainiui laikyti, išlaikyti bei apsaugoti visą jo gyvavimo laikotarpį bei pašalinama tik prieš pat vartojimą, kas visiškai atitinka ne pakuotės sąvoką. Pagal patikrinimo aktą buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo aktas ir pareiškėjas buvo nubaustas dar 1150 Lt bauda, kuri apskundus Kupiškio apylinkės teismui buvo panaikinta, o administracinės teisės pažeidimo byla nutraukta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Ginčas kilęs dėl Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2011-12-23 sprendimo Nr. V3-5257 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ teisėtumo, o iš esmės dėl to, ar šienainio rulonus dengianti polietileno plėvelė laikytina pakuote, o taip pat ir dėl to, ar pareiškėjas laikytinas gamintoju ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis mokėtoju.

Panevėžio RAAD Kupiškio rajono agentūros pareigūnai atliko ūkininko P. J. V. ūkio mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo, deklaravimo patikrinimą už 2010 metų mokestinį laikotarpį bei 2011 m. lapkričio 2 d. surašė patikrinimo aktą Nr. V11-11/29 (b. l. 28-30). Patikrinimo metu nustatė, kad ūkininkas P. J. V. yra užsiregistravęs Gamintojų ir importuotojų sąvade kaip gamintojas, Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiantis gaminiais pripildytą (apmokestinamąją) pakuotę (b. l. 32). Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. V3-5257 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ nusprendė patvirtinti 2011 m. lapkričio 2 d. patikrinimo aktą Nr. V11-11/29 ir apskaičiavo mokestį didesniu tarifu, kuris sudarė 4267 Lt.

Pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatas mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis moka gaminių gamintojai ir importuotojai. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 9 dalį gamintojas – tai fizinis ar juridinis asmuo, kuris gamina apmokestinamuosius gaminius ir (ar) kuris pakuoja gaminius į apmokestinamąją pakuotę. To paties straipsnio 2 dalį (2005 m. kovo 31 d. įstatymo Nr. X-152 redakcija) apmokestinamoji pakuotė – pagal šį Įstatymą apmokestinama pripildyta gaminių pakuotė, nurodyta Įstatymo 4 priedėlyje. Šiame 4 priedėlyje plastikinė pakuotė nurodyta kaip viena iš pakuotės rūšių.

Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 12 dalis (2005 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. X-286 redakcija) pakuotę apibrėžia kaip gaminį, pagamintą iš bet kokių medžiagų ir skirtą gaminiams pakuoti, apsaugoti, tvarkyti, gabenti ir pateikti vartotojams ar gaminių naudotojams. Tačiau minėto punkto 1 papunktis nustato, jog gaminys nėra pakuotė, jei jis yra neatskiriama kito gaminio dalis, yra skirtas tam gaminiui laikyti bei apsaugoti visą jo gyvavimo laikotarpį ir visos jo dalys naudojamos, vartojamos bei pašalinamos kartu.

Ir pareiškėjas, ir atsakovas iš esmės sutaria dėl tos aplinkybės, kad šienainio rulonus dengianti polietileno plėvelė yra neatskiriama kito gaminio (šienainio) dalis, skirta jam laikyti, išlaikyti ir apsaugoti visą jo gyvavimo laikotarpį. Tokios pozicijos laikosi ir pirmosios instancijos teismas. Ginčas kyla dėl tos aplinkybės, ar šienainio rulonus dengianti polietileno plėvelė naudojama, vartojama bei pašalinama kartu su šienainiu. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad nagrinėjamu atveju visos jo (gaminio) dalys nėra naudojamos, vartojamos bei pašalinamos kartu, nes praplėšus šienainio ruloną, suvartojus jo turinį, lieka plastiko plėvelės atliekos, kurios nėra vartojamos bei pašalinamos kartu su gaminiu, o turi būti tvarkomos pagal Atliekų tvarkymo įstatymo ir Atliekų tvarkymo taisyklių reikalavimus, t. y. perduodamos tokių atliekų tvarkytojams. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad šis apeliacinio skundo argumentas yra pagrįstas. Šienainio rulonus dengianti polietileno plėvelė nėra pašalinama kartu su šienainiu, lieka plastiko plėvelės atliekos, kurios nėra vartojamos bei pašalinamos kartu su gaminiu. Darytina išvada, kad šienainio rulonus dengianti polietileno plėvelė neatitinka visų Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 12 punkto 1 papunkčio sąlygų, keliamų gaminiui – ne pakuotei, nes šienainio rulonus dengianti polietileno plėvelė nėra naudojama, vartojama bei pašalinama kartu su šienainiu. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad šienainio rulonus dengianti polietileno plėvelė atitinka Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 priedėlio nuostatas ir nėra minima tarp Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateiktų gaminių, kurie nėra pakuotės, pavyzdžių, o taip pat tarp 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų I priede pateiktų ne pakuotės aiškinamųjų pavyzdžių. Nei Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje, nei minėtos direktyvos I priede minimi ne pakuotės pavyzdžiai nėra panašūs su nagrinėjamoje byloje aktualiu gaminiu - šienainio rulonus dengiančia polietileno plėvele.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. V3-5257 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ pagrįstai patvirtino 2011 m. lapkričio 2 d. patikrinimo aktą Nr. V11-11/29 ir apskaičiavo mokestį didesniu tarifu, kuris sudarė 4267 Lt.

Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad šienainio rulonus dengianti polietileno plėvelė nelaikytina pakuote, nes ji yra neatskiriama kito gaminio (šienainio) dalis, skirta jam laikyti, išlaikyti ir apsaugoti visą jo gyvavimo laikotarpį, ir nelaikęs svarbia aplinkybės, kad šienainio rulonus dengianti polietileno plėvelė nėra naudojama, vartojama bei pašalinama kartu su kitu gaminiu (šienainiu), klaidingai aiškino Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 12 dalies ir Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 3 dalies ir 2 straipsnio 9 dalies nuostatas bei netinkamai jas pritaikė nagrinėjamoje byloje. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas pripažintinas nepagrįstu. Todėl apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, priimtinas naujas sprendimas, atmetant pareiškėjo skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

atsakovo Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą tenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo P. J. V. skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Statys Gagys

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė