2017-06-02 Nr. AB-11435-3-61-3-04572-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-864-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04572-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ir Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė), priteisti 64 992,32 Lt (18 823,08 Eur) darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo.

Pareiškėja paaiškino, kad ji 2009 m. balandžio 8 d. paskirta Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo teisėja. Nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gegužės 1 d. atlyginimas jai buvo sumažintas 3 proc. (iki 475,00 Lt sumažinus bazinį dydį), nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 12 proc. (sumažinus pareiginės algos koeficientą iki 12,5), o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 27 proc. (iki 11,56 sumažinus pareiginės algos koeficientą ir iki 450,00 Lt sumažinus bazinį dydį). Taip buvo pažeista jos teisė į teisingą darbo apmokėjimą, t. y. tokį, koks buvo jai mokamas nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. sausio 1 d. Toks atlyginimo sumažinimas pareiškėjai padarė didelę moralinę žalą, todėl ji teismo prašo priteisti skirtumą tarp priklausiusio mokėti atlyginimo ir sumažinto nuo 2013 m. spalio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija, inter alia, 2014 m. gegužės 8 d. nutarimu. Pareiškėja paaiškina, kad, negaudama didelės dalies atlyginimo, patiria nuostolių negautų pajamų pavidalu, todėl prašo priteisti 5 proc. metines palūkanas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija), su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 20–23) prašė jo netenkinti.

Nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą turi pareigą nustatyti įstatymų leidėjas. Minėtame nutarime 450,00 Lt bazinio dydžio nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. nustatymas neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Atsakovas nesutinka taip pat ir su pareiškėjos prašymu priteisti palūkanas, nes prašomos priteisti procesinės palūkanos yra ne darbo, o civilinės teisės institutas, todėl jis, pasak Teisingumo ministerijos, šioje byloje netaikytinas. Atsiliepime Teisingumo ministerija prašo pareiškėjos reikalavimams nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. spalio 14 d. taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje. Teismui tenkinus pareiškėjos reikalavimus, prašo atidėti teismo sprendimo įvykdymą 1 metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto apylinkės teismas atsiliepime į skundą (b. l. 16–17) nurodė, kad nekvestionuoja įstatymų pakeitimų dėl atlyginimų teisėjams nustatymo ir pagal galiojusį įstatymais nustatytą reglamentavimą pareiškėjai yra sumokėjęs visas su darbo santykiais susijusias išmokas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 8 d. sprendimu (b. l. 55–58) pareiškėjos L. V. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai ginčo laikotarpiu (t. y. nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.) neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Byloje nustatyta, kad nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. pareiškėja Vilniaus miesto apylinkės teisme ėjo teisėjos pareigas. Šiuo laikotarpiu darbo užmokestis teisėjams buvo apskaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis, inter alia, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėliu, kuriame buvo nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai. Vilniaus miesto apylinkės teismas pateikė teismui pažymą, kurioje nurodė dėl Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostatų taikymo pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, t. y. 64 992,32 Lt (18 823,08 Eur). Šios sumos priteisimo pareiškėja ir siekia, kreipdamasi į teismą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui priteisti darbo užmokestį taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 straipsnio 2 dalyje (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėja, kurios prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., į teismą su skundu kreipėsi 2014 m. spalio 15 d. (pagal pašto antspaudą ant voko).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi, kad kreiptis į teismą dėl antikonstitucinių teisinių padarinių galima, jeigu nebus įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius (LVAT 2015 m. vasario 15 d. sprendimas adm. byloje Nr. A-668-602/2016). Kadangi, pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėja ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jai išmokėtas teisingai. Atsižvelgiant į Teisingumo ministerijos reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėja reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. spalio 14 d., skundą teismui pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą.

Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.131 str. 1 d.). CK 1.131 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistojo teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pareiškėja atnaujinti ieškinio senaties terminą neprašo. Pagrindų atnaujinti terminą teismas ex officio taip pat nenustatė. Atsižvelgiant į tai, šios dalies pareiškėjos reikalavimai (už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. spalio 14 d.) atmetami.

Nagrinėjamu laikotarpiu (t. y. nuo 2011 m. spalio 15 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.) pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Konstitucinis Teismas šiame nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostatas, kuriomis neproporcingai sumažinti teisėjų pareiginės algos koeficientai. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat nurodė, kad, Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais“, o „įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka“.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. buvo priimtas Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas, kurio 2 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Vyriausybė iki 2014 m. gegužės 1 d. parengia ir pateikia Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikia pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. 2014 m. rugsėjo 11 d. įstatymu Nr. XII-1088 šis terminas buvo pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas išnagrinėjęs šių nuostatų konstitucingumą 2015 m. lapkričio 19 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo, kuriuo atidėtas dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminas, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kad minėtas atidėjimas neprieštarauja Konstitucijai, nepažeidžia praradimus patyrusių asmenų teisėtų lūkesčių, nes nėra argumentų teigti, kad vienų metų terminas, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nelaikytinas protingu laikotarpiu.

2015 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – ir Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas), nustatantis patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus. Jame nustatyta, kad įstatymas taikomas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), vadovaujantis taip pat ir Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostatomis, galiojusiomis laikotarpiu, į kurį patenka ir šioje byloje nagrinėjamas laikotarpis.

Taigi, Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime nustatė, kad patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie, kaip minėta, yra nustatyti Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme. Šiame įstatyme patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas taip pat ir teisėjams (1 straipsnio 8 punktas), pirmąją mokėtinos sumos procentinę dalį numatant išmokėti jau 2016 metais (2 straipsnio 7 punkto 1 papunktis). Kompensavimo tvarka Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme yra grindžiama proporcingumo principu (2 straipsnio 2 dalis), kuris yra reikšmingas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-669/2016). Taigi konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti nagrinėjamu laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundo reikalavimo priteisti 5 proc. metinių palūkanų nėra pagrindo svarstyti.

Pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėja L. V. apeliaciniu skundu (b. l. 61–62) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują – jos skundą tenkinti.

Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A602-669/2016 pateiktu išaiškinimu, jog patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatyme Nr. XII-1927. Toks išaiškinimas riboja pareiškėjos teisę ginti pažeistas teises, susijusias su darbo užmokesčio neteisėtu sumažinimu, pareiškiant ieškinį teisme.

Seimui 2006 m. gegužės 11 d. priėmus Lietuvos Respublikos darbo užmokesčio dalies, nesumokėtos valstybės tarnautojams remiantis Konstitucijai prieštaravusiomis Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies nuostatomis, grąžinimo įstatymą Nr. X-607, valstybės tarnautojams nebuvo apribota teisė kreiptis į teismą, argumentuojant tuo, kad yra priimtas įstatymų leidėjo nustatytas darbo užmokesčio kompensavimo mechanizmas. Teismas neargumentavo, kodėl nukrypo nuo susiformavusios teismų praktikos.

Taigi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje nutartis Nr. A602-669/2016 negali būti pripažįstama kaip turinti precedento reikšmę šioje administracinėje byloje (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“). Be to, pareiškėjos vertinimu, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija byloje Nr. A602-669/2016 neteisingai aiškino Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateikiamus teiginius, kad „Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį“ (sprendimo 49 pastraipa), kad „praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį, ir toks teisinis reguliavimas nustatytinas nedelsiant, siekiant išvengti masinio asmenų kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį“ (sprendimo 50 pastraipa).

Pareiškėjos vertinimu, nei vienas iš šių teiginių nepagrindžia, kad įstatymų leidėjui nustačius kompensavimo mechanizmą, pareiškėja netenka teisės reikalauti pašalinti antikonstitucinio teisės akto pasekmes teismine tvarka. Šiuo atveju pareiškėja aiškiai išreiškė valią ginti savo teises alternatyviu būdu – pareikšdama ieškinį teisme pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje laiduojamą teisę. Tokios pareiškėjos teisės paneigimas reikštų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies paneigimą.

Taip pat įstatymų leidėjo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo dydžiai, terminai negali apriboti teisės kreiptis į teismą. Šių klausimų sprendimas priklauso teismo kompetencijai, kadangi teismas sprendžia ginčus ir neturi teisinio pagrindo palikti ginčą neišnagrinėtą ar kitu būdu nusišalinti nuo teisingumo vykdymo. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas iki šiol realiai jokių pareiškėjos teisių neatkūrė ir pareiškėja jokių kompensacijų dėl neteisėtai sumažintos darbo užmokesčio dalies iki šiol nėra gavusi.

Taigi toks įstatymas turi būti vertinamas tik kaip atsakovo įsipareigojimas atkurti tokias teises, bet ne kaip realus teisių atkūrimas ir antikonstitucinio įstatymo pasekmių pašalinimas. Pabrėžtina, jog teismas negali nusišalinti nuo teisių gynimo, nes jos realiai nėra atkurtos. Konstitucinis Teismas neatleido teismų nuo pareigos nagrinėti bylą iš esmės, o paties įstatymo Nr. XI1-1927 priėmimas per se nelaiduoja, kad valstybė įgyvendins prisiimtus įsipareigojimus, todėl esant pagrįstam ir teisėtam reikalavimui, jis negali būti atmestas.

Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas kaip neteisėtas.

Taip pat pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalies už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. spalio 14 d., nes praleistas ieškinio senaties terminas. Pažymėtina, jog apie tai, kad darbo užmokestis buvo mokamas neteisėtai, pareiškėja sužinojo tik 2013 m. liepos 1 d. Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą. Taigi senaties terminas už nurodytą laikotarpį nėra praleistas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 69–71) prašo jo netenkinti.

Atsakovas pažymi, kad LVAT, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo, 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, šios kategorijos bylose (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimus adm. bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016; 2016 m. vasario 17 d. sprendimą adm. byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimą adm. byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. vasario 24 d. sprendimą adm. byloje Nr. A-730-520/2016; 2016 m. vasario 29 d. sprendimą adm. byloje Nr. A-883-520/2016 ir kt.), padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <.„> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Taigi Konstitucinis Teismas nustatė konkretų būdą, kuriuo privalo būti kompensuoti praradimai, atsiradę dėl neproporcingo asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo ekonominės krizės laikotarpiu, t. y. pareigą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas akcentavo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį, ir toks teisinis reguliavimas nustatytinas nedelsiant, siekiant išvengti masinio asmenų kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė.

Taigi Grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Atsižvelgdama į tai, kad šiuo konkrečiu atveju Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad institucijai, kurioje pareiškėja dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus.

Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Taip pat pažymėtina, kad bylos dėl teisėjams nesumokėto atlyginimo dalies priteisimo plačiąja prasme yra kylančios iš darbo teisinių santykių. Pareiškėja prašo priteisti 5 procentus metinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, tačiau šiuo atveju pareiškėja pripažįsta, kad ji prašo priteisti darbo užmokestį (atlyginimą).

Kadangi prašomos priteisti procesinės palūkanos yra ne darbo teisės, o civilinės teisės institutas, šioje byloje jo taikyti negalima, todėl ir šis reikalavimas yra atmestinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto apylinkės teismas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 68) prašo skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai L. V. (teisėjai) laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl taikyto sumažinto pareiginės algos koeficiento, priteisimo.

Pareiškėja teismo prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, priteisti 64 992,32 Lt (18 823,08 Eur) darbo užmokesčio nepriemoką bei 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) bei LVAT savo praktikoje yra ne kartą nurodę, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Remdamasi minėta praktika, kolegija iš naujo nekartoja apeliaciniu skundu skundžiamame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime išdėstytų argumentų, taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjos darbo užmokesčio apskaičiavimu 2010 – 2013 metų laikotarpiu.

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose LVAT išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendime adm. byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendime adm. byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. gegužės 3 d. sprendime adm. byloje Nr. A-23-552/2016; 2016 m. gegužės 2 d. sprendime adm. byloje Nr. A-119-520/2016 ir kt.). Nagrinėjamos administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos L. V. reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, L. V. teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Kiek tai susiję su apeliacinio skundo teiginiais dėl nepagrįsto rėmimosi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A602-669/2016 pateiktu išaiškinimu bei dėl teisės ginti savo interesus teisme pareiškiant ieškinį pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje laiduojamą teisę, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuos teiginius aptarė ir argumentuotai atmetė apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. gegužės 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-119-520/2016. Šios bylos konstekste pažymėtina, jog minėtoje administracinėje byloje Nr. A-119-520/2016 LVAT teisėjų kolegija konstatavo, jog šiuo atveju (t. y. bylose dėl teisėjams taikyto sumažinto pareiginės algos koeficiento susidariusių darbo užmokesčių nepriemokų priteisimo), pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo teisės yra gintinos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam visą darbo užmokesčio nepriemoką, nepripažintina pagrįsta, kadangi teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Minėtoje byloje nurodyta, jog, atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką; todėl, priėmus Grąžinimo įstatymą, išnyko pareiškėjo teisinės padėties neapibrėžtumo situacija.

Be to, LVAT 2016 m. gegužės 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-119-520/2016 konstatavo ir tai, kad, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek teisėjams), šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika; taip pat, kad, atsižvelgus į Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, nėra pagrindo nesutikti su pozicija, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuotina, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi.

Tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. balandžio 5 d. nutartį adm. byloje Nr. A-61-552/2016; 2016 m. balandžio 19 d. nutartį adm. byloje Nr. A-37-552/2016; 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą adm. byloje Nr. A-23-552/2016; 2016 m. gegužės 2 d. sprendimą adm. byloje Nr. A-119-520/2016 ir kt.).

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu.

Pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos L. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė