2020-07-22 Nr. AB-14793-3-62-3-01694-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1574-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01694-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas T. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. rugpjūčio 13 d. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau papildė, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas tvirtino, kad 2018 m. vasario mėn. jis perkeltas į Alytaus PN darbo zoną, 64 brigadą, 4 sekciją, kur buvo laikomas netinkamomis sąlygomis: šalta, didelė drėgmė, pelėsis, nepakako gyvenamojo ploto (ypač atsižvelgiant į baldų užimamą plotą), ventiliacijos (dėl to skaudėdavo galvą, kimšdavosi nosis ir tekdavo dažnai eiti pas gydytoją). Gyvenamojoje patalpoje nebuvo vietos drabužiams susidėti, draudžiama juos laikyti krepšiuose, o sandėlyje buvo šalta, drėgna, todėl rūbai ir krepšiai pelija, ima smirdėti. Po patalpomis buvo dirbtuvės, kuriose dirbo nuteistieji, iš jų sklido triukšmas, drebėdavo grindys. Dirbtuvėse irgi būdavo šalta, nuėjus pasišildyti prie vienintelio vamzdžio grėsė papeikimas. Pareiškėjas teigė, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pripažinęs, kad Alytaus PN patalpose pavojinga gyventi, o ir pats pareiškėjas įsitikinęs, kad, apačioje esančiose dirbtuvėse įvykus nelaimingam atsitikimui (sprogimui ar kt.), kiltų grėsmė jo sveikatai ir gyvybei. Alytaus PN nepakakdavo karšto vandens visiems nuteistiesiems nusiprausti po darbo. Neapsikentęs netinkamų laikymo sąlygų darbo zonoje, pareiškėjas pateikė prašymą perkelti į kitą būrį. 2018 m. birželio mėn. pareiškėjas buvo ne perkeltas į kitą būrį, o visą parą uždarytas kamerų tipo patalpoje, kurioje praleido apie pusantro mėnesio, neužtikrinant pasivaikščiojimų gryname ore, tinkamos temperatūros (per karšta), ventiliacijos, nesuteikiant pasimatymų su artimaisiais. Pareiškėjo prašymai perkelti jį į kitus pataisos namus, kur galėtų atlikti bausmę tinkamomis sąlygomis, yra ignoruojami. Be to, būdavo trikdomas pareiškėjo nepertraukiamas miegas, nes jis būdavo žadinamas viduryje nakties (pvz., 24 val., 2 val.), kad parašytų atsisakymą eiti į būrį. Pareiškėjas buvo perkeltas į drausmės grupę, kurioje ir toliau yra laikomas uždarytas po 24 valandas. Pareiškėjas teigė dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų patyręs stresą, pergyvenimus ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą, kurį vėliau patikslino, prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas pateikė duomenis apie ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą Alytaus PN, pažymėjo, kad nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose nuolat kinta, ir pabrėžė, jog Alytaus PN nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, nuteistiesiems sudarytos galimybės užsiimti veikla už miegamojo ribų. Teigė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į Alytaus visuomenės sveikatos centrą ar pataisos namų administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų. Alytaus PN užtikrina higienos normose numatytas sąlygas gyvenamosiose patalpose, šilumos mazgas nepertraukiamai palaiko nustatytą temperatūrą, miegamieji vėdinami per langus. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas paprastajai grupei, todėl buvo laikomas užrakintas gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus, turėjo galimybę kasdien pasivaikščioti po 3 valandas (nuo 2018 m. birželio 6 d.) dienotvarkėje numatytu laiku. Jei gyvenamosios sąlygos paskirtame būryje ar lokaliniame sektoriuje pareiškėjo netenkino, jis galėjo kreiptis į Nuteistųjų skirstymo komisiją dėl perkėlimo į pageidaujamą būrį ar lokalinį sektorių, bet šia teise nė karto nepasinaudojo. Atsakovo vertinimu, skundas grindžiamas abstrakčiais teiginiais, pareiškėjas neįrodė nei būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nei patirtos žalos dydžio.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. kovo 21 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo T. G. skundą, t. y. priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 130 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su atsakovo veiksmais Alytaus PN laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. Laikotarpiais nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2018 m. gegužės 2 d., nuo 2018 m. gegužės 9 d. iki 2018 m. birželio 22 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 7 lokalinio sektoriaus 6 būrio 2 miegamąją patalpą, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,45 kv. m (27,64 kv. m / 8). Laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 22 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjas buvo laikinai izoliuotas 20 būrio 2 patalpoje, esant užimtoms visoms vietoms vienam nuteistajam tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,69 kv. m (29,53 kv. m / 8). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas neginčijo šių atsakovo pateiktų duomenų, nesikreipė į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų, atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl minimalaus ploto normos neužtikrinimo. Kadangi šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertino baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto.

7. Teismas, spręsdamas dėl skundo teiginių apie sąlygų patalpose neatitikimą higienos normų reikalavimams (netinkamas vėdinimas, oro temperatūra, prasta patalpų būklė, drėgmė) pagrįstumo, pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kuomet dėl prastos patalpų būklės buvo sukeltas pavojus jo sveikatai ar gyvybei, nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas reiškė pretenzijas atsakovui dėl konkrečių patalpos būklės sąlygotų jo teisių ar interesų pažeidimų, o įstatymų leidėjas nesuteikė jam teisės ginti viešąjį interesą. Teismas atkreipė dėmesį ir į atsakovo paaiškinimus, jog Alytaus PN užtikrina Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) reikalavimus dėl tinkamos oro temperatūros, kadangi Alytaus PN atskirame lokaliniame sektoriuje esantis šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai palaiko nustatytą temperatūrą, atitinkančią higienos normas visuose pataisos namuose; bendrabučio tipo ir uždarosios zonos patalpos ventiliuojamos atidarius langus. Pareiškėjas nepateikė dokumentų savo pretenzijoms pagrįsti ir neginčijo atsakovo pateiktų duomenų. Teismas papildomai akcentavo, kad, tinkamai vėdinant ir prižiūrint patalpas, jose nesikaupia drėgmė. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo, kad patalpose buvo šalta, bet nenurodė ir nedetalizavo kokiais konkrečiai laikotarpiais buvo netinkama oro temperatūra, byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl pablogėjusios sveikatos arba į Visuomenės sveikatos centrą su prašymais atlikti patikrinimus patalpoje, kurioje gyveno. Pagal teisės aktų reikalavimus, švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų (tarp jų – pareiškėjo) valios. Remdamasis šiais motyvais, teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl sąlygų kamerose neatitikimo minėtiems higienos normų reikalavimams.

8. Teismas, tirdamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl pastato apačioje įrengtų gamybinių patalpų, atsižvelgė į atsakovo pateiktus duomenis, jog triukšmas darbo cechuose yra minimalus, grindys cechuose nedreba. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo paskirta miegamoji vieta virš cecho, taip pat duomenų, kad pareiškėjas buvo kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl per didelio triukšmo ar jo perkėlimo į kitas gyvenamąsias patalpas. Pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, kad buvo nesaugu gyventi, sprogimo atveju būtų padaryta didelė žala, tačiau šias aplinkybes pagrindė tik subjektyvaus pobūdžio samprotavimais. Pareiškėjas šiuo aspektu neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto.

9. Teismas, analizuodamas pareiškėjo pretenzijas dėl ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų nesuteikimo, nustatė, kad ginčo laikotarpiu iki 2018 m. birželio 29 d. pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei, 2018 m. gegužės 17 d. pareiškėjas turėjo trumpalaikį 2 valandų pasimatymą su A. P., o nuo 2018 m. birželio 30 d. jis priskirtas drausmės grupei. Teismas nekonstatavo neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų (neveikimo) dėl pasimatymų nesuteikimo.

10. Teismas dėl pareiškėjo teisės pasivaikščioti gryname ore pažymėjo, kad nuteistojo laikinas izoliavimas nelaikomas nuobauda, todėl pareiškėjui būnant laikinai izoliuotam kamerų tipo patalpose (nuo 2018 m. birželio 30 d.) turėjo būti užtikrintos šiai grupei priskirtų nuteistųjų teisės (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 144 str.). Pastebėta, kad pareiškėjo paaiškinimai šiuo aspektu yra prieštaringi: skunde jis teigė, kad esant laikinai izoliuotam jam nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti 3 valandas, skundo papildyme nurodė, jog jam nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti 1 valandą, o 2018 m. lapkričio 26 d. teismo posėdyje tvirtino, kad jam esant laikinai izoliuotam kamerų tipo patalpose apskritai nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti. Pareiškėjas taip pat užsiminė, kad tarp paleidimo iš kamerų tipo patalpų iki tolimesnio izoliavimo metu jam atsisakius eiti gyventi į paskirtą būrį, pareigūnai siūlė jam pasivaikščioti, tačiau tam nebuvo tinkamų sąlygų (naktis, nepalankios oro sąlygos ir pan.). Teismas akcentavo, jog atsakovas nurodė, kad pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei ir turėjo galimybę kasdien pasivaikščioti 3 valandas dienotvarkėje numatytu laiku nuo 13.30 val. iki 16.30 val., bet nepateikė objektyvių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas atsisakė pasivaikščioti 2018 m. liepos 23 d., 24 d., 27 d. ir 30 d., rugpjūčio 3 d., 5 d. ir 6 d. Pareiškėjas buvo išvestas pasivaikščioti nuo 17.00 val. iki 18.00 val. 2018 m. liepos 25 d., 26 d., 28 d., 29 d. ir 31 d., rugpjūčio 2 d. Teismas konstatavo, kad atsakovas netinkamai vykdė pareigą užtikrinti pareiškėjo teisę laikotarpiu 2018 m. birželio 22–29 d. kasdien 3 valandas pasivaikščioti gryname ore (Bausmių vykdymo kodekso 74 str. 5 p.) ir laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 30 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. kasdien 2 valandas pasivaikščioti gryname ore (Bausmių vykdymo kodekso 75 str. 5 p.), todėl šiuo aspektu yra pagrindas konstatuoti neteisėtus Alytaus PN pareigūnus veiksmus.

11. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo nusiskundimų trikdomu miegu pagrįstumo, nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš kamerų tipo patalpų nakties metu buvo paleistas ir vėl izoliuotas 2018 m. liepos 11–12 d., 13–14 d., 14–15 d., 15–16 d., rugpjūčio 3–4 d., 4–5 d., 5–6 d., 6–7 d., 7–8 d. ir 9 d. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas nurodytomis dienomis buvo izoliuotas ilgiau nei 24 valandas. Byloje nėra įrodymų apie pareiškėjo pretenzijas Alytaus PN pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikino izoliavimo (paleidimo iš izoliacijos) nakties metu. Teismas pripažino, kad atsakovo atstovas, nurodytomis datomis nakties metu laikinai izoliuodamas pareiškėją kamerų tipo patalpose pagal BVK 144 straipsnio nuostatas bei išleisdamas jį iš izoliacijos, nepažeidė galiojančių teisės aktų nuostatų, todėl negali būti konstatuoti jo neteisėti veiksmai.

12. Teismas, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, nustatė, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kreipėsi į sveikatos priežiūros specialistus dėl pilvo skausmų bei akies viršutinio voko miežio, bet nėra duomenų, kad šiuos sveikatos sutrikimus lėmė negalėjimas tinkamai pasivaikščioti, esant laikinai izoliuotam kamerų tipo patalpose. Byloje nėra objektyvių duomenų apie nustatyto pažeidimo poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Nepaisant to, teismui nekilo abejonių, kad dėl konstatuoto pažeidimo pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas, įvertinęs pažeidimo trukmę (48 dienos), jo pobūdį (pažeidimas nebuvo tęstinis), atsižvelgęs į tai, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas nesikreipė į Alytaus PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, į tai, kad pareiškėjo laikinas izoliavimas buvo lemtas jo paties valinių veiksmų, atsisakius eiti gyventi į paskirtą būrį, neturėdamas įrodymų, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas patyrė reikšmingų neturtinių praradimų, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, padarė išvadą, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 130 Eur.

III. 13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 21 d. sprendimo dalį, kurioje pareiškėjui T. G. priteista 130 Eur neturtinei žalai atlyginti.

14. Atsakovo nuomone, teismas objektyviai neįvertino pateiktos medžiagos, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą žalą yra abstraktūs, neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Pareiškėjas nepagrindė nei valstybės kaltės, nei priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo (neveikimo) ir jam kilusių pasekmių, t. y. jis neįrodė visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl nebuvo pagrindo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

15. Pareiškėjas T. G. patikslintame apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – visiškai tenkinti jo skundą.

16. Pareiškėjas teigia, kad teismas neatsižvelgė į jo argumentus, patvirtinančius, jog pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, jautė baimę, patyrė žalą sveikatai, jautėsi kankinamas. Pareiškėjas pakartoja savo nerimavimą dėl apačioje atliekamų darbų, kuriems, be kita ko, naudojami dujų balionai, kurie gali sprogti. Tvirtina, kad gyvenamosiose patalpose langai buvo nesandarūs, grindys išlūžusios, didelė drėgmė (buvo nepatogu miegoti ant drėgnų čiužinių, dažnai sirgdavo). Atsisakęs gyventi darbo zonoje, pareiškėjas paskirtas į 4 lokalinį sektorių, kuriame buvo laikomas kameroje 24 valandas per parą, patyrė psichologinį spaudimą iš administracijos, buvo trikdomas jo miegas (naktį reikėdavo eiti pas budintįjį atsisakyti paskirto būrio). Laikydamas pareiškėją tokiomis sąlygomis, atsakovo atstovas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 15 straipsnius.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pakartoja savo apeliacinio skundo argumentus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d., atlyginimo priteisimo.

19. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, išanalizavo pareiškėjo buvimo Alytaus PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjui buvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, jis neįrodė sąlygų kamerose neatitikimo higienos normų reikalavimams, kurie galėtų būti pagrindas spręsti neturtinės žalos atlyginimo klausimą, taip pat kad jam nebūdavo suteikiami pasimatymai, tačiau pareiškėjo teisė į teisės aktuose įtvirtintą laiką pasivaikščioti gryname ore buvo pažeista. Atsakovas apeliaciniame skunde nereiškia nesutikimo su pirmosios instancijos teismo konstatuotu pareiškėjo teisių pažeidimu, bet mano, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui buvo priteistas nepagrįstai, nes jis neįrodė patyręs tokią žalą. Pareiškėjas patikslintame apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas netinkamai įvertino jo nurodytas aplinkybes dėl sąlygų 7 lokaliniame sektoriuje (prasta langų ir grindų būklė, didelė drėgmė, patalpos įrengtos virš cecho) bei dėl trikdomo miego 4 lokaliniame sektoriuje. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su dauguma pirmosios instancijos teismo išvadų, pripažįsta tikslinga papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

21. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Pabrėžtina, kad valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltė nėra viešosios atsakomybės atsiradimo sąlyga, todėl pareiškėjas, siekdamas neturtinės žalos atlyginimo, neprivalėjo įrodyti šios aplinkybės.

22. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Alytaus PN buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

23. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos tikėtinos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2019, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1559-822/2019).

24. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Teismų praktikoje skiriami du tarpusavyje susiję įrodinėjimo naštos aspektai. Pirmasis apima pareigą pateikti įrodymus ir yra vadinamas pozityviuoju įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Kitas įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektas – negatyvusis – tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-963/2009, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017).

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pretenzijas dėl pavojaus jo gyvybei sprogimo atveju, nes netoli įrengtos gamybinės patalpos, laikė deklaratyviomis, pagrįstomis subjektyvaus pobūdžio samprotavimais. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu vertinimu, apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių papildomų argumentų ar įrodymų, patvirtinančių, kad gamybos darbai ceche atliekami nesaugiai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus arba kad šiose gamybinėse patalpose anksčiau yra įvykę nelaimingi atsitikimai, sudarantys pagrindą kilti pagrįstoms pareiškėjo baimėms dėl jo saugumo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos.

26. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl sąlygų 4 sektoriuje neatitikties higienos normų reikalavimams (langų ir grindų būklė, drėgmės lygis), šiuos nusiskundimus laikydamas deklaratyviais, pastebėdamas, kad pareiškėjas nesikreipė į atsakovą ar kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamų sąlygų gyvenamosiose patalpose, bei akcentuodamas, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose (Higienos normos HN 134:2015 37 p.). Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartojo savo teiginius, jog langai buvo kiauri, grindys išlūžusios, didelė drėgmė (ant sudrėkusio čiužinio buvo nepatogu miegoti, dažnai sirgdavo ir bijojo susirgti kitomis ligomis, pvz., tuberkulioze), bet nepateikė jokių papildomų argumentų ar įrodymų šioms aplinkybėms pagrįsti. Byloje esantys duomenys apie pareiškėjo sveikatą nepatvirtina jo teiginių, kad jis dažnai sirgdavo dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o ir pats pareiškėjas konkrečiai neįvardijo, kokius sveikatos sutrikimus sukėlė jo nurodoma didelė drėgmė kameroje. Be to, pareiškėjas teigė, jog jis atsisakė būti toliau laikomu 4 sektoriuje dėl sąlygų gyvenamosiose patalpose neatitikimo higienos normų reikalavimams, tačiau nutarimuose dėl nuteistojo laikino izoliavimo, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus (I t., b. l. 62–150) pažymėta, jog pareiškėjas nenurodė konkrečių priežasčių, kodėl atsisako gyventi jam paskirtame būryje, šiuose nutarimuose yra pareiškėjo parašas. Taigi, byloje nėra duomenų, objektyviai patvirtinančių, jog atsakovo atstovas padarė pareiškėjo nurodomus pažeidimus.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pretenzijas, kad pareigūnai jį iškviesdavo dėl izoliacijos pasibaigimo nakties metu, pripažino nepagrįstomis, nustatęs, kad teisės aktuose nėra draudimų taikyti nuteistojo laikiną izoliaciją ar išleisti jį iš laikinos izoliacijos nakties metu, o ir pats pareiškėjas dėl to nereiškė nusiskundimų Alytaus PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 144 straipsniu, kai kitomis priemonėmis negalima užkirsti kelio šiurkščiam teisėtvarkos pažeidimui ir būtina pažeidimą padariusį nuteistąjį, išskyrus šio Kodekso 142 straipsnio 4 dalyje nurodytus asmenis, laikinai, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno, izoliuoti, jis gali būti laikinai perkeltas į kamerų tipo patalpas; toks nuteistojo laikinas izoliavimas galimas tik iki pataisos įstaigos direktoriaus ar jį pavaduojančio pareigūno atvykimo į pataisos įstaigą, bet ne ilgiau kaip dvidešimt keturioms valandoms, ir nelaikomas nuobauda; jeigu už padarytą režimo pažeidimą paskiriama nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas, laikino izoliavimo laikas įskaitomas į bendrą nutarimu paskirtos nuobaudos laiką.

Byloje esantys nutarimai dėl nuteistojo laikino izoliavimo, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus (I t., b. l. 62–150) patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 22 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. (imtinai) buvo laikinai izoliuojamas. Pareiškėjo izoliacija prasidėdavo ir baigdavosi įvairiu dienos metu, be kita ko, 23.50 val. (2018 m. liepos 11 d. ir rugpjūčio 6 d.), 1.55 val. (2018 m. liepos 13 d.), 4.00 val. (2018 m. liepos 14 d.). Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas užsiminė ir apie tai, kad jis girdėdavo nakties metu pas budėtoją šaukiant kitus nuteistuosius, tai taip pat trikdė jo miegą.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso 117 straipsnio 1 dalį, nuteistųjų dienotvarkė privalo griežtai reglamentuoti jų elgesį visą parą ir numatyti darbo, poilsio, buvimo gryname ore, mokymosi ir socialinei reabilitacijai skirtą laiką. Alytaus PN direktoriaus 2018 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1-152 patvirtintose nuteistųjų dienotvarkėse (išskyrus pusiaukelės namų nuteistųjų dienotvarkę; I t., b. l. 26–30) laikotarpiu nuo 23.00 val. iki 7.00 val. numatytas nepertraukiamas miegas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, ir Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas draudimas, be kita ko, žeminti žmogaus orumą, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje numatytas humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (1 d.). Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, įtvirtinta, jog su nuteistaisiais turi būti elgiamasi taip, kad, be kita ko, būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba. Be to, Europos Žmogaus Teisų Teismas, vertindamas laikymo sąlygas, yra akcentavęs, jog miego trūkumas gali tapti sunkia fizine ir psichologine našta sulaikytajam (žr. 2002 m. spalio 15 d. sprendimą Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99).

Nagrinėjamu atveju teismui nepateikti jokie paaiškinimai, kodėl pareiškėjo izoliavimas negalėjo būti organizuojamas nepažeidžiant dienotvarkėje numatyto laiko nepertraukiamam miegui. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės nesuderinamos su teisės aktuose įtvirtintais reikalavimais užtikrinti pareiškėjo orumą ir sveiką aplinką. Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo pretenzijos dėl trikdomo miego yra nepagrįstos.

28. Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 22 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. (imtinai), kai pareiškėjas buvo laikomas izoliuotas, jam nebuvo užtikrinta teisė į teisės aktuose įtvirtintą laiką pasivaikščioti gryname ore, taip pat galimybė nepertraukiamai pailsėti dienotvarkėje miegui skirtu laiku. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).

29. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyręs nepatogumus, sveikatos pablogėjimą ir t. t. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

30. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija, įvertinusi Alytaus PN padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 22 d. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. (imtinai) pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į teisės aktuose įtvirtintą laiką pasivaikščioti gryname ore, taip pat galimybė nepertraukiamai pailsėti dienotvarkėje miegui skirtu laiku), šios pataisos įstaigos specifiką, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), daro išvadą, kad nei pareiškėjas, nei atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti pareiškėjui 130 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti, atsižvelgiant ir į konstatuotą tam tikra apimtimi papildomą pažeidimą dėl pasivaikščiojimo suteikimo, neatitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijų.

31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, tačiau teisėjų kolegija sutinka su teismo priimtu galutiniu sprendimu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. G. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramutė Ruškytė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė