2017-02-20 Nr. AB-3983-3-63-3-02192-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-775-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02192-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. V. (I. V.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. V. (I. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad jis periodiškai nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. spalio 27 d. buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje sąlygomis, neatitinkančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, kamerose būdavo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis ir kiekvieną kartą atvykus išreikšdavo pageidavimą būti laikomas su nerūkančiais asmenimis. Pažymėjo, kad būdavo žeminamas jo orumas atliekant kratą tam neskirtose patalpose – bendrame koridoriuje, – vaikštant kitiems suimtiesiems ir pareigūnams.

Taip pat pareiškėjas nei vienoje kameroje negalėjo privačiai pasinaudoti tualetu, nes nuo kameros gyvenamosios patalpos sanitarinis mazgas buvo atskirtas tik sienele. Teigė, kad prašė užuolaidų, tačiau jų negavo. Pareiškėjas pažymėjo, kad kamera Nr. 2 buvo blogos būklės. Ant blogos kokybės ir purvinos pagalvės, smirdančių čiužinių negalėjo išsimiegoti, skaudėdavo galvą. Kamerose Nr. 22, 24 ir 25, pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas su asmenimis, kuriems taikomas griežtesnis režimas nei jam. Kameros Nr. 22 langai atsivėrė į gatvę, todėl girdėjosi pravažiuojantys automobiliai, o virš kameros įrengti laiptai, kuriais dieną ir naktį nuolat vaikščiojo pareigūnai, girdėjosi durų trankymas ir juokas.

Todėl minėtoje kameroje nebuvo ramybės, nuo automobilių išmetamųjų dujų kameroje trūko gryno oro. Pareiškėjas nurodė, kad kameros Nr. 30 sąlygomis buvo patenkintas, tačiau buvo perkeltas į kamerą Nr. 31, kurios sienos apipelijusios, apaugusios grybeliu, voratinkliais, dulkėmis. Pareiškėjo teigimu, kai kuriose kamerose trūko apšvietimo ir dienos šviesos, nes langai maži, nevalyti, skaitant greitai pavargdavo akys. Pareiškėjo vertinimu, areštinėje trūko informacijos, kokioms institucijoms gali duoti skundus ir skundų pavyzdžių.

Kameros buvo prastai ventiliuojamos, nes langai dėl grotų nevisiškai atsidarė. Dušu pasinaudoti buvo leidžiama tik kartą per savaitę, o pasivaikščioti kiemelyje – tik vieną valandą per dieną. Areštinėje nebuvo sąlygų išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius. Tiekiamame maiste (ryžiuose) kartą rado akmenuką. Pareiškėjas pažymėjo, kad buvo laikomas perpildytose kamerose. Pareiškėjo nuomone, tokios jo laikymo sąlygos prilygo kankinimui, žemino orumą, sukėlė jam nepatogumus, jis prarado apetitą, negalėjo valgyti, dėl to staigiai nukrito svoris ir pablogėjo sveikata.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas padavė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje laikytas nepažeidžiant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punkto, pagal kurį asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m ploto, bei higienos normų reikalavimų. Pažymėjo, kad pareiškėjas nėra teikęs skundų areštinės administracijai dėl jo laikymo sąlygų. Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos centrui atlikus patikrinimus, neatitikimų higienos normoms nenustatyta. Nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų kilusios neigiamos pasekmės, ar pareiškėjas areštinėje būtų laikytas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys. Klaipėdos AVPK paaiškino, kad areštinėje rūkantys asmenys yra laikomi atskirai nuo nerūkančių asmenų, jei šie gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pabrėžė, kad pareiškėjas yra teistas, todėl buvo laikomas Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta tvarka – su asmenimis, anksčiau atlikusiais su laisvės atėmimu susijusias bausmes.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Įvertinęs bylos duomenis, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju 11 parų buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam kamerose tinkamomis ploto sąlygomis. Pabrėžė, kad pareiškėjo teiginius dėl areštinės kamerų neatitikties higienos normų reikalavimams paneigia byloje esantys įrodymai.

Teismo vertinimu, pareiškėjui pakankamai aiškiai bei detalizuotai nurodžius aplinkybes dėl jo, kaip nerūkančio asmens, laikymo vienoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, Klaipėdos AVPK nepateikė minėtas aplinkybes paneigiančių duomenų, kurie patvirtintų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi. Todėl teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju galėjo būti neužtikrinta pareiškėjo teisė būti laikomam kamerose su nerūkančiais asmenimis.

Teismas pažymėjo, kad Klaipėdos AVPK nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, jog buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu, kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto. Priešingai, iš byloje esančių įrodymų matyti, jog pareiškėjas areštinės administracijos prašė išduoti užuolaidas atitverti sanitarinį mazgą, tačiau jo prašymas nebuvo tenkintas. Todėl byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, kad tualetai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengti taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju dėl nustatytų pažeidimų ginčo laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo Konvencijos 3 straipsnio draudžiamam elgesiui. Tačiau, įvertinęs pažeidimo dėl minimalaus ploto neužtikrinimo mastą ir trukmę, pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl jo laikymo kamerose kartu su rūkančiais asmenimis ir aplinkybę dėl jam nesuteiktos galimybės privačiai naudotis tualetu, teismas priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjo nuomone, jam tekęs plotas turi būti nustatomas pagal gulimų vietų skaičių areštinės kamerose ir maksimalų kamerose buvusių nuteistųjų skaičių, išskaičiuojant ir baldų bei sanitarinio mazgo užimamą plotą. Pareiškėjo teigimu, kamerose buvo perteklinių gultų, todėl vietos pajudėti išvis nelikdavo. Pareiškėjas pažymi, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas jam naudojantis nuo bendros kameros erdvės nevisiškai atskirtu tualetu, taip pat dėl neuždaro tualeto pareiškėjas nuolat jautė smarvę kameroje. Pareiškėjas pabrėžė, kad jis galėdavo vos 1 valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore, o jei būdavo prastas oras, areštinės pareigūnai atsisakydavo jį vesti į pasivaikščiojimo kiemelius. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo per mažas. Pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Tabako dūmai pareiškėjui sukėlė sunkias sveikatos pasekmes. Išdėstytos aplinkybės, pareiškėjo nuomone, patvirtina, kad jis areštinėje buvo laikomas nesilaikant higienos normų reikalavimų, antisanitarinėmis, nežmoniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, todėl dėl jo netinkamų kalinimo sąlygų buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas padavė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Klaipėdos AVPK nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Nagrinėjant šią bylą apeliacinio proceso tvarka, pažymėtina, kad vienu iš pagrindinių teisės normų taikymo veiklos subjektu yra teisminės valdžios institucijos. Todėl teismas, kaip svarbiausias teisės normų taikymo veiklos subjektas, nagrinėdamas konkrečią bylą, t. y. vykdydamas teisingumą, privalo imtis visų priemonių, kad būtų užtikrintas teisės aktų nustatytų asmenų subjektinių teisių įgyvendinimas bei priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas. Teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-320/2008). Vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, dėl ko byla būtų iki galo neišspręsta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija, toliau – ir ABTĮ) 81 straipsniu, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 straipsnio 1 dalis). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis). Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kai teismo išvados atitinka turinčias reikšmės bylai aplinkybes, konstatuotas įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka.

Nustatydamas, kiek pareiškėjui teko kamerose ploto, teismas neatsižvelgė į sanitarinio mazgo užimamą plotą, nors pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktą asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m ploto, neįskaičiuojant ir sanitarinio mazgo užimamo ploto. Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių apie tai, kad: jo teisė pasinaudoti dušu buvo įgyvendinama netinkamai (kartą teisė nusiprausti duše pareiškėjui nebuvo suteikta 10 dienų, vanduo duše bėgo lėtai ir negreitai įšildavo, todėl jis nespėdavo nusiprausti); buvo pažeidžiama pareiškėjo teisė pakankamai laiko praleisti gryname ore; pareiškėjas buvo laikomas su asmenimis, kuriems buvo taikomas griežtesnis režimas nei jam; pareiškėjo krata buvo atliekama tam neskirtose patalpose; kameros Nr. 22 langai išėjo į gatvę, todėl girdėjosi pravažiuojantys automobiliai, nuo automobilių išmetamųjų dujų kameroje trūko gryno oro; virš kameros yra įrengti laiptai, kuriais dieną ir naktį nuolat vaikščiojo pareigūnai, girdėjosi durų trankymas ir juokas; pareiškėjui tiekiamas maistas areštinėje buvo netinkamos kokybės (pareiškėjas ryžiuose kartą rado akmenuką).

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar padavusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, 86 straipsnio 2 dalis, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo I. V. (I. V.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė