2022-06-29 Nr. AB-17809-3-62-3-00427-2022-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3052-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00427-2022-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. A. A. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. A. A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis M. M. A. A. K. (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2022 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 22S60146 ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Migracijos departamentas skundžiamu sprendimu nusprendė: nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė (šalis), (duomenys neskelbtini)); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad (duomenys neskelbtini).

4. Pareiškėjas patikino, jog pagrindė savo prieglobsčio prašymą ir pateikė svarbias prašymui išnagrinėti aplinkybes, todėl nepagrįstai konstatuota, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje įtvirtintas pabėgėlio statuso suteikimo nuostatas, nes yra už savo kilmės valstybės ribų, persekiojamas dėl (duomenys neskelbtini).

5. Pareiškėjas pažymėjo, jog (duomenys neskelbtini).

6. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, jog atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai pritaikė maksimalų draudimo atvykti terminą. Šis terminas neproporcingas, nes pareiškėjas dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko vedinas siekio apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai. Pareiškėjo veiksmuose nebuvo ir nėra piktnaudžiavimo, jis laikėsi nustatytų tvarkų, o jo išvykimas iš kilmės valstybės buvo įtakotas saugaus gyvenimo. Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą, nors ir surinko dalį aktualios kilmės valstybės informacijos, bet neteisingai ją įvertino, todėl skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas kaip neišsamus ir nepagrįstas, turintis esminių objektyvumo trūkumų.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Migracijos departamentas, remdamasis DSSH modeliu ir įvertinęs pareiškėjo pasakojimą apie priežastis, lėmusias pareiškėją išvykti iš kilmės valstybės, nustatė patikimumo trūkumus. Atsakovas pareiškėjo pasakojimą apie tariamą (duomenys neskelbtini).

9. Atsakovas tyrimo metu nenustatė realios ir individualios grėsmės pareiškėjui kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės. Nenustatė ir pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Atsakovas, pareiškėjo pasakojimą apie (duomenys neskelbtini). Įvertinęs šias aplinkybes, atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

10. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) duomenimis, nustatė, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnio reikalavimų ir nesuteikė jam papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.

11. Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjui nesuteikė termino savanoriškai išvykti dėl to, nes yra pagrindas manyti, jog jis, vengdamas grąžinimo į kilmės valstybę, gali pasislėpti. Skundžiamame sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Be to, pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai asmenų grupėje, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Migracijos departamentas pažymėjo, jog pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti termino. Migracijos departamento vertinimu, jis pagrįstai nustatė pareiškėjui maksimalius 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie atitinka proporcingumo kriterijus.

II. 12. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: pakeitė Migracijos departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus: uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvedė į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjas 2021 m. gruodžio 20 d. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė, (duomenys neskelbtini).

14. Teismas taip pat nustatė, kad: 2021 m. gruodžio 23 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

15. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prieglobsčio prašymą, jo motyvus, pažymėjo, kad prieglobsčio prašymų, kurie grindžiami (duomenys neskelbtini). (Duomenys neskelbtini). Nustatė, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini).

16. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai išanalizuoti ir įvertinti visi nurodyti argumentai. Atsakovas atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę bei kilmės valstybės informaciją, atliko papildomą vertinimą pagal DSSH modelį, siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją bei priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Teismas papildomai įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, įtakojusias jo apsisprendimą išvykti iš kilmės šalies, sprendė, jog jos nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje nurodytais kriterijais. Pareiškėjo pasakojimas leidžia pagrįstai spręsti, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko dėl kitų priežasčių, nesusijusių su grėsme gyvybei ar sveikatai kilmės šalyje. Be to, pareiškėjas detalios informacijos, leidžiančios manyti, jog jam kilmės šalyje galėtų kilti pavojus, nepateikė.

17. Teismas konstatavo, kad atsakovas surinko aktualią pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimui kilmės valstybės informaciją ir ją išdėstė skundžiamame sprendime. Informacija aktuali pareiškėjo pasakojimui, todėl nėra pagrindo teigti, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jam grėstų pavojus. Pareiškėjo skundo argumentai neleido teismui suabejoti Migracijos departamento padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjui negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti tarptautinę apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad nei pareiškėjo pasakojimas, nei kilmės valstybės informacija nesuponuoja išvados, kad prieglobsčio prašytojui kilmės valstybėje grėsė arba gresia individualaus pobūdžio persekiojimas.

18. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai kirtęs Lietuvos Respublikos sieną, pritarė atsakovui, kad, atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Teismas vertino, kad Sprendimas dalyje, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, yra pagrįstas ir atitinkantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad Sprendimo dalis, kuria pareiškėjui 5 metus nuo jo išsiuntimo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nėra proporcinga pareiškėjo padarytam pažeidimui. Nors prieita prie išvados, jog pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau, atsižvelgęs į individualią pareiškėjo situaciją, teismas sprendė, jog būtų proporcinga uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Kadangi Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti keistina, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį į 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 19. Pareiškėjas M. M. A. A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

20. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo jį panaikinti, nes prieglobsčio prašymas buvo atmestas nepagrįstai ir neteisėtai. Teismas netinkamai įvertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86-87 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas negali pasilikti kilmės šalyje, nes (duomenys neskelbtini).

21. Pareiškėjo teigimu, jo pasakojimą (duomenys neskelbtini).

22. Pareiškėjas nurodo, kad EPPB ataskaita, kuria rėmėsi atsakovas ir teismas priimdami skundžiamus sprendimus, yra neprivaloma, rekomendacinio pobūdžio. Joje pateikta apibendrintoji informacija yra vienerių metų senumo. Todėl, atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią ir aktualiausią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai įvertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei susiklosčiusią situaciją. To nepadarius, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekyla pavojus.

23. Pareiškėjo įsitikinimu, jam pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys selektyvūs ir neatitinka reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitinka naujumo ir aktualumo reikalavimų, todėl sprendimas turėtų būti naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas.

24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti.

25. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimą į pareiškėjo skundą, nurodydamas, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo atsisakyta suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo, bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo, pagrįstumo.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, ir padarė išvadą, kad Migracijos departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką neproporcingas, todėl teismas pakeitė Migracijos departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o C.SIS II įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

28. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad pareiškėjui dėl (duomenys neskelbtini).

29. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

30. Įvertinusi ginčo pobūdį ir bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. proceso šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Nėra duomenų, patvirtinančių, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde išreikštas pageidavimas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikomas motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas, o byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

31. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjos skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014).

32. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

33. Ginčo teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

34. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

35. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

36. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

37. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

38. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

40. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje motyvavo (duomenys neskelbtini).

41. Iš Migracijos departamento sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės neleidžia daryti pagrįstos išvados dėl jo individualaus pobūdžio persekiojimo. Atsižvelgdamas į kilmės valstybės informaciją, prieglobsčio prašytojo pasakojimo trūkumus, nustatytus prieštaravimus, prieglobsčio prašytojo nurodyta grėsmė yra paremta tik prielaidomis ir jo asmeniniu subjektyviu situacijos vertinimu, kuri nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjui gresia persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Šių išvadų nesuponuoja ir bendro pobūdžio informacija apie saugumo padėtį kilmės valstybėje.

42. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Migracijos departamento išvada, kad (duomenys neskelbtini).

43. Migracijos departamentas tyrimo metu nustatė, kad (duomenys neskelbtini).

44. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo baimė patirti persekiojimą nėra individualizuota, nenustatyta jokių konkrečių faktų, patvirtinančių, kad (duomenys neskelbtini).

45. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad Gairių rengimo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

46. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Migracijos departamento sprendimą, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo. Gairės yra parengtos kompetentingos institucijos, jose surinkta aktualiausia informacija apie pareiškėjo kilmės valstybę, jos negali būti laikomos neaktualiomis. Iš Migracijos departamento sprendimo matyti, kad pareiškėjo situacija buvo įvertinta individualiai.

47. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su sprendimu jį išsiųsti į kilmės valstybę ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

48. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad: pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas, kaip nepagrįstas; pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai kirsdamas Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai pareigūnai sulaikė ir pristatė jį į užkardą; pareiškėjas neturi socialinių, ekonominių ir šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje; pareiškėjas vengdamas grąžinimo į kilmės valstybę, gali pasislėpti, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dalyse dėl pareiškėjo priverstinio išsiuntimo į kilmės valstybę ir draudimo jam atvykti 2 metus į Lietuvos Respubliką. Šios sprendimo dalys yra pagrįstos ir teisėtos. Pareiškėjas nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl paminėtos sprendimo dalys yra nepagrįstos, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas.

49. Pažymėtina, jog vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas, jog Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

50. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. M. A. A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan