2019-11-05 Nr. AB-21249-3-61-3-02609-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-949-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02609-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ryčio Krasausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,

dalyvaujant atsakovo atstovei Renatai Vanagėlienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lygių galimybių kontrolieriaus 2017 m. liepos 3 d. atsisakymą Nr. (17)SN-134)S-402 nagrinėti pareiškėjo skundą, įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. birželio 27 d. skundą dėl diskriminacijos politinių pažiūrų pagrindu.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. gegužės 29 d. kultūros ministrė kartu su Lietuvos kultūros ir meno taryba rinko Lietuvos kultūros tarybos susirinkimo narius. Buvo svarstoma ir pareiškėjo kandidatūra, tačiau kultūros (duomenys neskelbtini) A. I. nurodė, kad pareiškėjas negali būti renkamas Lietuvos kultūros tarybos susirinkimo nariu, nes yra politinės partijos narys. Pareiškėjo manymu, tokie (duomenys neskelbtini) pasisakymai yra diskriminaciniai, nes Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatyme (toliau – ir Įstatymas) įtvirtinti draudimai teikti pirmenybę ar diskriminuoti asmenis dėl jų politinių pažiūrų. Tokie diskriminaciniai pasisakymai galėjo suklaidinti balsavusius Lietuvos kultūros ir meno tarybos narius ir galbūt dėl to pareiškėjas nebuvo išrinktas. Dėl šios priežasties pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, kuris priėmė skundžiamą sprendimą. Pareiškėjo manymu, atsakovas netinkamai taikė ir aiškino Lygių galimybių įstatymo ir Lietuvos kultūros tarybos įstatymo nuostatas. Pabrėžė, kad Lygių galimybių įstatymo 3 straipsnis pateikia baigtinį šio Įstatymo nuostatų netaikymo atvejų sąrašą, todėl atsakovo išvada, kad Įstatymas netaikomas tiems visuomeniniams–ekonominiams santykiams, kurie nėra įtvirtinti Įstatyme, nepagrįsta. Tokia atsakovo išvada neatitinka ir Įstatymo paskirties (1 straipsnis). Be to, atsakovas nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą tuo pagrindu, kad tarp kultūros ministro ar (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos kultūros tarybos susirinkimo narių nėra susiklostę darbo teisiniai santykiai, nes tai neatitinka Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostatų. Pareiškėjas taip pat nesutiko su padaryta išvada, kad kultūros (duomenys neskelbtini) veiksmai ir žodiniai pareiškimai formuojant Lietuvos kultūros tarybos sudėtį, negali būti lygių galimybių kontrolieriaus tyrimo objektu. Pareiškėjo manymu, atsakovas neįvykdė Lygių galimybių įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo per 5 darbo dienas perduoti viešojo administravimo subjektui, turinčiam reikiamus įgaliojimus nagrinėti skundą, ir apie tai pranešti pareiškėjui.

3. Atsakovas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad Tarnyba, įvertinusi pareiškėjo skunde aprašytus veiksmus, konstatavo, jog A. I. pasisakymas, kurį pareiškėjas traktuoja kaip diskriminacinį, nepatenka į Įstatymo II skyriaus, reglamentuojančio šiame Įstatyme nurodytų subjektų pareigas įgyvendinti lygias galimybes, reguliavimo sritį. Pabrėžė, kad pareiškėjo minimoje Įstatymo 3 straipsnio nuostatoje reglamentuojami ne visuomeniniai–ekonominiai santykiai, o atskiri atvejai, kuriems nėra taikomas Įstatymas. O Įstatymo II ir III skyriuose reglamentuojami tam tikri visuomeniniai-ekonominiai santykiai konkrečiose srityse, kada šis Įstatymas taikomas. Atsakovo teigimu, A. I. nuomonė dėl draudimo rinkti pareiškėją į Lietuvos kultūros tarybos susirinkimo narius negali būti vertinama dėl galimo prieštaravimo Įstatymo 7 straipsniui, nes kultūros (duomenys neskelbtini) nėra Lietuvos kultūros tarybos susirinkimo narių darbdavys. Skundžiamame sprendime atsakovas išdėstė atsisakymo nagrinėti pareiškėjo skundą pagrindus, todėl Tarnyba tinkamai įvykdė Įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje numatytas pareigas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

6. Teismas vadovavosi Lietuvos kultūros tarybos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 2 dalies, 7 straipsnio 1–3 dalių, 8 straipsnio, Lietuvos kultūros tarybos narių susirinkimo narių rinkimų tvarkos aprašo, patvirtinto kultūros ministro 2013 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. ĮV-27, 57 punkto (2016 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. ĮV-159 redakcija), Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 1, 9, 4 dalių, 7 straipsnio, 12 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 1 dalies, 27 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis.

7. Teismas nustatė, kad Lygių galimybių kontrolierius 2017 m. birželio 27 d. gavo pareiškėjo skundą, kuriame jis prašė įvertinti, ar (duomenys neskelbtini) pasisakymai nepažeidė draudimo diskriminuoti dėl politinių įsitikinimų. Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolierius 2017 m. liepos 3 d. raštu Nr. (17)SN-134)S-4002, vadovaudamasis Įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad skundas Tarnyboje nenagrinėtinas, nes skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso jo kompetencijai. Šią išvadą grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini) išsakyta nuomonė negali būti vertinama dėl galimo prieštaravimo Įstatymo 7 straipsniui, reglamentuojančiam darbdavio pareigas įgyvendinti lygias galimybes darbe, valstybės tarnyboje, nes kultūros (duomenys neskelbtini) nėra Lietuvos kultūros tarybos susirinkimo narių darbdavys, be to, pagal Lietuvos kultūros tarybos įstatymo 8 straipsnį kultūros ministras, o ne (duomenys neskelbtini), atrenka Lietuvos kultūros tarybos susirinkimo narius ir teikia juos tvirtinti Vyriausybei, todėl kultūros (duomenys neskelbtini) išsakyta nuomonė negalėjo sukelti teisinių pasekmių ir atimti galimybę kandidatuoti ir būti renkamu.

8. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju kyla esminis klausimas, ar kultūros ministro priimamas sprendimas, kuriuo iš rinkėjų pasiūlytų 20 kandidatų atrenkami 10 kandidatų į Lietuvos kultūros tarybos sudėtį, patenka į Įstatymo 7 straipsnio (taip pat 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB (toliau – ir Direktyva 2000/78) 3 straipsnio 1 dalies) taikymo sritį, t. y. ar toks sprendimas gali būti prilyginamas asmens priėmimui į darbą ar valstybės tarnybą.

9. Teismas vertino, kad asmenų rinkimo į Lietuvos kultūros tarybos narių susirinkimo narius procedūra nepatenka į užimtumo ir profesinę sritį. Šią išvadą teismas darė atsižvelgdamas į tai, kad šie susirinkimo nariai sudaro Lietuvos kultūros tarybos kaip biudžetinės įstaigos kolegialų valdymo organą, jie nustatytą įstatyme kadenciją vykdo specifines įstatyme apibrėžtas šios įstaigos valdymo funkcijas, tarp jų ir kultūros ministro (ar Vyriausybės) nesusiklosto nei darbo, nei valstybės tarnybos santykiai. Lietuvos kultūros tarybos įstatymo 7 straipsnio 2 dalis aiškiai nurodo, kad Lietuvos kultūros tarybos narių susirinkimo nariai teikia paslaugas, kurių apmokėjimo tvarką nustato kultūros ministras. Kultūros ministro 2015 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. ĮV-1 patvirtinto Lietuvos kultūros tarybos narių susirinkimo narių ir ekspertų teikiamų paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo 2 punktas nustato, kad tarybos narių <…> teikiamos paslaugos apmokamos pagal jų su taryba sudarytas atlygintinų paslaugų teikimo sutartis, kurioms taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.716–6.724 straipsnių nuostatos. Lietuvos kultūros tarybos narių susirinkimo nariai turi teisę dirbti kitą darbą. Taigi, jų darbas (paslaugos) nėra nuolatinio pobūdžio. Kadangi tokiems asmenims leidžiama dirbti kitą darbą, jie savo teises užimtumo ir profesinėje srityje realizuoja (turi teisę realizuoti) būtent dirbdami kitą darbą, o ne tapdami aptariamo susirinkimo nariais. Apibendrinant, asmenys, siekiantys tapti susirinkimo nariais, nerealizuoja savo teisių užimtumo ar profesinėje srityje, ir jie negali būti prilyginami „darbo jėgai“ Direktyvos 2000/78 taikymo prasme, atitinkamai, jų rinkimo procedūra nepatenka į užimtumo ir profesinę sritį.

10. Kadangi pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nepateko į Įstatymo 7 straipsnio taikymo sritį, taip pat ir į kitas Įstatymo II skirsnyje nurodytas sritis, kuriose siekiama įgyvendinti lygias galimybes, teismas vertino, kad skundžiamas Lygių galimybių kontrolieriaus atsisakymas nagrinėti pareiškėjo skundą Įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu buvo pagrįstas ir teisėtas. Kaip nepagrįstas vertintas pareiškėjo argumentas, kad pareiškėjo skunde nurodyta situacija pateko į Įstatymo 9 straipsnio taikymo sritį. Lietuvos kultūros taryba yra biudžetinė įstaiga, o Įstatymo 9 straipsnis draudžia diskriminaciją priimant į darbuotojų, darbdavių ar kitas organizacijas (asociacijas), kurių nariai turi tam tikrą profesiją.

11. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad atsakovas pažeidė Įstatymo 27 straipsnio 2 dalį, nes atsisakydamas nagrinėti skundą neperdavė skundo nagrinėti viešojo administravimo subjektui, turinčiam reikiamus įgaliojimus nagrinėti skundą. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 27 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos sistemiškai. Įstatymo 27 straipsnio 2 dalies nuostata, kad kai skundas nepriklauso lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas skundas turi būti perduotas viešojo administravimo subjektui, turinčiam reikiamus įgaliojimus nagrinėti skundą, taikoma tada, kai skunde keliamų klausimų tyrimas nepriklauso Lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai, tačiau priklauso kito viešojo administravimo subjekto kompetencijai. Tuo atveju, kai skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso nei Lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai, nei kitų subjektų kompetencijai, priimamas Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nurodytas sprendimas atsisakyti nagrinėti skundą. Pareiškėjas, teigdamas, kad atsakovas pažeidė Įstatymo 27 straipsnio 2 dalį, nenurodė, koks subjektas vis dėlto buvo kompetentingas nagrinėti skundą ir kuriam subjektui atsakovas skundą privalėjo perduoti.

12. Teismas vertino, kad atsakovas skundžiamu sprendimu tinkamai pritaikė Įstatymo nuostatas ir pagrįstai bei teisėtai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą. Pagrindų panaikinti skundžiamą sprendimą teismas nenustatė.

III. 13. Pareiškėjas T. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

14. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino Lietuvos kultūros tarybos nario veiklos sampratą ir nepagrįstai šią veiklą priskyrė atlygintinų paslaugų sutartims. Visų pirma, tokių sutarčių sudarymui netaikomos procedūros, kurios taikomos Lietuvos kultūros tarybos nario rinkimuose. Antra, tam, kad teisinis santykis būtų priskirtas civilinei paslaugų sutarčiai, būtinas ne tik atlygintinumo kriterijus, bet ir abiejų sutarties šalių lygiateisiškumas. Būtent per šalių derybas yra realizuojamas sutarties laisvės principas ir atsiskleidžia esminiai civilinės sutarties elementai ir požymiai, ko nėra Lietuvos kultūros tarybos nario veiklos atveju. Trečia, nors formaliai su Lietuvos kultūros tarybos nariu ir sudaroma atlygintinų paslaugų sutartis, tačiau sutartis dėl šios veiklos neturi kitų būtinų sutarties elementų, taip pat šalių įsipareigojimai pagal sutartį kyla ne tik iš sutarties šalių valios, bet visų pirma iš rinkiminių procedūrų. Todėl galima daryti išvadą, kad Lietuvos kultūros tarybos nario veikla neatitinka tik atlygintinų sutarčių požymių, o savo teisine kilme ir turiniu yra artimesnė valstybės tarnybos santykiams. Ketvirta, pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka ir Įstatymo 1 straipsnyje apibrėžtos Įstatymo paskirties ir taikymo. Akivaizdu, kad Įstatymo teisinė apsauga nukreipiama į tam tikras asmenines žmogaus savybes, kaip rasė, kilmė, socialinė padėtis, pažiūros ir pan., o ne į konkrečius visuomeninius–ekonominius santykius.

15. Pareiškėjo manymu, teismas apskritai ydingai aiškino Įstatymo taikymo ribas ir principus. Pareiškėjo teigimu, Įstatymo 3 straipsnyje apibrėžiami tik tie atvejai, kuriems Įstatymo nuostatos netaikomos, o visais kitais atvejais Įstatymas turi būti taikomas. Tai, kad Įstatyme nėra atskirai aptarta Kultūros tarybos susirinkimo nario veikla, dar nereiškia, kad šiuos asmenis tvirtinant Lietuvos kultūros tarybos susirinkimo nariais galima diskriminuoti. Pareiškėjas pabrėžia, kad Įstatymo 5 straipsnyje yra įtvirtintos pozityviosios valstybės pareigos įgyvendinant lygias teises ir galimybes, visiškai nedetalizuojant, kuriose srityse. Remdamasis Direktyvos 2000/78 preambulės tekstu pareiškėjas teigia, kad Lietuvos Respublika, kaip ES narė, prisiėmė pozityviąsias pareigas visais įmanomais būdais užtikrinti visų asmenų lygybę prieš įstatymą ir diskriminacijos draudimo įgyvendinimą. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino Įstatymo taikymo ribas.

16. Pareiškėjo manymu, argumentas, kad Lietuvos kultūros tarybos susirinkimo nariai turi teisę dirbti kitą darbą, negali būti pagrindu konstatuoti, jog Lietuvos kultūros tarybos susirinkimo nario veikla nepatenka į Įstatymo apsaugos sritį, nes tiek pagal darbo sutartis, tiek valstybės tarnyboje dirbantys asmenys turi teisę dirbti kitą darbą (išskyrus įstatymų numatytas išimtis).

17. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Įstatymo 27 straipsnio nuostatas. Pareiškėjo teigimu, šio straipsnio 1 dalyje pateikiamas baigtinis atsisakymo nagrinėti skundą pagrindų sąrašas. Šio straipsnio 2 dalyje yra suformuluota, ką atsakovas privalo padaryti, kai atsisako nagrinėti skundą tais pagrindais, kurie išdėstyti 1 dalyje. Įstatymas nenumato pareigos pareiškėjui nurodyti kompetentingą subjektą, kuriam atsakovas turėjo perduoti skundą.

18. Atsakovas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą.

19. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas, teigdamas, kad teismas nepagrįstai Lietuvos kultūros tarybos nario veiklą priskyrė atlygintinų paslaugų sutarčių sričiai, ginčija Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. ĮV-1 2 punkto nuostatą, nustatančią, koks teisinis reglamentavimas taikomas santykiams tarp Lietuvos kultūros tarybos ir jos narių bei ekspertų. Atsakovas taip pat pažymi, kad minėto įsakymo 7 punktu, nustatančiu, kad Lietuvos kultūros tarybos nario atlyginimo suma už suteiktas paslaugas nustatoma šalių susitarimu, nepažeidžiamas Lietuvos kultūros tarybos narių laisvės principas bei užtikrinamas šalių lygiateisiškumas.

20. Atsakovas nurodo, kad nors pareiškėjas teigė, jog Lietuvos kultūros tarybos nario veikla yra prilyginama valstybės tarnybos santykiams, tačiau, pagal kokius požymius, nenurodė. Atsakovo teigimu, atlygintinų paslaugų santykiai negali būti prilyginami darbo teisiniams santykiams, nes juos reglamentuoja skirtingi įstatymai, be to, jų kilmė ir turinys yra skirtingi.

21. Atsakovas akcentuoja, jog vertinant galimą diskriminaciją pagal Įstatymą, būtina nustatyti ne tik diskriminacijos pagrindą, bet ir išsiaiškinti, ar konkrečiai santykių sričiai yra taikomas Lygių galimybių įstatymas.

22. Atsakovas nurodo, kad Įstatymo 3 straipsnyje išvardinti ne visi atvejai, kada netaikomas Įstatymas, o tik jo netaikymo atvejai šio įstatymo ribose, tai yra, ši teisės norma taikoma tik tais atvejais, kai asmuo kreipiasi dėl galimos diskriminacijos vienoje iš sričių, kuriose taikomas Įstatymas, esant Įstatyme nustatytam pagrindui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą esant galimam diskriminacijos pagrindui, tačiau nesant sričiai, kuriai taikomas Įstatymas.

23. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju nesivadovavo Įstatymo 27 straipsnio 2 dalies nuostata, nes tokiu atveju skundą turėtų nagrinėti Lietuvos Respublikos kultūros ministras, tačiau Kultūros ministerija yra skundžiama institucija, o pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 4 dalį draudžiama persiųsti skundą nagrinėti viešojo administravimo subjektui, jo administracijos padaliniui arba perduoti nagrinėti pareigūnui, valstybės tarnautojui ar darbuotojui, kurių veiksmai yra skundžiami.

24. 2019 m. rugsėjo 25 d. vykusio žodinio posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar tarp Lietuvos kultūros tarybos narių ir Vyriausybės susiklostę teisiniai santykiai patenka į Lygių galimybių įstatymo taikymo sritį ir todėl pareiškėjo skundo nagrinėjimas turėtų būti priskirtas lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai. Byloje nekeliamas klausimas dėl diskriminacijos pagrindo, t. y. politinių įsitikinimų.

Dėl Direktyvos 2000/78 nuostatų ir Lygių galimybių įstatymo taikymo srities

26. Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Konstitucinis Teismas 1998 m. lapkričio 11 d. nutarime yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą.

27. Byloje aktualus diskriminavimo draudimas darbo santykių srityje. Nuostatos, skirtos asmenų lygiateisiškumui darbo teisiniuose santykiuose užtikrinti, įtvirtintos Lietuvos Respublikos darbo kodekse bei Lygių galimybių įstatyme. Lygių galimybių įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti įstatymo netaikymo atvejai, o II skyriuje nustatytos sritys, kuriose įgyvendinamos lygios galimybės. Viena iš sričių, kurioje lygios galimybės turi būti užtikrinamos, yra darbdavio pareiga įgyvendinti lygias galimybes darbe, valstybės tarnyboje. Įstatyme apibrėžta, koks turėtų būti darbdavio elgesys, įgyvendinant lygiateisiškumo principą: priimant darbuotojus į darbą ir atleidžiant iš jo, sprendžiant dėl darbuotojų darbo ir atlygio mokėjimo, mokymosi ir darbo vertinimo turi būti taikomi vienodi kriterijai ir vienodos sąlygos (Įstatymo 7 straipsnio 1–5 punktai)

28. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar susiklosčiusi situacija patenka į Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 1 punkto nuostatą, kad įgyvendindamas lygias galimybes darbdavys privalo, neatsižvelgdamas, inter alia (be kita ko), į įsitikinimus ir pažiūras, priimdamas į darbą, valstybės tarnybą, taikyti vienodus atrankos kriterijus ir sąlygas.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lygių galimybių įstatyme įgyvendinta Europos Sąjungos Direktyva 2000/78. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) suformuotą nuoseklią jurisprudenciją, nacionalinis teismas, taikydamas ir aiškindamas nacionalinę teisę, kuria įgyvendinama Europos Sąjungos direktyva, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tikslą ir tekstą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos Veikimo (toliau – ir SESV) 288 straipsnio trečios pastraipos. SESV 288 straipsnio 3 pastraipoje įtvirtinta, kad direktyva privaloma valstybėms narėms, kurioms ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu (Teisingumo Teismo 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimo Marleasing prieš Comercial Internacional de Alimentación, C‑106/89, ECLI:EU:C:1990:395, 8 punktas; 2015 m. birželio 25 d. sprendimo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir V. V. N., C-671/13, ECLI:EU:C:2015:418, 56 punktas).

30. Taigi, siekiant tinkamai aiškinti ir taikyti Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 1 punkto nuostatą, kurioje įgyvendintas Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies a punktas, svarbu įvertinti Įstatymu įgyvendinamos Direktyvos 2000/78 nuostatas ir jas aiškinančią Teisingumo Teismo praktiką.

31. Direktyvos 2000/78 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad garantuojant visiems lygias galimybes, svarbiausia yra įsidarbinimas ir darbas, kurie ypač prisideda prie visapusiško piliečių dalyvavimo ekonominiame, kultūriniame ir socialiniame gyvenime bei jų galimybių realizavimo; kad diskriminavimas dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos gali pakenkti EB sutarties tikslų įgyvendinimui, ypač siekti pakankamai didelio užimtumo ir socialinės apsaugos lygio, gerinti gyvenimo lygį ir gyvenimo kokybę, siekti ekonominės ir socialinės sanglaudos bei vienybės, ir laisvo asmenų judėjimo; dėl to visoje Bendrijoje šioje direktyvoje aptariamose srityse turėtų būti draudžiama bet kokia tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos (Direktyvos 2000/78 9, 11-12 konstatuojamosios dalys).

32. Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje įtvirtintas direktyvos tikslas — nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą. Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta, jog direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas: įsidarbinant, savarankiškai įsidarbinant ar darbo sąlygoms, įskaitant atrankos kriterijus ir priėmimo į darbą sąlygas, visoms veiklos rūšims ir visais profesinės karjeros etapais, įskaitant paaukštinimą <...>.

33. Aiškindamas 31-32 punktuose nurodytas Direktyvos 2000/78 nuostatas, Teisingumo Teismas daugelyje bylų suformavo nuoseklią jurisprudenciją, kad iš Direktyvos 2000/78 pavadinimo, preambulės, turinio ir tikslo matyti, kad ja siekiama nustatyti bendrą sistemą tam, kad kiekvienam asmeniui būtų užtikrintas vienodas požiūris „užimtumo ir profesinėje srityje“, suteikiant jam veiksmingą apsaugą nuo diskriminacijos, pagrįstos vienu iš Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje nurodytų motyvų (Teisingumo Teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Dansk Jurist-og Økonomforbund prieš Indenrigs-og Sundhedsministeriet, C-546/11, ECLI:EU:C:2013:603, 23 ‑24 punktai; 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimo S. H. prieš Eisenbahn-Bundesamt ir Land Berlin prieš A. M., C-297/10 ir C-298/10, ECLI:EU:C:2011:560, 49 punktą; 2007 m. spalio 16 d. sprendimo Félix Palacios de la Villa prieš Cortefiel Servicios SA., C-411/05, EU:C:2007:604, 42 punktą, 2011 m. rugsėjo 13 d. sprendimo R. P. ir kiti prieš Deutsche Lufthansa AG., C-447/09, EU:C:2011:573, 39 punktą ir 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimo M. V. P. prieš Ayuntamiento de Oviedo, C-416/13, EU:C:2014:2371, 28 punktą). Taigi, iš nurodytos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad Direktyva 2000/78 pirmiausiai siekiama sukurti bendrą, nuo diskriminacijos apsaugančią sistemą, kuri būtų taikoma kiekvienam asmeniui užimtumo ir profesinėje srityje.

34. Teisingumo Teismas taip pat yra nurodęs, kad iš Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies a punkto matyti, kad ji taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas, įsidarbinant, savarankiškai įsidarbinant ar profesinėje srityje, kiek tai susiję, be kita ko, su atrankos kriterijais ir priėmimo į darbą sąlygomis (Teisingumo Teismo sprendimo V. P., C-416/13, 29 punktas; 2012 m. balandžio 19 d. sprendimo G. M. prieš Speech Design Carrier Systems GmbH, C-415/10, ECLI:EU:C:2012:217, 33 punktas).

35. Spręsdamas dėl Direktyvos 2000/78 nuostatų, Teisingumo Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad Direktyva 2000/78 gali būti taikoma ir tokioms situacijoms įsidarbinimo srityje, kurios susijusios su pareiškimais „dėl galimybės įsidarbinti“, net ir tais atvejais, kai pareiškimus padaro asmuo neturintis įgaliojimų lemti bendrovės įdarbinimo politiką arba įpareigoti atitinkamą įstaigą, ar jai atstovauti įdarbinimo procese (Teisingumo Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimo Asociaţia Accept prieš Consiliul Naţional pentru Combaterea Discriminării, C-81/12, ECLI:EU:C:2013:275, 44-53 punktai).

36. Atsižvelgiant į 31-35 punktuose išdėstytas Direktyvos 2000/78 nuostatas ir nurodytą Teisingumo Teismo praktiką, Lygių galimybių įstatymo nuostatos, kuriose įgyvendinta Direktyva 2000/78, turi būti taikomos ir aiškinamos taip, kad būtų sukurta bendra apsaugos nuo diskriminacijos užimtumo ir profesinėje srityje sistema, kuri būtų taikoma visiems darbo ar užimtumo santykiuose esantiems asmenims, nepriklausomai nuo to, ar jie veikia privačiame, ar valstybiniame sektoriuje.

37. Prie analogiškos išvados galima prieiti ir išanalizavus Lygių galimybių įstatymo projekto aiškinamąjį raštą, kuriame iš esmės nurodoma, kad juo siekiama įgyvendinti Direktyvos 2000/78 ir 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvos 2000/43/EB, įgyvendinančios vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės, nuostatas. Aiškinamajame rašte nėra nurodyta, kad įstatymų leidėjas būtų siekęs susiaurinti ar kitaip apriboti Direktyvos 2000/78 nuostatų taikymą užimtumo ar profesinėje srityje taip, kad jos būtų taikomos tik asmenims priimamiems į darbą ar valstybės tarnybą, kaip jos suprantamos stricto sensus (tiksliai sakant) nacionalinėje teisėje. Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnyje nėra nurodyta, kad sąvoka „darbas“ apima tik darbą pagal darbo sutartį, todėl ji gali suprantama ir kaip apimanti įvairią veiklą, kuri savo esme nėra valstybės tarnyba.

38. Taigi, sprendžiant dėl Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio taikymo, kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į susiklosčiusių teisinių santykių esmę, turi būti vertinama, ar susiklostę teisiniai santykiai patenka į darbo (užimtumo ar profesinę) sritį nepriklausomai nuo to, ar jie susiklosto darbo sutarties pagrindu, ar kitais pagrindais, bet savo esme atitinka darbo teisinių santykių požymius. Priešingas Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 1 punkto nuostatos aiškinimas neleistų pasiekti Direktyvos 2000/78 tikslų.

Dėl nagrinėjamoje byloje susiklosčiusių santykių

39. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad tarp Lietuvos kultūros tarybos (susirinkimo) narių ir Kultūros ministerijos (ar Vyriausybės) nesusiklosto jokie darbo ar valstybės tarnybos santykiai. Pažymėjo, kad Lietuvos kultūros tarybos nariai kadencijos metu vykdo specifines įstatyme numatytas funkcijas, tačiau jiems apmokama pagal jų su taryba sudarytas atlygintinų paslaugų teikimo sutartis, kurioms taikomi Civilinio kodekso 6.716-6.724 straipsniai. Lietuvos kultūros tarybos nariams suteikiama galimybė dirbti kitą darbą, todėl asmenys, siekiantys tapti Lietuvos kultūros tarybos nariais, nerealizuoja savo teisių užimtumo ar profesinėje srityje. Vadovaudamasis šiais argumentais pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Lietuvos kultūros tarybos narių rinkimo procedūra nepatenka į Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies a punkto taikymo sritį.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisiniai santykiai kvalifikuojami ne pagal jų išorinį įforminimą, tačiau pagal jų turinį. Taigi, siekiant įvertinti, ar Lietuvos kultūros tarybos nario veikla galėtų būti vertinama kaip darbas (užimtumas, profesinė veikla), tikslinga analizuoti Lietuvos kultūros tarybos nario veiklos požymių visumą. Nors, kaip nurodyta 38 punkte, darbo sutarties nelaikytina vieninteliu pagrindu, kuriuo gali susiklostyti darbo (užimtumo, profesinės veiklos) santykiai Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio prasme, siekiant įvertinti Lietuvos kultūros tarybos nario veiklą šiuo požiūriu, naudinga atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamus darbo santykių požymius.

41. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad esminiai darbo teisinių santykių požymiai, skiriantys šiuos santykius nuo kitų atlygintinų sutarčių yra: 1) tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo atlikimas arba ėjimas tam tikras pareigas; 2) darbuotojas dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai. Pirmasis iš išvardytų požymių reiškia, kad darbuotojas vykdo tam tikrą rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkciją, o ne atlieka konkrečią užduotį. Antrasis iš požymių reiškia, kad darbuotojas, vykdydamas darbo funkciją, nėra savarankiškas, jis privalo paklusti teisėtiems darbdavio nurodymams, darbuotoją ir darbdavį sieja pavaldumo santykiai. Kasacinis teismas darbo teisiniams santykiams būdingais požymiais taip pat laiko darbuotojo vykdomų funkcijų tęstinį pobūdį, atlygintinumą bei darbdavio įsipareigojimą suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą ir užtikrinti deramas darbo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2011 ir joje cituojama kasacinio teismo praktika; 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2009).

42. Vertinant nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją pažymėtina, kad Lietuvos kultūros tarybos nario veikla turi požymių, būdingų darbo santykiams:

42.1. pirma, Lietuvos kultūros įstatymo 7 ir 8 straipsniuose nustatyti reikalavimai asmenims, siekiantiems tapti Lietuvos kultūros tarybos nariais, reglamentuota jų atrankos tvarka, nustatytos kolegialaus organo – Lietuvos kultūros tarybos narių susirinkimo – funkcijos;

42.2. antra, nepaisant to, kad pagal veiklos pobūdį nėra aišku, keliuose posėdžiuose ar apklausose savo įgaliojimų laikotarpiu dalyvaus Lietuvos kultūros tarybos narys, taip pat nėra žinomas tokių posėdžių dažnumas, visą savo įgaliojimų laikotarpį pagal poreikį Lietuvos kultūros tarybos narys atlieka tam tikras įstatymu aiškiai apibrėžtas funkcijas – priima sprendimus finansuoti kultūros ir meno programas ir projektus, skiria kultūros ir meno kūrėjams stipendijas ir kitokią paramą; teikia motyvuotas išvadas dėl apdovanojimo Kultūros ministerijos įsteigtomis premijomis; teikia siūlymus ir ekspertinę nuomonę kultūros ir meno politikos klausimais ir kt. Taigi, visą savo įgaliojimų laikotarpį Lietuvos kultūros tarybos narys vykdo aiškiai apibrėžtą tęstinę veiklą;

42.3. trečia, nurodytas funkcijas Lietuvos kultūros tarybos narys vykdo atsižvelgdamas į teisės aktais nustatytus kriterijus, vadovaudamasis Tarybos darbo reglamentu, taigi paklusdamas nustatytai tvarkai;

42.4. ketvirta, tarp Lietuvos kultūros tarybos nario ir Vyriausybės susiklosto subordinacinio pobūdžio santykiai. Tai matyti iš Lietuvos kultūros tarybos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 6 dalies, kur nustatyta Vyriausybės teisė tvirtinti ir atleisti Lietuvos kultūros tarybos narius, Lietuvos kultūros tarybos įstatymo 13 straipsnyje įtvirtinto Tarybos in corpore (visi drauge) atskaitingumo Kultūros ministerijai ir pareigos teikti metines veiklos ataskaitas.

43. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, tarp Lietuvos kultūros tarybos nario jo įgaliojimų laikotarpiu ir Vyriausybės (kuri savo įgaliojimus atrankos procese realizuoja per Kultūros ministeriją) susiklosto nuolatinio pobūdžio, tęstiniai, pavaldumu grįsti santykiai savo esme atitinkantys darbo santykių požymius, todėl jie laikytini darbu (užimtumu, profesine veikla) Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio prasme.

44. Vertinant atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktą argumentą, kad Lietuvos kultūros tarybos nario veikla nelaikytina darbu, nes jiems skundo pateikimo metu buvo apmokama pagal atlygintų paslaugų teikimo sutartis, teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinumas yra vienas tik iš darbo santykių požymių. Teisėjų kolegija nurodo, kad nėra svarbu, kokiu būdu (ar kokiu pagrindu) yra atlyginama asmeniui už jo veiklą, jei pagal visus kitus požymius ta veikla atitinka darbo (užimtumo, profesinės veiklos) požymius. Užmokesčiu (atlyginimu) laikytinas bet koks esamas ar būsimas atlyginimas pinigais ar natūra, jei darbdavys jį moka asmeniui už šio atliekamą darbą.

45. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos kultūros tarybos nario veikla neatitinka ir vieno pagrindinių Civiliniame kodekse įvirtintų atlygintinų paslaugų teikimo sutarties požymių – pavaldumo ar subordinacijos nebuvimo (Civilinio kodekso 6.716 straipsnio 2 dalis).

46. Pažymėtina ir tai, kad teisinis reguliavimas, susijęs su Lietuvos kultūros tarybos nario veiklos apmokėjimu yra pasikeitęs ir šiuo metu galiojančioje Lietuvos kultūros tarybos įstatymo redakcijoje, Lietuvos kultūros tarybos narių susirinkimo narių veikla laikoma darbu, kuris apmokamas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų ir komisijų narių darbo apmokėjimo įstatymo nustatyta tvarka.

47. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio prasme tarp Lietuvos kultūros tarybos nario ir Vyriausybės (atrankos procese veikiančios per Kultūros ministeriją), susiklostantys santykiai atitinka darbo santykių požymius ir laikytini darbu (užimtumu, profesine veikla).

48. Lietuvos kultūros tarybos įstatymo 8 straipsnyje nustatyta aiški Lietuvos kultūros tarybos narių rinkimų tvarka, todėl ši procedūra atitinka priėmimą į darbą, nurodytą Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 1 punkte ir šių Lietuvos kultūros tarybos narių rinkimo metu turėtų būti užtikrintos lygios galimybės.

49. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje konkrečioje byloje, pareiškėjo skundas dėl galimos diskriminacijos politinių pažiūrų pagrindu priskirtinas Lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai.

Dėl darbdavio

50. Skundžiamame Lygių galimybių kontrolieriaus 2017 m. liepos 3 d. atsisakyme Nr. (17)SN-134)S-402 nagrinėti pareiškėjo skundą, nurodoma, kad skundas nenagrinėtinas ir todėl, kad kultūros (duomenys neskelbtini) nėra Lietuvos kultūros tarybos narių darbdavys.

51. Nutarties 42.4 papunktyje nurodyta, kad vadovaujantis Įstatymu pavaldumo požymių turintys santykiai susiklosto tarp Lietuvos kultūros tarybos narių ir Vyriausybės. Vyriausybė tvirtina asmeninę tarybos sudėti ir turi teisę narius atleisti. Vis dėlto tai nereiškia, kad visas darbdavio funkcijas Vyriausybė atlieka ar turi atlikti tiesiogiai. Lietuvos kultūros tarybos narių rinkimų procese Vyriausybė veikia per Kultūros ministeriją, o konkrečiais Įstatyme nustatytais atvejais – per Kultūros ministrą. Pažymėtina, kad siekdamas tinkamai įvykdyti savo funkcijas, Kultūros ministras taip pat gali pasitelkti (duomenys neskelbtini) ar kitus ministerijos valstybės tarnautojus, jiems deleguoti įvairias užduotis, susijusias su svarstomų klausimų parengimu.

52. Tai, ar kokios nors konkrečios užduotys ar įgaliojimai Lietuvos kultūros tarybos narių rinkimuose buvo suteikti kultūros (duomenys neskelbtini) A. I., o jei taip, kokius konkrečius klausimus susiklosčiusioje situacijoje svarbius klausimus (duomenys neskelbtini) kuravo, ar jis dalyvavo Lietuvos kultūros tarybos narių rinkimuose, o jei taip – kokiu pagrindu, turi aiškintis Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba tyrimo metu.

53. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į nutarties 34-35 punktuose nurodytą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią Direktyvos 2000/78 nuostatos gali būti taikomos ir situacijoms, susijusioms su pareiškimais „dėl galimybės įsidarbinti“.

54. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, nes jie nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamai bylai išspręsti.

55. Pareiškėjas T. B. skunde prašė priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

56. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.). ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.

57. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

58. Pareiškėjas, kaip matyti iš bylos medžiagos, paduodamas skundą pirmosios instancijos teismui, sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį, o paduodamas apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, sumokėjo 11,25 Eur žyminį mokestį. Nors pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui ir prašė priteisti visas bylinėjimosi išlaidas, tačiau įrodymų apie patirtas kitas bylinėjimosi išlaidas, pareiškėjas nepateikė.

59. Kadangi pareiškėjo skundas tenkintas visiškai, pareiškėjui T. B. iš atsakovo Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos priteisiama 33,75 Eur. bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. B. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Lygių galimybių kontrolieriaus 2017 m. liepos 3 d. atsisakymą Nr. (17)SN-134)S-402 nagrinėti pareiškėjo skundą ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo T. B. 2017 m. birželio 27 d. skundą.

Priteisti pareiškėjui T. B. iš Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 33,75 Eur (trisdešimt tris eurus 75 euro centus) patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Gintaras Kryževičius