Legislator Case Law & Legislation
708816ee-4e79-477d-8519-6a4973e1befe AI generated

708816ee-4e79-477d-8519-6a4973e1befe · Lietuvos apeliacinis teismas

Case Number 708816ee-4e79-477d-8519-6a4973e1befe
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „MDJ“ kreipėsi į teismÄ su patikslintu ieÅ¡kiniu atsakovei UAB „Imber“, praÅ¡ydama priteisti iÅ¡ atsakovės UAB „Imber“ 868 860,06 Eur skolos, 6 proc. metinių palÅ«kanų (221 559,30 Eur) nuo 2013 m. liepos 15 d. iki ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo teismui dienos (2017 m. spalio 23 d.), 6 proc. metinių procesinių palÅ«kanų nuo ieÅ¡kinio pateikimo teismui dienos iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Legislator headnote

AI generated

708816ee-4e79-477d-8519-6a4973e1befe · Lietuvos apeliacinis teismas: Kadangi realiai vekseliuose nurodytos pinigų sumos nebuvo perduotos UAB „Imber“, teismas ginčo vekselius pripažino tariamaisiais sandoriais, sudarytais tik dėl akių, todėl tenkino atsakovės prieÅ¡ieÅ¡kinį ir atsakovės nurodytus penkis vekselius pripažino negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu kaip sandorius, prieÅ¡taraujančius imperatyvioms įstatymo normoms, taip pat CK 6.875 straipsnio 3 dalies pagrindu, nustačius, kad paskolos, nurodytos ginčo vekseliuose, realiai nebuvo suteiktos.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

?Civilinė byla Nr. e2A-265-381/2019 Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01192-2017-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.3; 2.1.3.3.1; 3.2.4.4 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. gegužės 13 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų ArtÅ«ro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Romualdos Janovičienės ir Viginto ViÅ¡inskio, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės „MDJ“ apeliacinį skundÄ dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 31 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1256-638/2017 pagal ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės „MDJ“ ieÅ¡kinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Imber”, dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Imber“ prieÅ¡ieÅ¡kinį uždarajai akcinei bendrovei „MDJ“ dėl vekselių ir reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „MDJ“ kreipėsi į teismÄ su patikslintu ieÅ¡kiniu atsakovei UAB „Imber“, praÅ¡ydama priteisti iÅ¡ atsakovės UAB „Imber“ 868 860,06 Eur skolos, 6 proc. metinių palÅ«kanų (221 559,30 Eur) nuo 2013 m. liepos 15 d. iki ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo teismui dienos (2017 m. spalio 23 d.), 6 proc. metinių procesinių palÅ«kanų nuo ieÅ¡kinio pateikimo teismui dienos iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi iÅ¡laidas.

2. IeÅ¡kovė paaiÅ¡kino, kad 2013 m. rugpjūčio 26 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį su Z. Č., kuria perėmė iÅ¡ jo reikalavimo teises pagal UAB „Imber“ 2011 m. rugpjūčio 22 d., 2011 m. rugpjūčio 25 d. ir 2011 m. rugpjūčio 29 d. iÅ¡duotus neprotestuotinus paprastuosius vekselius, kurių kiekvieno suma – 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur). Pradinis kreditorius Z. Č. 2013 m. liepos 15 d. kreipėsi į atsakovę dėl skolos pagal minėtus vekselius apmokėjimo, tačiau UAB „Imber“ su Z. Č. neatsiskaitė. Naujasis kreditorius (ieÅ¡kovė) įstatyme nustatytu terminu į notarÄ dėl vykdomojo įraÅ¡o iÅ¡davimo nesikreipė, todėl praÅ¡o priteisti skolÄ iÅ¡ atsakovės teismine tvarka.

3. Atsakovė UAB „Imber“ atsiliepime į ieÅ¡kinį su ieÅ¡kovės reikalavimais nesutiko ir patikslintu prieÅ¡ieÅ¡kiniu prašė pripažinti negaliojančiais 2011 m. rugpjūčio 22 d., 2011 m. rugpjūčio 25 d., 2011 m. rugpjūčio 29 d., 2011 m. rugpjūčio 21 d. ir 2011 m. rugsėjo 2 d. UAB „Imber“Z. Č. iÅ¡duotus vekselius, kurių kiekvieno suma sudaro 1 000 000 Lt, bei 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytÄ tarp Z. Č. ir UAB „MDJ“. Atsakovės nuomone, vekseliai turi bÅ«ti pripažinti negaliojančiais Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – Ä®PVÄ®) 19 straipsnio ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalies, 1.81 straipsnio 1 dalies, 1.86 straipsnio 1 dalies, 1.91, 2.134, 2.135, 6.875 straipsnių pagrindais, o reikalavimo perleidimo sutartis – CK 1.89, 1.81, 1.86, 1.91, 2.134 ir 2.135 straipsnių pagrindais.

4. Atsakovė atsiliepime į ieÅ¡kinį ir prieÅ¡ieÅ¡kinyje nurodė, kad, nors ieÅ¡kovė praÅ¡o priteisti skolas pagal tris vekselius, tačiau, atsakovės žiniomis, yra suraÅ¡yti dar du vekseliai tokioms pačioms sumoms. Vekseliai prieÅ¡tarauja vieÅ¡ajai tvarkai ir gerai moralei, nes iÅ¡raÅ¡yti tik dėl akių, fiktyviai. Vekselio turėtojas Z. Č. ir vekselio davėjo atstovas UAB „Imber“ vadovas M. Č., iÅ¡ anksto piktavaliÅ¡kai susitarę, tyčia veikė UAB „Imber“ nenaudai, siekdami sukurti atsakovei menamÄ prievolę.

Vekselius iÅ¡rašęs M. Č. neturėjo jokio teisinio pagrindo tai padaryti, nes tarp atsakovės ir Z. Č. nebuvo jokių teisinių santykių. Jokių paskolos sutarčių nėra, nes jokios pinigų sumos pagal vekselius nebuvo sumokėtos. UAB „Imber“ finansinė padėtis buvo gera ir 2011 m. bendrovei paskolų nereikėjo, o Z. Č. turtinė padėtis nebuvo tokia gera, kad jis galėtų sukurti įsipareigojimų už 5 000 000 Lt. Kadangi M. Č. sunaikino UAB „Imber“ buhalterinius dokumentus, nėra galimybės įvertinti, ar vekseliai buvo įtraukti į UAB „Imber“ buhalterinę apskaitÄ , tačiau vekselių fiktyvumÄ patvirtina 2011 m.

UAB „Imber“ finansinių ataskaitų rinkinys, pateiktas Juridinių asmenų registrui, pagal kurį UAB „Imber“ neturėjo skolinių įsipareigojimų už 5 000 000 Lt, be to, J. P. Č. ir Z. Č. paveldėjimo dokumentuose taip pat nėra jokių duomenų apie jų reikalavimo teises UAB „Imber“. Vekseliai, sudaryti M. Č. kaip UAB „Imber“ atstovo su savo tėvu, yra ydingi ir dėl akivaizdaus interesų konflikto.

5. Atsakovė taip pat nurodė, kad 2013 m. liepos 10 d. ekspertizės aktu buvo nustatyta, jog Z. Č. nesupranta savo veiksmų ir negali jų valdyti, o 2013 m. rugsėjo 17 d. Z. Č. teismo tvarka pripažintas neveiksniu, todėl sudarydamas 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutartį jis nesuprato savo veiksmų, taigi tokia sutartis yra niekinė.

6. IeÅ¡kovė dublike bei atsiliepime į prieÅ¡ieÅ¡kinį nurodė, kad M. Č., bÅ«damas UAB „Imber“ direktoriumi, turėjo teisę atstovauti Å¡iÄ bendrovę ir jos vardu iÅ¡raÅ¡yti vekselius. IÅ¡ UAB „Imber“ deklaracijų Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir UAB „Imber“ banko sÄ skaitos iÅ¡rašų matyti, kad bendrovė skolinosi iÅ¡ Z. Č.. Pinigai buvo reikalingi pastato (duomenys neskelbtini), Kaune, statyboms. Z. Č. buvo pardavęs nekilnojamojo turto, todėl turėjo pakankamai pinigų paskoloms suteikti. Z. Č. neveiksniu pripažintas tik nuo 2013 m. rugsėjo 17 d., todėl reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu jis buvo veiksnus, be to, sutartį sudarė per savo įgaliotinį. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 7. Kauno apygardos teismas 2018 m. gegužės 31 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė, o prieÅ¡ieÅ¡kinį tenkino.

8. Teismas nustatė, kad ieÅ¡kovė kartu su ieÅ¡kiniu pateikė tris neprotestuotinus paprastuosius vekselius: 2011 m. rugpjūčio 22 d., 2011 m. rugpjūčio 25 d. ir 2011 m. rugpjūčio 29 d., kuriais atsakovė UAB „Imber“, atstovaujama tuo metu direktoriaus pareigas ėjusio M. Č., įsipareigojo 2013 m. liepos 15 d. sumokėti vekselio gavėjui Z. Č. po 1 milijonÄ litų. Teismui papraÅ¡ius ieÅ¡kovės pateikti ginčo vekselių originalus, ieÅ¡kovė pateikė vekselius, kuriuose paskolų (po 1 milijonÄ litų) grÄ Å¾inimo data yra nurodoma 2013 m. gegužės 15 d.

Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovė nepateikė teismui vekselių originalų. IeÅ¡kovės atstovo teismo posėdyje nurodytus argumentus, kad ginčo vekseliai buvo sudaryti dviem egzemplioriais, todėl prie ieÅ¡kinio yra pridėtos UAB „Imber“ turimų egzempliorių kopijos, o vėliau buvo pateikti antrieji tų pačių vekselių egzemplioriai, teismas atmetė, nes vekseliuose nėra nurodyta, kad tai yra vienas iÅ¡ egzempliorių ir nėra nurodytas egzemplioriaus eilės numeris.

9. Teismas sprendė, kad ieÅ¡kovė neįrodė vekselių kopijose nurodytų sumų suteikimo atsakovei. Atsižvelgdamas į tai, kad į bylÄ pateiktos ginčo vekselių kopijos yra pasiraÅ¡ytos tik ieÅ¡kovę atstovaujančio M. Č., kaip buvusio UAB „Imber“ direktoriaus ir tuo pačiu kaip Z. Č. atstovo, bendra UAB „Imber“ deklaruota iÅ¡ Z. Č. gautų paskolų suma neatitinka vekseliuose nurodomai sumai ir nurodomoms paskolų grÄ Å¾inimo datoms, be to, pagal 2011 m. UAB „Imber“ finansinės atskaitomybės (balanso) duomenis, 2011 m. gruodžio 31 d. ilgalaikių skolų ir įsipareigojimų UAB „Imber“ neturėjo, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovės pateikti vekseliai M. Č. pasiraÅ¡yti fiktyviai, t. y. atsakovė UAB „Imber“ negavo iÅ¡ Z. Č. sumų pagal nurodomus vekselius.

10. Kadangi realiai vekseliuose nurodytos pinigų sumos nebuvo perduotos UAB „Imber“, teismas ginčo vekselius pripažino tariamaisiais sandoriais, sudarytais tik dėl akių, todėl tenkino atsakovės priešieškinį ir atsakovės nurodytus penkis vekselius pripažino negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu kaip sandorius, prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms, taip pat CK 6.875 straipsnio 3 dalies pagrindu, nustačius, kad paskolos, nurodytos ginčo vekseliuose, realiai nebuvo suteiktos.

11. Teismas nurodė, kad 2010 m. rugsėjo 10 d. įgaliojimu, patvirtintu Kauno m. 15-o notarų biuro notarės A. P., M. Č. nebuvo suteikti įgaliojimai perleisti Z. Č. reikalavimo teises pagal vekselius ar paskolų sutartis. Be to, Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Z. Č. buvo pripažintas neveiksniu, todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2013 m. rugpjūčio 23 d., t. y. reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo metu, Z. Č. buvo tokios būklės, kad negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, todėl reikalavimo perleidimo sutartį pripažino negaliojančia CK 1.84 straipsnio 2 dalies pagrindu.

12. Teismas taip pat sutiko su atsakovės argumentais, kad vekselių sandoriai ir reikalavimo perleidimo sutartis yra sandoriai, sudaryti dėl vienos Å¡alies atstovo piktavaliÅ¡ko susitarimo su antrÄ ja Å¡alimi (CK 1.91 straipsnio 1 dalis), nes M. Č., pasiraÅ¡ydamas ginčo vekselius kaip Z. Č. atstovas ir tuo pačiu metu bÅ«damas UAB „Imber“ direktoriumi, nepasirÅ«pino, kad Z. Č. paskolintos sumos (jeigu tokios buvo skolinamos) bÅ«tų tinkamai užfiksuotos UAB „Imber“ finansinėje apskaitoje, vėliau neužtikrino UAB „Imber“ finansinės apskaitos duomenų iÅ¡saugojimo, o sudarydamas reikalavimų perleidimo sutartį ne tik neturėjo tinkamo įgaliojimo, bet ir sudarė nenaudingÄ reikalavimo perleidėjui sutartį, tuo pačiu metu bÅ«damas ir reikalavimo įgijėjo UAB „MDJ“ atstovu, tuo pažeisdamas ir CK 2.135 straipsnyje nustatytus draudimus tuo pat metu bÅ«ti abiejų sandorio Å¡alių atstovu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai 13. IeÅ¡kovė UAB „MDJ“ apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 31 d. sprendimÄ ir grÄ Å¾inti bylÄ nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais: 13.1. Vekselių buvimo faktÄ Ä¯rodo tai, kad pati atsakovė prieÅ¡ieÅ¡kinyje nurodė penkis vekselius, jų sudarymo ir pasiraÅ¡ymo datas, nors ieÅ¡kovė reikalavo įvykdyti prievoles tik pagal tris vekselius.

Be to, Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2563-214/2014 yra nustatyta, jog Z. Č. 2013 m. liepos 15 d. pasirašė raginimus atsakovei sumokėti skolÄ ir juos pateikė UAB „Imber“ administratoriui, taigi atsakovė apie vekselius žinojo anksčiau nei buvo pateiktas ieÅ¡kinys. 13.2. Atsakovė pateikė teismui melagingus duomenis apie M. Č. padarytas nusikalstamas veikas, nors tikėtina, kad pati UAB „Imber“ direktorė J. Č. ar jos mama sunaikino buhalterinius UAB „Imber“ dokumentus. 13.3.

Lietuvos Aukščiausio Teismo praktikoje nurodyta, kad pripažinimas, jog atitinkamas dokumentas, įvardijamas kaip paprastasis vekselis, neturi paprastojo vekselio galios, savaime nereiÅ¡kia, kad yra negaliojantis ar iÅ¡nykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo iÅ¡duotas nurodytas dokumentas. Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo iÅ¡duotas nurodytas dokumentas, tai, esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentÄ gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimÄ .

Pirmosios instancijos teismas Å¡iuo atveju rėmėsi netinkama teismų praktika, kurioje aiÅ¡kinamos vekselio pateikimo apmokėti termino praleidimo pasekmės, o ne paskolos raÅ¡telio galia ar pareigos įrodyti pinigų perdavimÄ paskirstymo klausimai. Kadangi vekselio turėtojas yra atleidžiamas nuo pareigos įrodinėti reikalavimo teisę ir faktÄ , todėl ieÅ¡kovė neturi pareigos įrodinėti pinigų perdavimo momento, o atsakovė turi Å¡iÄ prievolę įvykdyti. 13.4. 2010 m. rugsėjo 10 d. Z.

Č. notaro biure įgaliojo M. Č. jį atstovauti visose įstaigose, be kita ko, ir teisme, todėl M. Č., sudarydamas reikalavimo perleidimo sutartį, Z. Č. atstovavo veikdamas pagal įgaliojimÄ iÅ¡ vienos pusės, ir pasiraÅ¡ydamas kaip UAB „MDJ“ direktorius, t. y. kaip juridinis asmuo - iÅ¡ kitos pusės. Teismo argumentas, kad reikalavimo perleidimo sutartis yra negaliojantis sandoris, nes reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu Z. Č. negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, neatitinka CK normų, kuriose nurodyti įgaliojimo pasibaigimo pagrindai, todėl M.

Č. teisėtai atstovavo savo tėvÄ Z. Č., kol 2013 m. rugsėjo 17 d. Kauno apylinkės teismas pripažino jį neveiksniu. 13.5. Teismo argumentas, kad ginčo vekseliai yra tariamieji sandoriai, neatitinka 2014 m. gruodžio 8 d. Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2563-214/204 nustatytų faktų, kad nuo 2006 m. UAB „Imber“ buvo Z. Č. Å¡eimos verslo bendrovė, kad Z. Č. įnešė savo lėšas į bendrovės kasÄ , didino kapitalÄ , skolino bendrovei pinigus, iÅ¡ kurių buvo statomas pastatas Kaune, (duomenys neskelbtini).

Minėtoje byloje yra pridėtos Finansinių nusikaltimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atliktų tyrimų iÅ¡vados, kad bendrovė dirbo nuostolingai, nuosavo kapitalo neturėjo, turėjo didelių nuostolių, tačiau iki 2014 m. pastatė ir įrengė pastatÄ Kaune, (duomenys neskelbtini). Tai akivaizdžiai įrodo, kad Å¡iam pastatui statyti ir įrengti buvo panaudotos Z. Č. paskolintos lėšos. 13.6. Nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme, teisėja buvo Å¡aliÅ¡ka, t. y. replikavo dėl ieÅ¡kovės praÅ¡ymo pratęsti terminÄ susipažinti su dokumentais ir pareikÅ¡ti atsiliepimÄ Ä¯ atsakovės pateiktÄ praÅ¡ymÄ dėl nuostolių kompensavimo instituto, apie tinkamos gynybos neturėjimÄ , neskyrė ieÅ¡kovei laiko susirasti advokatÄ ir neatidėjo bylos nagrinėjimo.

Teisėja teikė prioritetÄ atsakovės atstovui ir jo nuomonei, nepertraukė atsakovės atstovo, kuris kaltino ieÅ¡kovę dokumentų klastojimu, nors Å¡i veika nėra Å¡ios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas. 13.7. Pirmosios instancijos teismas pažeidė teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principus, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnį, reglamentuojantį įrodymų vertinimÄ . Teismo neobjektyvus įrodymų vertinimas, prieÅ¡taraujantis esamų įrodymų visetui, lėmė netinkamÄ materialiosios teisės normos taikymÄ â€“ neteisėto ir nepagristo teismo sprendimo priėmimÄ .

14. Atsakovė UAB „Imber“ atsiliepime į apeliacinį skundÄ prašė ieÅ¡kovės UAB „MDJ“ apeliacinį skundÄ atmesti. Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais: 14.1. Prejudiciniai faktai gali bÅ«ti taikomi tuomet, kai iÅ¡nagrinėta byla buvo nagrinėjama tarp tų pačių Å¡alių, kaip ir nagrinėjama byla. Jokiais teismų sprendimais civilinėse bylose, kuriose Å¡alimis buvo UAB „Imber“ ir UAB „MDJ“, nebuvo nustatytos jokios faktinės aplinkybės, susijusios su paskolomis.

IeÅ¡kovė ir atsakovė neturėjo civilinių bylų, kuriose bÅ«tų sprendžiami jų tarpusavio paskoliniai teisiniai santykiai. 14.2. Argumentai, susiję su melagingų duomenų teikimu, neatitinka tikrovės, yra nekonkretizuoti, teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingi ir neturi jokios įtakos teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo priėmimui. 14.3. IeÅ¡kovė neturi ir niekada neturėjo vekselių, pagal kuriuos praÅ¡o priteisti skolÄ , originalų. Skolos dokumento originalo neturėjimas paneigia skolos buvimo faktÄ .

Kai kreditorius skolos dokumento originalo neturi, jam pereina pareiga įrodyti, kad prievolė nėra įvykdyta. Ieškovė neįvykdė pareigos įrodyti, kad atsakovės prievolė ieškovei galiojanti, ir dėl šios priežasties teismo sprendimu buvo pagrįstai nustatyta aplinkybė, jog atsakovė nėra skolinga ieškovei. 14.4. Reikalavimo perleidimo sutartis teismo sprendimu pagrįstai pripažinta negaliojančia. Pirma, byloje esantis įgaliojimas nesuteikė M. Č. teisės sudaryti reikalavimo perleidimo sutartis Z.

Č. vardu. Antra, 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu Z. Č. buvo faktiškai neveiksnus, nes 2013 m. gegužės 30 d. – 2013 m. liepos 3 d. laikotarpiu atlikus Z. Č. psichiatrinę ekspertizę nustatyta, kad Z. Č. nesuprato savo veiksmų ir negalėjo jų valdyti. Todėl jis apskritai neteko teisės sudaryti jokių sandorių, o bet kokie jo sudaryti sandoriai galėjo būti nuginčyti CK 1.89 straipsnio pagrindu. 14.5. Vekseliai yra tariami sandoriai, kadangi buvo išrašyti fiktyviai, vienašališkai ieškovės atstovo.

UAB „Imber“ ir Z. Č. nebuvo sudarę jokių sandorių, todėl vekseliai yra išrašyti fiktyviai, siekiant sukurti neegzistuojančias itin didelės sumos prievoles, kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Paskoliniai santykiai tarp Z. Č. ir UAB „Imber“ neatsirado, kadangi nebuvo sudarytos paskolos sutartys. Ieškovės pateikti pavedimai su paskirtimi „Paskola“ nepatvirtina paskolinių santykių, kadangi, UAB „Imber“ nesutinka, jog tokie pavedimai buvo atlikti, be to, dalis mokėjimų (pinigų įnešimas grynaisiais) atlikta M.

Č., todėl tai ne Z. Č. piniginės lėšos. Be to, piniginės lėšos galėjo bÅ«ti pervestos Z. Č. ir kaip negrÄ Å¾inamas akcininko įnaÅ¡as įmonės veiklai. Pagal byloje surinktus duomenis ir paties M. Č. pateiktas deklaracijas, Z. Č. deklaruota paskolos suma sudarė 71 000 Lt, o pagal M. Č. juridinių asmenų registrui pateiktÄ finansinių ataskaitų rinkinį už 2011 m, atsakovė apskritai nebuvo skolinga. Skolos dokumentai, kuriais ieÅ¡kovė siekia prisiteisti skolÄ iÅ¡ atsakovės, yra fiktyvÅ«s, iÅ¡raÅ¡yti ieÅ¡kovės atstovo, originalų, paskolos sutarčių, pavedimų, pagrindžiančių paskolos suteikimÄ nėra. 14.6.

Teismas nepadarė įrodymų vertinimo klaidų, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, o apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo yra nepagrįsti, todėl turi bÅ«ti atmetami. 14.7. Tarp M. Č. ir Z. Č. buvo sudarytas piktavaliÅ¡kas susitarimas, kurio pagrindu sÅ«nus iÅ¡ nesamos prievolės sukÅ«rė reikalavimo teisę tėvui, kuria jis įgijo reikalavimÄ iÅ¡ viso už 5 000 000 Lt. M. Č. visais atvejais santykiuose su UAB „Imber“ atstovavo tėvÄ . Visi UAB „MDJ“ ieÅ¡kiniai prieÅ¡ UAB „Imber“ buvo paduoti ne tėvo, o sÅ«naus.

SÅ«nus faktiÅ¡kai panaudojo tėvÄ reikalavimo perleidimo sutartyje, kai faktiÅ¡kai neveiksniam tėvui galimai buvo duota pasiraÅ¡yti reikalavimo perleidimo sutartis. SÅ«nus už tėvÄ surašė ir raginimus. Taigi vekseliai, sudaryti M. Č. kaip UAB „Imber“ atstovo su savo tėvu, yra ydingi dėl akivaizdaus interesų konflikto. Be to, vekseliai prieÅ¡tarauja atsakovės interesams, nes M. Č. pasirašė skolos dokumentÄ , kurio nepatvirtina jokie kiti įrodymai ar sandoriai. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Dėl bylos nagrinėjimo ribų 15. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ , neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

16. Apeliacijos dalykÄ sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmesti UAB „MDJ“ ieÅ¡kinio reikalavimai ir tenkinti UAB „Imber“ prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas byloje nėra. Dėl paprastojo vekselio galios 17. CK 1.105 straipsnyje įtvirtinta, kad vekselis, kaip vertybinis popierius, – tai dokumentas, kuriuo jį iÅ¡raÅ¡antis asmuo be iÅ¡lygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrÄ pinigų sumÄ vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui.

18. Ä®PVÄ® 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vekselis – vertybinis popierius, kuris iÅ¡raÅ¡omas Å¡io įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį iÅ¡rašęs asmuo be sÄ lygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrÄ pinigų sumÄ vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam. Vekselis gali bÅ«ti įsakomasis arba paprastasis. Minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad paprastasis vekselis – tai vekselis, kurio davėjas be sÄ lygų įsipareigoja vekselio turėtojui sumokėti vekselyje įraÅ¡ytÄ sumÄ . Taigi paprastojo vekselio iÅ¡raÅ¡ymas yra abstraktus vienaÅ¡alis sandoris, įtvirtinantis besÄ lygiÅ¡kÄ vekselio davėjo mokėjimo pareigÄ , kuri yra vekselio turėtojo reikalavimo teisės atsiradimo teisinis pagrindas.

19. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad vekselio teisinės savybės lemia universalų Å¡io vertybinio popieriaus naudojimÄ civilinėje apyvartoje: jis gali bÅ«ti iÅ¡duodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti), piniginei skolai padengti (grÄ Å¾inti, apmokėti), taip pat prievolės pagal tÄ Å¡alių teisinį santykį (tam tikrÄ sandorį), dėl kurio vekselis buvo iÅ¡raÅ¡ytas, įvykdymui užtikrinti, suteikiant kreditoriui papildomÄ garantijÄ dėl to, kad skola jam bus grÄ Å¾inta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014; 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-219/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433-378/2015).

20. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikÄ dėl vekselio, kaip abstraktaus vienaÅ¡alio sandorio, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiÅ¡ka abstrakti prievolė, iÅ¡ esmės teisiÅ¡kai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Skolininkas (vekselio davėjas), iÅ¡duodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiÅ¡kai kitÄ , negu jo įsipareigojimas pagal tÄ teisinį santykį (tam tikrÄ sandorį), dėl kurio iÅ¡duodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį.

Vekselio abstraktumas pasireiÅ¡kia vekselio gavėjui pareiÅ¡kus reikalavimÄ jį apmokėti – Å¡is reikalavimas vykdomas neįrodinėjant ir nevertinant vekseliu įtvirtintos prievolės pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014; 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2014).

21. Tačiau kartu kasacinio teismo pažymima, kad vekselio abstraktumas nėra absoliutus. Vekselio abstraktumo savybė nereiÅ¡kia, kad jis gali patekti į apyvartÄ visiÅ¡kai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo iÅ¡davimo pagrindo negaliojimÄ , arba kai tas pagrindas iÅ¡nyksta dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, pagal vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, t. y. tiesioginių santykių, iÅ¡ kurių kilusiu pagrindu vekselis buvo iÅ¡raÅ¡ytas, dalyvių susitarimÄ dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo).

Skolininkas pagal vekselį, ginčydamas kreditoriaus reikalavimo teisę, gali reikÅ¡ti prieÅ¡taravimus, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trÅ«kumais (jo rekvizitais) arba su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesÄ Å¾iningumo, įgyjant vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/201; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-507-684/2018).

22. Reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiÅ¡kimo ir patenkinimo tvarka reglamentuojama Ä®PVÄ®. Remiantis jo nuostatomis, vekselio turėtojas, norėdamas įgyvendinti savo teisę pradėti priverstinį vykdymo procesÄ pagal jam iÅ¡duotus vekselius, turi pateikti vekselį apmokėti (Ä®PVÄ® 40 straipsnio 1 dalis) ir praneÅ¡ti apie jo neapmokėjimÄ (Ä®PVÄ® 47 straipsnis). PraneÅ¡us visiems pagal vekselį įsipareigojusiems asmenims, kad vekselis neakceptuotas arba neapmokėtas, vekselio turėtojo reikalavimai patenkinami ne ginčo tvarka (Ä®PVÄ® 81 straipsnio 1 dalis). Pagal Ä®PVÄ® 72 straipsnio 2 dalį, kai vekselyje buvo sÄ lyga „neprotestuotinas“, vekselio turėtojas turi teisę pareikÅ¡ti reikalavimus indosantams ir davėjui per vienerius metus nuo mokėjimo termino dienos.

23. Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovė nepateikė įrodymų, jog buvo laikytasi Ä®PVÄ® nustatytos vekselių pateikimo apmokėti tvarkos. Nors ieÅ¡kovė teigia, kad Z. Č. 2013 m. liepos 15 d. kreipėsi į atsakovę dėl skolos pagal vekselius apmokėjimo ir atsakovė su juo neatsiskaitė, tačiau vekselių originalų, kurių mokėjimo data bÅ«tų 2013 m. liepos 15 d., ieÅ¡kovė teismui nepateikė. Be to, ieÅ¡kovė nepateikė įrodymų apie praneÅ¡imų apie vekselių neapmokėjimÄ iÅ¡siuntimÄ (Ä®PVÄ® 47 straipsnis), taip pat pati pripažįsta, kad nustatytais terminais nesikreipė į notarÄ dėl vykdomojo įraÅ¡o iÅ¡davimo, taigi darytina iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovė nesilaikė Ä®PVÄ® nustatytos tvarkos, suteikiančios teisę gauti prievolės įvykdymÄ supaprastinta tvarka.

Tačiau, nors Ä®PVÄ® nustatytų atskirų terminų, per kuriuos turi bÅ«ti atliktos tam tikros procedÅ«ros, nesilaikymas vekselio turėtojui užkerta keliÄ pasinaudoti Ä®PVÄ® įtvirtinta skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo ne teismo tvarka procedÅ«ra, bet nepanaikina prievolės, su kuria buvo susijęs konkretus vekselis.

24. Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad pasibaigus įstatyme nustatytiems terminams pateikti apmokėti neprotestuotinÄ paprastÄ jį vekselį, jis praranda vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statusÄ ir dėl jo nebetaikytinos Ä®PVÄ® nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, patenkinimo tvarkos bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2013, 2017 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-695/2017, 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-378/2018).

Tačiau pripažinimas, jog atitinkamas dokumentas, įvardijamas kaip paprastasis vekselis, neturi paprastojo vekselio galios, savaime nereiÅ¡kia, kad yra negaliojantis ar iÅ¡nykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo iÅ¡duotas nurodytas dokumentas. Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo iÅ¡duotas nurodytas dokumentas, tai, esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentÄ gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo 25. Apeliantė teigia, kad ji kaip vekselio turėtoja, yra atleista nuo pareigos įrodinėti reikalavimo teisę ir faktÄ , todėl neprivalo įrodinėti pinigų perdavimo momento. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju ginčo vekseliai nebeturi vertybinio popieriaus galios. Tais atvejais, kai dokumentas, įvardytas kaip vekselis, pagal įstatymÄ neturi vekselio galios, tai aplinkybes, kokio sandorio pagrindu buvo iÅ¡duotas nurodytas dokumentas ir kad skolininkas yra skolingas kreditoriui, turi įrodyti taip teigiantis kreditorius (Å¡iuo atveju ieÅ¡kovė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015, 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43-916/2017).

26. Kai kreditorius (vekselio turėtojas) kreipiasi į teismÄ su ieÅ¡kiniu skolininkui (vekselio davėjui) dėl piniginės prievolės, nurodytos vertybinio popieriaus statusÄ praradusiame vekselyje, įvykdymo, skolininkas (vekselio davėjas), remdamasis teisinio santykio (tam tikro sandorio) ir vekselyje įtvirtintos prievolės teisiniu ryÅ¡iu, gali pateikti įrodymais pagrįstus materialiojo pobÅ«džio prieÅ¡taravimus, savo nesutikimo su ieÅ¡kiniu motyvus grįsdamas prievolės pasibaigimu ar kitomis jos nebuvimÄ patvirtinančiomis aplinkybėmis, arba prieÅ¡ieÅ¡kiniu pareikÅ¡ti savarankiÅ¡kÄ reikalavimÄ , ginčydamas tiek patį vekselį, tiek pirminį abstrakčios prievolės atsiradimo teisinį pagrindÄ (sandorį) bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais.

Tokiu atveju vekselis, kaip vienašalis sandoris, netenka jam būdingo abstraktumo ir tikrųjų ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimui, tokių sutartinių santykių aiškinimui bei įrodinėjimo taisyklėms taikomos bendrosios nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71-421/2019).

27. Nagrinėjamu atveju ieškovė nurodė, kad jos reikalavimas pagal vekselius dėl mokėjimo prievolės įvykdymo yra grindžiamas tarp šalių susiklosčiusiais paskolos teisiniais santykiais. Tuo tarpu atsakovė teigia, kad jokia paskola jai nebuvo suteikta.

28. Pagal CK 6.878 straipsnį, jeigu paskolos gavėjas iÅ¡duoda vekselį, pagal kurį įsipareigoja suėjus vekselyje nurodytam terminui sumokėti gautÄ paskolos sumÄ , tai CK Å¡eÅ¡tosios knygos XLIII skyriaus „Paskola“ normos Å¡alių santykiams taikomos tiek, kiek jos neprieÅ¡tarauja vekselius reglamentuojančiam įstatymui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vekselis, netekęs savo kaip vertybinio popieriaus galios, gali bÅ«ti panaudotas kaip raÅ¡ytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkantis dokumentas (paskolos raÅ¡telis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-716/2013, 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-378/2018). Dėl tokio dokumento įrodomosios galios turi bÅ«ti sprendžiama atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Tam, kad Å¡is dokumentas bÅ«tų pripažintas paskolos raÅ¡teliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. turi bÅ«ti vertinama:

1) ar toks dokumentas gali būti laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu;

2) ar Å¡io dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimÄ paskolos gavėjui. Jei paskolos sutarties dalyko perdavimo faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali bÅ«ti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiÅ¡kinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiÅ¡kinant raÅ¡ytinės sutarties arba raÅ¡ytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sÄ lygas, vertinant panaudotÄ terminologijÄ , gramatinės iÅ¡raiÅ¡kos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

29. Ä®statyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena Å¡alis (paskolos davėjas) perduoda kitos Å¡alies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibÅ«dintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grÄ Å¾inti paskolos davėjui tokiÄ pat pinigų sumÄ (paskolos sumÄ ) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palÅ«kanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).

Dėl to Å¡i sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti bÅ«tinas pinigų arba rūšies požymiais apibÅ«dinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Todėl nors viena Å¡alis iÅ¡reiÅ¡kia sutikimÄ kitai skolinti pinigus arba daiktÄ , o atitinkamai kita Å¡alis sutinka priimti pinigus arba daiktÄ ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grÄ Å¾inti pinigus ar daiktÄ , paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir iÅ¡plėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iÅ¡ paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialiojo Å¡ių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrÄ jÄ Ä¯rodinėjimo naÅ¡tos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytÄ pareigÄ Ä¯rodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis).

Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naÅ¡tos paskirstymo taisyklė iÅ¡ paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolÄ suteikė, o skolininkas – jog paskolÄ grÄ Å¾ino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018). Be to, nagrinėjant iÅ¡ paskolos santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y.

į faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikÅ¡mė, kol nėra įrodyta prieÅ¡ingai. Ä®statymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui Å¡iÄ prezumpcijÄ nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis).

31. Tiek raÅ¡ytinei paskolos sutarčiai, tiek ir raÅ¡ytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatÅ«s reikalavimai – jų turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimÄ . Paprastai Å¡iuose dokumentuose turėtų bÅ«ti atskirai, padarant atitinkamÄ Ä¯raÅ¡Ä , užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pvz., ,,pinigus gavau“, ,,Å¡i sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“ ir pan.), nes tai sudaro prielaidas sutarties Å¡alims iÅ¡vengti su tuo susijusių ginčų ateityje.

Taip pat kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bylose dėl paskolos grÄ Å¾inimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įraÅ¡ytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatymo. Å alių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi bÅ«ti aiÅ¡kinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įraÅ¡as apie pinigų ar daikto perdavimÄ . Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymÄ , jos dalyko perdavimÄ reikÅ¡mingas sutarties lingvistinis aiÅ¡kinimas, pavartota terminija, gramatinės iÅ¡raiÅ¡kos formos, taip pat reikÅ¡mingos sutarties sÄ lygos dėl skolos grÄ Å¾inimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grÄ Å¾inti pinigus ar daiktÄ , reikÅ¡mingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininkÄ , įraÅ¡ai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymÄ (grÄ Å¾inimas dalimis, palÅ«kanų mokėjimas, derybos dėl grÄ Å¾inimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo bÅ«dų, ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016).

32. Net jei paskolos dalyko perdavimo faktas aiÅ¡kiai žodžiais, tiesiogiai sutarties tekste ir nėra užfiksuotas, jis gali bÅ«ti nustatomas teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiÅ¡kinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiÅ¡kinant raÅ¡ytinės sutarties arba raÅ¡ytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sÄ lygas, vertinant juose pavartotus terminus, gramatinės iÅ¡raiÅ¡kos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016).

33. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad paskolos teisinius santykius reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į Å¡ių santykių specifikÄ , paplitimÄ , paskolos sutarties realinį pobÅ«dį, įtvirtinta speciali sutarties paprastos raÅ¡ytinės formos samprata, palyginus su bendrÄ ja, kuri nustatyta CK 1.73 straipsnio 2 dalyje, 6.192 straipsnio 2 dalyje, nurodant, kad raÅ¡ytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasiraÅ¡ytas paskolos raÅ¡telis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimÄ paskolos gavėjui.

Å i teisės norma skirta reguliuoti atvejams, kai Å¡alys nebuvo pasiraÅ¡iusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiÅ¡kais, raÅ¡tais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos raÅ¡ytinės formos sutarties bendrosios paprastos raÅ¡ytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir iÅ¡davęs paskolos raÅ¡telį arba kitokį skolos dokumentÄ , patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimÄ paskolos gavėjui. Tačiau tiek raÅ¡ytinei paskolos sutarčiai, tiek ir raÅ¡ytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatÅ«s turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktikÄ dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ , aiÅ¡kinimo ir taikymo, ne kartÄ yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiÅ¡kia, jog bet kokios informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiÅ¡kai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Ä®rodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Ä®vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikÅ¡mingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai Å¡alims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvienÄ Ä¯rodymÄ ir įrodymų visetÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimÄ padaryti neÅ¡aliÅ¡kas iÅ¡vadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

35. Apie įrodymų pakankamumÄ teismas sprendžia pagal įrodymų, kaip faktinių duomenų, ryšį su įrodinėjama aplinkybe (tiesioginiai ar netiesioginiai įrodymai) pagal informacijos tikslumÄ , detalumÄ ir kitas aplinkybes. Ar įrodymai, kaip informacija, yra tikslÅ«s ir detalÅ«s, sprendžiama pagal turinį. RaÅ¡ytinio įrodymo turinys gali bÅ«ti objektyviai nulemtas to, kuriam tikslui tam tikri dokumentai, kurie civiliniame procese naudojami kaip įrodymo priemonės, yra rengiami. Pavyzdžiui, atsiskaitymo ar mokėjimo priemonėse gali nebÅ«ti tikslios informacijos apie Å«kinę operacijÄ , kurios pagrindu atliekamas mokėjimas ir pan.

Ä®vertinant įrodymų patikimumÄ , į tokias aplinkybes atsižvelgiama. Antai kasacinėje byloje teismas yra pasisakęs, kad įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi didelę reikÅ¡mę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimÄ . Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikÅ¡mę iÅ¡vadÄ apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikÅ¡mės iÅ¡vados padaryti neleidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005).

Netiesioginiai įrodymai turi silpnesnę įrodomÄ jÄ vertę. Tai svarbu darant iÅ¡vadÄ , ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba jÄ paneigti. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės bÅ«klės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų Å¡altiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindÄ vertinti kitaip, turi bÅ«ti vertinama, kad ieÅ¡kinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017).

36. Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovė teigia, kad Z. Č. 2007–2011 m. suteikė atsakovei UAB „Imber“ paskolas, tačiau raÅ¡ytinių paskolos sutarčių neturi, taip pat nenurodo jokių konkrečių paskolos sutarčių sudarymo aplinkybių, t. y. kada, kokia suma, kokiomis sÄ lygomis buvo perduota atsakovei. Pažymėtina, kad aiÅ¡kus ir konkretus ieÅ¡kinio faktinio pagrindo suformulavimas yra susijęs su atsakovo teise žinoti ir suprasti konkrečių jam pareiÅ¡kiamų reikalavimų turinį bei galimybe tinkamai nuo tokių reikalavimų gintis.

Savo reikalavimÄ ieÅ¡kovė iÅ¡ esmės grindžia tik vekseliais (jų kopijomis), kurie neatskleidžia jokių konkrečių sandorių aplinkybių, t. y. jų turinys niekaip nepatvirtina paskolos teisinių santykių egzistavimo. Taigi jokių tiesioginių įrodymų apie atsakovei Z. Č. suteiktas paskolas nėra. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien tai, kad Z. Č. turėjo lėšų, nepatvirtina, kad tos lėšos buvo suteiktos UAB „Imber“ kaip paskolos.

37. IÅ¡ UAB „Imber“ deklaracijų (forma FR0711), pateiktų Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), (2 t., b. l. 33–39), matyti, kad atsakovė buvo deklaravusi tokias iÅ¡ Z. Č. gautas paskolas: 2007 m. – 974 870 Lt, grÄ Å¾inimo data 2010 m. balandžio 30 d.; 2008 m. – 786 000 Lt, grÄ Å¾inimo data 2011 m. vasario 28 d.; 2009 m. – 71 000 Lt, grÄ Å¾inimo data 2012 m. gegužės 31 d. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡ios deklaracijos negali įrodyti paskolų suteikimo realumo, nes juridiniai asmenys tokias užpildytas formas bei jų atitinkamus priedus VMI teikia mokestiniais tikslais, o ne paskolos suteikimo realumo faktui patvirtinti. Todėl vien tik VMI pateiktos formos FR0711 neįrodo, jog Z. Č. suteikė atsakovei paskolas. Be to, Å¡iose formose bendra deklaruota iÅ¡ Z. Č. gautų paskolų suma (1 831 870 Lt) neatitinka vekseliuose nurodomai sumai (3 milijonai litų) ir nurodomoms paskolų grÄ Å¾inimo datoms.

38. Vieninteliai duomenys apie Z. Č. atsakovei perduotus pinigus – UAB „Imber“ banko sÄ skaitos iÅ¡raÅ¡ai, iÅ¡ kurių matyti, kad laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 22 d. iki 2009 m. rugpjūčio 15 d. į UAB „Imber“ sÄ skaitÄ Z. Č. įnešė iÅ¡ viso 803 050 Lt (2 t., b. l. 18–32; 4 t., b. l. 46–50) sumÄ , iÅ¡ kurių 786 000 Lt įneÅ¡ti į atsakovės banko sÄ skaitÄ mokėjimo pavedimo paskirtyje nurodant paskirtį „paskola“. Tie patys banko sÄ skaitos iÅ¡raÅ¡ai patvirtina, kad minėtu laikotarpiu 70 000 Lt sumÄ UAB „Imber“ pervedė Z.

Č. kaip paskolos grÄ Å¾inimÄ . Tačiau vien mokėjimo pavedimo paskirties „paskola“ nurodymas negali bÅ«ti įrodymu, patvirtinančiu tarp Å¡alių susiklosčiusių paskolos teisinių santykių, tuo labiau, kad UAB „Imber“ 2011 m. balanse nurodoma, kad po vienerių metų mokėtinų sumų ir ilgalaikių įsipareigojimų suma yra nulis (3 t., b. l. 197). Esant tokiems UAB „Imber“ finansinės atskaitomybės duomenims, ieÅ¡kovei nenurodžius konkrečių paskolos suteikimo aplinkybių, ieÅ¡kovei neturint vekselių originalų, Z.

Č. įneÅ¡tų sumų dydžiui neatitinkant ieÅ¡kovės pateiktose vekselių kopijose nurodomų sumų dydžiui, spręstina, kad ieÅ¡kovė neįrodė nei 3 000 000 Lt, nei 5 000 000 Lt paskolos perdavimo UAB „Imber“ fakto. Be to, pirmosios instancijos teismas, vertindamas paskolų suteikimo atsakovei faktÄ kaip neįrodytÄ , pagrįstai konstatavo, jog skiriasi prie ieÅ¡kinio pridėtose vekselių kopijose ir ieÅ¡kovės bylos nagrinėjimo metu pateiktuose vekselių originaluose nurodytų sumų sumokėjimo datos.

39. Pagal CK 6.875 straipsnio 3 dalį, jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iÅ¡ tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, darytina iÅ¡vada, kad atsakovei nekyla pareiga ieÅ¡kinyje nurodomų sumų grÄ Å¾inti ieÅ¡kovei, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė UAB „MDJ“ ieÅ¡kinį atmesti kaip nepagrįstÄ . Dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais 40. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovei nuo ieÅ¡kinio reikalavimų pakanka gintis atsikirtimais, kad paskolos santykių tarp Z.

Č. ir UAB „Imber“ nebuvo ir pinigų sumos, nurodytos vekseliuose, atsakovei realiai neperduotos, nereiškiant reikalavimų dėl vekselių nuginčijimo. Tačiau atsakovė šiuo atveju pareiškė priešieškinį, kuriuo prašo ginčo vekselius pripažinti negaliojančiais ĮPVĮ 19 straipsnio ir CK 1.80 straipsnio 1 dalies, 1.81 straipsnio 1 dalies, 1.86 straipsnio 1 dalies, 1.91, 2.134, 2.135, 6.875 straipsnių pagrindais.

41. Kauno apygardos teismas ginčo vekselius pripažino tariamais sandoriais, tačiau pripažino juos negaliojančiais CK 1.80 straipsnio ir 6.875 straipsnio 3 dalies pagrindais.

42. Esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymÄ , t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formÄ , realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo, reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas. Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja.

43. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad esminis tariamojo sandorio požymis – Å¡alių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdÄ , kad Å¡alių sudaryta sutartis, kurios iÅ¡ tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017).

44. IeÅ¡kovei neįrodžius, kad pinigai UAB „Imber“ buvo perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis), o ne negaliojančia, todėl ginčo vekseliai, kurie, ieÅ¡kovės teigimu, iÅ¡raÅ¡yti paskoloms įforminti, pripažintini fiktyviais bei negaliojančiais CK 1.86 straipsnio 1 dalies, o ne CK 1.80 straipsnio pagrindu. Taigi darytina iÅ¡vada, kad pirmosios instancijos teismas pritaikė netinkamas CK nuostatas, tačiau klausimÄ dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais iÅ¡ esmės iÅ¡sprendė teisingai, t. y. pagrįstai kaip fiktyvius negaliojančiais pripažino 2011 m. rugpjūčio 22 d., 2011 m. rugpjūčio 25 d., 2011 m. rugpjūčio 29 d., 2011 m. rugpjūčio 31 d. ir 2011 m. rugsėjo 2 d.

UAB „Imber“ Z. Č. iÅ¡duotus vekselius. Dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia 45. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas atsakovės prieÅ¡ieÅ¡kinį, pripažino 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo teisių pagal vekselius perleidimo sutartį, sudarytÄ tarp Z. Č. ir UAB „MDJ“, negaliojančia CK 1.84 straipsnio 2 dalies pagrindu, konstatavęs, kad reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo metu Z. Č. buvo tokios bÅ«klės, kad negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti.

46. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad veiksnaus, tačiau negalinčio suprasti savo veiksmų reikÅ¡mės ar jų valdyti asmens sudarytas sandoris gali bÅ«ti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu CK 1.89 straipsnio 1 dalies, o ne CK 1.84 straipsnio 2 dalies pagrindu. Antra, 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį pasirašė ne pats Z. Č., o jo vardu – M. Č., todėl ta aplinkybė, kad Z. Č. reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti reikalavimo teisių perleidimo sutarties galiojimo klausimui nėra teisiÅ¡kai aktuali. Tačiau, įvertinusi bylos medžiagÄ , teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamu teisiniu pagrindu – pagal CK 1.84 straipsnio 2 dalį, tačiau iÅ¡ esmės pagrįstai pripažino negaliojančia ir 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį.

47. CK 1.80 straipsnyje reglamentuojami imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieÅ¡taraujančio sandorio negaliojimo klausimai. Imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieÅ¡taraujantis sandoris yra viena iÅ¡ negaliojančių sandorių rūšių. Jo ypatybė yra ta, kad Å¡is sandoris laikomas niekiniu, t. y. nesukuriančiu teisinių padarinių, įstatymo pagrindu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, aiÅ¡kindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sÄ lygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sÄ lygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieÅ¡kovo teigimu, prieÅ¡tarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintÄ imperatyvÄ ir kad Å¡io pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008).

48. Pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Å i įstatymo norma yra imperatyvi, todėl jos pažeidimas lemia sandorio negaliojimÄ (CK 1.80 straipsnis). Civilinėje teisėje galioja principas, kad niekas negali perduoti teisių daugiau, nei jų pats turi (lot. nemo dat quod non habet). Tais atvejais, kai sandorio negaliojimo pagrindas yra akivaizdus ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį niekiniu ir negaliojančiu. Teismas tokiu atveju niekinio sandorio faktÄ gali konstatuoti ir taikyti tokio sandorio pasekmes neatsižvelgdamas į tai, ar ieÅ¡kovas yra pareiÅ¡kęs reikalavimÄ dėl sandorio pripažinimo niekiniu, jeigu iÅ¡ bylos duomenų yra akivaizdus niekinio sandorio faktas, ir toks teismo veikimas nelaikomas bylos ribų peržengimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-486-611/2016).

49. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad Z. Č. paskolų atsakovei UAB „Imber“ nesuteikė, vekseliai surašyti fiktyviai ir todėl Z. Č. neturėjo teisės reikalauti vekseliuose nurodytų sumų, darytina išvada, kad neegzistavo objektas, kuris galėjo būti perleistas, t. y. reikalavimo perleidimo sutartimi perleistos neegzistuojančios turtinės teisės, kurių nuosavybės teise Z. Č. neturėjo. Turtinė teisė, įgyta pagal vertybinį popierių, kuris yra nuginčytas, negali būti perleista, nes vertybinio popieriaus patvirtinta teisė gali būti perleista kitam asmeniui tik tuo atveju, kai perleidžiamas pats vertybinis popierius (CK 1.101 straipsnio 3 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis yra negaliojantis sandoris CK 1.80 straipsnio, o ne CK 1.84 straipsnio 2 dalies pagrindu, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas. Niekinio, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio, reikalavimo teisių pagal vekselius perleidimo sandorio faktas yra akivaizdus ir šiam faktui patvirtinti rinkti papildomų įrodymų byloje nereikia. Šio sandorio pripažinimas niekiniu ir negaliojančiu teismo iniciatyva taip pat nelaikytinas bylos ribų peržengimu, nes pirmosios instancijos teismas 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį pripažino negaliojančia, tik kitu teisiniu pagrindu.

Nustačius, jog prieÅ¡ieÅ¡kiniu ginčijamas 2013 m. rugpjūčio 23 d. reikalavimo teisių pagal vekselius perleidimo sandoris yra niekinis ir negaliojantis (CK 1.80 straipsnis, 1.78 straipsnio 5 dalis), netenka teisinės prasmės tyrimas, ar yra pagrindas prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimus tenkinti bei ginčijamÄ sandorį pripažinti negaliojančiu dar ir kitais prieÅ¡ieÅ¡kinyje nurodytais sandorių negaliojimo pagrindais, numatytais CK 1.89, 1.81, 1.86, 1.91, 2.134 ir 2.135 straipsniuose. Be to, Å¡ie klausimai nepatenka ir į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, nes atsakovė apeliacinio skundo byloje neteikė (CPK 320 straipsnis).

50. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės pagrįstai nustatė, kad nors M. Č. ir buvo iÅ¡duotas įgaliojimas atstovauti tėvÄ Z. Č., tačiau iÅ¡ minėto įgaliojimo turinio (1 t., b. l. 60–61) matyti, kad pastarasis nesuteikė teisės M. Č. perleisti Z. Č. reikalavimo teises pagal vekselius ar paskolos sutartis, taigi, net jei Z. Č. ir bÅ«tų turėjęs reikalavimo teisę į skolos grÄ Å¾inimÄ , M. Č. tokios teisės nebÅ«tų galėjęs perleisti.

Be to, kadangi, pats neturėdamas turtinių teisių pagal nuginčytus vekselius, Z. Č. neturėjo teisės jų perleisti, tai jų negalėtų perleisti ir jo atstovas, nes atstovas negali atstovaujamojo vardu sudaryti tokio sandorio, kurio sudaryti teisės neturi pats atstovaujamasis (CK 2.134 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ir aplinkybę, jog asmuo (nagrinėjamu atveju – M. Č.) tuo pat metu negali būti abiejų sandorio šalių atstovu (nagrinėjamu atveju – ir reikalavimo teises pagal vekselius perleidusio asmens Z.

Č., ir tas teises įgijusio asmens – ieškovės UAB „MDJ“) (CK 2.135 straipsnio 2 dalis).

51. Kiti dėl ginčo esmės išdėstyti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės bylos išnagrinėjimo rezultatui, todėl atskirai dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų 52. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat kelia abejones dėl pirmosios instancijos teismo teisėjos nešališkumo, tačiau teisėjų kolegija ieškovės argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo laiko nepagrįstais.

53. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teisėjo asmeninis nešališkumas (subjektyvusis aspektas) yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Objektyvusis teisėjo nešališkumas yra bet kokių prielaidų, keliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018).

54. IeÅ¡kovės teigimu, pirmosios instancijos teismo teisėja galimai buvo Å¡aliÅ¡ka, nes replikavo dėl ieÅ¡kovės praÅ¡ymo pratęsti terminÄ susipažinti su dokumentais ir pareikÅ¡ti atsiliepimÄ Ä¯ atsakovės pateiktÄ praÅ¡ymÄ dėl nuostolių kompensavimo, apie tinkamos gynybos neturėjimÄ , neskyrė ieÅ¡kovei laiko susirasti advokatÄ ir neatidėjo bylos nagrinėjimo, teikė prioritetÄ atsakovės atstovui ir jo nuomonei, nepertraukė atsakovės atstovo, kuris kaltino ieÅ¡kovę dokumentų klastojimu.

55. Pažymėtina, kad bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieÅ¡kovė pasinaudojo savo teise reikÅ¡ti nuÅ¡alinimÄ bylÄ nagrinėjusiai teisėjai, tačiau Kauno apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartimi nuÅ¡alinimo pareiÅ¡kimo netenkino, nenustatęs tam įstatyme numatytų pagrindų.

56. IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad ieÅ¡kovė dar 2018 m. sausio 25 d. informavo pirmosios instancijos teismÄ apie teisinių paslaugų sutarties nutraukimÄ (4 t., b. l. 5), teismas 2018 m. kovo 14 d. pasiÅ«lė ieÅ¡kovei pasirÅ«pinti tinkamu atstovavimu (4 t., b. l. 32–33, 35), todėl tai, kad 2018 m. gegužės 11 d. teismo posėdžio metu ieÅ¡kovės pateikti praÅ¡ymai suteikti teisę byloje dalyvauti su advokatu bei atnaujinti terminÄ pateikti atsiliepimÄ Ä¯ teismo jau iÅ¡spręstÄ atsakovės praÅ¡ymÄ dėl galimų nuostolių užtikrinimo, nebuvo tenkinti, nesudaro pagrindo abejoti teisėjos neÅ¡aliÅ¡kumu.

57. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apeliantė nepaneigė preziumuojamo teismo (teisėjo) neÅ¡aliÅ¡kumo. IeÅ¡kovės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nelemia bylÄ nagrinėjančio teismo Å¡aliÅ¡kumo nei objektyviÄ ja, nei subjektyviÄ ja prasme. Vien tai, kad teismas priėmė vienai Å¡aliai (Å¡iuo atveju apeliantei) nepalankų procesinį sprendimÄ , nesant kitų konkrečių Å¡iai abejonei patvirtinti nurodytų aplinkybių, nesuponuoja iÅ¡vados dėl teisėjos Å¡aliÅ¡kumo ieÅ¡kovės atžvilgiu. Pažymėtina, kad procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas, nors jie ir nepalankÅ«s apeliantei, savaime negali bÅ«ti vertinami kaip teisėjo Å¡aliÅ¡kumo įrodymas.

58. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nors pirmosios instancijos teismas kitais motyvais bei vadovaudamasis kitomis teisės aktų nuostatomis pripažino reikalavimo perleidimo sutartį ir vekselius negaliojančiais, tačiau iÅ¡ esmės priėmė teisėtÄ bei pagrįstÄ sprendimÄ , kurį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

59. Kauno apygardos teismas 2018 m. liepos 2 d. nutartimi atidėjo apeliantei žyminio mokesčio už apeliacinį skundÄ dalies (8 953 Eur) sumokėjimÄ iki bylos iÅ¡nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Netenkinus apeliacinio skundo, yra pagrindas priteisti iÅ¡ apeliantės UAB „MDJ“ į valstybės biudžetÄ Å¾yminio mokesčio už paduotÄ apeliacinį skundÄ dalį, kurios sumokėjimas buvo atidėtas, t. y. 8 953 Eur. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovės uždarosios akcinės bendrovės „MDJ“ į valstybės biudžetÄ 8 953 Eur (aÅ¡tuonis tÅ«kstančius devynis Å¡imtus penkiasdeÅ¡imt tris eurus) žyminio mokesčio už paduotÄ apeliacinį skundÄ . Teisėjai ArtÅ«ras Driukas Romualda Janovičienė Vigintas ViÅ¡inskis