2020-10-21 Nr. AB-19789-3-63-3-01105-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-43-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01105-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-608-415/2020 pagal atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos skundą pareiškėjui R. S. dėl administracinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija, atsakovas) elektroninių ryšių priemonėmis 2018 m. birželio 21 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2018 m. gegužės 21 d. sprendimą ir atmesti R. S. skundą.

2. Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyrius 2018 m. gegužės 21 d. sprendimu tenkino pareiškėjo R. S. skundą ir įpareigojo atsakovą pakeisti R. S. priklausančio 0,5374 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimo būdą iš bendrojo naudojimo teritorijos į daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritoriją.

3. Atsakovas nurodė, kad ginčo žemės sklypas yra bendro naudojimo teritorija, todėl siekiama išsaugoti želdinius ir želdynus. Pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos 2004 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. 36 patvirtintą žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), detalųjį planą (toliau – ir Detalusis planas) ginčo žemės sklypas patenka į oro uosto apsaugos zoną. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 12 d. nutarimo Nr. 206 „Dėl Kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, sąrašo patvirtinimo ir medžių ir krūmų priskyrimo saugotiniems” 2 skyriaus 3 punktu, pagal kurį medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, jeigu jie auga oro uostų apsaugos zonoje. Atsakovas nurodė, kad ginčo žemės sklypas yra apaugęs saugotinais medžiais, kurių vietoje pareiškėjas siekia statyti daugiabutį namą.

4. Atsakovas teigė, kad pareiškėjui yra privalomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, nepaisant to, kad norminiu teisės aktu nustatyti apribojimai ir nėra nurodyti Nekilnojamojo turto registro pažymoje.

5. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas yra inicijavęs ginčo teritorijos detaliojo plano rengimą ir teigė neprieštaraujantis, kad būtų pabaigtos detaliojo plano procedūros ir atliktas viešas svarstymas, kurio metu suinteresuota visuomenė būtų informuota apie siekiamas vykdyti daugiabučių gyvenamųjų namų statybas.

6. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti ir priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

7. Pareiškėjas paaiškino, kad jam nuosavybės teise priklauso žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kurio detalusis planas buvo pradėtas rengti 2013 m., tačiau planavimo procedūros nebaigtos dėl atsakovo vilkinimo atlikti veiksmus (iki šiol net nėra patvirtinta detaliojo plano koncepcija). Pareiškėjas teigė, kad Palangos miesto bendrajame plane ginčo sklypas patenka į intensyvaus užstatymo mišrią gyvenamąją teritoriją, kurios paskirtis kita, galimi įvairūs naudojimo būdai, tačiau vyrauja daugiabučių gyvenamųjų namų teritorijos. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2018 m. vasario 6 d. kreipėsi į atsakovą dėl ginčo žemės sklypo naudojimo būdo pakeitimo, tačiau atsakovas 2018 m. kovo 16 d. raštu tai padaryti atsisakė.

8. Pareiškėjas akcentavo, kad ginčo žemės sklypas yra pakankamai didelis (daugiau kaip 50 arų ploto) ir statybos galės būti vykdomos laisvame nuo želdinių plote arba pašalinant minimalų jų kiekį. Jeigu pareiškėjas ketins ginčo sklype vykdyti statybas, jis visų pirma privalės kreiptis į atsakovą dėl projektavimo sąlygų gavimo ir parengti projektinius pasiūlymus, kuriuos privalės išviešinti, kaip tai numato Lietuvos Respublikos statybos įstatymas ir kiti teisės aktai. Pareiškėjas teigė šiuo metu neturintis ko viešai skelbti suinteresuotiems asmenims.

9. Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčas šiuo atveju kilo ne dėl žemės naudojimo specialiųjų sąlygų nustatymo, o dėl žemės sklypo naudojimo būdo pakeitimo. Atsakovas nenurodė nei vienos teisės aktų nuostatos, kuri ribotų pareiškėjo teisę pakeisti ginčo žemės sklypo naudojimo būdą.

II. 10. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. spalio 19 d. sprendimu atsakovo skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio ginčo žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – bendro naudojimo (miestų, miestelių ir kaimų ar savivaldybių bendro naudojimo) teritorijos, specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos: dujotiekių, elektros linijų ir ryšių linijos apsaugos zonos. Pareiškėjas 2018 m. vasario 6 d. prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas pakeisti ginčo žemės sklypo naudojimo būdą iš bendrojo naudojimo teritorijos į daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritoriją, tačiau atsakovas 2018 m. kovo 16 raštu Nr. (4.17)-D3-678 atsisakė tai padaryti ir rekomendavo pabaigti pradėtas žemės sklypo detaliojo planavimo procedūras.

12. Teismas nurodė, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 3 ir 4 dalimis, žemės sklypo pagrindinės naudojimo paskirties ir (ar) būdo (būdų) keitimas yra galimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu jis parengtas. Vienas esminių žemės naudojimo paskirties ir (ar) būdo (būdų) keitimo supaprastinta tvarka reikalavimų yra atitikimas teritorijos bendrajam planui.

13. Teismas įvertino Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317„Dėl Palangos miesto bendrojo plano patvirtinimo” ir 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T2-20 „Dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. T2-317 papildymo” patvirtintame Palangos miesto bendrajame plane (toliau – ir Bendrasis planas) ginčo žemės sklypui nustatytus reikalavimus, taip pat Bendrojo plano pagrindinio brėžinio reglamentų lentelę, pagal kurią ginčo žemės sklypas patenka į gyvenamąją teritoriją (joje gali būti gyvenamieji namai, mišrūs gyvenamieji ir smulkaus verslo, amatų, paslaugų objektai, bendrabučiai, viešbučiai, vaikų ir senelių globos namai, pensionatai, viešojo naudojimo želdynai, viešojo naudojimo socialinės paskirties ir kiti objektai, smulkaus verslo objektai, komunikaciniai koridoriai, komunalinio ūkio objektai, kiti objektai, nekeliantys neigiamų pasekmių gyvenamosios aplinkos kokybei) ir į intensyvaus užstatymo mišrią gyvenamąją teritoriją (mišri kurorto teritorija, kurioje dominuoja intensyvaus užstatymo gyvenamoji ir kurorto funkcijų veikla, kartu su reikalinga socialine, paslaugų ir kita infrastruktūra). Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas ginčo žemės sklypo naudojimo būdą siekė pakeisti į alternatyvų Bendrajame plane šiam žemės sklypui nustatytą naudojimo būdą, t. y. toks pareiškėjo prašymas atitinka Bendrojo plano sprendinius. Pareiškėjo pasirinktas ginčo žemės sklypo naudojimo būdo pakeitimas, nerengiant detalaus plano, iš esmės yra galimas. Dėl nurodytos priežasties teismas sprendė, kad pareiškėjas turėjo teisę pasinaudoti Žemės įstatymo 24 straipsnyje nustatyta supaprastinta žemės naudojimo būdo keitimo tvarka, o atsakovas privalėjo priimti sprendimą dėl ginčo žemės sklypo naudojimo būdo pakeitimo. Atsakovo pasiūlymą pabaigti detalaus planavimo procedūras, atmetant galimybę žemės sklypo naudojimo būdą pakeisti supaprastintu būdu, numatytu Žemės įstatymo 24 straipsnyje, teismas pripažino pertekliniu.

14. Teismas nurodė, kad net pakeitus ginčo žemės sklypo naudojimo būdą, pareiškėjas siekdamas iškirsti, persodinti ar kitaip pašalinti saugotinus medžius ir krūmus, privalės gauti savivaldybės leidimą saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo darbams. Todėl ginčo žemės sklypo naudojimo būdo pakeitimas neturi lemiamos reikšmės užtikrinant želdinių apsaugą.

15. Apibendrindamas teismas nurodė, kad pagal byloje esančius duomenis, iš esmės nėra jokių imperatyvių nuostatų, draudžiančių ginčo žemės sklypo naudojimo būdo pakeitimą iš bendrojo naudojimo į daugiabučių ir bendrabučių teritorijas. Todėl atsakovo atsisakymas tenkinti pareiškėjo prašymą dėl ginčo žemės sklypo naudojimo būdo pakeitimo nėra pagrįstas.

III. 16. Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašė panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. spalio 19 d. sprendimą, Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2018 m. gegužės 21 d. sprendimą ir atmesti pareiškėjo skundą.

17. Atsakovas apeliaciniame skunde pakartojo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, papildomai nurodydamas, kad nesutinka su teismo motyvu, jog ginčo žemės sklypo naudojimo būdo pakeitimas neturi lemiamos reikšmės užtikrinant želdinių apsaugą. Administracijos nuomone, būtent pakeitus žemės naudojimo būdą iš bendro naudojimo teritorijos į daugiabučių gyvenamųjų namų teritorijos būtų pradėti naikinti medžiai. Dėl to vietiniai gyventojai netektų galimybės naudotis bendro naudojimo teritorija, kurioje faktiškai yra pušimis apaugęs skveras. Prieš atkuriant nuosavybės teises pretendentas žinojo ir sutiko, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į žemę, kurios naudojimo būdas yra bendro naudojimo teritorijos. Įsigijęs tokį žemės sklypą pareiškėjas taip pat turėjo suprasti, kad įsigyja bendro naudojimo teritoriją – pušimis apaugusį skverą.

18. Pareiškėjas R. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

19. Pareiškėjas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindė jo atsiliepime į skundą išdėstytais motyvais, papildomai nurodydamas, kad apeliacinis skundas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 2 dalies 6 punkto reikalavimų, t. y. jame nėra apeliacijos teisinio pagrindo. Pareiškėjas mano, kad atsakovas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis ir praktiškai tik siekia užvilkinti pareiškėjo sklypo naudojimo būdo pakeitimo procedūrą.

IV. 20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. kovo 4 d. sprendimu (toliau – ir LVAT sprendimas) atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkino; panaikino Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. spalio 19 d. sprendimą ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2018 m. gegužės 21 d. sprendimą; R. S. skundą atmetė.

21. LVAT nustatė, kad:

21.1 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo paskirtis yra kita, naudojimo būdas – bendrojo naudojimo (miestų, miestelių ir kaimų ar savivaldybių bendrojo naudojimo) teritorijos. Toks naudojimo būdas nustatomas žemės sklypams, kurie skirti inter alia (be kita ko) urbanizuotų teritorijų viešosioms erdvėms (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3d-37/D1-40 patvirtinimo Žemės naudojimo būdų turinio aprašo (toliau – ir Žemės naudojimo būdų turinio aprašas) V skyriaus 24 p.).

21.2 Pareiškėjas siekia, kad Palangos miesto savivaldybės administracija pakeistų jam priklausančio 0,5374 ha ploto žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimo būdą iš bendrojo naudojimo teritorijos į daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritoriją. Toks naudojimo būdas reiškia, kad žemės sklypai priskiriami trijų ir daugiau butų (daugiabučiams) gyvenamosios paskirties pastatams ir įvairių socialinių grupių (bendrabučiai, vaikų namai, prieglaudos, globos namai, šeimos namai, vienuolynai) gyvenamiesiems pastatams su pagalbinio ūkio paskirties pastatais (Žemės naudojimo būdų turinio aprašo V skyriaus 17 p.).

21.3 Pagal Palangos miesto Bendrąjį planą pareiškėjo žemės sklypas patenka į intensyvaus užstatymo mišrią gyvenamąją teritoriją, vyraujantys teritorijos požymiai – mišrios kurorto teritorijos, kuriose dominuoja intensyvaus užstatymo gyvenamoji ir kurorto funkcijų veikla kartu su reikalinga socialine, paslaugų ir kita infrastruktūra. Galimos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirtys ir naudojimo būdai – kitos paskirties, būdai: gyvenamosios teritorijos, visuomeninės paskirties teritorijos, komercinės paskirties objektų teritorijos, inžinerinės infrastruktūros teritorijos, rekreacinės teritorijos, bendro naudojimo teritorijos.

22. LVAT pažymėjo, kad aukščiau nurodyti teritorijos naudojimo reglamentai negali būti pripažįstami taikytinais visiems ir/ar bet kuriems žemės sklypams, patenkantiems į teritoriją VM4, nes Bendrajame plane fiksuota jau esama žemės naudojimo paskirties ir būdų teisinė padėtis. Užstatymo reglamentai yra sudėtinė detaliojo planavimo sprendinių dalis, kuri turi sutapti su bendrojo plano sprendiniais (Bendrojo plano Pagrindinio brėžinio reglamentų lentelės dalis „Reglamentuojami dydžiai BP pažymėtoms teritorijos“). Bendrojo plano Pagrindinio brėžinio reglamentų lentelės dalyje „Nagrinėjamų rajonų urbanistinės struktūros optimizavimo priemonės ir svarbiausiųjų režimų indeksai“ nurodoma, jog teritorijos VM4 struktūros optimizavimo priemonė – modernizavimas. Esminė aplinkybė yra ir tai, kad teritorijoje VM4 žemės naudojimo būdas – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorija Bendrajame plane apskritai nenumatytas.

23. LVAT vertino, kad Bendrajame plane nėra nustatyti visi detaliesiems planams privalomi teritorijos naudojimo reglamento reikalavimai (tiek taikant teritorijų planavimo teisinį reguliavimą, galiojusį iki 2014 m. sausio 1 d. – Teritorijų planavimo įstatymo 23 str., tiek taikant teritorijų planavimo teisinį reguliavimą, galiojantį nuo 2014 m. sausio 1 d. – Teritorijų planavimo įstatymo 17 str. 6 d., 18 str.). Todėl teisėjų kolegija darė išvadą, kad Žemės įstatymo 24 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo, kad urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai detalieji planai neparengti, sprendimą pakeisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jei šis parengtas, priima savivaldybės administracijos direktorius, taikymui šio ginčo atveju nėra teisinių pagrindų. LVAT prie tokios išvados priėjo taikydama Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintą reguliavimą, pagal kurį detalieji planai nerengiami, jeigu vietovės lygmens bendruosiuose planuose nustatyti visi detaliesiems planams privalomi teritorijos naudojimo reglamento reikalavimai.

V. 24. Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme yra priimtas nagrinėti pareiškėjo R. S. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-608-415/2020. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu, pagal kurį procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

25. Pareiškėjas prašyme nurodo, kad:

25.1 LVAT Sprendimu ginčo santykiams nepagrįstai taikė Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas pažymi, kad Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnyje ir Žemės įstatymo 24 straipsnyje yra įtvirtinti du visiškai skirtingi ir savarankiški teisiniai institutai, kurie taikomi atskirai bei nėra priklausomi vienas nuo kito.

25.1.1 LVAT Sprendime pateiktas Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies aiškinimas yra ydingas ir neatitinka nuo 2014 m. sausio 1 d. galiojančios Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos, esmės ir principų. Įstatymų leidėjas siekė „sumažinti privalomai rengiamų teritorijų planavimo dokumentų skaičių“, „supaprastinti, paspartinti ir padaryti efektyvesniu teritorijų planavimo procesą“. Palikus galioti LVAT Sprendimą, atlikti šimtai, o gal net ir tūkstančiai sklypų žemės naudojimo būdų pakeitimų, vadovaujantis bendrojo plano sprendiniais, tampa neteisėtais, nes tokie pakeitimai, anot LVAT sprendimo, galimi tik esant vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentui.

25.1.2 Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje, Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 3 ir 4 dalyse yra įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriais atvejais yra galima keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą (būdus) nerengiant teritorijų planavimo dokumento. Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnis numato, atvejus, kuriais gali būti (tačiau neprivalo) rengiami detalieji planai, siekiant įgyvendinti detaliojo plano uždavinius ir konkretizuoti aukštesnės galios (savivaldybės lygmens bendrojo plano ar vietovės lygmens bendrojo plano) teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, nustatyti teritorijos naudojimo reglamentus.

25.1.3 Pagal neteisingą LVAT aiškinimą, asmenys pasinaudoti Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje, o taip pat Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte ar Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 3 ir 4 dalyse, suteikiamomis teisėmis galėtų tik tokiu atveju, jeigu būtų parengti vietovės lygmens bendrieji planai, kurių mastelis M 1:2000. Tačiau nei Teritorijų planavimo įstatymo priėmimo metu, nei šiuo metu, pareiškėjo žiniomis, tokio vietovės lygmens bendrojo plano nėra parengta. Todėl, vadovaujantis LVAT išaiškinimu, pateiktu Sprendime, tai iš esmės daro minėtas teisės normas „negyvas“, netaikytinas ir nenaudotinas ne tik analizuotai teritorijai, bet ir daugeliui kitų teritorijų.

25.1.4 Palangos miesto savivaldybės Bendrajame plane yra numatytos esamos ir galimos žemės naudojimo paskirtys, bei žemės naudojimo būdai. Pareiškėjo Žemės sklypas patenka į Bendrojo plano pagrindiniame brėžinyje VM4 žymimą teritoriją. Keičiant žemės naudojimo būdą pagal Bendrojo plano sprendinius, nėra įgyvendinami jokie detaliojo plano uždaviniai, nustatomi nauji, ar keičiami esami kokie nors teritorijos naudojimo reglamentai, dėl ko atsirastų pareiga pareiškėjui vykdyti detaliojo planavimo procedūras pagal Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalį. Minėtoje Bendrojo plano teritorijoje (VM4) yra numatytos galimos (alternatyvios) pagrindinės žemės naudojimo paskirtys ir žemės naudojimo būdai.

25.1.5 Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies sąlyga, susijusi su detaliojo plano rengimu, siekiant pakeisti teritorijos naudojimo reglamentą, gali būti taikoma tik vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentų konkretizavimui ir negali būti taikoma savivaldybės lygmens bendriesiems planams. Kadangi pareiškėjas prašo pakeisti tik Žemės sklypo žemės naudojimo paskirtį, o tai savaime nelemia teritorijos vystymo urbanizuotoje ar urbanizuojamoje teritorijoje ir nekeičia teritorijos naudojimo reglamentų, todėl pareiškėjui ir nebūtina rengti detaliojo plano. Pareiškėjas be žemės naudojimo būdo keitimo, kitų prašymų nekelia.

25.2 LVAT, aiškindamas Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies turinį, pažeidė viešosios teisės normų turinio aiškinimo taisykles ir dėl to neteisingai sprendė, kad šioje teisės normoje yra nustatytas imperatyvus reikalavimas dėl detaliųjų planų rengimo.

25.2.1 Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nėra nustatytas imperatyvus reikalavimas, jog detalieji planai privalomai turi būti rengiami, esant šioje dalyje nustatytoms sąlygoms. Priešingai, šio straipsnio 1 dalyje yra numatytas dispozityvus reguliavimas, jog detalieji planai gali būti rengiami (tačiau neprivalo), esant šio straipsnio dalyje nustatytoms sąlygoms. LVAT Sprendimu aiškindamas analizuojamą normą, nesivadovavo vienu pamatinių viešosios teisės principu – „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“.

25.2.2 Detalieji planai Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais yra rengiami, jeigu siekiama detaliojo plano uždavinių, numatytų Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 6 dalyje ir/arba siekiama nustatyti naujus teritorijos naudojimo reglamentus pagal Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnį. Kitais, atvejais, įskaitant ir šioje byloje nagrinėjamą atvejį, kai prašoma pakeisti Žemės sklypo naudojimo būdą į kitą, kuris yra numatytas (leidžiamas) Bendrajame plane, jokie detaliojo planavimo uždaviniai nėra įgyvenimai, teritorijai nėra nustatomi nauji teritorijos naudojimo reglamentai ar detalizuojami esami.

25.2.3 Pareiškėjas siekia pasinaudoti Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje suteikiama teise pakeisti žemės naudojimo būdą pagal Bendrąjį planą, nerengiant teritorijų planavimo dokumento, todėl LVAT Sprendime pateikiamas teisės normų aiškinimas paneigė Teritorijų planavimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą imperatyvą, kad tais atvejais, kai pagal įstatymą teritorijų planavimas nereikalingas, draudžiama reikalauti rengti teritorijų planavimo dokumentą.

25.3 LVAT netinkamai taikė ir aiškino Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 2 punktą, Sprendime konstatuodamas, kad Bendrajame plane nėra įtvirtinti visi detaliesiems planams privalomi teritorijos naudojimo reglamento reikalavimai, kadangi minėto straipsnio 4 dalies 2 punktas taikomas tik vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentams, o Palangos miesto savivaldybės Bendrasis planas yra savivaldybės lygmens teritorijų planavimo dokumentas, todėl nepriskirtinas vietovės lygmens kompleksiniam teritorijų planavimo dokumentui.

25.3.1 Pagal aptartą Žemės įstatyme įtvirtintą teisinį reglamentavimą, tam, kad pareiškėjo prašymu Administracijos direktoriui kiltų pareiga pakeisti žemės sklypų naudojimo paskirtį ir būdą be detaliojo plano, turi egzistuoti tokios trys sąlygos: 1) žemės sklypai turi būti urbanizuotoje ar urbanizuojamoje teritorijoje; 2) šioje teritorijoje neturi būti galiojančio detaliojo plano; 3) numatomas žemės naudojimo paskirties ir (ar) būdo keitimas turi atitikti savivaldybės lygmens bendrojo plano ir vietovės lygmens bendrojo plano (jei parengtas) sprendinius.

25.3.2 Pareiškėjo Žemės sklypas patenka į Bendrojo plano Pagrindinio brėžinio VM4 teritoriją, kuri yra urbanizuotoje teritorijoje, todėl yra tenkinama pirmoji sąlyga. Pareiškėjo Žemės sklypui nėra taikomi jokie galiojančių detaliųjų planų sprendiniai, todėl yra tenkinama antroji sąlyga. Bendrojo plano Pagrindinio brėžinio reglamentų lentelėje VM4 teritorijai, į kurią patenka Žemės sklypas, yra numatytas galimų žemės naudojimo paskirčių ir (ar) būdų sąrašas. Pareiškėjo prašyme nurodytas žemės naudojimo būdo keitimas į daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijas atitinka Bendrojo plano sprendinius, todėl yra galimas ir leistinas.

25.4 LVAT spręsdamas, kad Bendrojo plano brėžinyje žymimoje teritorijoje VM4 žemės naudojimo būdas – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorija apskritai nenumatytas, padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, aiškiai netinkamai taikydamas ir aiškindamas teisės aktus bei neatsižvelgdamas į teisės aktais pasikeitusias sąvokas.

25.4.1 Dabartinė Bendrojo plano redakcija buvo patvirtinta Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317. Bendrojo plano tvirtinimo metu galiojęs Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės naudojimo būdų turinys, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašas ir jų turinys , numatė, kad kitos paskirties žemės naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, o žemės naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos arba daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statybos.

25.4.2 Bendrojo plano Pagrindiniame brėžinyje yra nurodytas naudojimo būdas – „Gyvenamosios teritorijos“. Bendrojo plano Pagrindiniame brėžinyje nurodomos gyvenamosios teritorijos skirstomos inter alia į gyvenamieji namai. Taigi, Bendrojo plano Pagrindiniame brėžinyje pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis buvo nustatyti atsižvelgiant į tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą. Pagal tuo metu galiojusio statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 5.13 punktą gyvenamasis pastatas (namas) – pastatas, kurio visas naudingasis plotas, didžioji jo dalis ar bent pusė naudingojo ploto yra gyvenamosios patalpos.

25.4.3 Pasikeitus teisiniam reguliavimui, Žemės naudojimo būdų ir žemės naudojimo pobūdžių, įrašytų nekilnojamojo turto kadastre, keitimo aprašu žemės naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos ir žemės naudojimo pobūdžiai buvo sujungti, paliekant žemės naudojimo būdą – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos arba daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos. Todėl pareiškėjas, pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą prašydamas pakeisti Žemės sklypo žemės naudojimo būdą į daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijas, veikia teisėtai ir pagrįstai, kadangi žemės naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, kuris nurodomas Bendrojo plano Pagrindinio brėžinio reglamentų lentelėje, nebėra taikomas, o yra pakeistas į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos arba daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijas.

26. Aukščiau nurodyti teisės taikymo ir aiškinimo pažeidimai, pareiškėjo teigimu, lėmė ne tik Sprendimo neteisėtumą, tačiau ir formuoja neteisingą teismų praktiką Teritorijų planavimo įstatymo aiškinime, kuri prieštarauja minėto įstatymo koncepcijai ir įstatymo leidėjo tikslams.

VI. 27. Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašo pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

28. Atsakovas nurodo, kad šiuo atveju nesutampa LVAT ir pareiškėjo pozicijos dėl Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 dalies ir Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies 2 punkto taikymo, tačiau tai nėra pagrindas procesui atnaujinti. Atsakovo manymu, LVAT tinkamai ir sistemiškai taikė teisės aktus, priimtas LVAT Sprendimas yra teisingas.

29. Atsakovo manymu, pareiškėjo teiginiai esą, pritaikius Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 2 punktą, Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 dalies norma bus „negyva“ ir netaikoma, neatitinka tikrovės, nes klausimas buvo sprendžiamas vertinant tik Palangos miesto Bendrojo plano kvartalo VM4 sprendinių konkretumą (nekonkretumą). Visų savivaldybių bendrieji planai yra skirtingi, konkretumas yra skirtingas, masteliai skirtingi, patvirtinimo data irgi skiriasi (Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos skiriasi), todėl nėra pagrindo teigti, kad LVAT Sprendime pasisakius dėl Palangos miesto Bendrojo plano kvartalo VM4 sprendinių konkretumo ir Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 2 punkto taikymo, tai automatiškai turės būti taikoma ir kitų savivaldybių bendrųjų planų atžvilgiu. Kita vertus, šiuo atveju įvertinęs VM4 sprendinių kvartalo konkretumą, LVAT suformavo vienokį precedentą, tačiau vėliau LVAT, pateikdamas motyvus, turi teisę formuoti teismų praktiką kitokiais precedentais.

30. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 2 punktas yra taikomas tik dėl vietovės, o ne dėl savivaldybės lygmens bendrųjų planų, atsakovas pažymi, kad Palangos bendrasis planas buvo patvirtintas 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317, t. y. iki 2014 m. sausio 1 d., kai dar galiojo ankstesnė Teritorijų planavimo įstatymo redakcija. 2008 m. gruodžio 30 d. Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnyje ir 7 straipsnyje buvo nurodyta, kad bendrojo plano objektai yra savivaldybės teritorija arba jos dalys (miestai ir miesteliai), o vietovės buvo suprantamos tik kaip atskiri sklypai ar jų grupės (galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 4 str. 3 d. 4 p.), bet ne miestai ar jų dalys. Kadangi sąvokos skiriasi, LVAT pagrįstai vieno miesto – Palangos m. bendrąjį planą vertino kartu kaip vietovės ir savivaldybės bendrąjį planą, t. y. pasikeitus teisiniam reglamentavimui, vieno miesto bendrasis planas gali būti vertinamas tiek kaip vietovės (vieno miesto bendrasis planas), tiek kaip savivaldybės bendrasis planas. Šiuo atveju situacija yra unikali, kad savivaldybės ir vieno miesto teritorija sutampa, o sąvokos Teritorijų planavimo įstatymo yra pakeistos.

31. Be to, pareiškėjo cituojamo šiuo metu galiojančio Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis numato, kad Savivaldybės bendrojo plano mastelis yra 1:20 000–1:50 000, o vietovės lygmens bendrojo plano mastelis yra 1:2 000–1:10 000. Ginčo Bendrasis planas yra parengtas ne savivaldybės, bet vietovės bendrojo plano masteliu. Palangos miesto bendrojo plano mastelis (kaip nurodyta pagrindiniame brėžinyje) yra 1:10 000, t. y. LVAT Sprendime įvertintas vieno miesto bendrasis planas yra parengtas būtent vietovės lygmens bendrojo plano masteliu, o ne savivaldybės bendrojo plano masteliu, todėl pagrįstai iki 2014 m. sausio 1 d. patvirtintas vieno miesto bendrasis planas (rengtas būtent vietovės BP masteliu) gali būti prilygintas vietovės (miesto) bendrajam planui.

32. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad jis, vietoje bendruomenės naudojamų želdinių ir parkelio rengdamasis statyti daugiabučius namus, nevysto ginčo teritorijos, nors būtent žemės naudojimo būdo pakeitimas atveria galimybę vietoje želdinių ir želdynų statyti daugiabučius gyvenamuosius namus. Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą, siekia vienintelio tikslo, kad, nerengdamas detaliojo plano ir nevykdydamas viešinimo ir visuomenės informavimo procedūrų, vietoje želdinių ir želdynų priešais stovinčių namų langus galėtų statyti daugiabučius namus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VII. 33. Pareiškėjas R. S. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-608-415/2020 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

34. Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymo atnaujinti procesą argumentus, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.).

35. Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje, yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-16-520/2020).

36. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010), ir jo įtaką priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-6/2012, 2018 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-48-438/2018). Taigi, aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai patvirtina, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-27-520/2019; 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-15-492/2020).

37. Pareiškėjo įsitikinimu, bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 dalies ir Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies 2 punkto nuostatas. Pareiškėjas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad „Bendrajame plane nėra nustatyti visi detaliesiems planams privalomi teritorijos naudojimo reglamento reikalavimai <...> . Todėl Žemės įstatymo 24 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo, jog urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai detalieji planai neparengti, sprendimą pakeisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jei šis parengtas, priima savivaldybės administracijos direktorius, taikymui šio ginčo atveju nėra teisinių pagrindų.“ Taip pat pareiškėjas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentu, jog teritorijoje VM4 žemės naudojimo būdas – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorija Bendrajame plane apskritai nenumatytas.

38. Iš LVAT 2020 m. kovo 4 d. sprendimo motyvuojamos dalies matyti, kad minėtą išvadą apeliacinės instancijos teisėjų kolegija padarė, sistemiškai aiškindama Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatas. Įvertinusi tai, kad Palangos miesto Bendrajame plane nėra nustatyti visi detaliesiems planams privalomi teritorijos naudojimo reglamento reikalavimai (tiek taikant teritorijų planavimo teisinį reguliavimą, galiojusį iki 2014 m. sausio 1 d. – Teritorijų planavimo įstatymo 23 str., tiek taikant teritorijų planavimo teisinį reguliavimą, galiojantį nuo 2014 m. sausio 1 d. – Teritorijų planavimo įstatymo 17 str. 6 d., 18 str.), kad Bendrajame plane fiksuota jau esama žemės naudojimo paskirties ir būdų teisinė padėtis bei kad teritorijoje VM4 žemės naudojimo būdas – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorija Bendrajame plane apskritai nenumatytas.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendime apeliacinės instancijos teismas nustatė bei įvertino visas reikšmingas faktines aplinkybes ir pateikė išsamų, sisteminį konkrečiam kilusiam ginčui taikytinų teisės normų aiškinimą. Šiuo atveju vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-8/2012; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-69-602/2015; 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-48-442/2019). Esant tokiai situacijai, spręstina, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra išdėstyti aiškūs teismo pateikto materialiosios teisės normų aiškinimo klaidingumo įrodymai, o galimas alternatyvus teisės normos aiškinimas negali būti pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu.

40. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pareiškėjas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu, nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė materialiosios teisės pažeidimą, aiškindamas minėtas Žemės įstatymo ir Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas.

41. Vadovaujantis pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodytais teiginiais, iš esmės reikėtų iš naujo analizuoti bylos faktines aplinkybes ir revizuoti bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, tačiau ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus, todėl tokio pobūdžio argumentai negali būti pagrindas atnaujinti procesą.

42. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014; 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-4-415/2020).

43. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-608-415/2020 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

44. Pareiškėjo prašymo netenkinus, pareiškėjas neįgyja teisės į teismo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. S. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-608-415/2020 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-608-415/2020 pagal atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos skundą pareiškėjui R. S. dėl administracinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius