2025-09-03 Nr. AB-13561-3-61-3-02623-2025-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2489-520/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02623-2025-5

Procesinio sprendimo kategorija 10.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugsėjo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 15 d. sprendimo pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2025 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. 25S101867, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą nagrinėti ir įvertinti pareiškėjo pateiktą naują archyvinę medžiagą.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kaip asmuo, turintis teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, kartu pateikdamas aktualius įrodymus. Nors atsakovas konstatavo, kad pareiškėjo senelė bei proseneliai nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau atsakovas šio vertinimo nepagrindė nei teisiškai, nei faktiškai, kadangi nepagrįstai atmetė aktualius archyvinius dokumentus.

2.2. Dėl objektyvių priežasčių (archyvinių dokumentų gavimo iš užsienio, vertimų, notarinio tvirtinimo) pareiškėjas negalėjo pateikti visos aktualios medžiagos, dėl to jam nebuvo sudarytos realios sąlygos tinkamai įgyvendinti teisę į ginčo procedūrą. Atsakovas, net ir nustatęs formalius trūkumus, neleido jų pašalinti, nurodydamas, kad asmeniui reikia kreiptis su prašymu iš naujo. Tokia institucijos praktika prieštarauja gero administravimo, teisėtų lūkesčių principams, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

2.3. Atsakovas itin siaurai ir formaliai aiškino Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatas – duomenys apie pareiškėjo prosenelių gyvenimą, nuosavybę ir politines teises Lietuvoje (įrašai rinkėjų sąrašuose, archyvai apie gyvenamąją vietą, bažnytiniai metrikai, turtiniai dokumentai ir pan.) pagal įstatymą turi būti vertinami kaip galimi pilietybės įrodymai.

2.4. Sprendime remtasi ir 1919 metų Laikinuoju įstatymu apie Lietuvos pilietybę, 1920 metų Taikos sutarties su Rusija nuostatomis (6 str.) bei 1939 metų Vilniaus krašto tvarkymo įvedamuoju įstatymu. Tačiau atsakovas šiuos šaltinius vertino fragmentiškai ir neatsižvelgė į jų tarpusavio sąsajas bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje įtvirtintą pilietybės tęstinumo principą (kad okupacinės valdžios primesta pilietybė nelaikoma teisiniu pagrindu netekti Lietuvos pilietybės).

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

4.1. Priimant Sprendimą, buvo įvertinti ginčui aktualūs Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenys ir nustatyta, kad pareiškėjas negali gauti leidimo laikinai gyventi prašomu pagrindu. Pareiškėjas nepateikė tiesioginių dokumentų, patvirtinančių, kad jo proseneliai iki 1914 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus mieste ar jo srityje turėjo gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą arba darbą ir tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, o taip pat, jog 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus srityje turėjo gyvenamąją vietą. Sprendimas yra teisėtas, motyvuotas ir pagrįstas.

4.2. Atsakovas nereikalavo iš pareiškėjo konkrečių ar kitokių dokumentų, nei nustatyta teisės aktuose, o paprašė pateikti dokumentus, kurių pagrindu jam galėtų būti išduotas leidimas laikinai gyventi jo prašyme nurodomu pagrindu.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. liepos 15 d. sprendimu pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atmetė.

6. Teismas nustatė šias aplinkybes:

6.1. Pareiškėjas 2025 m. vasario 5 d. atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, jeigu turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę).

6.2. Atsakovas 2025 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 25S33328 neišdavė pareiškėjui teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio pažymėjimo, kadangi konstatavo, jog nėra dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjo senelė ir jos tėvai (pareiškėjo proseneliai) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiais. Kadangi šie asmenys negali būti laikomi asmenimis, turėjusiais Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., ir pareiškėjas negali būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniu pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 2 straipsnio 7 dalį, todėl pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

6.3. Sprendimu atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, konstatavus, kad pareiškėjas nepagrindė savo, kaip asmens, turinčio teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, statuso, kadangi buvo priimtas sprendimas neišduoti jo teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio pažymėjimo.

7. Teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, vadovavosi Įstatymo (35 str. 1 d. 14 p., 40 str. 1 d. 1 p.), Pilietybės įstatymo (2 str. 7 d., 9 str. 1 d., 38 str. 4–5 d.) nuostatomis, analizavo 1920 m. liepos 12 d. (ratifikuotos 1920 m. rugpjūčio 6 d.) Lietuvos taikos sutarties su Rusija, 1939 m. spalio 27 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo, 1940 m. gegužės 3 d. Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitimo nuostatas.

8. Teismas pažymėjo, kad, nors pareiškėjo pateikti archyviniai dokumentai, t. y. gimimo, santuokos, krikšto įrašai, žemės nuosavybės dokumentai, rinkėjų sąrašai ir 1942 metų gyventojų surašymo duomenys, patvirtina, jog pareiškėjo protėviai (senelė ir proseneliai) gyveno dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje iki 1940 m. birželio 15 d., tačiau jie savaime neįrodo, kad šie asmenys turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki minėtos datos, kaip tai apibrėžta Pilietybės įstatyme.

9. Teismas nurodė, kad atsakovas atliko pareiškėjo prosenelių pilietybės aplinkybių analizę,ir nenustatė, jog šie asmenys turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Priešingai, byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjo proseneliai buvo Lenkijos piliečiai. Tai patvirtina jų įrašymas į (duomenys neskelbtini) valsčiaus rinkėjų į Seimą sąrašus 1935 ir 1938 metais, taip pat jų nekilnojamojo turto turėjimo faktas Vilniaus krašte, kuris tuo metu buvo valdomas Lenkijos. Atsakovui nebuvo pateikta oficialių dokumentų ar archyvinių duomenų, kad minėti asmenys bet kuriuo metu iki pareiškėjo senelės gimimo ar jos nepilnametystės laikotarpiu turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Be to, nei nacionaliniuose archyvuose, nei kituose šaltiniuose atsakovui nepavyko rasti įrodymų, kad jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Dėl to teismas pareiškėjo poziciją, kad Sprendimas yra nepagrįstas, laikė deklaratyvia ir prieštaraujančia byloje esantiems įrodymams. Teismas sutiko su atsakovo išvada, jog byloje nėra pakankamų duomenų teigti, kad pareiškėjo senelė ar proseneliai turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Ši išvada, teismo vertinimu, atitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio reikalavimus bei grindžiama tuo, kad iš pateiktų dokumentų matyti tik gyvenimo faktas Lietuvos teritorijoje, tačiau trūksta įrodymų apie jų pilietinį statusą, t. y. nebuvo pateikta dokumentų (pvz., Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasų, pilietybę patvirtinančių įrašų ar kitų teisiškai reikšmingų įrodymų), kurie leistų neabejotinai nustatyti jų pilietybę.

10. Teismas pažymėjo, kad pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą, tam, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 metų faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi sąlygos: 1) šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais; 2) šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Tik abi nurodytas sąlygas atitinkantys asmenys ir jų vaikai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomi Lietuvos piliečiais. Teismas sprendė, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina, kad pareiškėjo proseneliai atitiko minėtus reikalavimus – byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jie 1920 metais minėtos taikos sutarties įsigaliojimo momentu buvo laikomi Lietuvos piliečiais. Be to, pareiškėjas nepateikė dokumentų, jog jo proseneliai iki 1914 m. rugpjūčio 1 d. turėjo gyvenamąją vietą bei nekilnojamojo turto ar darbo ryšį Vilniaus mieste ar apylinkėse, taip pat, kad jie ne mažiau kaip penkerius metus būtų gyvenę šioje teritorijoje nuo 1920 m. rugpjūčio 6 d. iki 1939 m. spalio 27 d.

11. Teismas sprendė, kad atsakovas pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu ėmėsi visų reikiamų priemonių užtikrinti asmens teisę į procedūrą, suteikiant tiek informaciją, tiek realias galimybes pateikti prašymą pagrindžiančius duomenis. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašymą išduoti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą atsakovui pateikė 2024 m. liepos 10 d. Atsakovas 2024 m. lapkričio 4 d. sustabdė pareiškėjo prašymo nagrinėjimą ir aiškiai suformulavo, kokius dokumentus reikia papildomai pateikti. Be to, siekdamas objektyviai įvertinti pareiškėjo poziciją, atsakovas pats kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, prašydamas pateikti papildomus duomenis apie pareiškėjo protėvių gyvenimą dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, jų pilietybę ir galimus ją pagrindžiančius dokumentus. Atsakymas iš archyvo buvo gautas 2024 m. lapkričio 25 d. Pareiškėjui taip pat buvo sudaryta galimybė pateikti papildomą medžiagą. Tik po šių veiksmų Migracijos departamentas 2025 m. vasario 2 d., įvertinęs tiek pareiškėjo pateiktus, tiek savarankiškai gautus duomenis, priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pažymėjimą, patvirtinantį teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, konstatavęs, kad nepateikta reikalavimus atitinkančių įrodymų apie pareiškėjo kilmę iš asmenų, turėjusių Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Tik po to atsakovas priėmė Sprendimą. Dėl to teismas sprendė, kad pareiškėjui buvo sudarytos realios sąlygos pasinaudoti savo teisėmis, nepažeidė gero administravimo ar teisėtų lūkesčių principų.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytas Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principas buvo tinkamai įvertintas Sprendime. Teismas pabrėžė, kad šis principas savaime nereiškia, jog pilietybė yra laikoma atkurtina be faktinio jos buvimo įrodymo. Minėto principo taikymas šiuo atveju negali būti išplėstas ar vertinamas atsietai nuo būtinybės pagrįsti pilietybės turėjimo faktą dokumentais (įrodymais). Kartu teismas pažymėjo, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatyme keliamus reikalavimus laikinai gyventi. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti Įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimui laikinai gyventi išduoti ir (ar) pakeisti.

13. Teismas, konstatavęs, kad Sprendimas yra pagrįstas, motyvuotas ir teisėtas, pareiškėjo skundą atmetė.

III. 14. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 15 d. sprendimą, panaikinti Sprendimą, priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

15. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Pareiškėjo prosenelis atitinka visas 1919 m. gegužės 16 d. priimtame laikinajame įstatyme įtvirtintas alternatyvias sąlygas Lietuvos Respublikos pilietybei pripažinti – jis nuo gimimo ir mažiausiai iki 1942 metų nuolat gyveno Lietuvos Respublikoje, turėjo Lietuvos Respublikoje darbą ir nekilnojamąjį turtą. Be to, „svetimšaliams“ buvo draudžiama pirkti ar kitokiu būdu įgyti nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje, o pareiškėjo proseneliai turėjo žemę. Tai patvirtina, kad prosenelis buvo pripažįstamas Lietuvos Respublikos piliečiu. Šią aplinkybę patvirtina ir 1920 m. liepos 12 d. pasirašytos ir 1920 m. rugpjūčio 6 d. ratifikuotos Lietuvos taikos sutarties su Rusija nuostatos (toliau – ir Taikos sutartis), taip pat ir 1939 m. spalio 27 d. priimtas Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamasis įstatymas. Šiuo atveju ne tik pareiškėjo prosenelis išsaugojo Lietuvos Respublikos pilietybę (nepaisant Lenkijos Respublikos įvykdytos Vilniaus krašto okupacijos), tačiau Lietuvos Respublikos pilietybę taip pat įgijo pareiškėjo prosenelio vaikai, įskaitant ir pareiškėjo senelę. Tokiu būdu pareiškėjo prosenelis ir senelė laikomi asmenimis, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Todėl jų palikuonis – pareiškėjas turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir (ar) įgyti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

15.2. Dokumentuose nėra nurodyta, kad jo prosenelis gyveno Lietuvos Respublikoje konkrečiai 1920 m. rugpjūčio 6 d., kai buvo ratifikuota Taikos sutartis, abejotina, ar toks dokumentas egzistuoja, kadangi šis dokumentas paprastai patvirtina asmens teisinį sąlytį su valstybe, kuris nevyksta kiekvieną dieną (ypač asmeniui gyvenant kaimo vietovėje). Dėl to nustatant, ar pareiškėjo prosenelis gyveno Lietuvos Respublikoje 1920 m. rugpjūčio 6 d., turi būti vertinama įrodymu visuma, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu bei logika. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjo prosenelis nuo (duomenys neskelbtini) ir mažiausiai iki 1942 metų nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y. ir 1920 m. rugpjūčio 6 d. Be to, mažai tikėtina, kad prosenelis būtų išvykęs ir laikinai gyventų užsienyje, kadangi tuo metu kaimo žmonės paprastai buvo sėslūs. Taip pat pareiškėjo prosenelis buvo žemdirbys ir turėjo žemės, o tai papildomai ribojo galimybes ir motyvaciją išvykti į užsienį.

15.3. Ginčui aktualus teisinis reguliavimas patvirtina, kad Lietuvos Respublikos pilietybei turėti pakako vien nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo prosenelio Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimas nebuvo įrodytas.

15.4. Nors teismas nurodė, kad pareiškėjo proseneliai buvo laikomi Lenkijos piliečiais, tačiau, vadovaujantis pilietybės tęstinumo doktrina, Lenkijos Respublikos okupacinės valdžios Vilniaus krašto gyventojams „primesta“ Lenkijos Respublikos pilietybė nesudarė teisėto pagrindo prieš tai turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei prarasti. Pirmosios instancijos teismo argumentacija šiuo aspektu suteikiant pirmenybę okupacinės valdžios nurodymams, o ne nacionalinei teisei bei istoriniam teisingumui, yra nekorektiška.

15.5. Taikos sutartyje yra įtvirtintos kelios alternatyvios sąlygos Lietuvos Respublikos pilietybei pripažinti. Jeigu asmuo neatitinka vienos alternatyvios sąlygos, tačiau atitinka kitą alternatyvią sąlygą, jis turi būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu. Todėl, jeigu teismas nusprendė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl atitikimo vienai sąlygai, tai nelemia, kad galima nesivadovauti įrodymais, kurie patvirtina pareiškėjo prosenelio atitiktį kitai sąlygai. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje 1920 m. rugpjūčio 6 d. Nustačius atitiktį šiai sąlygai, visi kiti dokumentai yra pertekliniai. Todėl teismas neturėjo pagrindo reikalauti, kad pareiškėjas papildomai įrodytų, jog jo proseneliai iki 1914 m. rugpjūčio 1 d. turėjo gyvenamąją vietą bei nekilnojamojo turto ar darbo ryšį Vilniaus mieste ar apylinkėse, taip pat, kad jie ne mažiau kaip penkerius metus būtų gyvenę šioje teritorijoje nuo 1920 m. rugpjūčio 6 d. iki 1939 m. spalio 27 d.

15.6. Dalis dokumentų, kurių reikalavo teismas, buvo pateikta byloje (įrodymai apie gyvenamąją vietą, nekilnojamąjį turtą, užimtumą). Tačiau, nei jeigu byloje nebūtų tiesioginių įrodymų apie prosenelio dirbtą darbą, mažai tikėtina, kad kaimo žmogus, neturėdamas darbo, galėjo išlaikyti save ir savo gausią šeimą. Pareiškėjas papildomai teikia Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2025 m. balandžio 23 d. pažymą, kuri patvirtina, kad ir pareiškėjo prosenelio tėvas gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pareiškėjo protėvių ilgalaikiai ir tamprūs santykiai su Lietuvos Respublika yra akivaizdūs. Teismas reikalavo tiesioginio pilietybės įrodymo (pvz., paso) ir tokiu būdu nukrypo nuo teisinio reguliavimo, kuris neįtvirtina leistinų pilietybės įrodymų išsamaus sąrašo – asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai.

15.7. Tiek atsakovas, tiek teismas šiuo atveju pažeidė pareiškėjo teisėtus ir pagrįstus lūkesčius. 2019 metais atsakovas jau buvo suteikęs pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pripažinęs pareiškėją asmeniu, turinčiu teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Todėl Sprendimas prieštarauja ankstesniam sprendimui. Be to, pareiškėjo tėvui buvo atkurta nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą, kuris priklausė jo proseneliui. Todėl Lietuvos Respublikos institucijos jau yra pripažinusios, kad pareiškėjo prosenelis buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjo teisės šiuo atveju privalėjo būti, tačiau nebuvo apgintos. Be to, pareiškėjas į atsakovą kreipėsi siekdamas pratęsti leidimo laikinai gyventi galiojimą. Leidimo laikinai gyventi pakeitimas suėjus terminui yra pratęsiamas, nors ir ne savaime, bet taikant tą pačią ar panašią procedūrą (ypač, kai užsieniečiai gauna leidimus gyventi kaip asmenys, turintys teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę). Leidimo pratęsimo paprastumas yra reikšminga aplinkybė, į kurią turi būti atsižvelgiama, sprendžiant klausimą dėl teisėtų lūkesčių. Nurodytos aplinkybės ir faktai sudarė pagrindą pareiškėjui tikėtis, kad jo giminystės santykiai nebus peržiūrimi. Todėl tiek atsakovas, tiek teismas savo sprendimais pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, kelia grėsmę teisinių santykių stabilumui ir teisinio reguliavo apibrėžtumui.

16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 15 d. sprendimą palikti galioti.

17. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (dėl pareiškėjo prosenelių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo iki 1940 m. birželio 15 d.) patvirtina Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. (duomenys neskelbtini).

17.2. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018 pateiktą išaiškinimą, pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina sąlygų, remiantis kuriomis asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 metų faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais. Šiuo atveju pateikti dokumentai tik patvirtina, kad pareiškėjo proseneliai buvo Lenkijos Respublikos piliečiais. Dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjo proseneliai bet kuriuo metu iki dukters gimimo bei šiai gimus, turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę nebuvo pateikti arba jų šiam faktui nustatyti nepakanka, o Migracijos departamentas tokių duomenų Lietuvos Respublikos archyvuose taip pat nerado.

17.3. Asmenys Lietuvos Respublikos piliečiais tiek dabar, tiek tarpukariu tapdavo ne automatiškai, bet po tam tikro sprendimo. Taip pat Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas nėra ir nebuvo automatinis.

17.4. Pareiškėjo argumentai, kad teismas reikalauja tiesioginio pilietybės įrodymo ir tokiu būdu nukrypsta nuo teisinio reguliavimo, yra nepagrįsti. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodyti dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę. To paties straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Iš pareiškėjo nebuvo reikalaujama dokumentų, nenurodytų teisės aktuose.

17.5. Argumentai, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai, yra nepagrįsti, juos paneigia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019 pateikti išaiškinimai.

17.6. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Bylos dalykas – atsakovo Migracijos departamento 2025 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 25S101867 atsisakyti išduoti pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui (duomenys neskelbtini) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumas ir teisėtumas.

19. Byloje nustatyta, kad Sprendimas priimtas konstatavus, jog pareiškėjas neatitinka sąlygų, nustatytų leidimui laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą pagrindą (leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka) išduoti. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas nepagrindė savo, kaip asmens, turinčio teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, statuso, nes pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų, o 2025 m. vasario 2 d. priimtas sprendimas Nr. 25S333 neišduoti pareiškėjui teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą, kadangi konstatuota, jog nėra dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose, patvirtinančių, kad pareiškėjo senelė Z. (Z.) N. (K.) ir jos tėvai (pareiškėjo proseneliai) V. N. (V. N.) ir J. B. (N.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiais.

20. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas prašė panaikinti Sprendimą ir įrodinėjo, kad jis yra asmuo, turintis teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su šia išvada nesutinka ir laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkintas. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl ginčo esmės ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos pilietybės principus, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką nustato ir kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius reglamentuoja Pilietybės įstatymas (Pilietybės įstatymo 1 str.).

22. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (10 d.); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka (17 d.); Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (7 d.).

23. Pilietybės įstatymo 9 straipsnis 1 dalis nustato, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.

24. Pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalį, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 str. 6 d.).

25. Pažymėtina kad pareiga pateikti dokumentus, patvirtinančius teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, tenka pareiškėjams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5144-442/2020; kt.).

26. Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020, 47 p.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018, 23 p.).

27. Tarpukario Lietuvoje pilietybės klausimai buvo reglamentuoti 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais, ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 36 p.).

28. Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure (pagal įstatymą): nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą; taip pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo galima įgyti ir natūralizacijos būdu. Šis įstatymas buvo keičiamas ir papildomas, tačiau nuostatos dėl to, kas sudaro Lietuvos piliečių korpusą, nebuvo iš esmės keičiamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 37 p.).

29. 1939 m. spalio 27 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta: „Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais“. 1939 m. lapkričio 24 d. Pasų įstatų pakeitime ir Vilniaus miesto ir apskrities viršininko 1939 m. gruodžio 1 d. patvirtintame Vilniaus miesto ir apskrities vidaus pasų davimo taisyklių projekte numatyta, kad pasai duodami tiems Vilniaus miesto ir jo srities gyventojams, kurie pateikia ir įrodo Lietuvos pilietybę numatytais dokumentais ir pateikia dokumentus, įrodančius nuolatinę gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d.

30. 1940 m. gegužės 3 d. priimtame Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo pakeitime nustatyta: „Taip pat Lietuvos piliečiais laikomi ir tie Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie ligi 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus mieste ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą arba darbą ir tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. gyveno toje srityje ne mažiau kaip penkerius metus, jei jie 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. toje srityje turėjo gyvenamąją vietą.“

31. Specialiuoju teisės aktu (Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamuoju įstatymu) buvo sureguliuoti tam tikroje teritorijoje, kuri pagal 1920 m. liepos 15 d. Lietuvos taikos sutartį su Sovietų Rusija priklausė Lietuvai, tačiau nuo 1920 metų faktiškai buvo valdoma kitos valstybės – Lenkijos, gyvenusių asmenų ir jų vaikų pilietybės klausimai, aiškiai apibrėžiant, kurie iš šių asmenų ir jų vaikų laikytini Lietuvos piliečiais, o kurie – ne.

32. Teisės doktrinoje yra pasisakyta dėl Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo taikymo po Vilniaus krašto (jo dalies) grąžinimo Lietuvai 1939 m. spalio 10 d. Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartimi bei jos 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą tam, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 metų faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos: pirma, šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, antra, šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Tai reiškia, kad tik abi pirmiau nurodytas sąlygas atitinkantys asmenys ir jų vaikai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomi Lietuvos piliečiais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018).

33. 1920 m. liepos 12 d. (ratifikuotos 1920 m. rugpjūčio 6 d.) Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI straipsnio 1 dalis nustatė, kad asmenys, kurie šios sutarties ratifikavimo dieną gyvena Lietuvos teritorijos sienose ir kurie patys arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoj arba buvo įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoj, taip pat asmenys, kurie prieš 1914 metus išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinę dešimtį metų, turėdami nuolatinį darbą, išėmus buvusius civilinius bei kariuomenės tarnautojus, kilimo ne iš Lietuvos, su jų šeimynomis – tuo pačiu pripažįstami Lietuvos valstybės piliečiais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „Tos pačios kategorijos asmens, kurie šią sutartį ratifikuojant gyvena trečios valstybės teritorijoje, bet nėra tenai natūralizavęsi, lygiu būdu pripažįstami Lietuvos piliečiais, o 4 d. „tokiu pat būdu asmens, kurie gyvena Rusijos teritorijoje ir kuriems yra pritaikomos šio straipsnio pirmos dalies sąlygos, tuo pat taiko tarpu ir tomis pačiomis sąlygomis gali optuoti Lietuvos pilietybę“.

34. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas vadovavosi aptartais teisės aktais, įvertino pareiškėjo pateiktus archyvinius dokumentus ir sprendė, kad tai, jog pareiškėjo protėviai (senelė ir proseneliai) gyveno dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje iki 1940 m. birželio 15 d., savaime neįrodo, kad šie asmenys turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki minėtos datos, kaip tai apibrėžta Pilietybės įstatyme. Atsakovas iš dokumentų, kurie patvirtina, kad V. N. bei J. B. (N.) buvo įrašyti į (duomenys neskelbtini) valsčiaus rinkėjų į Lenkijos Seimą sąrašus 1935 metais ir 1938 metais, turėtą nekilnojamąjį turtą Vilniaus krašte, kuris tuo metu buvo valdomas Lenkijos, sprendė, kad šie asmenys buvo laikomi Lenkijos piliečiais.

35. Pareiškėjas prosenelio ir senelės turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. iš esmės įrodinėja tuo, kad jo prosenelis gimė (duomenys neskelbtini) ir gyveno (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) kaime, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, t. y. teritorijoje, kuri pagal Taikos sutartį priklausė Lietuvai, tačiau nuo 1920 metų faktiškai buvo valdoma kitos valstybės – Lenkijos, o pagal 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartį bei jos 1939 m. spalio 27 d. papildomą protokolą buvo grąžinta Lietuvai. Taip pat pareiškėjas įrodinėja, kad jo prosenelis gyveno, dirbo ir turėjo nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikos teritorijoje iki 1914 metų (laikotarpis buvo ne trupesnis nei 10 metų), prosenelis ir jo tėvai ir seneliai „iš seno“ gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje, prosenelis Taikos sutarties ratifikavimo dieną (1920 m. rugpjūčio 6 d.) buvo laikomas Lietuvos piliečiu; prosenelis nuo (duomenys neskelbtini) ir iki 1942 metų nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje (tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. toje vietoje turėjo gyvenamąją vietą), tačiau tokie konkretūs ir neginčytini įrodymai nei atsakovui, nei pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti. Pareiškėjas atsakovui ir pirmosios instancijos teismui pateikė tik archyvinius dokumentus, kuriuose nurodyta, kad jo prosenelis turi nekilnojamąjį turtą 1923 metais (ir 1939 metais), kad jis gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), 1942 m. (duomenys neskelbtini) gyventojų surašymo žiniose įrašytas į gyventojo (pareiškėjo prosenelio) buto-ūkio lapą, ir kuriuose nėra nurodyta jokių konkrečių duomenų apie prosenelio gyvenimą, konkretų darbą bei turėtą nekilnojamąjį turtą nei iki 1914 metų, nei iki 1920 m. rugpjūčio 6 d. Pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, kad prosenelio tėvai ir seneliai „iš seno“ gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje.

36. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomus įrodymus, kuriuos jau įvertino tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasi aptartomis teisės aktų nuostatomis ir jas aiškinančia teismų praktika, neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo pozicija, kad jis įrodė, jog jo prosenelis ir senelė iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo nurodomuose dokumentuose (iš jų ir apeliacinės instancijos teismui pateiktuose papildomuose dokumentuose) nėra jokių įrodymų apie minėtų asmenų pilietinį statusą – t. y. nebuvo pateikta dokumentų (pvz., Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasų, pilietybę patvirtinančių įrašų ar kitų teisiškai reikšmingų įrodymų), kurie leistų neabejotinai nustatyti jų turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę.

37. Pareiškėjas akcentuoja aplinkybę, kad pareiškėjo tėvui Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. gegužės 20 d. sprendimu ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimu buvo atkurta nuosavybės teisė į jo (pareiškėjo) prosenelio nuosavybės teise valdytą žemę, tačiau šiuo atveju nagrinėjamas klausimas, susijęs su Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimu pareiškėjui, ir pareiškėjas atsakovui turėjo pateikti dokumentus, kurie tiesiogiai patvirtintų, kad jo prosenelis ir senelė buvo Lietuvos Respublikos piliečiais iki 1940 m. birželio 15 d. Pažymėtina, kad taip pat nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, jog pareiškėjo prosenelis Taikos sutarties ratifikavimo dieną (1920 m. rugpjūčio 6 d.) būtų buvęs laikomu Lietuvos piliečiu. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė archyvo pažymą apie gimimą, iš kurios matyti, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kaime gimė N. (N.) sūnus S. (S.), tačiau šis dokumentas neįrodo, kad pareiškėjo prosenelis Taikos sutarties ratifikavimo dieną (1920 m. rugpjūčio 6 d.) būtų laikomas Lietuvos piliečiu.

38. Nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo nurodomus argumentus ir įrodymus, kurie tiesiogiai nepatvirtina jo prosenelio ir senelės turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės, darytina išvada, kad tokie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 445 straipsnyje nustatyta tvarka, todėl pareiškėjas, teigdamas, jog jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, tokius duomenis galėjo nusistatyti CPK 445 straipsnyje nustatyta tvarka.

39. Būtent tokios aplinkybės, kurias nurodo pareiškėjas šioje byloje (prosenelis, senelė Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimdami ir gyvendami Lietuvoje, prosenelis turėjo nekilnojamąjį turtą, šie asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojo nepaisant Lenkijos Respublikos įvykdytos Vilniaus krašto okupacijos ir t. t.), nagrinėjamos ir vertinamos, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, CPK 445 straipsnyje nustatyta tvarka (šiuo aspektu žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018; 2023 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-421/2023; kt.).

40. Pareiškėjas nurodo aplinkybes, kad Sprendimas yra neteisėtas ir dėl to, jog atsakovas jau 2019 metais pareiškėjui buvo suteikęs leidimą laikinai gyventi, nes buvo pripažinęs pareiškėją asmeniu, turinčiu teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, priimtas Sprendimas pažeidžia teisėtų lūkesčių principą. Dėl šių pareiškėjo nurodomų argumentų Sprendimas nepripažintinas neteisėtu, nes pareiškėjas turi pareigą pagrįsti Įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimui laikinai gyventi išduoti / pakeisti, Įstatyme yra nurodytos leidimo laikinai gyventi užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatyme nustatytais pagrindais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4983-624/2017; kt.). Akcentuotina ir tai, kad teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024; kt.). Taigi užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai jis nepateikia patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis atitinka visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, atsakovas 2025 m. vasario 2 d. yra priėmęs sprendimą Nr. 25S33328 neišduoti pareiškėjui teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą, t. y. iki Sprendimo priėmimo pareiškėjas jau buvo informuotas apie aplinkybes, kad nėra dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose, patvirtinančių, jog jo senelė ir jos tėvai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiais. Iš atsakovo 2025 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 25S33328 turinio matyti, kad atsakovas yra pripažinęs, jog nėra pakankamai pareiškėjo prosenelio ir senelės iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės faktą patvirtinančių dokumentų (Pilietybės įstatymo 38 str. 6 d.).

41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai Sprendimu neišduotas (nepakeistas) leidimas laikinai gyventi, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia šios pirmosios instancijos teismo išvados, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

42. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, todėl netenkinamas pareiškėjo prašymas priteisti jam jo patirtas bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė