2015-10-06 Nr. AB-19162-3-63-3-00988-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1572-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00988-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3), kurį vėliau patikslino (b. l. 11), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės AVPK), 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis periodiškai laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. gegužės 1 d. buvo laikomas Tauragės AVPK areštinėje perpildytose kamerose, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto normos. Teigė, kad dėl tokių įkalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus, emocinę depresiją, psichologinį šoką, nepatogumus, pradėjo jausti baimę mažoms patalpoms, sumažėjo jo bendravimo galimybės.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tauragės AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15–18) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Tauragės AVPK nurodė, kad iš 2014 m. spalio 10 d. tarnybinio pranešimo Nr. 85-13-PR5-132 matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu įstaigos areštinėje iš viso buvo laikomas 14 parų ir laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2012 m. spalio 17 d. jam teko 3,95 kv. m kameros ploto, laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2012 m. spalio 23 d. – 2,97 kv. m kameros ploto, o laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 28 d. iki 2013 m. birželio 5 d. – 4,23 kv. m kameros ploto. Šiame kontekste akcentavo, jog areštinės kamerose laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, o daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Be to, dalis laiko per kalinimo laikotarpį skirta asmenų pasivaikščiojimui gryname ore ir tuo metu laikomi asmenys nebūna kamerose. Tauragės AVPK kartu atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas buvimo areštinėje metu nesiskundė dėl kamerose laikomų asmenų skaičiaus ir jam tenkančio ploto, nusiskundimų dėl sveikatos taip pat neturėjo. Taigi, Tauragės AVPK manė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti neturtinės žalos padarymo faktą, o savo skundą grindžia tik bendro pobūdžio teiginiais. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Tauragės AVPK tvirtino, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu (b. l. 56–60) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės AVPK, 50 Lt neturtinės žalos atlyginimą, o likusią skundo dalį atmetė.

Visų pirma, teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124), įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3 punkte nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Šiame kontekste teismas akcentavo, jog iš Tauragės AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus areštinės viršininko 2014 m. spalio 10 d. tarnybinio pranešimo Nr. 85-13-PR5-132 matyti, kad pareiškėjas įstaigos areštinėje buvo laikomas: laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2012 m. spalio 16 d. – penktoje kameroje, kurios plotas 11,86 kv. m, su dviem asmenimis; laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2012 m. spalio 23 d. – penktoje kameroje su trimis asmenimis; laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 28 d. iki 2013 m. birželio 5 d. – trečioje kameroje, kurios plotas 12,68 kv. m, su dviem asmenimis. Taigi, teismas konstatavo, kad minėtais laikotarpiais vienam asmeniui tekdavo nuo 2,97 kv. m iki 4,23 kv. m kameros ploto. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad byloje esantys duomenys neginčijamai patvirtinta, jog laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2012 m. spalio 23 d. pareiškėjui teko mažesnis kameros plotas, nei nustatyta (jam teko 2,97 kv. m vietoje 3,6 kv. m). Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju Tauragės AVPK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o tai reiškia, jog aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Spręsdamas dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos, teismas pažymėjo, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Kita vertus, nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, teismas akcentavo, kad byloje nustatyta, jog valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Tauragės AVPK areštinėje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, įvertinęs pažeidimo trukmę bei mastą, teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotą minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis būtų nepatyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, o tai sudaro pagrindą atlyginti žalą. Atitinkamai, teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje teisės pažeidimo pripažinimas savaime nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Tauragės AVPK areštinėje trukmę, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatavo, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteistina neturtinė žala pinigais. Taigi, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą pinigais, teismas, be kita ko, atsižvelgė į sąlyginai neilgą kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais bei nusprendė, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 50 Lt.

III. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tauragės AVPK pateikė apeliacinį skundą (b. l. 63–66), prašydamas panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, atmetant pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Tauragės AVPK mano, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai, neišsamiai ir nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes ir byloje esančius duomenis, nenustatė visų viešosios atsakomybės sąlygų bei priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Tauragės AVPK papildomai pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė žalos padarymo pareiškėjui faktą. Be to, tvirtina, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas turėtų būti laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

Pareiškėjas A. K. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 76), prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) taip pat pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad pageidauja dalyvauti visuose teismo posėdžiuose bylose, kuriose jis yra pareiškėjas (b. l. 81).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, be kita ko, pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad pageidauja dalyvauti visuose teismo posėdžiuose bylose, kuriose jis yra pareiškėjas (b. l. 81). Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik nurodė, kad pageidauja dalyvauti bylos nagrinėjime, tačiau aiškaus prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nesuformulavo ir visiškai nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, taip pat nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Kartu akcentuotina, kad pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir pareiškėjas dalyvavo bylos nagrinėjime (b. l. 49–50). Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš to, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. gegužės 1 d. Tauragės AVPK areštinėje jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės AVPK, 50 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės AVPK, nesutinka ir mano, kad nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, bei nurodo, jog šiuo atveju pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad remiantis ABTĮ 136 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės kildino iš to, jog Tauragės AVPK areštinėje jis buvo laikomas neužtikrinant jam minimalios gyvenamojo ploto normos, šiuo atveju svarbu tiksliai nustatyti, kokia minimali gyvenamojo ploto norma taikytina sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo.

Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui Tauragės AVPK areštinėje tekusio kameros ploto atitikimo teisės aktų reikalavimams, vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3 punkto nuostata, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju taikytina ne Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto norma, o būtent Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, 80 punkte įtvirtinta ploto norma, numatanti, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Pabrėžtina, jog tai patvirtina vyraujanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1881/2014, 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015 ir kt.). Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto, nepagrįstai vadovavosi Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu. Tuo tarpu ABTĮ 86 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas.

Tačiau pirmosios instancijos teismui nepagrįstai vadovaujantis Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtinta minimalaus gyvenamojo ploto norma sprendžiant dėl pareiškėjui Tauragės AVPK areštinėje tekusio kameros ploto atitikimo teisės aktų reikalavimams, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Atitinkamai ABTĮ 143 straipsnis numato, kad materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl, siekiant garantuoti teisingo teismo sprendimo priėmimą, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas dėl kitų apeliacinio skundo motyvų nepasisako.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius