P-492-10-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P492-10/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01330-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.9; 80.11; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-1212/2012 pagal T. M. skundą atsakovams Studijų kokybės vertinimo centrui ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas T. M. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti 2011 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo apeliacinės komisijos (toliau – ir Apeliacinė komisija) protokolu Nr. AK-2011-02 įformintą sprendimą ir 2011 m. balandžio 5 d. Studijų kokybės vertinimo centro (toliau – ir Centras) pažyma Nr. 2-14-174 įformintą sprendimą; 2) vertinti T. M. įgytą kvalifikaciją kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pirmosios pakopos bakalauro studijas, ir įpareigoti Studijų kokybės vertinimo centrą išduoti tai patvirtinančius dokumentus.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu pareiškėjo T. M. skundą patenkino ir panaikino 2011 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo apeliacinės komisijos protokolu Nr. AK-2011-02 įformintą sprendimą bei Studijų kokybės vertinimo centro 2011 m. balandžio 5 d. pažyma Nr. 2-14-174 įformintą sprendimą. Teismas taip pat įvertino pareiškėjo T. M. įgytą kvalifikaciją kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pirmosios pakopos bakalauro studijas, ir įpareigojo Studijų kokybės vertinimo centrą išduoti tai patvirtinančius dokumentus.

Teismas išdėstė, jog šie duomenys laikytini nepaneigiamais bylos įrodymais: pareiškėjas 2004 – 2009 metais studijavo Tarptautiniame universitete Maskvoje (humanitariniame) (toliau – ir TUM) Kaliningrado filiale, 2009 metais jam suteikta vadybos bakalauro kvalifikacija. Pareiškėjo kvalifikacija įvertinta kaip lygiavertė kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pirmosios pakopos bakalauro studijas su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys vadybos kvalifikacinį egzaminą. Esminis skirtumas nustatytas dėl to, jog pareiškėjo faktinė kontaktinio darbo valandinė apimtis neatitinka Lietuvoje nustatytiems minimaliems reikalavimams.

Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo apeliacinė komisija 2011 m. gegužės 19 d. protokolu Nr. AK-2011-02 įformintu sprendimu paliko galioti Studijų kokybės vertinimo centro 2011 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 2-14-174 „Dėl kvalifikacijos įvertinimo”. Teismo nuomone, turėjo būti įverta 2011 m. rugpjūčio 8 d. TUM pažyma Nr. 235 kitų įrodymų apimtyje, kurioje universiteto filialo direktorius patvirtina, jog 2010 m. rugsėjo 10 d. pažymoje Nr. 10/012 dėl Tarptautinio universiteto Maskvoje Kaliningrado filialo absolvento T.

M. 2004 – 2009 mokslo metų žiniaraščių išraše buvo padarytos techninės klaidos, susijusios su dviejų dalykų laikymo data: egzamino „Finansai ir kreditas“ laikymo data dokumente nurodyta 2006 m. sausio 15 d., teisinga data yra 2006 m. vasario 15 d.; įskaitos „Tarptautinių investicijų teisinis reguliavimas” laikymo data dokumente nurodyta 2006 m. sausio 15 d., teisinga data yra 2006 m. vasario 15 d. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas dėl egzamino ir įskaitos laikymo datos 2011 m. rugpjūčio 4 d. raštiškame paaiškinime nurodė, jog Lietuvos Respublikos valstybės sieną su Kaliningrado sritimi kirto 2005 m. sausio 16 d., 17.45 val., ir pagal išankstinį suderinimą su Kultūrologijos dalyko dėstytoju A.

A., 20.00 val., universitete laikė šio dalyko įskaitą. Kitomis šios sesijos dienomis (nuo 2005 m. sausio 17 d. iki 2005 m. sausio 21 d. įskaitytinai) vyko kiti šios sesijos užsiėmimai. Iš Kaliningrado išvyko 2005 m. sausio 22 d. Marketingo egzaminą, vykusį 2005 m. birželio 5 d., 20.00 val., išlaikė analogiškomis aplinkybėmis pagal individualų suderinimą su egzaminą priėmusia dėstytoja I. Š..

Teismas pasisakė, jog įrodymų viseto įvertinimas yra atitinkantis teisingumo, protingumo principų reikalavimus bei keičiantis aptariamų ir ginčijamų sprendimų rezoliucijas.

Teismas konstatavo, jog Centro teiginiai, kad kontaktinio darbo intensyvumas po 12-14 val. per parą, kuris buvo nurodytas TUM 2010 m. lapkričio 16 d. pažymoje Nr. 403, neatitinka Lietuvos Respublikos aukštosiose mokyklose taikomų reikalavimų, elementarių poilsio higienos reikalavimų ir sąlygoja pagrįstas abejones dėl studijų kokybės, yra svarbūs, tačiau, nagrinėjamu atveju, šiais ir kitais Centro išdėstytais argumentais negalima paneigti TUM išduotų oficialių dokumentų duomenų. Nurodė, jog nėra teisės aktuose numatytos galimybės abejoti oficialaus dokumento duomenimis bei vertinti per subjektyvius vertinimo kriterijus ar lyginamosios analizės duomenis. Centras negalėjo mažinti kontaktinio darbo valandinės apimties, skaičiuodamas po aštuonias valandas per dieną, neatsižvelgdamas į TUM 2010 m. lapkričio 16 d. pažymoje Nr. 403 pateiktus duomenis. Taip pat nurodė, kad Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo apeliacinė komisijos 2011 m. gegužės 9 d. protokolu Nr. AK-2011-02 įformintas sprendimas yra kritikuotinas tais pačiais motyvais kaip ir Centro sprendimas. Esant tokioms aplinkybėms bei aptartiems teisės aktams, įrodymams, pripažintina, jog pareiškėjo TUM Kaliningrado filiale mokslo 2004 m. lapkričio 7 d. – 2009 m. kovo 17 d. laikotarpiu faktinė kontaktinio darbo valandinė trukmė yra 594 valandos. Teismas padarė išvadą, jog aptarti įrodymai, aplinkybės, teisės aktai neužkerta galimybės Centrui vertinti pareiškėjo užsienyje įgytą kvalifikaciją kaip lygiavertę atitinkamai kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas Studijų kokybės vertinimo centras ir atsakovas Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija, nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundus (t. III, b. l. 1 – 4 ir 6 – 9), kuriais prašė skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo T. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 10 d. sprendimu (t. III, b. l. 34 – 46) atsakovų Studijų kokybės vertinimo centro ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos skundus patenkino ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą panaikino. Pareiškėjo T. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, jog kilusiam ginčui aktualūs teisės aktai yra Lietuvos Respublikos 1998 m. spalio 15 d.

įstatymu Nr. VIII-891 ratifikuota Europos Tarybos ir UNESCO konvencija dėl aukštojo mokslo kvalifikacijų pripažinimo Europos regiono valstybėse (toliau – ir Lisabonos konvencija), Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymas, taip pat Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 60 (toliau – ir Nuostatai), kurie galiojo ginčijamų administracinių sprendimų ir pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu.

Lisabonos konvencijos VI skyriaus 1 straipsnis nustato, kad atsižvelgiant į tai, jog pripažinimo sprendimas grindžiamas aukštojo mokslo kvalifikacija, liudijančia žinias ir įgūdžius, kiekviena šalis pripažins aukštojo mokslo kvalifikacijas, suteiktas kitoje šalyje, jeigu negalima nurodyti esminių skirtumų tarp kvalifikacijos, kurios pripažinimo siekiama, ir atitinkamos kvalifikacijos, suteiktos šalyje, kurioje siekiama pripažinimo.

Teismas pažymėjo, kad nuoroda į esminius skirtumus tarp siekiamos pripažinti ir atitinkamos kvalifikacijos pripažinimo šalyje suponuoja būtinumą atlikti šių kvalifikacijų palyginamąjį įvertinimą, nustatant atitinkamo aukštojo mokslo programos mokymo kokybę (kvalifikacijos suteiktų žinių ir įgūdžių kokybę) vienoje ir kitoje šalyse. Tai matyti iš paties įvertinimo apibrėžimo, pateikto Lisabonos konvencijos I. skyriaus 1 straipsnyje, pagal kurį, įvertinimas – tai būdas nustatyti aukštojo mokslo programos mokymo kokybę, bei iš atitinkamos sąvokos išaiškinimo, pateikto Nuostatų 5 punkto 7 pastraipoje. Be to, Nuostatų 11 punktas įtvirtina, jog Centras išnagrinėja pateiktus dokumentus ir nustato esminius skirtumus tarp užsienyje įgytos kvalifikacijos mokymosi (studijų) rezultatų, apimties (trukmės), turinio, pasiekimų vertinimo reikalavimų ir atitinkamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatavo, jog sprendžiant užsienyje įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos pripažinimo klausimą yra būtina atlikti siekiamos pripažinti ir pripažinimo šalyje atitinkamos kvalifikacijų palyginamąjį įvertinimą turint tikslą nustatyti, ar tarp šių kvalifikacijų nėra esminių skirtumų.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Centras nustatinėdamas, ar yra esminių skirtumų tarp kvalifikacijos, kurios pripažinimo siekia pareiškėjas, ir atitinkamos kvalifikacijos, suteikiamos Lietuvos Respublikoje, pagrįstai kaip vieną iš kriterijų analizavo ir kontaktinio darbo apimtį, bei nustatęs tokį esminį skirtumą pareiškėjo užsienyje įgytos kvalifikacijos pripažinimą, vadovaudamasis Nuostatų 14.2 punktu, padarė sąlyginiu nuo papildomų reikalavimų įvykdymo (vadybos kvalifikacinio egzamino išlaikymo). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog šia savo atlikta lyginamąja analize jis negalėjo kvestionuoti oficialių užsienio institucijų pateiktų duomenų.

Teismas nurodė, jog atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Dokumentų oficialumas, kaip tai įvardino pirmosios instancijos teismas, savaime nedaro jų nenuginčijamais. Teismas pažymėjo, jog atsakovas Centras surinko ir pateikė pakankamai išsamių duomenų, remiantis kuriais atliko lyginamąją analizę ir konstatavo esminio skirtumo buvimą bei pagrindė savo sprendimą sąlygiškai nepripažinti pareiškėjo užsienyje įgytos kvalifikacijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, įrodinėjimo procesas konkrečiu atveju buvo tinkamas, Centras surinktus ir nustatytus duomenis įvertino teisingai. Centras neveikė ultra vires, t. y. viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, kaip teigė pareiškėjas, bet priešingai – atlikdamas lyginamąją analizę vykdė imperatyvias teisės normas, nepažeidė Lisabonos konvencijoje III skyriaus 3 straipsnio 5 dalies, numatančios, jog pareiga nurodyti, kad pareiškėjo įgytas išsimokslinimas neatitinka keliamų reikalavimų tenka vertinančiajai institucijai. Institucija tinkamai atliko šią įrodinėjimo pareigą bei tinkamai įgyvendino savo kompetenciją priimdama ginčijamus sprendimus.

Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog tiek Studijų kokybės vertinimo centro 2011 m. balandžio 5 d. pažyma Nr. 2-14-174 įformintas sprendimas, tiek 2011 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo apeliacinės komisijos protokolu Nr. AK-2011-02 įformintas sprendimas buvo teisėti, todėl naikinti jų bei vertinti pareiškėjo T. M. įgytą kvalifikaciją kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pirmosios pakopos bakalauro studijas bei įpareigoti Studijų kokybės vertinimo centrą išduoti tai patvirtinančius dokumentus, nebuvo pagrindo. Priimdamas tokį sprendimą, Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai pritaikė ir aiškino teisės normas, todėl sprendimas yra naikintinas, o apeliantų skundai – tenkintini.

Taip pat, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, jog nustatęs esminio skirtumo buvimą, atsakovas savo sprendimu absoliučiai nepaneigė ir besąlygiškai neeliminavo pareiškėjui galimybės pasiekti, jog jo užsienyje įgyta kvalifikacija būtų pripažinta lygiaverte atitinkamai kvalifikacijai Lietuvos Respublikoje. Įvykdžius nustatytas sąlygas (išlaikius vadybos kvalifikacinį egzaminą), jo įgytoji kvalifikacija būtų pripažįstama lygiaverte kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje.

II. Pareiškėjas T. M. 2012 m. liepos 4 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje (t. III, b. l. 69 – 76).

Prašymą atnaujinti procesą grindžia tokiais argumentais:

1. Dėl proceso atnaujinimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu nurodo, jog teismo sprendimas yra be motyvų. Teigia, jog teismas, konstatuodamas, kad Centras surinko ir pateikė pakankamai išsamių duomenų, remiantis kuriais atliko lyginamąją analizę ir konstatavo esminio skirtumo buvimą bei pagrindė savo sprendimą sąlygiškai nepripažinti pareiškėjo užsienyje įgytos kvalifikacijos, nenurodė, kokiu teisės aktu vadovaujantis padaryta išvada, kad atsakovui suteikta teisė kvestionuoti oficialiuose dokumentuose pateiktus duomenis, juos revizuoti ir paneigti, spręsti apie pareiškėjo fizinius gebėjimus mokytis. Pažymi, jog nors nė viena Lietuvos aukštoji mokymo įstaiga nepatvirtino fakto, kad sesijų metu studentui taikomas 8 val. mokymų laikas, tačiau teismas to neanalizavo ir tuo aspektu nevertino atsakovo pasirinkto faktinio kontaktinio darbo apimties skaičiavimo pagrįstumo. Nurodo, jog teismas neanalizavo pareiškėjo pateiktos 2004 m. mokamų lavinimo paslaugų teikimo sutarties Nr. 3MJI-04/141 1 dalyje (Sutarties dalykas) numatyto studijų pagal darbo planą (individualų grafiką) fakto, nevertino objektyvių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui buvo taikomas individualus mokymosi grafikas, t. y. neatsižvelgta, jog pareiškėjas į mokymo įstaigą vyko iš kitos valstybės. Teismas nesiaiškino, kodėl net 1,5 karto skiriasi pateikti duomenys apie faktinio kontaktinio darbo apimtį. Pareiškėjo nuomone, teismas nemotyvavo, kodėl nevertino vienos iš šalių pateiktų įrodymų. Šių motyvų nebuvimas turėjo lemiamą įtaką priimant nemotyvuotą teismo sprendimą, o tai sudaro pagrindą proceso atnaujinimui.

2. Dėl proceso atnaujinimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais pareiškėjas nurodo, jog pagal Nuostatų 11 punktą, Centras išnagrinėja pateiktus dokumentus ir nustato esminius skirtumus tarp užsienyje įgytos kvalifikacijos mokymosi (studijų) rezultatų, apimties (trukmės), turinio, pasiekimų vertinimo reikalavimų ir atitinkamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikoje. Teisės aktai nesuteikia Centrui teisės pačiam savo nuožiūra nustatinėti studijų apimties (trukmės), kuomet yra pateikti šį faktą patvirtinantys oficialūs dokumentai, kurie įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti neteisėtais, netekusiais galios arba suklastotais, ir vadovaujantis vien savo subjektyviais skaičiavimais atmesti šiuose oficialiuose dokumentuose pateiktus duomenis. Pareiškėjo nuomone, tai yra esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, turėjęs įtakos priimant netesėtą sprendimą.

Vadovaudamasis teismų praktika, pareiškėjas nurodo, kad viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu. Viešojo administravimo subjektas turi tik tuos įgalinimus, kurie jam konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos aiškinimas – negalimas. Taip pat pažymi, jog, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad viešojo administravimo subjektas neturi teisės daryti savarankiškų išvadų aiškindamas ar interpretuodamas pateiktų dokumentų turinį. Teigia, jog teismas nuspręsdamas, kad Centras turi teisę paneigti faktinio kontaktinio darbo trukmę, kurią oficialiu dokumentu patvirtino TUM, nukrypo nuo savo paties formuojamos vieningos praktikos, jog viešojo administravimo subjektas neturi teisės kvestionuoti pateiktų dokumentų turinio, nebent pateiktų dokumentų trūkumai būtų labai akivaizdūs. Daro išvadą, kad teismas „įteisino“ viešojo administravimo subjekto „teisės turėjimą“ pačiam „sukurti“ juridinę reikšmę turinčius dokumentus ir juose įrašyti šio subjekto pageidaujamus duomenis, ir dėl to nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, pakreipė ją klaidinga, nesuderinama su teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, teisinio tikrumo bei apibrėžtumo principais, linkme, o sprendime padarytų išvadų nemotyvavo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Proceso atnaujinimo pagrindai išvardinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardintų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos turi būti taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.

Pareiškėjas prašymu dėl proceso atnaujinimo prašo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 bei 12 punktų pagrindu.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog procesas, vadovaujantis šiuo pagrindu, gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas ar nutartis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo ar nutarties rezoliucinėje dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2010 m. spalio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-180/2010 ir kt.). Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta.

Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą teigia, kad teismas nenurodė, kokiu teisės aktu vadovaujantis padaryta išvada, jog atsakovui suteikta teisė kvestionuoti oficialiuose dokumentuose pateiktus duomenis, juos revizuoti ir paneigti, spręsti apie pareiškėjo fizinius gebėjimus mokytis.

Nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A602-1212/2012 konstatavo, jog ginčui aktualaus teisės akto – Lisabonos konvencijos VI skyriaus 1 straipsnis, numatantis, kad atsižvelgiant į tai, jog pripažinimo sprendimas grindžiamas aukštojo mokslo kvalifikacija, liudijančia žinias ir įgūdžius, kiekviena šalis pripažins aukštojo mokslo kvalifikacijas, suteiktas kitoj šalyje, jeigu negalima nurodyti esminių skirtumų tarp kvalifikacijos, kurios pripažinimo siekiama, ir atitinkamos kvalifikacijos, suteiktos šalyje, kurioje siekiama pripažinimo, suponuoja būtinybę atlikti kvalifikacijų palyginamąjį vertinimą. Teismas pažymėjo, jog tai, kad būtina atlikti siekiamos pripažinti ir pripažinimo šalyje atitinkamos kvalifikacijų palyginamąjį vertinimą, matyti iš paties įvertinimo apibrėžimo, pateikto Lisabonos konvencijos I skyriaus 1 straipsnyje bei iš Nuostatų 5 punkto 7 pastraipos ir 11 punkto. Teismas padarė išvadą, kad Centras, vadovaudamasis minėtais teisės aktais atlikdamas palyginamąjį vertinimą, pagrįstai kaip vieną iš kriterijų analizavo ir kontaktinio darbo apimtį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas nurodydamas minėtas teisės aktų nuostatas, pagrindė Centro teisę atlikti kvalifikacijų palyginamąjį vertinimą.

Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad teismas nemotyvavo, kodėl nevertino vienos iš šalių pateiktų įrodymų, neanalizavo byloje pateiktų skirtingų duomenų, nesiaiškino, kodėl šie duomenys skiriasi. Priimdamas sprendimą teismas nagrinėjo byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo studijas TUM, taip pat ir TUM išduotus dokumentus, ginčijamų sprendimų teisėtumas buvo įvertintas atsižvelgiant į visus teismui pateiktus duomenis. Teismas, konstatuodamas, kad Centro surinkti ir pateikti duomenys yra pakankamai išsamūs kvalifikacijų palyginamajam vertinimui atlikti ir esminio skirtumo buvimui konstatuoti, iš esmės pritarė atsakovo atliktam duomenų įvertinimui. Pažymėtina, kad pareiškėjas papildomų įrodymų teisminio nagrinėjimo metu nepateikė. Teismas sprendime nurodė, jog įrodymus vertino vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnyje suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, kurių esmė tai, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas pažymėjo, jog nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma, t. y. šalys yra laisvos teikti įrodymus, tačiau teismo jie nesaisto.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus matyti, jog pareiškėjas iš esmės siekia, kad būtų iš naujo atliktas įrodymų vertinimas. Pažymėtina, jog ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinta, jog procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Be to, proceso atnaujinimas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą galimas, tik jei esminis teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-117/2009).

Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublikos teisės aktai nesuteikė Centrui teisės pačiam savo nuožiūra nustatinėti studijų apimtį (trukmę), kai yra pateikti šį faktą patvirtinantys oficialūs dokumentai. Teigia, kad teismas pripažindamas tokią Centro teisę pažeidė materialinės teisės normas.

Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A602-1212/2012 turinio, teismas nurodė jog Centras, atlikdamas palyginamąjį vertinimą, vadovavosi Lisabonos konvencija, Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymų, taip pat Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 60 (Nuostatais). Teisėjų kolegija nurodo, jog teismas konstatavo, kad atlikdamas lyginamąją analizę Centras neviršijo jam suteiktų įgaliojimų, o atvirkščiai, vykdė imperatyvias teisės normas. Centras įgyvendino Lisabonos konvencijos III skyriaus 3 straipsnio 5 dalies nuostatą, pagal kurią pareiškėjo įgyto išsilavinimo neatitikimą keliamiems reikalavimams privalo įrodyti vertinančioji institucija, tokiu būdu vertinančiajai institucijai suteikta teisė tikrinti, ar išsilavinimas atitinka reikalavimus ir nustačius neatitikimo faktą jį paviešinti. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pripažinęs Centro teisę atliekant užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimą apskaičiuoti kontaktinio darbo apimtį (trukmę) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio mėn. 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-666-08, 2011 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-612-11).

Siekiant proceso atnaujinimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą), pareiškėjui būtina pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–10/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodytose administracinėse bylose (t. y. nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 22 d. nutartis byloje Nr. A756-1229/2010, 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis byloje Nr. A14-1166/2005, 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis byloje Nr. A14-1052/2007, 2011 m. liepos 19 d. nutartis byloje Nr. A143-2644/2011, 2008 m. balandžio 11 d. nutartis byloje Nr. A248-626/2008 ir kt.) faktinė situacija nėra tapati, todėl šios bylos negali būti precedentu nagrinėjamai bylai.

Apibendrindama padarytas išvadas ir nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas nepateikė argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, todėl prašymas atnaujinti procesą atmestinas ir procesas administracinėje byloje Nr. A602-1212/2012 neatnaujintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. M. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Proceso administracinėje byloje Nr. A602-1212/2012 neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Dainius Raižys Virginija Volskienė