2018-04-04 Nr. AB-7209-3-61-3-01501-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Adm

Administracinė byla Nr. eA-821-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01501-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.1; 12.9; 13.6.1.7; 13.6.3; 13.7.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Elvata Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Elvata Baltic“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Elvata Baltic“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas panaikinti: 1) Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Muitinė) 2015 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 18KP-17-745 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“; 2) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2016 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 1A-20; 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK) 2016 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. S-59(7-26/2016).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. gegužės 8 d. Bendrovė su UAB „DHL Lietuva“ sudarė siuntų ir krovinių vežimo sutartį, kuria įgaliojo UAB „DHL Lietuva“ atlikti su sutarties vykdymu susijusias reikalingas muitinės procedūras ir įsipareigojo atlyginti visas su tokio pavedimo vykdymu susijusias išlaidas. 2015 m. kovo mėn. UAB „DHL Lietuva“ priėmė pareiškėjo užsakymą dėl krovinio gabenimo, kurio siuntėjas buvo įmonė „Ariel Corporation“ (JAV), o gavėjas – Bendrovė. Krovinys buvo įsigytas siekiant išgabenti jį į Baltarusiją ir parduoti. 2015 m. kovo 26 d. krovinys buvo pristatytas į UAB „DHL Lietuva“ sandėlį.

UAB „DHL Lietuva“ nurodymu, pareiškėjas nusiuntė į sandėlį savo transporto priemonę ir nugabeno krovinį į UAB „Vilniaus tranzitas“ muitinės sandėlį, kad krovinys būtų paruoštas tolesniam pervežimui – į Baltarusijos Respubliką parduoti. Vėliau paaiškėjo, kad kroviniui buvo įforminta tranzito procedūra pagal tranzito deklaraciją, tačiau ji nebuvo užbaigta. Tai atsitiko dėl to, kad UAB „DHL Lietuva“ neinformavo Bendrovės ir jos vairuotojo, atsiėmusio krovinį, bei UAB „Vilniaus tranzitas“ darbuotojų apie kroviniui pradėtą tranzito procedūrą, nepažymėjo krovinio kaip tranzitinio bei neperdavė tranzito deklaracijos kartu su kroviniu. 2015 m. kovo 27 d. krovinys buvo išgabentas į Baltarusijos Respubliką, įforminus jam eksporto deklaraciją, kurios šiuo atveju forminti nereikėjo, nes krovinys nebuvo išleistas į laisvą apyvartą Europos Bendrijos teritorijoje.

Dėl to Vilniaus teritorinė muitinė 2015 m. spalio 21 d. priėmė sprendimą Nr. 18KP-17-745 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“, kuriuo dėl tinkamai neįvykdytos muitinio tranzito procedūros atsirado mokestinė prievolė solidariems skolininkams – pareiškėjui UAB „Elvata Baltic“ ir UAB „DHL Lietuva“. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, 2015 m. lapkričio 26 d. pareiškėjas pateikė skundą Departamentui, kuris 2016 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. 1A-20 skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė Komisijai, tačiau MGK 2016 m. kovo 18 d. sprendimu patvirtino Departamento sprendimą.

Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su šiais sprendimais, kadangi jie yra nepagrįsti. Be to, pareiškėjas pažymėjo, kad neturėjo tikslo pažeisti muitinės veiklą reglamentuojančius teisės aktus, o skola biudžetui buvo apskaičiuota tik dėl netinkamo muitinės procedūrų įforminimo, atsiradusio dėl kelių muitinės tarpininkų reikiamos informacijos nepateikimo vienas kitam, todėl teigė, jog šiuo atveju egzistuoja pagrindas visiškai atleisti Bendrovę nuo baudos ir delspinigių sumokėjimo.

3. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 87–90) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Departamentas nurodė, kad pareiškėjas prekes iš JAV įmonės „Ariel Corporation“ pirko Incoterms „EXW Ariel Corp. USA“ pristatymo sąlygomis, reiškiančiomis, kad pirkėjas įsipareigoja prekes paimti iš pardavėjo, prisiimdamas visą atsakomybę už jų gabenimą, draudimą ir t. t. Pareigą tinkamai išgabenti prekes iš eksportuojančios šalies ir įvežti į importo šalį prisiėmė pirkėjas – pareiškėjas. Atitinkamai pareiškėjas, atsiimdamas iš vežėjo UAB „DHL Lietuva“ prekes, atgabentas iš JAV, negalėjo nežinoti, kad jos neturi Bendrijos prekių statuso. Todėl pareiškėjas, paėmęs iš muitinės priežiūros iš JAV įvežtas, neturinčias Bendrijos prekių statuso, prekes ir pateikęs eksporto muitinės procedūrai bei neteisingai suteikęs šioms prekėms Bendrijos prekių statusą, pagrįstai pripažintas solidariu skolininku kartu su UAB „DHL Lietuva“ pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnį.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 81–85) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Muitinė pažymėjo, kad atlikto tyrimo metu nustatė, jog pareiškėjas, gavęs prekes, žinojo, kad gavo ne Bendrijos prekes. Tuo tarpu, žinodamas apie tranzito procedūrą, pareiškėjas tapo atsakingas už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą bei už deramą priežiūrą, kad nebūtų pažeistos prekių identifikavimo priemonės. Todėl, neužbaigus tranzito procedūros, Bendrovė pagrįstai buvo pripažinta solidaria skolininke pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnį.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimu (b. l. 114–118) pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad Vilniaus teritorinė muitinė 2015 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. 18-KP-17-745 pripažino pareiškėją solidariu skolininku kartu su UAB „DHL Lietuva“ ir įregistravo mokestinę prievolę: 1 090 Eur muito, 10 629 Eur PVM, 650 Eur PVM delspinigių ir 1 172 Eur baudą, iš viso 13 541 Eur. Muitinė pripažino pareiškėją solidariu skolininku kartu su UAB „DHL Lietuva“ dėl nebaigtos Bendrijos tranzito procedūros pagal Vilniaus teritorinės muitinės oro uosto poste 2015 m. kovo 26 d. įformintą tranzito lydimąjį dokumentą MRN 15LTVA10001471EEB7 pareiškėjo įsigytoms ir iš JAV įvežtoms prekėms (rotacinių kompresorių dalys), kurios, neužbaigus įformintos Bendrijos tranzito procedūros, 2015 m. kovo 27 d. buvo išgabentos į Baltarusijos Respubliką, joms įforminus eksporto deklaraciją MRN 15LTVR3000EK016430.

Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš JAV įmonės „Ariel Corporation“ įsigijo rotacinių kompresorių dalis, kurioms atgabenti sudarė sutartį su UAB „DHL Lietuva“. Prekių pristatymo sąlygos pagal Incoterms „EXW Ariel Corp. USA“ (pirkėjas įsipareigoja prekes paimti iš pardavėjo, prisiimdamas visą atsakomybę už jų gabenimą, draudimą ir t. t.). UAB „DHL Lietuva“ atgabeno pareiškėjui krovinį ir 2015 m. kovo 26 d. įformino tranzito deklaraciją (T1) MRN 15LTVA10001471EEB7, kurioje nurodyta: išvykimo įstaiga – Vilniaus oro uosto postas (LTVA1000), paskirties įstaiga – Vilniaus krovinių postas „Kirtimai“, procedūros vykdytojas – UAB „DHL Lietuva“, procedūros įvykdymo terminas – 2015 m. kovo 30 d.

Šiame kontekste teismas akcentavo, kad iš važtaraščio su Bendrovės vairuotojo patvirtinimu „krovinį gavau“, iš pareiškėjo ir UAB „DHL Lietuva“ susirašinėjimo elektroniniu paštu bei CMR matyti, jog pareiškėjas nusiuntė savo transporto priemonę („Toyota Proace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) paimti krovinį ir pateikė prekes eksporto procedūrai įforminti (15LTVR3000EK016430, 2015 m. kovo 27 d.) (prekių siuntėjas – pareiškėjas, prekių gavėjas – Baltarusijos įmonė „Belorususneft“). Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog byloje esantis Bendrovės ir UAB „DHL Lietuva“ susirašinėjimas paneigia pareiškėjo teiginį, kad apie tranzito procedūros įforminimą jam nebuvo žinoma.

Pareiškėjas buvo informuotas, kad ginčo prekėms yra įforminta tranzito procedūra pagal T1 deklaraciją. Iš susirašinėjimo elektroniniu paštu matyti, kad UAB „DHL Lietuva“ ne kartą kreipėsi į pareiškėją dėl tranzito deklaracijos procedūros užbaigimo. Pareiškėjas atsakymuose į UAB „DHL Lietuva“ laiškus prašė atsiųsti tranzito deklaraciją, tarėsi dėl procedūros užbaigimo, todėl nėra pagrindo teigti, kad Bendrovei apie procedūrą nebuvo žinoma. Tai, kad pareiškėjas žinojo apie prekėms įformintą tranzito procedūrą, patvirtina ir prekių pirkimo sąskaita, iš kurios matyti, jog pareiškėjas įsipareigojo priimti prekes iš pardavėjo prisiimdamas visą atsakomybę už gabenimą, draudimą ir t. t.

Taigi, pareigą tinkamai išgabenti prekes iš importuojančios šalies ir įvežti į importo šalį prisiėmė pirkėjas, t. y. UAB „Elvata Baltic“. Bendrovė negalėjo nežinoti, kad prekės neturi Bendrijos prekių statuso, t. y. jos yra muitinės priežiūroje. Tuo tarpu į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos ne Bendrijos prekės lieka muitinės prižiūrimos tiek laiko, kol pakeičiamas prekių muitinis statusas (Bendrijos muitinės kodekso 182 straipsnis). Taigi, kokiu būdu išleisti prekes, pasirenka pareiškėjas, o šiuo atveju prekės buvo realiai nugabentos į T1 deklaracijoje nurodytą paskirties muitinės įstaigą – Vilniaus „Kirtimų“ krovinių postą, tačiau nebuvo pateiktos tranzitui užbaigti, o joms įforminta eksporto deklaracija.

Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 92 straipsnio 1 dalį Bendrijos / bendroji tranzito procedūra baigiama, kai vadovaujantis atlikimo tvarką reglamentuojančiomis nuostatomis prekės ir atitinkami dokumentai pateikiami paskirties muitinės įstaigai, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad muitinė užbaigia procedūrą, kai, palyginusi išvykimo įstaigos turimus dokumentus su paskirties muitinės įstaigos turimais dokumentais, gali patvirtinti, kad procedūra buvo atlikta tinkamai. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalies (b) punktą už nuostatų, susijusių su Bendrijos tranzito procedūra, laikymąsi atsako procedūros vykdytojas.

Šiuo atveju procedūros vykdytojas buvo UAB „DHL Lietuva“. Tačiau Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalyje yra pasakyta, kad „nepaisant šio straipsnio 1 dalyje nustatytų tranzito procedūros vykdytojo prievolių prekių vežėjas arba gavėjas, priėmęs prekes ir žinantis, kad jos gabenamos taikant Bendrijos tranzito procedūrą, taip pat atsako už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą ir už deramą priežiūrą, kad nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės“.

Taigi, pareiškėjas, pasiimdamas krovinį ir žinodamas apie egzistuojančią tranzito procedūrą pagal T1 deklaraciją, remiantis nurodytomis Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kaip ir tranzito procedūros vykdytojas UAB „DHL Lietuva“, tapo atsakingas už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą ir už deramą priežiūrą, kad nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės. Atitinkamai Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad skola muitinei atsiranda neteisėtai paėmus importo muitais apmokestinamas prekes iš muitinės priežiūros jų paėmimo metu.

Kai skola atsiranda pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnį, skolininku laikomas vienas iš asmenų arba keli asmenys, nurodyti to paties straipsnio 3 dalies 1–4 įtraukose. Todėl UAB „DHL Lietuva“, kaip procedūros vykdytoja, turėjusi vykdyti prievoles, susijusias su prekėms įformintos muitinės procedūros taikymu, laikoma skolininke pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 4 įtrauką. Be to, šio straipsnio 3 dalies 2 įtrauka nustato, kad skolininkais taip pat laikomi bet kurie asmenys, dalyvavę taip paimant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės paimtos iš muitinės priežiūros.

Atsižvelgęs į tai, teismas pabrėžė, kad iš byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų matyti, jog pareiškėjas, gavęs prekes, žinojo, jog gavo ne Bendrijos prekes, todėl neužbaigus tranzito procedūros buvo pagrįstai pripažintas skolininku, t. y. asmeniu, nurodytu Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 2 įtraukoje. Tuo tarpu Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis nustato, kad tuo atveju, jeigu vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą.

9. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, paėmęs iš muitinės priežiūros iš JAV įvežtas, neturinčias Bendrijos statuso, prekes ir pateikęs eksporto muitinės procedūrai bei neteisingai suteikęs šioms prekėms Bendrijos prekių statusą, pagrįstai pripažintas solidariu skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnį. Teismas akcentavo, kad šiuo atveju prekėms buvo forminta tranzito procedūra, tačiau pareiškėjas, išgabendamas jas į Baltarusijos Respubliką, prekes pateikė eksporto muitinės procedūrai ir tokiais savo veiksmais neteisingai suteikė šioms prekėms Bendrijos prekių statusą, t. y. neteisėtai paėmė prekes iš muitinės priežiūros. Tuo tarpu, remiantis nurodytomis Bendrijos muitinės kodekso nuostatomis, dėl tokio prekių iš muitinės priežiūros paėmimo pareiškėjas pagrįstai yra laikomas solidariu muitinės skolininku kartu su UAB „DHL Lietuva“. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo naikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 18KP-17-745, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 1A-20 ir Mokestinės ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. S-59(7-26/2016), todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. 10. Pareiškėjas UAB „Elvata Baltic“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 121–126), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir tenkinti Bendrovės skundą – panaikinti Muitinės 2015 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 18KP-17-745, Departamento 2016 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. 1A-20 ir MGK 2016 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. S-59(7-26/2016), taip pat atleisti nuo skundžiamas sprendimais paskirtos baudos bei delspinigių sumokėjimo.

11. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Bendrovės su trečiaisiais asmenimis sudarytų susitarimų nuostatas bei faktiškai susiklosčiusius santykius, neteisingai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nesprendė ir nepasisakė dėl visų jo skundo reikalavimų: skunde pareiškėjas, be kita ko, kėlė klausimą dėl jam taikytų poveikio priemonių (baudos, delspinigių) nepagrįstumo, tačiau teismas šiuo klausimu nepasisakė.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis buvo atsakingas už tinkamą muitinės procedūrų prekėms sutvarkymą, nes prekes iš siuntėjo pirko Incoterms EXW sąlygomis. Šiuo aspektu pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju Bendrovė, siekdama tinkamai įvykdyti savo prievoles pagal su siuntėju sudarytą sutartį, naudojosi UAB „DHL Lietuva“ ne tik kaip vežėjo, bet ir kaip profesionalaus muitinės tarpininko paslaugomis, taigi savo prievolių vykdymą perkėlė reikiamą kompetenciją turinčiam asmeniui už atitinkamą atlygį.

Pažymi, kad muitinės tarpininkavimas yra specifinė sritis, reikalaujanti profesionalių žinių, todėl EXW sąlyga neturėtų būti vertinama kaip pareiškėjo pareiga pačiam įforminti muitinės procedūras įsigytoms prekėms. Dėl šios priežasties teismo argumentai dėl prekių pristatymo sąlygų nėra reikšmingi sprendžiant atsakomybės klausimą. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis ir Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalimi, 203 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalies 4 įtrauka, pareiškėjas tvirtino, kad šiuo atveju būtent UAB „DHL Lietuva“, būdama tranzito procedūros vykdytoja, atsakė už tranzito procedūros užbaigimą, tinkamą dokumentų sutvarkymą, duomenų tikslumą ir pan., todėl turėjo būti pripažinta asmeniškai atsakinga už netinkamą muitinės procedūrų įforminimą bei skolos muitinei atsiradimą.

Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad „nepaisant šio straipsnio 1 dalyje nustatytų tranzito procedūros vykdytojo prievolių, prekių vežėjas arba gavėjas, priėmęs prekes ir žinantis, kad jos gabenamos, taikant Bendrijos tranzito procedūrą, taip pat atsako už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą ir už deramą priežiūrą, kad nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės“.

Šiuo aspektu paaiškina, kad sąvoka „žinojimas“ reiškia, jog prekių gavėjas supranta, kad prekės šiuo metu yra muitinės priežiūroje, ir, nepaisant to, savavališkai jas iš muitinės priežiūros pasiima. (remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-2779/2011). Tuo tarpu aplinkybė, kad vėliau ginčo prekėms buvo įforminta eksporto procedūra, kaip tik parodo, jog pareiškėjas nesuprato, koks muitinės statusas yra taikomas prekių atžvilgiu, o byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „DHL Lietuva“ informavo Bendrovę, jog tranzito procedūra nebuvo užbaigta tuo metu, kai ji atsiėmė prekes iš UAB „DHL Lietuva“, ir / ar nurodė, kaip užbaigti pradėtą tranzito procedūrą, t. y., kokius konkrečiai veiksmus turi atlikti Bendrovė, jos vairuotojui paimant krovinį.

Pareiškėjo teigimu, aplinkybė, kad UAB „DHL Lietuva“ laiškuose buvo minima T1 deklaracija, dar nereiškia, jog Bendrovė buvo informuota apie tranzito procedūrą, taikomą kroviniui po jo atsiėmimo iš UAB „DHL Lietuva“ sandėlio. Juolab, kad Bendrovės vairuotojui kartu su kroviniu nebuvo perduota tranzito deklaracija. Taigi, šiuo atveju nėra pagrįstų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti pareiškėjo tinkamą informavimą („žinojimą“) apie kroviniui taikomą tranzito procedūrą bei jos neužbaigimą. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde prašė iš naujo apsvarstyti klausimą dėl Bendrovės atleidimo nuo paskirtos baudos ir delspinigių sumokėjimo, tačiau teismas dėl šios skundo dalies nepasisakė.

Šiuo aspektu pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo tik formalus ir jokia materiali žala padaryta nebuvo, Bendrovė neturėjo tikslo ir nesiekė pažeisti muitinės veiklą reglamentuojančius teisės aktus, o skola biudžetui buvo apskaičiuota tik dėl netinkamo muitinės procedūrų įforminimo, atsiradusio dėl kelių muitinės tarpininkų reikiamos informacijos nepateikimo vienas kitam, pareiškėjas bendradarbiavo su Vilniaus teritorine muitine, operatyviai teikė paaiškinimus ir patikrinimui reikalingą medžiagą, suteikė visą Muitinės tyrimui reikšmingą informaciją, todėl mano, kad egzistuoja pagrindas visiškai atleisti pareiškėją ir procedūros vykdytoją nuo baudos bei delspinigių sumokėjimo.

12. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 135–142) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimą.

13. Departamentas mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino teisės aktų nuostatas ir pagrįstai konstatavo, jog iš byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų matyti, kad pareiškėjas, gavęs prekes, žinojo, jog gavo ne Bendrijos prekes, todėl, neužbaigus tranzito procedūros, buvo pagrįstai pripažintas skolininku, t. y. asmeniu, nurodytu Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 2 įtraukoje. Atsiliepime į apeliacinį skundą Departamentas pakartoja savo atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, išdėstytus argumentus.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 130–134) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimą nepakeistą.

15. Muitinė mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas įvertinus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus bei tinkamai taikant teisės aktus. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir Muitinės atsiliepimas į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Muitinė papildomai akcentuoja, kad muitų teisė yra viešosios teisės šaka, kurioje vyrauja imperatyvinis teisinio reguliavimo metodas, teisės normose nustatomi griežti reikalavimai, kurių teisinių santykių subjektai privalo laikytis ir negali nuo jų nukrypti. Atitinkamai šiuo atveju Muitinė, apskaičiuodama mokestines prievoles ir taikydama baudą, griežtai laikėsi Europos Bendrijos ir nacionalinių teisės aktų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2015 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. 18KP-17-745 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“, kuriuo pareiškėjas UAB „Elvata Baltic“ pripažintas solidariu skolininku kartu su UAB „DHL Lietuva“ dėl tinkamai neįvykdytos muitinio tranzito procedūros pagal 2015 m. kovo 26 d. įformintą tranzito deklaraciją T1 MRN 15LTVA10001471EEB7 ir apskaičiuota 1 090 Eur muito, 10 629 Eur PVM bei 650 Eur PVM delspinigių mokestinė prievolė ir skirta 1 172 Eur bauda, taip pat dėl Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. 1A-20, kuriuo buvo patvirtintas minėtas Muitinės sprendimas, o pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, ir MGK 2016 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. S-59(7-26/2016), kuriuo patvirtintas nurodytas Departamento sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl pagrindo atleisti pareiškėją nuo baudos ir delspinigių mokėjimo.

17. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, kad sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų. Šis procesinės teisės normų pažeidimas yra besąlyginė vada panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

18. Nagrinėjamas ginčas yra tiesiogiai susijęs UAB „DHL Lietuva“ teisėmis ir pareigomis, nes ginčijamu vietos mokesčių administratoriaus sprendimu ši bendrovė kartu su pareiškėju pripažinta solidariu skolininku dėl tinkamai neįvykdytos muitinio tranzito procedūros. Pareiškėjas savo reikalavimus grindžia tuo, kad mokesčių administratorius nepagrįstai pareiškėją pripažino solidariu skolininku, nes, pareiškėjo teigimu, jis nėra atsakingas dėl tinkamai neįvykdytos muitinio tranzito procedūros. Taigi bylos išsprendimas turi įtakos ne tik pareiškėjo, bet ir solidaraus skolininko UAB „DHL Lietuva“ teisėms bei pareigoms. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme trečiuoju suinteresuotu asmeniu UAB „DHL Lietuva“ į procesą nebuvo įtraukta.

19. Taigi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nusprendė ir dėl UAB „DHL Lietuva“, kuri nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimą, teisių ir pareigų, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

20. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde kėlė klausimą dėl jo atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių ir paskirtos baudos, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime šiuo klausimu nepasisakė.

21. ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Todėl, nagrinėjant bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėtų įvertinti, ar yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių ir paskirtos baudos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Elvata Baltic“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė