2018-10-03 Nr. AB-17560-3-62-3-00672-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2439-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00672-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, atsakovas), 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Skunde nurodė, kad LAVL buvo gydomas nuo 2017 m. sausio 25 d. iki 2017 m. kovo 7 d. netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Pažymėjo, jog kamerose netinkamas dirbtinis apšvietimas, todėl negalėjo rašyti ir skaityti, be to, turi problemų su rega, nešioja akinius. Palatose čiužinio ir pagalvės užvalkalai nebuvo iš nelaidaus skysčiams ir atsparaus valymo ir dezinfekavimo priemonėms audinio, iš jų sklido nemalonūs kvapai, dėl to negalėjo tinkamai pailsėti ir išsimiegoti. Dėl LAVL veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, dvasine, emocine depresija. Jis tapo dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės, jaučia baimę aplinkai. Patirtą neturtinę žalą vertino 1 500 Eur suma ir prašė ją priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.

4. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu LAVL buvo gydomas nuo 2017 m. sausio 26 d. iki 2017 m. kovo 2 d., 2D 3/p pastato kamerų tipo patalpoje Nr. 224 (20,61 kv. m, 3 lovos). Pažymėjo, kad LAVL esančias vertybes dažnai laužo ir gadina patys pacientai: sugadina elektros instaliaciją, išplėšia rozetes bei šviestuvus, išsuka, sudaužo jose esančias lemputes ir panašiai. LAVL Ūkio skyriaus darbuotojai, atsakingi už tinkamą patalpose esančių įrenginių, inventoriaus ir baldų eksploataciją, esant būtinumui, organizuoja jų remontą, todėl kamerų tipo patalpose, kuriose gydomi nuteistieji bei suimtieji, be kita ko, elektros lemputės yra nuolat tikrinamos, o perdegusios ar sudaužytos lemputės - pakeičiamos. LAVL dėl nurodytų priežasčių nėra pajėgi nuolat nepertraukiamai užtikrinti teisės aktuose reglamentuojamo dirbtinio apšvietimo reikalavimų, tačiau minėti pažeidimai per protingą terminą pašalinami. Ligoninėje yra patvirtinta Infekcijų kontrolės skyriaus dezinfekuotojo pareigybė (toliau - ir Dezinfekuotojas). Šias pareigas einantis darbuotojas yra atsakingas už minkštojo inventoriaus ir parazitais užterštų bei infekuotų skalbinių dezinfekciją, skalbyklos darbo koordinavimą, medicininių atliekų priėmimą, jų apskaitos vedimą bei perdavimą vežėjui. Taip pat turi išmanyti ir vykdyti darbą su dezinfekcijos kamera. LAVL yra įrengta veikianti dezinfekavimo kamera, kurioje dezinfekuojamas įstaigos minkštasis inventorius. Už šių darbų atlikimą atsakingas Dezinfekuotojas paaiškino, kad yra dezinfekuojamas visas iš įstaigos išvykusių pacientų naudotas minkštasis inventorius.

5. LAVL, vykdydama Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus 2017 m. balandžio 4 d. patikrinimo akte Nr. PA.2-301 (17.2.338 2.22), užfiksuotus Lietuvos higienos normos HN 134:2015 pažeidimus, pastaruosius nurodytais terminais pašalino, t. y. 12D 3/p pastato kamerų tipo patalpoje Nr. 224 buvo pakeistos elektros lemputės, taip pat visi įstaigoje naudoti čiužiniai, pagalvės ir antklodės dezinfekuojami bei šie darbai nuo 2017 m. balandžio 18 d. fiksuojami Kamerų dezinfekuotų daiktų registravimo žurnale.

6. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas į LAVL administraciją su prašymais ar pretenzijomis nesikreipė. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, jo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįstas priežastinis ryšys, todėl prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. 7. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 5 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo R. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu LAVL buvo gydomas nuo 2017 m. sausio 26 d. iki 2017 m. kovo 2 d., 12D3/p pastato kamerų tipo palatoje Nr. 224. Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose netinkamas dirbtinis apšvietimas, todėl negalėjo rašyti ir skaityti, čiužinio ir pagalvės užvalkalai nebuvo iš nelaidaus skysčiams ir atsparaus valymo ir dezinfekavimo priemonėms audinio, iš jų sklido nemalonūs kvapai, todėl negalėjo tinkamai išsimiegoti. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog įstaiga užtikrina tinkamą patalpų apšvietimą, gavus informacijos apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis.

9. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punktą, mažiausia dirbtinė apšvieta – 200 lx, kamerų natūralus apšvietimas nereglamentuojamas. Pareiškėjo argumentus dėl kamerų netinkamo dirbtinio apšvietimo iš dalies patvirtina pareiškėjo į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2017 m. balandžio 10 raštas Nr. 2.2-1988(17.2.338.2.22), iš kurio matyti, kad 2017 m. kovo 16 d. LAVL atliko 12D 3/p pastato kamerų tipo patalpos Nr. 224 patikrinimą, įjungus visus dirbtinio apšvietimo šaltinius ir užtamsinus natūralios šviesos šaltinius, dirbtinė apšvieta siekė apie 97 lx, todėl šis rodiklis neatitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimų. Įvertinęs nurodytus duomenis, teismas konstatavo, kad pareiškėjui, būnant LAVL kameroje Nr. 224, nebuvo užtikrinta tinkama dirbtinė apšvieta, todėl pareiškėjo argumentus vertino iš dalies pagrįstais.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl čiužinių, pagalvės užvalkalų medžiagos, kuri nebuvo iš nelaidaus skysčiams ir atsparaus valymo ir dezinfekavimo priemonėms audinio, nurodė, kad šiuos pareiškėjo argumentus iš dalies patvirtina pareiškėjo į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2017 m. balandžio 10 raštas Nr. 2.2-1988(17.2.338.2.22), iš kurio matyti, kad 2017 m. kovo 16 d. LAVL atliko patikrinimą ir nustatė, jog LAVL dauguma čiužinių ir pagalvių dar nėra su užvalkalais iš nelaidaus skysčiams ir atsparaus valymo dezinfekavimo priemonėms audinio, todėl jie turi būti skalbiami arba dezinfekuojami dezinfekcijos kameroje, pagal dezinfekuojamų daiktų ir minkšto inventoriaus registracijos žurnale esančius įrašus nustatyta, kad yra pažeidžiamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 42 punkto reikalavimas. Įvertinęs nurodytus duomenis, teismas konstatavo, kad pareiškėjo argumentai, jog čiužinio ir pagalvės užvalkalai nebuvo iš nelaidaus skysčiams ir atsparaus valymo ir dezinfekavimo priemonėms audinio, iš dalies pagrįsti.

11. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas į Psichologinės tarnybos darbuotojus ar į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus būtų kreipęsis dėl netinkamų sąlygų ar higienos normų LAVL. Įvertinus byloje esamus duomenis, teismas sprendė, kad nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo psichinei ar fizinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, pažeidimų trukmę ir mastą, teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

12. Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą, nes nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis - t. y. grubiai pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, sąlygomis, todėl jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmetė.

III. 13. Pareiškėjas R. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimu ir prašo jo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės argumentais, nurodytais teismui pateiktame skunde. Papildomai nurodo, kad netinkamas dirbtinis apšvietimas jam sukėlė didelius nepatogumus, jis nešioja akinius, todėl esant netinkamam apšvietimui, negalėjo skaityti ir rašyti laiškų savo artimiesiems, laikinai prarado su jais socialinius ryšius. Dėl to turėjo kankintis ir vargti, patirdamas emocinę depresiją ir dvasinius išgyvenimus. Čiužiniai ir patalynė taip pat buvo blogos kokybės ir skleidė nemalonius ir specifinius kvapus. Į LAVL jis atvyko gydytis, tačiau dėl netinkamų sąlygų patyrė nepatogumus, buvo kankinamas.

15. Pažymi, kad jis niekada nebuvo baustas už LAVL turto gadinimą. Dėl jo laikymo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, jis ne kartą su skundais kreipėsi į LAVL administraciją, psichologinę tarnybą. Teismas jo nurodytų aplinkybių neįvertino. Be to, jo laisvė yra apribota, todėl jam sunku surinkti ir pateikti teismui visus ginčui nagrinėti reikalingus įrodymus. Prašo objektyviai išnagrinėti bylą ir priteisti jam 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

17. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai išnagrinėjo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus ir skundžiamą sprendimą pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas, priimdamas sprendimą, laikėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.

18. Akcentuoja, kad atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuotus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, tais atvejais, kai yra siekiama nustatyti apelianto reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, būtina atsižvelgti į konkrečias kalinimo vietos sąlygas, tinkamai ir išsamiai įvertinti įrodymus, kurie leistų pagrįstai apelianto patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidas ir bendro pobūdžio pareiškimus apie galimą teisių pažeidimą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje neturtine žala yra pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.270 straipsnio prasme. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, dažnai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų LAVL veiksmų, atlyginimo.

20. Pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad teismas netinkamai įvertino jam padarytos neturtinės žalos pobūdį, bei prašo šią žalą kompensuoti pinigais.

21. Ginčijamu teismo sprendimu konstatuota, kad pareiškėjui būnant LVAL nebuvo užtikrintas tinkamas dirbtinis elektros apšvietimas bei kad patalynė nebuvo iš nelaidaus skysčiams audinio, kas pažeidė pareiškėjo subjektines teises į tinkamą sanitarinę ir higieninę aplinką. Teismas šiuos pažeidimus pareiškėjo atžvilgiu įvertino kaip nežymius, kuriais padaryta neturtinė žala gali būti kompensuota ne pinigais.

22. Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

23. Sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, yra įvertinama, kokio pobūdžio buvo pažeistos asmens subjektinės teisės, kokio intensyvumo ir trukmės jos buvo ir kt. Paprastai asmens subjektinių teisių pažeidimai, kurie yra susiję su pagrindinių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje įtvirtintų teisės normų pažeidimu, gali būti pripažįstami esminiais, tačiau ir šie pažeidimai turi būti neatsitiktiniai, nevienkartiniai, tęstis pakankamai ilgą laiką, kad būtų galima konstatuoti neturtinės žalos padarymo faktą, kuris turėtų būti kompensuotas pinigais. Nesant šių aplinkybių, padaryta neturtinė žala gali būti kompensuota pažeidimo faktą konstatuojant teismo sprendimu (žr. EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98).

24. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2017 m. sausio 25 d. iki 2017 m. kovo 7 d., konstatuoti jo teisių į tinkamą aplinką pažeidimai, nėra susiję su pagrindinių jo teisių bei laisvių pažeidimais. Šie pažeidimai nėra susiję su pareiškėjo asmens orumo ir garbės menkinimu, o daugiau susiję su techninio pobūdžio trūkumais užtikrinant tinkamą kalinamų asmenų aplinką.

25. Visa tai įvertinusi, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo atžvilgiu padaryti pažeidimai nepadarė jam esminės neturtinės žalos, kurios nebūtų galima kompensuoti kitaip, kaip tik pinigais.

26. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

27. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

28. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

29. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys