2021-06-23 Nr. AB-13738-3-61-3-03119-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2395-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03119-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Ministerija) 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 12-01-1190 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą patenkinti prašymą skirti jam pareigūnų ir karių pensiją; 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios, kad asmenims, nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog atsakovas Sprendimu nusprendė neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kadangi pareiškėjas buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą.

3. Pareiškėjas Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. baudžiamuoju įsakymu (įsiteisėjusiu) buvo nuteistas už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 164 straipsnyje, padarymą. Teismo priimtas ir įsiteisėjęs baudžiamasis įsakymas negali būti apskųstas, taigi negali būti ir atnaujintas baudžiamasis procesas, kadangi pareiškėjas yra atlikęs bausmę – atliko viešuosius darbus. Ikiteisminis tyrimas ir jo užbaigimas vyko nedalyvaujant pareiškėjo gynėjui. Analogiškos baudžiamosios bylos yra nutraukiamos arba priimami išteisinamieji nuosprendžiai. Pareiškėjo įsitikinimu, šios aplinkybės, nors ir nėra bylos dalykas, gali tūrėti reikšmės tuo aspektu, kad buvo esmingai pažeista pareiškėjo teisė į teisingą procesą. Baudžiamojo proceso atnaujinimo negalimumas yra tiesiogiai sietinas su pareiškėjui pritaikyta įstatymo norma dėl pensijos neskyrimo.

4. Vertinant, ar Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 13 straipsnio 3 dalies nuostata gali būti konstituciškai pagrįsta, atsižvelgtina į šiuos aspektus: 1) nuostata nurodo tik vieną nusikalstamos veikos kaltės formą – tyčią. Tačiau asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo; 2) Įstatymas neskirsto tyčinio nusikaltimo sunkumo į nesunkius, apysunkius, sunkius ir labai sunkius; 3) Įstatymas neskirsto asmenų, turinčių teisę gauti kario pensiją tyčinio nusikaltimo padarymo faktinį laiką – tarnybos metu ar ne tarnybos; 4) asmeniui keliami reikalavimai analogiškai kaip ir tarnybos metu, nors statutiniai santykiai jau yra pasibaigę. Šiuo atveju nėra pagrįsta, kad asmuo, nuteistas už vengimą išlaikyti vaiką, kai nusikaltimo sudėtis yra suformuota tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, praranda galimybę ir teisę į kario pensiją.

5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, pateiktus byloje Nr. A-369-525/2019, Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimą ir kt., taip pat pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog kai Konstitucijai neprieštaraujančiu įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga. Asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Pareiškėjo manymu, pensijos skyrimas ir sąlygų reglamentavimas turi būti konstituciškai pagrįstas, kadangi pensija skiriama už praeities tarnybą, o ne prašymo pateikimo metu esamą faktinę padėtį, susijusią su reikalavimu nebūti nuteistam už būtent tyčinę nusikalstamą veiką.

6. Asmuo, kuris jau yra atlikęs tarnybą, turi teisę gauti specifinę kario, pareigūno pensiją. Konstituciškai nėra pagrįsta, kodėl asmenys, gaunantys pareigūno ar kario pensiją ir darantys tyčinius nusikaltimus, yra labiau ginami nei asmuo, kuris padaro tyčinę veiką jau statutiniams tarnybos santykiams pasibaigus. Šiuo atveju pensija neskiriama dėl aplinkybės, neturinčios jokio ryšio su tarnyba. Pareiškėjo įsitikinimu, būtina įvertinti, ar kiekviena nusikalstama veika, nepriklausomai nuo jos padarymo formos, nevertinant nusikalstamos veikos sunkumo, gali būti laikoma šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu kiekvienu atveju vertinant asmens galimybę realizuoti teisę į pareigūno ar kario pensiją.

7. Pareiškėjas prašė įvertinti susiklosčiusią administracinių teismų praktiką būtent šios bylos kontekste. Taip pat prašė atsižvelgti į pareiškėjui itin sudėtingai susiklosčiusią situaciją: teisinių galimybių atnaujinti baudžiamąją bylą nebuvimu, pareiškėjui priimtas baudžiamasis įsakymas nebuvo peržiūrimas apeliacine ar kasacine tvarka, o ikiteisminio tyrimo pareigūnai patraukdami asmenį baudžiamojon atsakomybėn už 7 mėnesių alimentų nemokėjimą, nesuteikė jokios galimybės turėti savo pasirinkto ar valstybės skiriamo gynėjo. Pareiškėjas nemokėjo alimentų todėl, kad tuo metu darbo neturėjo, tačiau buvo užimtumo tarnyboje, mokėsi kitos profesijos. Nurodytos aplinkybės svarbios tuo aspektu, kad dėl teisinių žinių stokos, situacijos neįvertinimo, susiklostė tokia padėtis, kai yra taikoma prieštaraujanti Konstitucijai Įstatymo norma.

8. Pareiškėjas teismui 2020 m. lapkričio 11 d. pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios, kad asmenims, nuteistiems už tyčinio nusikaltimo padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, atitikimo Konstitucijos 29 straipsniui.

9. Atsakovas Krašto apsaugos ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

10. Ministerija nurodė, jog pareiškėjo tarnybos laikas kario valstybinei pensijai skirti – 21 metai 8 mėnesiai ir 28 d. Krašto apsaugos ministro 2017 m. balandžio 19 d. įsakymu ir šio įsakymo pakeitimo 2017 m. gegužės 2 d. įsakymu pareiškėjas 2017 m. gegužės 15 d. buvo atleistas iš tarnybos ir išleistas į atsargą. Pareiškėjas, praėjus 3 metams po atleidimo, Ministerijai pateikė prašymą skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir priedą. Kadangi pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas dėl drausmės pažeidimo, jam pareigūnų ir karių valstybinė pensija galėjo būti paskirta praėjus 3 metams. 2020 m. rugpjūčio 19 d. Ministerijos sprendimu, atsižvelgiant į 2018 m. pareiškėjo turėtą teistumą dėl padaryto tyčinio nusikaltimo, vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, nuspręsta jam neskirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

11. Ministerija akcentavo, jog privalėjo vadovautis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies imperatyvia norma ir priimti Sprendimą neskirti pareigūnų ir karių pensijos, nepaisant to, kad pareiškėjo teistumas nebuvo susijęs su tarnybos santykiais ir kad pareiškėjas atitiko kitas Įstatymo nustatytas sąlygas. BK 97 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsigaliojo Lietuvos Respublikos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Atsakovo įsitikinimu, byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu tyčinio nusikaltimo padarymu. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad teistumo pasibaigimas negali būti suprantamas taip, kad, esą, išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, tai taip pat nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas.

12. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jog karo tarnyba yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, reikalaujanti specialių ištikimybės ir pasiryžimo aukotis už valstybę ir jos piliečius santykių, atsakovas nurodo, jog, jo žiniomis, nėra teisminės praktikos, atitinkančios nagrinėjamos bylos pobūdį, t. y. kad būtų nagrinėjamas ginčas dėl Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies taikymo neskiriant kariui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kai karys (kurio statusas skiriasi nuo kitų pareigūnų) buvo teistas už tyčinį nusikaltimą. Iš Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. baudžiamojo įsakymo matyti, kad pareiškėjas nusikalstamą veiką padarė nuo 2017 m. spalio 28 d. iki 2018 m. gegužės 1 d., t. y. po atleidimo iš tarnybos. Todėl teigti, kad pareiškėjas buvo nelojalus savo valstybei, nesilaikė keliamų didesnių reikalavimų tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Konstituciją ar įstatymus tarnybos laikotarpiu, atsakovas negali.

13. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, Ministerija pažymėjo, kad šis teismas dėl Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nagrinėjimo ginčo kontekste nėra pasisakęs. Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, ar aptariama įstatymo nuostata yra konstituciškai pagrįsta, yra pakankamai motyvuoti. Ministerijos nuomone, abejonių dėl aptariamos Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos atitikties Konstitucijai kyla, tačiau būtent teismas turi nuspręsti, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį teismą.

II

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškėjo D. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

15.1. Pareiškėjas 2020 m. birželio 12 d. pateikė prašymą skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir priedą; Lietuvos Kariuomenės gynybos štabas pareiškėjui 2020 m. birželio 29 d. raštu Nr. S-736 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ nurodė, kad pagal Įstatymo 13 straipsnio 3 dalį nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pensijos neskiriamos; Informatikos ir ryšių departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė informaciją, jog pareiškėjas buvo nuteistas (1996 m., 2018 m.); siekiant objektyviai įvertinti pensijos pareiškėjui skyrimą, pareiškėjo aptariamu raštu buvo prašoma pateikti teismų sprendimus. Prašomi sprendimai buvo pateikti Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2020 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. 9RV-126 „Dėl teismo sprendimų pateikimo“.

15.2. 2020 m. rugpjūčio 19 d. priimtas nagrinėjamoje byloje skundžiamas Sprendimas, kuriuo buvo atsisakyta skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Sprendime nurodyta, jog iš Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. birželio 18 d. raštu pateikto Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro informacijos ir archyvo duomenų apie fizinį asmenį išrašo matyti, kad pareiškėjas Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. baudžiamuoju įsakymu (įsiteisėjusiu) buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo, numatyto BK 164 straipsnyje, padarymą. Vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, asmenims, nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.

16. Vertindamas, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Ministerijos Sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, teismas pažymėjo, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas reglamentuojamas specialiuose teisės aktuose – Įstatyme ir jį įgyvendinančiame bei detalizuojančiame poįstatyminiame teisės akte – Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose. Šiuose teisės aktuose nustatyti asmenys, turintys teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, apibrėžtos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygos. Nustačius, kad minėtos sąlygos nėra tenkinamos, pareigūnų ir karių valstybinė pensija negali būti skiriama ir (ar) mokama.

17. Teismas vadovavosi Įstatymo 13 straipsniu ir nurodė, minėto straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.

18. Teismo vertinimu, byloje nebuvo ginčo, jog pareiškėjas yra teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Šią faktinę aplinkybę patvirtino Įtariamųjų, kaltinamųjų bei nuteistųjų registro duomenų išrašas, pagal kurį pareiškėjas dėl nusikalstamos veikos, padarytos nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. gegužės 1 d. Marijampolės apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu pagal BK 164 straipsnį (vengimas išlaikyti vaiką), paskiriant jam 4 mėnesius viešųjų darbų; įsakymas įsiteisėjo 2018 m. rugpjūčio 24 d.

19. Pažymėdamas, jog atsakovas ginčijamą Sprendimą priėmė būtent tuo pagrindu, jog pareiškėjas yra nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, taigi neatitinka pareigūnų pensijos skyrimo sąlygų, teismas apžvelgė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl pareigūno valstybinės pensijos skyrimo asmeniui sąlygų ir nurodė, jog Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata aiškiai paneigia galimybę skirti asmeniui valstybinę pensiją, jeigu asmuo yra nuteisiamas už tyčinio nusikaltimo padarymą. Teismas nurodė, kad šią išvadą patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojama praktika.

20. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad atsakovas pagal imperatyvią Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatą turėjo teisėtą pagrindą atsisakyti skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Teismas darė išvadą, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti skunde nurodytais pagrindais nebuvo teisėto pagrindo, taip pat nebuvo jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo išvestinį reikalavimą įpareigoti atsakovą patenkinti prašymą skirti jam pareigūnų ir karių pensiją.

21. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas pažymėjo, kad teismo teisė kreiptis į Konstitucinį teismą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnyje nustatytu atveju suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui ir nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais.

22. Teismas akcentavo, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinio imperatyvo valstybės tarnybai yra keliami ypatingi reikalavimai (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

23. Vertindamas pareiškėjo argumentus, jog Įstatymo 13 straipsnio 3 dalis numato tik vieną nusikalstamos veikos kaltės formą – tyčia, kai yra daug nusikalstamų veikų, kurios gali būti padaromos ir neatsargia kaltės forma, tačiau jų pavojingumas nėra mažesnis, teismas pabrėžė, jog šis argumentas yra abstraktaus pobūdžio ir nėra aktualus nagrinėjamos bylos kontekste, todėl yra atmetamas. Dėl pareiškėjo argumentų, kad Įstatymas neskirsto nusikaltimų pagal sunkumą, teismas, atmesdamas šiuos teiginius, nurodė, jog Įstatymas numato tik tai, kad asmuo turi būti nuteistas už tyčinį nusikaltimą tam, kad jam nebegalėtų būti skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Teismo vertinimu, įstatymų leidėjas sąmoningai pasirinko tokią nuostatos formuluotę, neišskiriant nusikaltimo sunkumo. Teismas nepripažino pagrįstu pareiškėjo argumento dėl Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies atitiktie Konstitucijai dėl to, kad Įstatymas neskirsto asmenų, turinčių teisę gauti kario pensiją tyčinio nusikaltimo padarymo faktinio laiko, t. y. ar nusikaltimas yra padaromas tarnybos metu ar ne. Teismas pažymėjo, kad tam, kad asmuo gautų valstybinę pensiją, jis turi atitikti imperatyvią įstatymo nuostatą, t. y. asmuo neturi būti nuteistas už tyčinių nusikaltimų padarymą tiek tarnybos metu, tiek ne tarnybos metu.

24. Dėl pareiškėjo argumentų, kad asmeniui keliami reikalavimai analogiškai kaip ir tarnybos metu, nors statutiniai santykiai jau yra pasibaigę, teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Lietuvos vyriausiojo teismo praktiką, pažymėjo, jog Įstatymas valstybinės pensijos gavimą sieja ne su atleidimo iš tarnybos pagrindu, todėl aplinkybė, kad pareiškėjo statutiniai santykiai jau pasibaigę, nesuteikia pagrindo skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją

25. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, reikšdamas prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų tokią būtinybę nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjo abstraktaus pobūdžio, nors ir teisiniai, teiginiai nesudarė pagrindo abejoti įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai.

26. Teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie susiklosčiusią ypatingą situaciją dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo (neskyrimo) nėra aktualios, todėl atmestinos. Netenkinęs pareiškėjo skundo reikalavimų, teismas netenkino pareiškėjo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III. 16. Pareiškėjas D. M. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti; 2) kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios, kad asmenims, nuteistiems už tyčinio nusikaltimo padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, atitikties Konstitucijai; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

17. Pareiškėjas pabrėžia, kad yra susipažinęs su teismų praktika administraciniuose teismuose panašiose bylose, tačiau jose kelti klausimai taip pat ir prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą ir konkrečių bylų aplinkybių analizė leido teigti, kad šioje byloje keliami nauji ir reikšmingi klausimai, susiję su būtinybe kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų teisingai išnagrinėta byla.

18. Susiklosčiusi teismų praktika ir konkrečios įstatymo normos aiškinimas negali būti interpretuojamas taip, jog konkrečiu atveju jos negalėtų būti peržiūrėtos. Pirmos instancijos teismas argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmetė lakoniškai, nurodant, kad jie arba neaktualūs, arba abstraktaus pobūdžio, tačiau Įstatymo nuostatos nevertinos Konstitucijos, baudžiamojo įstatymo kontekste.

19. Įstatymas nurodo ir pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neskyrimo sąlygas. Tokių nuostatų egzistavimas yra suprantamas ir konstituciškai pateisinamas, tačiau jos privalo būti pagrįstos.

20. Pareiškėjas pirmos instancijos teisme kėlė klausimus, ar konkreti įstatymo norma atitinka asmenų lygybės principą. Buvo keliamos abejonės, kad įstatymo leidėjas Įstatymo normos taikymą sieja išimtinai tik su viena nusikalstamos veikos padarymo forma – tyčia, nors taip pat nusikalstama veika padaroma ir neatsargiai. Šiuo atveju būtina įvertinti ir tai, ar kiekviena tyčinė nusikalstama veika gali būti konstituciškai pagrįsta, kaip ribojanti ir užkertanti kelią realizuoti teisę į pareigūnų ir karių teisę į valstybinės pensijos skyrimą, ar bet kokio tyčinio nusikaltimo padarymas yra konstituciškai proporcingas ribojimas visam gyvenimui netekti to, ką pareigūnas ir karys savo tarnyba užsitarnavo, ypač kai tyčinė veika padaryta po tarnybos. Pareiškėjo įsitikinimu, pareigūnas ir karys, baigęs tarnybą turi teisėtą lūkestį, jog pasibaigus statutiniams santykiams, neatsiras kitų aplinkybių, kurios gali užkirsti realizuoti teisę į pensiją, kurią jie jau turi, bet nėra įgyvendinę. Toks pareiškėjo teisių ribojimas Įstatyme neindividualizuotas.

21. Pareiškėjas nurodo, kad nusikalstama veika, už kurios padarymą baudžiamuoju įsakymu yra pripažintas kaltu, priskiriama prie nesunkių tyčinių nusikaltimų. Šiuo atveju būtina konstituciškai įvertinti, ar kiekviena nusikalstama veika, nepriklausomai nuo jos padarymo formos (tyčia ar neatsargiai), nevertinant nusikalstamo veikos sunkumo ir pavojingumo, gali būti laikoma šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu kiekvienu atveju vertinant asmens galimybę realizuoti teisę į pareigūno ar kario pensiją pagal Įstatymą.

22. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog aplinkybė, kai asmuo padaro tyčinį nusikaltimą tarnybos metu, turi būti vertintina skirtingai nei nusikaltimo padarymas jau baigus tarnybą sprendžiant dėl galimybės realizuoti teisę į pensiją. Pripažįstant, kad asmeniui baigusiam tarnybą, tačiau nerealizavusiam teisės į pensiją, vis dar taikomi statutiniams asmenims taikytini ribojimai, yra neproporcingi ir nesuderinami su asmens lygybės principais. Nusikaltimo padarymas tarnybos metu sąlyginai pavojingesnis, kadangi tai diskredituoja ir žemina ne tik pareigūno vardą, bet ir visą tarnybą, kurioje jis dirba.

23. Pareiškėjas pažymi ir tai, jog asmuo baigęs tarnybą, turi teisę į valstybės pareigūno ir kario pensiją pagal Įstatymą. Kada šia teise buvęs karys ar pareigūnas pasinaudos pateikdamas prašymą konkrečiai institucijai, priklauso tik nuo jo. Laiko tarpas po tarnybos pabaigos ir prašymo skirti pareigūno ir kario pensiją bei įvykę juridiniai faktai (įskaitant ir tyčinės veikos padarymą), negali būti pagrindu teisei į pensiją prarasti.

24. Vertinant tyčinės veikos įtaką pensijos skyrimo procese svarbiausiu dalyku tampa laiko momentas, kada pateiktas asmens turinčio teisę į valstybinę pensiją prašymas, bet ne pats faktas, kad asmuo turi savo darbu įgytą teisę į valstybinę kario ir pareigūno pensiją. Toks pateisinimas yra neteisėtas ir nesąžiningas tuo aspektu, kad asmenys turintys teisę į pareigūno ir kario pensiją ir gavę ją, gali daryti nusikaltimus (tyčinius ir neatsargius), tačiau paskirta pensija yra laikytina nuosavybe pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą.

25. Todėl tik kreipiantis į Konstitucinį Teismą būtų galima įvertinti, ar galiojanti Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, numatanti, kad asmenims, nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, atitinka Konstitucijos 29 straipsni, kuriame nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

26. Pareiškėjas pakartoja skundo pirmosios instancijos teismui argumentus, susijusius su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašiose bylose, ir akcentuoja, jog pensija skiriama už praeities tarnybą, o ne prašymo pateikimo metu esamą faktinę padėtį. Pareiškėjo vertinimu, aktuali šiai bylai Konstitucinio Teismo doktrina ir teismų praktika nenagrinėjo situacijos dėl pensijos neskyrimo jau po tarnybos, o panašiose bylose netiksliai buvo cituojamas aktualus Konstitucinio Teismo nutarimas.

27. Pareiškėjo įsitikinimu, pensijos neskyrimas tarnybą baigusiam asmeniui, nors ir teistam už tyčinę veiką, neįvertinus tyčinės veikos sunkumo, yra visiškai neproporcinga sankcija ir turtinio pobūdžio bausmė. Šiuo aspektu nėra įvertinamas nusikalstamos veikos sunkumas, žalos mastas, kitos svarbios aplinkybės, o asmuo praranda pensiją visam likusiam gyvenimui, nors tyčinę veiką padarė net ne tarnybos metu.

28. Asmenys pretenduojantys gauti valstybines pareigūno ir kario pensijas turi būti lygūs savo teisine padėtimi tiek jiems tarnaujant statutinėse tarnybose, tiek baigus jas. Nors diferencijuotas reguliavimas gali būti objektyviai pateisinamas, tačiau konstitucinis asmenų lygybės principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai.

29. Pareiškėjo įsitikinimu, tiems patiems subjektams (asmenims, turintiems teisę gauti valstybines pareigūnų ir karių pensijas) taikomas nesąžiningas ir diferencijuotas tokios pačios prigimties normos taikymas. Konstituciškai būtų pagrįsta jog subjektas turintis teisę pretenduoti gauti valstybinę pareigūno ir kario pensiją, po tarnybos jos negali prarasti kaip ir tas asmuo, kuris jau gauna valstybinę pareigūno ir kario pensiją, tačiau daro nusikaltimus.

30. Pakartodamas skundo argumentus dėl būtinybės naujai įvertinti teismų praktiką, susidariusią nepalankią situaciją nagrinėjant baudžiamąją bylą, pareiškėjas pabrėžia, jog kai asmeniui po pasibaigusių statutinių santykių ir padarius tyčinį nusikaltimą prarandama teisę į pensiją pagal Įstatymo 13 straipsnio 3 dalį ir taip faktiškai taikoma turtinio pobūdžio sankcija visam gyvenimui nėra ir negali būti pateisinama menamais ir abstrakčiais ribojimais.

31. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2021 m. birželio 8 d. patiektame prašyme prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios, kad asmenims, nuteistiems už tyčinio nusikaltimo padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, atitikties Konstitucijos 29 straipsniui. Prašyme pareiškėjas pakartoja apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjui atsisakyta skirti pensija yra sankcija visam gyvenimui, nepriklausomai nuo aplinkybės, kad jis nusikalstamą veiką padarė ne tarnybos metu. Tai, kad aptariama Įstatymo nuostata prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, pareiškėjas grindžia BK įtvirtintų nusikalstamų veikų klasifikavimu, atsižvelgiant į kaltės formą ir pavojingumą, tuo, jog pasibaigus statutiniams santykiams asmeniui taikomi specifiniai, statutinei tarnybai būdingi reikalavimai, Įstatymas nenumato jokių alternatyvų, kad asmuo po kiek laiko vėl galėtų pretenduoti į kario ar pareigūno pensiją. Šiuo atveju asmuo, baigęs statutinę kario tarnybą praranda teisę į valstybinę pensiją dėl tyčinės nusikalstamos veikos (vengimo išlaikyti vaiką), o toks pats asmuo neatsargia nusikalstama ir sunkesnes pasekmes sukėlusia veika galės pretenduoti į valstybinę pensiją ir ją gaus.

32. Pareiškėjo vertinimu, Konstitucinio Tesimo 2007 m. spalio 22 d. ir 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimų analizė nesuponuoja tokio aiškinimo, kurį pateikia Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-581-822/2019, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-369-525/2019). Susiklosčiusi teismų praktika galėtų būti pakeista tik kreipusis į Konstitucinį Teismą.

33. Atsakovas Krašto apsaugos ministerija atsileipime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pakartodamas pirmosios instancijos teismui teikto atsiliepimo argumentus ir nurodydamas, kad pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Tesimą argumentuotas, o taikytinos Įstatymo normos konstitucingumas kelia abejonių, atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl nėra pagrindo naikinti šį sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Nagrinėjamas ginčas iš esmės kilo dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo Nr. 12-01-1190 teisėtumo ir pagrįstumo.

35. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Pareiškėjas įsiteisėjusiu Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu pagal BK 164 straipsnį (vengimas išlaikyti vaiką), paskiriant jam 4 mėnesius viešųjų darbų. Minėtame baudžiamajame įsakyme nurodyta, jog pareiškėjas nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Taigi pareiškėjas yra teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą.

37. Pareiškėjas 2020 m. birželio 12 d. pateikė prašymą skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei priedą.

38. Atsakovas 2020 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Nr. 12-01-1190 atsisakė skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Sprendime nurodyta, jog iš Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. birželio 18 d. raštu pateikto Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro informacijos ir archyvo duomenų apie fizinį asmenį išrašo matyti, kad pareiškėjas Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. baudžiamuoju įsakymu, kuris yra įsiteisėjęs, buvo nuteistas už tyčinio nusikaltimo, numatyto BK 164 straipsnyje, padarymą, o, vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, asmenims, nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.

39. Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog nuteistiems už tyčinių nusikaltimų padarymą asmenims pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama. Sprendimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo asmeniui, kuris yra įtariamasis arba kaltinamasis baudžiamajame procese, priimamas nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Nutraukus ikiteisminį tyrimą, baudžiamąją bylą arba įsiteisėjus išteisinamajam nuosprendžiui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama už visą laikotarpį nuo teisės į pensiją atsiradimo dienos.

40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas minėtą Įstatymo nuostatą yra pažymėjęs, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, siekė, kad statutiniai valstybės tarnautojai, kurie nebuvo lojalūs savo valstybei, nesilaikė jiems keliamų didesnių reikalavimų tiek tarnybos, tiek ne tarnybos metu arba šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ar įstatymus, neturėtų teisės gauti valstybinės pensijos (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-245-822/2019; 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-369-525/2019).

41. Kaip minėta, įstatymų leidėjas Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatė imperatyvią pareigūno valstybinės pensijos skyrimo sąlygą – nebūti nuteistam už tyčinių nusikaltimų padarymą, todėl nuteisus pareiškėją už tyčinio nusikaltimo padarymą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija jam negali būti paskirta. Taigi pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, kad atsakovas pagal imperatyvią Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatą turėjo teisėtą pagrindą atsisakyti skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti skunde nurodytais pagrindais nėra teisėto pagrindo, taip pat nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo išvestinį reikalavimą įpareigoti atsakovę patenkinti prašymą skirti jam pareigūnų ir karių pensiją.

42. Pareiškėjas apeliacinį skundą, iš esmės grindžia tuo, kad, jo nuomone, Įstatymo 13 straipsnio 3 dalis, prieštarauja Konstitucijai, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėtos įstatymo nuostatos atitikties Konstitucijai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo apeliacinės instancijos teismą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies konstitucingumo.

43. Pažymėtina tai, jog pirmosios instancijos teismo nesikreipimas į Konstitucinį Teismą ar atsisakymas konkrečiu klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą negali būti tikrinamas instancine tvarka, todėl teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl to, jog pirmosios instancijos teismas nesikreipė į Konstitucinį Teismą (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3336-662/2020).

44. Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje bei ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

45. Aiškinant minėtas proceso teisės normas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad teisė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

46. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.

47. Vertinant apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad dėl valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinio imperatyvo valstybės tarnybai yra keliami ypatingi reikalavimai (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Pareigūnų ir karių, kuriems pagal Pensijų įstatymą yra skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, statusas lemia ir tam tikrus didesnius, palyginti su kitais valstybės tarnautojais, įsipareigojimus valstybei bei griežtesnę jų atsakomybę. Pareigūnai ir kariai privalo savo tarnybą atlikti nepriekaištingai, nepiktnaudžiauti jiems įstatymuose nustatytais įgaliojimais, savo elgesiu nežeminti pareigūno ar kario vardo, garbės ir orumo tarnyboje ar ne jos metu. Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarime pažymėta, jog pareigūnų ir karių statuso bei jiems skiriamos pensijos ypatumai suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį pareigūnams ir kariams, atleistiems iš tarnybos dėl to, kad jie pažeidė jų tarnybai keliamus reikalavimus, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimas siejamas su papildomomis pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygomis. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į valstybės tarnybos specifiką, taip pat gali nustatyti, kad pareigūnams, inter alia šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją ar įstatymus, sulaužiusiems priesaiką, padariusiems tyčinį nusikaltimą, pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama.

48. Teisėjų kolegijai, paminėtos oficialiosios konstitucinės doktrinos kontekste, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas Įstatymo nuostatas, nekyla abejonių dėl Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatų atitikties Konstitucijai. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti abstraktūs, bendro pobūdžio argumentai irgi nesudaro pagrindo abejoti dėl Įstatymo 13 straipsnio neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams, todėl apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkina.

49. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė