704d5332-e4a6-49ee-91c0-9530d08f3203 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla NrAdministracinė byla Nr. I-1593-624/2010(Proceso Nr. 3-61-3-00758-2010-6)Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 74 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2010 m. gegužės 28 d.Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas ArÅ«nas Dirvonas, sekretoriaujant Dinai Belovai, nedalyvaujant pareiÅ¡kėjui A. G. ir jo atstovui, atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės atstovams, trečiojo suinteresuotojo asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui, vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjęs administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo A.

G. skundÄ atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, n u s t a t ė :pareiÅ¡kėjas A. G. (A. G.) skunde praÅ¡o teismo solidariai priteisti iÅ¡ atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) ir Lietuvos valstybės 496,73 Lt už laikotarpį nuo 2007-05-31 iki 2008-08-31.

Nurodo, kad dirba Vilniaus AVPK Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 2-ojo bÅ«rio vyresniojo patrulio pareigose. Pagal iki 2007-10-01 galiojusiÄ Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo redakcijÄ , valstybės tarnautojų darbo užmokesčio viena iÅ¡ sudedamųjų dalių buvo priemokos ir priedai, kurių suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos. Nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas buvo vadovaujamasi Valstybes tarnybos įstatymo 23 str. 2 d., kurioje yra nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai.

Todėl pareiškėjui nuo 2007-05-31 iki 2008-08-31 buvo neišmokėta 496,73 Lt priemokų ir priedų. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir LR DK) 186 str. 2 d., šie priedai ir priemokos yra sudedamoji darbo užmokesčio dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, jog toks reguliavimas yra neteisėtas.

Konstitucinis teismas, analizuodamas valstybės pareigÄ mokėti įstatymų nustatytÄ darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestÄ darbÄ pagal KonstitucijÄ atsiranda teisė reikalauti, kad jam bÅ«tų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis iÅ¡leistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis bÅ«tų sumokėtas nustatytu laiku. Å i asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucinio teismo 2004-12-13 nutarimas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-l-638/2005 nurodė, kad reikalavimas priteisti negautÄ darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Mano, kad nagrinėjamoje byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.263 str. 1 d. įtvirtinta vadinamoji generalinio delikto doktrina, kuri reiÅ¡kia, jog bet koks žalos padarymas laikomas deliktu, jeigu žalos padaręs asmuo neįrodo esant aplinkybių, dėl kurių jo civilinė atsakomybė negalima.

Taigi generalinio delikto principas reiÅ¡kia, kad žalos faktas kartu reiÅ¡kia žalos padariusio asmens veiksmų neteisėtumo ir jo kaltės prezumpcijÄ : kiekvienas asmuo turi pareigÄ laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Taigi Å¡i norma įtvirtina kiekvieno asmens (tiek fizinio, tiek juridinio) bendrÄ jÄ pareigÄ elgtis atsargiai ir teisėtai. Teismų praktika iÅ¡skiria keturias deliktinės atsakomybės sÄ lygas: neteisėtus veiksmus, kaltę, padarytÄ Å¾alÄ ir priežastinį ryšį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2002-04-23 priėmė Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymÄ Nr. IX-855, kuriuo iÅ¡dėstė Valstybės tarnybos įstatymÄ nauja redakcija ir įtvirtino 23 str. 2 d. nuostatÄ , jog priemokų ir priedų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos. IÅ¡ Å¡io Ä®statymo Vilniaus AVPK kilo pareiga taikyti Vilniaus AVPK pareigÅ«nų darbo užmokesčiams 70 procentų ribojimÄ , kai jų priedų ir priemokų suma dėl faktiÅ¡kai dirbto laiko virÅ¡ijo 70 procentų pareiginės algos.

Konstitucijos 5 str. nustato, kad valstybės valdžiÄ Lietuvoje įgyvendina Seimas. Tai reiÅ¡kia, kad bet kokie Seimo veiksmai (neveikimas) yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Seimas Lietuvoje savarankiÅ¡ko teisinio subjektiÅ¡kumo (juridinio asmens statuso) neturi. Pagal analogijÄ taikant CK 2.81 str. 1 d., neteisėti Seimo veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Atsižvelgiant į tai, Å¡ioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali bÅ«ti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės (CK 6.273 str.).

Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisę į darbo užmokestį. Atitinkamai Seimo kaltė priimant minėtÄ Ä¯statymÄ yra kvalifikuotina kaip neatsargumas. IÅ¡ kitos pusės CK 6.271 str. 1 d. numato valstybės civilinę atsakomybę be kaltės, t. y. nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atitinkamai nagrinėjamu atveju kaltė nėra bÅ«tina valstybės civilinės atsakomybės sÄ lyga.

Valstybei nustačius nurodytÄ teisinį reguliavimÄ , pareiÅ¡kėjas negavo dalies savo darbo užmokesčio, t. y. negavo pajamų, kurias bÅ«tų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebÅ«tų buvęs nustatytas. Tai reiÅ¡kia, jog, atsižvelgiant į CK 6.247 str. ir 6.249 str. 1 d., neatsargÅ«s valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiÅ¡kėjas patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus jo negautoms pajamoms - darbo užmokesčio nepriemokai. Tokios faktinės aplinkybės vienareikÅ¡miÅ¡kai apima visas bÅ«tinÄ sias civilinės atsakomybės sÄ lygas bei sudaro pagrindÄ valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Atsižvelgiant į tai, kad iÅ¡ vienos pusės Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė, o iÅ¡ kitos pusės dėl neteisėtų valstybės veiksmų pareiÅ¡kėjui nebuvo iÅ¡mokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis, mano, kad abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai (CK 6.279 str. 1 d. pagal analogijÄ ). Jeigu žala atsirado dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir Å¡ie asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimÄ , tačiau nustatoma, kad iÅ¡ tikrųjų žala atsirado tik dėl vieno iÅ¡ tų asmenų veiksmų, tai visi asmenys atsako kartu, iÅ¡skyrus atvejus, kai kiti asmenys įrodo, kad žala negalėjo bÅ«ti įvykio (veiksmų), už kurį jie yra atsakingi, rezultatas.

Atsakovų kaltės laipsnis dėl žalos padarymo ir jų galimi tarpusavio reikalavimai negali bÅ«ti Å¡ios bylos nagrinėjimo dalyku, nes skolininkų solidariojoje prievolėje atgręžtiniai reikalavimai kyla tik įvykdžius solidariÄ jÄ pareigÄ (CK 6.9 str. 1 d. ir 6.279 str. 2 d.). Kitoks Å¡io teisinio reglamentavimo aiÅ¡kinimas nepagrįstai pažeistų pareiÅ¡kėjo kaip kreditoriaus teises, nes dėl neaiÅ¡kių atsakovų tarpusavio santykių bÅ«tų apsunkintas realios prievolės vykdymas.

Taip pat nurodo, kad kreipimasis į teismÄ teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sÄ lygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismÄ kreipėsi po atitinkamo LR Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes LR Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais tol, kol neiÅ¡nyksta asmens teisė kreiptis į teismÄ teisminės gynybos.

LR DK 298 str. yra numatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios iÅ¡mokos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Pagal šį straipsnį, jeigu darbuotojas turi teisę į darbo užmokestį ar kitokias iÅ¡mokas už daugiau nei trejus metus, jis gali pasirinkti jam finansiÅ¡kai palankiausiÄ trejų metų laikotarpį, kadangi toks draudimas nėra numatytas. AnalogiÅ¡kai minėtÄ straipsnį taiko ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priteisdamas pareiÅ¡kėjui darbo užmokestį už trejus kalendorinius metus, juos skaičiuojant atgal ne nuo kreipimosi su skundu į teismÄ dienos, bet nuo pareiÅ¡kėjo skunde nurodytos paskutinės laikotarpio, už kurį jis praÅ¡o priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį, dienos (2009-08-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-859/2009, 2009-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1030/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-850/2009, 2010-01-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A143 - 57/2010).

Pagal pateiktus darbdavio - atsakovo Vilniaus AVPK suvestinio atsiskaitymo lapelius už 2006-2008 metus, paskutinį kartÄ atsakovas jam neiÅ¡mokėjo viso darbo užmokesčio 2008 m. rugpjūčio rugpjūčio 31 d. Todėl remiantis LR DK 298 straipsniu, priteistina darbo užmokesčio dalis apskaičiuotina už paskutinius iki pastarojo laikotarpio (t. y. 2008-09-30) trejus metus, Å¡iuo atveju: 41,21 Lt už 2007 m. gegužės mėn. ir 455,52 Lt už 2008 m. birželio - rugpjūčio mėn., iÅ¡ viso 496,73 Lt (b. l. 1-3).Pateiktame atsiliepime atsakovas Vilniaus AVPK su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Nurodo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo bÅ«ti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieÅ¡taravimas Konstitucijai. Kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymÄ ar kitÄ teisės aktÄ , motyvuodamos Å¡io akto nekonstitucingumu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Vilniaus AVPK yra valstybinė institucija, kurios pareiga vykdyti įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, tarp jų ir tuos, kurie reglamentuoja valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimÄ .

Vilniaus AVPK, 2007 - 2008 m. mokėdamas pareiÅ¡kėjui darbo užmokestį, taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23 redakcija) ir apskaičiuodamas ir iÅ¡mokėdamas pareiÅ¡kėjui darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, dėl to atsakovui - Vilniaus AVPK - Å¡ioje byloje negali kilti atsakomybė be kaltės ir nesant neteisėtų veiksmų. PareiÅ¡kėjas su skundu į teismÄ kreipėsi tik 2010-03-23, t. y. po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo, skųsdamas atsakovo veiksmus, pagrįstus teisės aktais, kurie pripažinti prieÅ¡taraujančiais Konstitucijai, bet skundžiami veiksmai buvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Å iuo atveju yra svarbu atsižvelgti į suformuotÄ teismų praktikÄ . Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato apžvalgoje teigiama, kad įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali bÅ«ti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieÅ¡tarauja Konstitucijai arba įstatymams. Vadinasi, toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl teismo sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali bÅ«ti dėl Å¡ios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka.

Jeigu Konstitucinis Teismas dėl jo kompetencijai priklausančio teisės akto atitikimo Konstitucijai arba įstatymams pradėtÄ teisenÄ byloje nutraukia dėl to, kad ginčijamas teisės aktas panaikintas, tai toks aktas, atsižvelgiant į materialinės teisės normos galiojimo laike principÄ , gali bÅ«ti taikomas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-06-27 iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003, nurodyta, kad Konstitucinis Teismas 2003-05-13 sprendime „Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praÅ¡ymo iÅ¡tirti, ar Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 24 straipsnio pakeitimo, 23 ir 32 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas neprieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau - Konstitucija) 107 str.

Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Taigi, teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų pieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo.

Mano, kad pareiÅ¡kėjui darbo užmokesčio nepriemoka galėtų bÅ«ti priteista tik tuo atveju, jei atsakovas, po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo, mokėdamas jam darbo užmokestį ir toliau taikytų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, pripažintas prieÅ¡taraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Ä®vertinus tai, jog Vilniaus AVPK sprendimai, kuriais pareiÅ¡kėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, daro iÅ¡vadÄ , kad Å¡ie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų (Valstybės tarnybos įstatymo bei Statuto) nuostatas.

Tokia teisės aiškinimo bei taikymo praktika pateikiama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-02-19 nutartyje (adm. b. Nr. A822-256/2008).Dėl šalių byloje nurodo, kad jei teismas neatsižvelgs į aukščiau pateiktus argumentus ir manys, kad pareiškėjui priklauso darbo užmokesčio nepriemoka, pažymėjo, kad policijos pareigūnas yra valstybės tarnautojas, kuris yra valstybės tarnybos teisinių santykių dalyvis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimu 2004-12-13 nutarime valstybės tarnybos teisiniai santykiai - tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį.

Be to, Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu kasmet yra patvirtinami Vilniaus AVPK skiriami asignavimai, tarp jų - iÅ¡laidoms (atskirai - darbo užmokesčiui) ir turtui įsigyti. Vilniaus AVPK, bÅ«damas asignavimų valdytojas, yra įpareigojamas naudoti jam skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytÄ paskirtį. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 27 str. 1 d. numatyta, kad valstybės biudžeto vykdymÄ organizuoja Vyriausybė.

Pagal galiojančius teisės aktus, Vilniaus AVPK, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne Vilniaus AVPK, o Vyriausybės kompetencijai. Atsižvelgiant į Å¡iuos argumentus, mano, kad vienintelis tinkamas atsakovas Å¡ioje byloje turi bÅ«ti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Taip pat nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime konstatavo, kad valstybės tarnautojų teisė gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ reiÅ¡kia ir tai, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra viena pagrindinių prielaidų įgyvendinti kitus teisėtus jų interesus, turi bÅ«ti nustatomas įstatymu.

Konstitucinis Teismas Å¡iame nutarime taip pat konstatavo, jog nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymų leidėjo konstitucinė priedermė. Nagrinėjamu atveju nepalankÅ«s padariniai kilo dėl įstatymo, kuris buvo pripažintas prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai, taikymo. Kadangi atsakovas yra vieÅ¡ojo administravimo subjektas, kurio funkcijas, teises bei pareigas reglamentuoja konkrečios teisės normos, Å¡iuo atveju susijusios su darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, todėl Vilniaus AVPK veiksmų teisėtumas turi bÅ«ti nustatytas jų atitikties įstatymų reikalavimams atžvilgiu, t. y. nustatant ar Vilniaus AVPK pažeidė įstatymų, reglamentuojančių darbo apmokėjimo tvarkÄ , nuostatas.

Mano, kad nepažeidus darbo užmokesčio apmokėjimo tvarkos ir nesant įstaigos kaltės, nėra pagrindo iÅ¡ įstaigos priteisti pareiÅ¡kėjui neiÅ¡mokėtų pajamų. Mokant darbo užmokestį teisės aktų nustatyta tvarka, susidarė situacijÄ , kai iÅ¡mokant darbo užmokestį, apribojant jį teisės aktuose nustatyta maksimalia riba, pareiÅ¡kėjas negavo viso jam priskaičiuoto darbo užmokesčio. PareiÅ¡kėjui (pareigÅ«nui) kilo žala, t. y. jis negavo pajamų, kurias pagal įstatymÄ turėjo gauti.

Civilinio kodekso 6.251 str. nurodo, kad padaryti nuostoliai turi bÅ«ti atlyginti visiÅ¡kai. Civilinio kodekso 6.271 str. numato atsakomybę už žalÄ , atsiradusiÄ dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. ŽalÄ , atsiradusiÄ dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iÅ¡ valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Å is straipsnis yra taikomas, kai viena teisinio santykio, kurį reglamentuoja vieÅ¡oji teisė, Å¡alis - valstybė ar savivaldybė, padarė žalÄ kitai Å¡io santykio Å¡aliai - fiziniam ar juridiniam asmeniui.

Å iuo atveju mano, kad pareiÅ¡kėjas netinkamai formuluoja savo reikalavimus ir praÅ¡o priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį, nors turėtų praÅ¡yti atlyginti žalÄ , kadangi darbo užmokestis jam buvo mokamas nustatyta tvarka, tačiau jis vis tiek negavo atlyginimo už atliktÄ darbÄ (nors Å¡i teisė tiesiogiai yra nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje). Taip pat nurodo, kad pareiÅ¡kėjui neiÅ¡mokėta darbo užmokesčio suma – 496,73 Lt – nurodyta teisingai (b. l. 16-19).Pateiktame atsiliepime atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus AVPK, su skundu nesutinka.

Nurodo, kad pareiÅ¡kėjas su skundu į teismÄ kreipėsi tik 2010-03-23, t. y. po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo, skųsdamas atsakovo veiksmus, pagrįstus teisės aktais, kurie pripažinti prieÅ¡taraujančiais Konstitucijai, bet skundžiami veiksmai buvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato apžvalgoje teigiama, kad įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali bÅ«ti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieÅ¡tarauja Konstitucijai arba įstatymams.

Taigi, toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl teismo sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali bÅ«ti dėl Å¡ios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka. Jeigu Konstitucinis Teismas dėl jo kompetencijai priklausančio teisės akto atitikimo Konstitucijai arba įstatymams pradėtÄ teisenÄ byloje nutraukia dėl to, kad ginčijamas teisės aktas panaikintas, tai toks aktas, atsižvelgiant į materialinės teisės normos galiojimo laike principÄ , gali bÅ«ti taikomas.

Mano, kad pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tuo atveju, jei atsakovas, po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo, mokėdamas jam darbo užmokestį ir toliau taikytų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju, atsakovas priėmė sprendimus ir juos įvykdė iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, pareiškėjas šių veiksmų neginčijo.

Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Vilniaus AVPK nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d., mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį. Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Tai reiškia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms.

Kadangi iÅ¡imtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka KonstitucijÄ , yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymÄ ar kitÄ teisės aktÄ , motyvuodamos Å¡io akto nekonstitucingumu. Vilniaus AVPK yra valstybinė institucija, kurios pareiga vykdyti įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, tarp jų ir tuos, kurie reglamentuoja valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimÄ .

Vilniaus AVPK apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais. Pažymėjo, kad tokio pobūdžio reikalavimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos turi būti pareikštas darbdaviui, t. y. Vilniaus AVPK, o ne Lietuvos valstybei. Savo nuomonę grindžia suformuota teismų praktika, o būtent Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-12-21 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1-638/2005, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad tarnybiniai ginčai iš esmės suprantami kaip ginčai, kilę iš valstybės tarnybos teisinių santykių tarp valstybės tarnautojų ir institucijų, įstaigų ar organizacijų, kuriose jie dirba.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika suponuoja, kad ginčai dėl darbo užmokesčio, nors ir priklausančio mokėti valstybės tarnautojui, iÅ¡ esmės yra privatinio pobÅ«džio. Å ioje byloje teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad ginčuose dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio nepriemokos, tinkamas atsakovas yra valstybės tarnautojo darbdavys, nesumokėjęs jam priklausančio darbo užmokesčio. Dėl žalos (negautu pajamų) atlyginimo nurodo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu vieÅ¡ojo administravimo srityje, atlyginimo.

Civilinio kodekso 6.271 str. nustato, kad žalÄ , atsiradusiÄ dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iÅ¡ valstybės biudžeto. Å iame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiÅ¡kia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmÄ , kuris tiesiogiai daro įtakÄ asmens teisėms, laisvėms ir interesams. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikė, taip, kaip pagal įstatymus Å¡ios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Todėl mano, kad nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu. Taip pat, sprendžiant klausimÄ dėl žalos atlyginimo, praÅ¡o atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2003-06-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A5-264/2003, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl teisinių pasekmių pripažinus antikonstituciniu įstatymÄ , kuriame nustatytas kitoks materialiosios teisės turinys. Å ioje byloje buvo reikalaujama žalos, padarytos vieÅ¡ojo administravimo subjekto, taikant antikonstitucinį įstatymÄ , atlyginimo, bet teismas pareiÅ¡kėjo skundÄ atmetė (b. l. 25-27).Tretysis suinteresuotas asmuo PD prie LR VRM atsiliepimų į skundÄ nepateikė.PareiÅ¡kėjas, jo atstovas, atsakovų ir trečiojo suinteresuotojo asmens atstovai į teismo posėdį neatvyko, byla nagrinėjama jiems nedalyvaujant.Skundas tenkinamas iÅ¡ dalies.

Byloje kilęs ginčas, ar teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui A. G. neišmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl to, kad apskaičiuojant jam mokėtinus priedus ir priemokas, buvo vadovautasi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. įtvirtintu priedų ir priemokų sumų 70 procentų pareiginės algos ribojimu. Byloje nustatyta, kad A. G. dirba Vilniaus AVPK Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 2-ojo būrio vyresniojo patrulio pareigose. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas jam buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, dėl to laikotarpiu nuo 2007-05-31 iki 2008-08-31 jam buvo neišmokėta 496,73 Lt priemokų ir priedų: 2007 m. gegužės mėn. – 41.21 Lt, 2008 m.

– 455,52 Lt (b. l. 6-9).Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai:

1) už tarnybos Lietuvos valstybei staÅ¾Ä (toliau – tarnybos stažas);

2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategorijÄ ;

3) už laipsnį;

4) už diplomatinį rangÄ . Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), Å¡io straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali virÅ¡yti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro:

1) pareiginė alga;

2) priedai;

3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams mokamų priemokų, inter alia už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ , bendras dydis (suma) negalėjo virÅ¡yti 60 procentų  pareiginės algos.

             2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija ). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos.

Ä® Å¡iÄ sumÄ neįskaitomas Å¡io straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbÄ poilsio ir Å¡venčių dienomis, nakties bei virÅ¡valandinį darbÄ ir budėjimÄ bei Å¡io įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.             Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str. 1 d. nustatyta, kad pareigÅ«nams mokamos Å¡ios priemokos:

1) už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu;

2) už darbÄ kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sÄ lygomis;

3) už įprastÄ darbo krÅ«vį virÅ¡ijančiÄ veiklÄ ar papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ . Papildomos užduotys pareigÅ«nui turi bÅ«ti suformuluotos raÅ¡tu. Statuto 38 str. 5 d. nustatyta, kad pareigÅ«nams mokamos priemokos negali virÅ¡yti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiÅ¡kai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija;

Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal KonstitucijÄ Ä¯statymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbÄ ypatumus, turi diskrecijÄ nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbÄ sistemas, darbo užmokesčio sudedamÄ sias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieÅ¡taravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytÄ teisinį reguliavimÄ vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams dirbti virÅ¡valandinį darbÄ , dirbti poilsio bei Å¡venčių dienomis, o Å¡ie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymÄ ar nurodymÄ .

Vertindamas ginčytÄ Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ turėjo bÅ«ti iÅ¡mokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir kitų priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytÄ priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribÄ .

Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose Å¡io įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytÄ ribÄ .

Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, atlikusiems tam tikrÄ darbÄ , už šį darbÄ negalėjo bÅ«ti apmokama. Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiÅ¡kia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo bÅ«ti aptarta, kokiais bÅ«dais turėjo bÅ«ti atlyginama už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir iÅ¡mokėtas darbo užmokestis virÅ¡ijo nustatytÄ ribÄ .

Tai galėjo bÅ«ti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiÅ¡kai pareiÅ¡kėjo atliktÄ darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, iki Å¡iol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos. Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino per kurį turi bÅ«ti pareiÅ¡kiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK).

DK 27 str. 2 d. nustato bendrÄ jį trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ , jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieÅ¡kinio senaties terminų. Kreipimasis į teismÄ teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sÄ lygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismÄ kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neiÅ¡nyksta asmens teisė kreiptis į teismÄ teisminės gynybos (LVAT iÅ¡plėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004;

A1-638/2005).Pareiškėjo A. G. prašoma priteisti nepriemokų suma susidarė 2007 m. gegužės mėn. ir šis laikotarpis neviršija Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 str. nustatyto 3 metų apribojimo dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo. Kaip matyti iš byloje pateiktų suvestinių atsiskaitymo lapelių, 2007 m. gegužės mėn. nepriemoka pareiškėjui susidarė 41.21 Lt , o 2008 m. birželio – rugpjūčio mėn. nepriemoka buvo 455,52 Lt (b. l. 6-9), atsakovas Vilniaus AVPK pareiškėjui A.

G. dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo iÅ¡ viso neiÅ¡mokėjo 496,73 Lt. Kadangi, kaip atsiliepime į skundÄ nurodė atsakovas Vilniaus AVPK, pareiÅ¡kėjos praÅ¡oma priteisti suma yra paskaičiuota teisingai ir ginčo dėl jos dydžio nėra, skundas tenkinamas ir pareiÅ¡kėjui iÅ¡ jo darbdavio – Vilniaus AVPK – priteisiama neiÅ¡mokėta darbo užmokesčio dalis. Sprendimas dėl skundo turi bÅ«ti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dienÄ galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K.

Jefremova v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kat. 8.6.1, 19.5). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimÄ ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, iÅ¡nyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimÄ pareiÅ¡kėjui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiÅ¡kinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedÅ«ros, t. y. iÅ¡likus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiÅ¡kėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius.

Skundas dalyje, kurioje pareiÅ¡kėjas neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį praÅ¡o priteisti solidariai ir iÅ¡ atsakovės Lietuvos valstybės, netenkinamas: tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobÅ«dį ir teisinę prigimtį yra dviÅ¡aliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių apraÅ¡yme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. PareiÅ¡kėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Vilniaus AVPK, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiÅ¡kėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigÅ«nų priėmimo į valstybės tarnybÄ bei atleidimo iÅ¡ jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių apraÅ¡ymus, tuo tarpu valstybė Å¡iuo atveju nėra jos tiesioginis darbdavys, atitinkamai – nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiÅ¡kėjo reikalavimÄ neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį priteisti solidariai ir iÅ¡ valstybės.  Atsakovo Vilniaus AVPK atsiliepime nurodyti teiginiai, kad vienintelis tinkamas atsakovas Å¡ioje byloje turi bÅ«ti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nepagrįsti:

LR Vyriausybė 2001-07-26 nutarimu Nr. 932, vadovaudamasi LR civilinio kodekso 6.273 str. 1 d., įgaliojo atstovauti valstybei bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalÄ privalo atlyginti valstybė, valstybės institucijas (valstybinio administravimo subjektus), dėl kurių arba dėl kurių pareigÅ«nų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Skunde teigiama, kad žala atsirado Vilniaus AVPK vykdžius įstatymo nuostatÄ , kuri pripažinta prieÅ¡taraujančia atitinkamoms Konstitucijos nuostatoms, ir neiÅ¡mokėjus viso darbo užmokesčio, t. y.

žala iÅ¡ esmės padaryta Vilniaus AVPK neteisėtais veiksmais, todėl pastaroji LR Vyriausybės 2001-07-26 nutarimu Nr. 932 įgaliota atstovauti valstybei Å¡ioje byloje tiek, kiek tai susiję su reikalavimu dėl žalos atlyginimo.  Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str., 129 str., n u s p r e n d ž i a :pareiÅ¡kėjo A. G. skundÄ tenkinti iÅ¡ dalies. Priteisti A. G. iÅ¡ atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 496,73 Lt (keturis Å¡imtus devyniasdeÅ¡imt Å¡eÅ¡is litus 73 ct) neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio.Kitoje dalyje pareiÅ¡kėjo A.

G. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Priteista neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio suma nurodyta neiÅ¡skaičiavus fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi bÅ«ti iÅ¡skaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.   Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundÄ paduodant Å¡iam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ . Teisėjas                                                                                                                             ArÅ«nas Dirvonas