2019-02-13 Nr. AB-4106-3-65-3-00297-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1067-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00297-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK) – 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. vasario 26 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK ir negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais, kurie buvo kalinami kitose įkalinimo įstaigose. Teigė, kad minėtu laikotarpiu jam buvo taikoma Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje buvo įtvirtinta, jog kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino, jog BVK 99 straipsnio 2 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 22 straipsnio 2 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo teigimu, negalėdamas susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais ar pažįstamais, jis patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias ir kitus nepatogumus

3. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 17 d. periodiškai buvo konvojuojamas iš Panevėžio AVPK areštinės į Panevėžio apygardos teismą, Panevėžio miesto apylinkės teismą ir atgal bei iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio AVPK areštinę transporto priemonėmis, kuriose nebuvo įrengtų saugos diržų, taip pat nenuėmus antrankių. Paaiškino, kad prieš uždedant antrankius jis nebūdavo įspėjamas dėl specialiųjų priemonių naudojimo, juos nuimdavo tik vedant į tualetą ir teismo posėdžio salėje. Mano, kad pareigūnai nepagrįstai jam uždėdavo antrankius, taip suvaržydami jo judesius. Pareiškėjo teigimu, dėl nurodytų neteisėtų Panevėžio AVPK areštinės pareigūnų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti ir skundo reikalavimų daliai taikyti ieškinio senatį.

5. Atsakovas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą Nr. KT8-N4/2015 „Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatavo, jog BVK 99 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą, atsakovas teigė, jog pareiškėjui nebuvo taikomas teisės aktas, prieštaraujantis Konstitucijai.

6. Atsakovo nuomone, Pravieniškių PN-AK pareigūnai veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, jų nuostatų nepažeidė. Akcentavo, kad nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, jog pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar, kad dėl pataisos įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą, todėl nesant bent vienos iš civilinės atsakomybės kilimo viešojo administravimo subjektui sąlygų, nėra pagrindo atlyginti žalą.

7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 17 d. iš Panevėžio AVPK areštinės ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus buvo konvojuojamas į Panevėžio miesto teismus policijos specialiais automobiliais, pritaikytais konvojuoti asmenis. Teigė, kad automobiliai įrengti atsižvelgiant į Europos Sąjungos atitinkamų žinybų rekomendacijas bei kitus teisės aktus dėl konvojuojamų asmenų gabenimo. Pažymėjo, jog teisės aktų numatytais atvejais policijos pareigūnai, konvojuodami arba pristatydami į policijos įstaigą, kitą instituciją ar įstaigą nusikalstamas veikas padariusius asmenis, turi teisę naudoti antrankius.

9. Atsakovas paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas buvo nuteistas už labai sunkų nusikaltimą, kiekvieno konvojavimo metu jis buvo konvojuojamas su antrankiais, antrankiai nuimami tik posėdžių metu teismo salėje ir kai buvo vežamas specialiaisiais automobiliais. Akcentavo, kad dėl antrankių naudojimo, konvojavimo tvarkos ir sąlygų pareiškėjas konvojaus viršininkui ar kitiems pareigūnams pastabų nei raštu nei žodžiu nebuvo pareiškęs, prieš naudojant specialiąsias priemones (antrankius) visada buvo įspėjamas apie jų panaudojimą.

10. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, todėl valstybei civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

II. 11. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.125–1.127, 1.131 straipsniais, Lietuvos vyriausiojo teismo suformuota praktika ir atsižvelgdamas į atsakovo atstovo Pravieniškių PN-AK prašymą taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 20 d. taikė ieškinio senatis ir šią reikalavimo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

13. Vertindamas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl žalos, kildinamos iš draudimo susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais nuteistaisiais laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 21 d. iki 2015 m. vasario 26 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal BVK 99 straipsnio 2 dalį (redakcija, galiojusi iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas buvo draudžiamas. Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą Nr. KT8-N4/2015, kuriame pripažino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. BVK 99 straipsnio 2 dalis neteko galios 2015 m. birželio 23 d. įstatymu Nr. XII-1818 nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.

14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus bei teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė, kaip konkrečiai ribojimas susirašinėti pasireiškė jo atžvilgiu, taip pat nepateikė jokių duomenų, jog jam būtų buvęs grąžintas kitam laisvės atėmimo vietoje laikomam asmeniui rašytas laiškas ir tuo sukliudyta pasinaudoti susirašinėjimo galimybe. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas, dėl jo teigimu jam taikyto susirašinėjimo ribojimo, nesiskundė pataisos namų administracijai.

15. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas vertino, kad ginčo atveju nenustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, t. y. Pravieniškių PN-AK neteisėti veiksmai.

16. Vertindamas pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamo konvojavimo sąlygų, pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. gegužės 17 d. buvo konvojuotas iš Panevėžio AVPK areštinės į Panevėžio apygardos teismą ir atgal bei iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio apygardos administracinį teismą ir atgal specialiaisiais automobiliais Fiat Ducato, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Fiat Ducato, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Fiat Ducato, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VW Caddy BFM, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurių techninės apžiūros rezultatų kortelės bei automobilių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašai patvirtina visų naudotų specialiųjų automobilių tinkamumą vežti asmenis ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą dėl automobiliuose neįrengtų saugos diržų.

17. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės), nuostatas, taip pat atsižvelgęs į atsakovo atstovo Panevėžio AVPK tarnybiniame pranešime pateiktą informaciją, jog konvojuojant pareiškėją specialiaisiais automobiliais antrankiai jam buvo nuimami, atmetė kaip neapgrįstą pareiškėjo argumentą, kad specialiajame automobilyje jis buvo vežamas su antrankiais. Teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas su skundu dėl vežimo specialiajame policijos automobilyje su antrankiais būtų kreipęsis į pareigūnus, taip pat nėra duomenų, kad tokia teisė pareiškėjui buvo ribojama.

18. Spręsdamas dėl pareiškėjui pritaikytos konvojavimo priemonės – antrankių uždėjimo lydint jį į teismo posėdžius, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Konvojavimo taisyklių 229, 223 punktais ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika. Atsižvelgdamas į nustatytą teisinį reglamentavimą ir aplinkybę, kad pareiškėjas nuteistas už labai sunkų nusikaltimą, teismas sprendė, jog pareiškėjo konvojavimas į teismus buvo susijęs su galimais fiziniais kontaktais su pašaliniais asmenimis, todėl siekiant išvengti neigiamų pasekmių tiek pačiam konvojuojamam asmeniui, tiek ir kitiems asmenims, šiuo atveju antrankių naudojimas nelaikytina neproporcinga priemone ar pareiškėjo teisių suvaržymu.

19. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Pravieniškių PN-AK ir Panevėžio AVPK areštinės pareigūnų neteisėtų veiksmų, atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

III. 20. Pareiškėjas E. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

21. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, jog teismas sprendimą priėmė vadovaudamasis poįstatyminiu teisės aktu, t. y. Konvojavimo taisyklėmis, o ne įstatymu, t. y. Lietuvos Respublikos teismų įstatymu (toliau – ir Teismų įstatymas).

22. Pareiškėjas teigia, kad atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK jis nebuvo informuotas, jog nustatytas teisinis reglamentavimas gali prieštarauti Konstitucijai. Pažymi, kad laikėsi BVK įtvirtinto susirašinėjimo ribojimo, tačiau negalėjo žinoti, jog tos ribojimas prieštarauja Konstitucijai. Pabrėžia, kad tik po Konstitucinio Teismo priimto nutarimo suprato, jog buvo nepagrįstai intensyviai baudžiamas.

23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

24. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad pareiškėjo apeliacinis skundas yra nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais, nenurodyti motyvai, kuriais remiantis pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas arba panaikintas.

25. Atsakovo teigimu, apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo argumentų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ar nepasisakė dėl kurių nors jo pateiktame skunde keliamų klausimų arba argumentų, taip pat nenurodė, jog pirmosios instancijos teismas byloje būtų pažeidęs procesines ar materialinės teisės normas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

26. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

27. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais teiginiais ir subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurie nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK administracijos veiksmų laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. vasario 26 d., ir neteisėtų Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos Konvojaus būrio pareigūnų veiksmų jį konvojuojant į teismo posėdžius laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 17 d., atlyginimo.

29. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, daliai jo reikalavimų taikęs ieškinio senatį, o kitą jų (reikalavimų) dalį – nenustatęs valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia argumentais: teismas skundžiamą sprendimą priėmė vadovaudamasis poįstatyminiu teisės aktu, t. y. Konvojavimo taisyklėmis, o ne įstatymu, t. y. Lietuvos Respublikos teismų įstatymu; jis nebuvo informuotas, jog nustatytas teisinis reglamentavimas dėl susirašinėjimo draudimo gali prieštarauti Konstitucijai, ir tik po Konstitucinio Teismo priimto nutarimo suprato, kad buvo nepagrįstai intensyviai baudžiamas.

30. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš skundžiamo Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

32. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius apeliacinio skundo motyvus.

33. Konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą nustato Konvojavimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo teisiniams santykiams taikė Konvojavimo taisykles, kadangi šiame teisės akte įtvirtintos normos, įgyvendinančios BVK 51 straipsnio 2 dalies, kurioje įtvirtina, kad į arešto bausmės atlikimo vietą nuteistuosius per tris paras po nuosprendžio įsiteisėjimo dienos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka pristato Viešojo saugumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir 66 straipsnio 7 dalies, nustatančios, jog į pataisos įstaigas nuteistuosius, kuriems paskirtas terminuotas laisvės atėmimas arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka pristato Viešojo saugumo tarnyba, nuostatas.

Atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės aktų hierarchiją, kadangi vadovavosi Konvojavimo taisyklėmis, o ne Teismų įstatymu: Teismų įstatymas nustato Lietuvos Respublikos teismų sistemą, jų kompetenciją, teismų organizavimo, veiklos, administravimo ir savivaldos sistemą, principus, teisėjų statusą, pretendentų į teisėjus atrankos, jų skyrimo teisėjais, teisėjų karjeros, atsakomybės procedūras, teisėjų socialines garantijas, kitus su teismais susijusius klausimus, t. y. minėtas įstatymas nereglamentuoja konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teisių ir pareigų, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumų;

Konvojavimo taisyklėmis nustatytas teisinis reglamentavimas yra grindžiamas teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu įstatyme, minėto teisės akto normos nepakeičia įstatymo ir nesukuria naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis. Konvojavimo taisyklės teisės aktų nustatyta tvarka nėra pripažintos prieštaraujančios įstatymams, konstituciniams įstatymams ar Konstitucijai. Taigi pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konvojavimo taisyklių nuostatomis, materialinės teisės normų nepažeidė ir padarė pagrįstas išvadas dėl pareiškėjo keliamų klausimų, susijusių su saugos diržų nebuvimu Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos Konvojaus būrio specialiuosiuose automobiliuose ir antrankių naudojimo, su kuriomis nesutikti teisėjų kolegija neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

34. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad jis nebuvo informuotas, jog BVK 99 straipsnio 2 dalis gali prieštarauti Konstitucijai, ir tik po Konstitucinio Teismo priimto nutarimo suprato, kad buvo nepagrįstai per intensyviai baudžiamas, pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinant ir taikant BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostatą, pripažįstama, kad Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo priėmimas savaime neįrodo, jog minėta pareiškėjo teisė buvo pažeista, kadangi pareiškėjas turi konkrečiai nurodyti, kad jam buvo neleidžiama susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, pateikti tai pagrindžiančius įrodymus, ir pakankamai detalizuoti nurodomą situaciją (paaiškinti, kada ir kam siuntė laiškus į kitas įkalinimo įstaigas, taip pat, kad minėti laiškai jam grįžo neįteikti, nurodant neįteikimo priežastis ir kt.), ar kreipėsi dėl to į įstaigos administraciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-33-822/2018, 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-437-662/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1886-756/2018, 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-629/2018).

35. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas tik abstrakčiai teigė, jog jam buvo neleidžiama susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais: nepateikė įrodymų, pagrindžiančių faktą, kad jam nebuvo leidžiama susirašinėti, t. y. jog siuntė ar norėjo siųsti laiškus į kitas įkalinimo įstaigas; taip pat nepateikė įrodymų, kad su kuriais nors asmenimis nutrūko jo socialiniai ryšiai dėl draudimo susirašinėti.

36. Šiame kontekste akcentuotina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl to, jog jam buvo neleidžiama susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais. Teismas negali konstatuoti teisių, kurių pareiškėjas niekaip nebandė realizuoti prieš kreipdamasis teisminės gynybos į teismą, pažeidimo.

37. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog jis nebuvo informuotas, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis gali prieštarauti Konstitucijai, nėra svarbus nagrinėjamo ginčo kontekste, kadangi byloje prašytos atlyginti žalos atsiradimas siejamas ne su netinkamu supažindinimu su nuteistojo teisėmis ir pareigomis, o su BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatyto draudimo taikymu.

38. Nenustačius vienos iš būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų – neteisėtų veiksmų (neveikimo), pareiškėjo reikalavimai priteisti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK ir Panevėžio AVPK (skundo dalis, kuri atmesta ne dėl ieškinio senaties taikymo), pagrįstai netenkinti.

39. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė