N-261-1068-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla N261-1068/2012

Teisminio proceso Nr. 4-30-3-00370-2010-3

Procesinio sprendimo kategorija 45.4.4; 45.4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Molėtų rajono policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutarimo I. J. S. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Molėtų rajono policijos komisariato įgaliotas pareigūnas 2010 m. rugsėjo 7 d. surašė I. J. S. administracinis teisės pažeidimo protokolas už tai, kad ji 2010 m. rugsėjo 7 d., apie 13 val. 20 min., kelio Toliejai-Šnieriškės-Labanoras 6-ame kilometre, Molėtų rajone, vairuodama automobilį Toyota Yaris Verso, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į kelio ženklą bei pakelės medžius, apgadindama automobilį ir kelio ženklą, be to, apie eismo įvykį ji policijai nepranešė ir iš eismo įvykio vietos pasišalino, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 133, 5 punktų reikalavimus.

Molėtų rajono apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 30 d. nutarimu pripažino I. J. S. kalta padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą ir paskyrė jai administracinę nuobaudą – 150 (vieno šimto penkiasdešimties) litų baudą, o bylą dalyje pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį nutraukė, nenustačius jos veikoje administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 7 d. nutartimi panaikino Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. nutarimą ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti teisme.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, jog nors ATPK 285 straipsnyje numatyta, kad nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą kolegialus organas rašo protokolą, tai nereiškia, jog bylą nagrinėjant apylinkės teisme (kai tai daro teisėjas vienasmeniškai) teismo posėdžio protokolas neturi būti rašomas (žr. nutartį byloje Nr. N1-1333/2007 ir kt.). Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad I. J. S. teismo posėdyje dalyvavo, tačiau spręsti dėl jos teiktų paaiškinimų turinio ir įvertinti pirmosios instancijos teismo išvados dėl jos kaltės padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą administracinį teisės pažeidimą, apeliacinės instancijos teismas neturi galimybių, nes byloje nėra posėdžio protokolo, kas trukdo šiuo atveju tinkamai išnagrinėti bylą. Teisėjų kolegijos manymu, byloje neišaiškinta aplinkybė liko tai, kodėl I. J. S. pati pakeleivingu automobiliu vyko į už 30 km esantį policijos komisariatą, o ne prašė jai padėti sutikusių žmonių iškvieti pareigūnus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, byloje iškilusius neaiškumus taip pat galėtų pašalinti Institucijos pareigūnų apklausa.

Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme visos teisiškai reikšmingos aplinkybės nebuvo nustatytos ir įvertintos, taip pažeidžiant ATPK 248 straipsnyje įtvirtintus administracinių teisės pažeidimų bylų teisenai keliamus uždavinius laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai.

II. Molėtų rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 2 d. nutarimu pripažino I. J. S. kalta padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą ir paskyrė 100 Lt baudą. Administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, pradėtą pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį nutraukė.

Teismas nurodė, kad I. J. S. duodama parodymus dėl jai inkriminuojamų veikų parodė pakankama išprusimą apie administracinę teisę, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą ir KET. Todėl ją kaltinti dėl KET 5 punkto pažeidimo, nėra pagrindo. Iš nurodytų pažeistų KET punktų matyti, jog I. J. S. iš tiesų pažeidė KET 133 punkto reikalavimus. Važiuodama žvyrkeliu I. J. S., pasirinkdama važiavimo greitį, neatsižvelgė į kelio būklę, todėl nesuvaldžiusi automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkusi į kelio ženklą bei medį, apgadino kelio ženklą. Teismas atkreipė dėmesį, kad ir šis kaltinimas aprašomojoje protokolo dalyje yra netikslus. Dėl nepranešimo apie eismo įvykį policijai, I. J. S. veika KET atžvilgiu nekvalifikuota. KET yra atskira norma, kurioje nurodytas reikalavimas nedelsiant pranešti apie eismo įvykį policijai. Ir tik asmuo, pažeidęs šio punkto reikalavimą, gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį. Šiuo atveju I. J. S. veika KET atžvilgiu, kaip tai reikalauja ATPK 130 straipsnio 1 dalis, net nekvalifikuota. Todėl teismas konstatavo, kad analizuoti administracinio teisės protokole aprašomojoje dalyje įrašytą sakinį: „Vairuotoja nepranešusi apie eismo įvykį policijai iš eismo įvykio vietos pasišalino“ nebūtų jokio teisinio pagrindo, jeigu ši administracinio teisės pažeidimo byla būtų nagrinėjama pirmą kartą. Šiuo atveju nagrinėjamoji administracinio teisės pažeidimo byla 2010 m. rugsėjo 30 d. buvo išnagrinėta priimant nutarimą.

Teismas pažymėjo, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta veika padaroma tiesiogine tyčia. Asmuo, padaręs eismo įvykį ir norėdamas išvengti administracinės atsakomybės, pasišalina iš eismo įvykio vietos ir nepraneša apie jį policijai. I. J. S. po eismo įvykio nepasišalino iš jo, norėdama išvengti atsakomybės, o neturėdama galimybės kitaip pranešti apie eismo įvykį, ėjo pėsčiomis link Molėtų. Ją iki plento pavežė kažkoks vietinis gyventojas, o prieš pat Molėtus iki policijos komisariato pavežė G. B.. Vertinant tai, jog nuo eismo įvykio vietos iki Molėtų PK yra apie 15 km, o nuo posūkio į Toliejus iki Molėtų PK apie 7 km, natūralu, jog žmogus, eidamas pėsčiomis, kelyje galėtų užtrukti daugiau nei valandą. Byloje I. J. S. kaltinama, jog 2010 m. rugsėjo 7 d. 13.20 val. padarė eismo įvykį ir apie 15 val. atvyko į Policijos komisariatą. Policijos pareigūno tarnybinio pranešimo duomenis apie tai, jog I. J. S. iš eismo įvykio vietos nuvyko į Vilnių, o po to grįžo į Molėtus, vertintini kritiškai, nes akivaizdu, kad pagal laiką to fiziškai neįmanoma padaryti. Nuo eismo įvykio vietos iki Vilniaus yra apie 83 km ir iš Vilniaus į Molėtus 67 km, tai jeigu net važiuojant tuoj pat po eismo įvykio be sustojimo 90 km/h, tai 150 km galima nuvažiuoti per 1.40 val. Atsižvelgiant į tai, kad šiame kelyje yra dvi gyvenvietės ir 6 km žvyrkelio, nurodytas atstumas gali būti nuvažiuotas per maždaug dvi valandas. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog I. J. S. buvo nuvykusi į Vilnių. Taip pat nepaneigti ir G. B. parodymai, kuriuos privalėjo paimti pareigūnas, nes tik iš G. B. pareigūnas galėjo išgirsti toponimą Vilnius, susijusį su G. B. gyvenamąja vieta, ir jį klaidingai interpretuoti nuvykimu į Vilnių.

Teismas padarė išvadą, kad proceso metu surinkta pakankamai I. J. S. kaltės įrodymų dėl eismo įvykio, todėl yra pagrindo padaryti išvadai, jog ji įvykdė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą (ATPK 256 str., 257 str.).

Atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra I. J. S. nuoširdi atgaila. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

III. Apeliaciniu skundu Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Molėtų rajono policijos komisariatas prašo panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutarimą ir teisingai išnagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą.

Apeliaciniame skunde nurodė, kad I. J. S. po eismo įvykio privalėjo pasilikti eismo įvykio vietoje, tačiau to nepadarė sąmoningai. I. J. S. neieškojo objektyvių galimybių apie eismo įvykį pranešti policijai. Nors ir buvo sustojęs pravažiuojantis automobilis, tačiau I. J. S. apie eismo įvykį policijai pranešė tik po kurio laiko.

Policijos pareigūnai į eismo įvykio vietą važiavo tuo pačiu keliu, kuriuo ėjo I. J. S., tačiau jos jie nematė.

I. J. S. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad iš eismo įvykio vietos pasišalino, siekdama apie eismo įvykį pranešti policijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Ginčo dėl administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui inkriminuoto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymo nėra ir teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl I. J. S. kaltės padarius minėtą pažeidimą. Tačiau apeliantas nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė I. J. S. veikoje ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo esmę kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia. Baudžiant asmenį pagal šią normą būtina nustatyti, kad iš eismo įvykio vietos pasitraukta tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs autoįvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. N16-2330/2007, Nr. N1-1715/2007).

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymu vertinimu.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Teismas argumentavo, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus pripažįsta kaip neobjektyvius. Toks vertinimas yra atliktas įrodymų visumoje, todėl yra tinkamas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismui pakako byloje įrodymų konstatuoti, jog I. J. S. veiksmuose nebuvo tyčios pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Nagrinėjamu atveju byloje nėra paneigtas I. J. S. paaiškinimas, kad įvykus eismo įvykiui, ji neturėjo objektyvių galimybių iš karto pranešti policijai, todėl palikusi eismo įvykio vietą išėjo ieškoti pagalbos. Pažymėtina, kad administracininkė atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimą patvirtina aplinkybė, kad I. J. S. pati nuvyko į policijos įstaigą ir pranešė apie eismo įvykį. Nagrinėjamu atveju laiko tarpas, per kurį I. J. S. kreipėsi į policiją, nepatvirtina, kad ji tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos, siekdama išvengti administracinės atsakomybės.

Pažymėtina, kad sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. nutartis byloje Nr. N444-216/2011; 2011 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-619/2011).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną I. J. S. atžvilgiu dėl nutraukė, nenustatęs administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, sudėties (ATPK 250 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Molėtų rajono policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Molėtų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas Stasys Gagys Virgilijus Valančius