2020-02-13 Nr. AB-5826-3-61-3-03488-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-53-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03488-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. (J. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. (J. P.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. spalio 16 d. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. (7.12)5-27-11542 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. (10.10.) I-5703, bei įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių 2017 m. birželio 27 d. pareiškėjo prašymą apdrausti jį valstybiniu socialiniu draudimu valstybės lėšomis nagrinėti iš naujo ir jį tenkinti.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog pareiškėjo brolis A. N. (A. N.) Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo sprendimu buvo pripažintas neveiksniu, o pareiškėjas paskirtas brolio globėju. Remdamasis šiomis aplinkybėmis pareiškėjas 2017 m. birželio 27 d. VSDFV Vilniaus skyriui pateikė prašymą apdrausti jį valstybiniu socialiniu draudimu valstybės lėšomis, kaip asmenį, esantį neveiksnaus asmens globėju. Tačiau VSDFV Vilniaus skyrius bei VSDFV tokį pareiškėjo prašymą tenkinti atsisakė, motyvuodami, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, jog globojamam asmeniui yra nustatyta visiška negalia arba nuolatinės slaugos poreikis. Pareiškėjo teigimu, nors broliui nėra nustatytas nuolatinės slaugos poreikis, jam 2005 m. birželio 2 d. neterminuotai buvo nustatytas specialus nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis bei 20 proc. darbingumo lygis. Tokių asmenų, kuriems nustatytas nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, fiziniai suvaržymai bei negebėjimas savarankiškai gyventi socialiniame gyvenime prilygsta tų asmenų, kuriems nustatytas specialus nuolatinės slaugos poreikis, galimybėms. Todėl, pareiškėjo teigimu, asmenys su nustatytu specialiu slaugos poreikiu ir tie, kuriems paskirta nuolatinė priežiūra (pagalba), negali būti traktuojami skirtingai, abu jie yra toje pačioje teisinėje padėtyje ir priklauso vienai asmenų grupei. Dėl šių aplinkybių, pareiškėjas teigė, kad nėra jokio pagrindo tokių asmenų globėjus traktuoti skirtingai.

3. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyrius, išnagrinėjo kartu su pareiškėjo J. P. 2017 m. birželio 27 d. prašymu pateiktus dokumentus ir nustatė, kad pareiškėjas nepateikė specialiųjų poreikių nustatymo pažymos, specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo pažymos ar slaugomo asmens visiškos negalios invalidumą patvirtinančio dokumento. Kadangi J. P. per nustatytą terminą dokumentų, įrodančių, kad jo slaugomam asmeniui nustatyta visiška negalia arba nuolatinės slaugos poreikis, nepateikė, atsakovas 2017 m. kovo 31 d. priėmė sprendimą Nr. (7.12) 5-27-11542 nedrausti pareiškėjo valstybiniu socialiniu draudimu valstybės lėšomis kaip asmens, slaugančio neįgalų asmenį. Atsakovo teigimu, specialusis nuolatinės slaugos poreikis nustatomas asmenims, kuriems yra būtina nuolatinė slauga ir kurių fizinė ir psichinė negalia visiškai apriboja jų galimybes orientuotis, judėti, dirbti bei savarankiškai tvarkyti asmeninį ir socialinį gyvenimą. Šiuo atveju, pats pareiškėjas skunde pripažįsta, kad jo globotiniui A. N. nėra nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas negalėjo būti draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu valstybės lėšomis ir dėl to, kad pareiškėjui VSDFV Vilniaus skyriuje laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 11 d. iki 2030 m. vasario 28 d. yra paskirta ir mokama valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija pagal išduotas darbingumo lygio pažymas. Vertindamas pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, atsakovas pažymėjo, kad teisinio pagrindo tenkinti šį pareiškėjo prašymą nėra. Remdamasis Konstitucinio Teismo praktika atsakovas pastebėjo, jog teisinis reguliavimas nepaneigia valstybės pareigos rūpintis piliečiais nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais bei nepažeidžia asmenų lygybės principo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjo J. P. skundą.

6. Teismas nurodė, kad byloje vertinant VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. (7.12)5-27-11542 ir VSDFV 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. (10.10.) I-5703 teisėtumą, analizuotina ar pareiškėjas, esantis savo brolio, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, globėjas, galėjo būti apdraustas valstybiniu socialiniu draudimu, kaip asmuo, slaugantis neįgalų asmenį.

7. Teismas pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas (2017 m. sausio 1 d. teisės akto redakcija), Valstybinio socialinio draudimo valstybės lėšomis tvarkos aprašas, patvirtintas VSDFV direktoriaus 2011 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-269 (2016 m. balandžio 21 d. teisės akto redakcija) (toliau – ir Tvarkos aprašas), Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo kriterijų sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A1-120/V-346 (2017 m. sausio 1 d. teisės akto redakcija) (toliau – Kriterijų aprašas). Teismo vertinimu, teisinis reglamentavimas lemia, kad asmeniui, kuris slaugo namuose neįgalųjį, siekiant būti apdraustam valstybės lėšomis pensijų ir nedarbo socialinių draudimu, reikia pateikti rašytinius įrodymus, jog jo slaugomas asmuo yra neįgalus ir jam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis.

8. Teismas nurodė, kad specialusis nuolatinės slaugos poreikis nėra tapatus specialiajam nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikiui. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą, nustatė, kad asmens, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, sveikatos būklė yra laikytina blogesnė nei to asmens, kuriam nustatyta nuolatinė priežiūra (pagalba) namuose. Specialusis nuolatinės slaugos poreikis nustatomas būtent tiems asmenims, kurie apskritai negali orientuotis aplinkoje, judėti ar dirbti, tuo tarpu nuolatinė priežiūra (pagalba) teikiama asmeniui, kuris gali orientuotis bei judėti, tačiau dėl atitinkamų sveikatos problemų jam reikia pagalbos tvarkant asmeninį ir socialinį gyvenimą.

9. Pagal bylos duomenis, teismas nustatė, kad Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo brolis A. N. pripažintas neveiksniu, o pareiškėjas paskirtas A. N. globėju. J. P. su 2017 m. birželio 27 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydamas apdrausti jį valstybiniu socialiniu draudimu valstybės lėšomis, nurodė esantis globėjas, slaugantis namuose neįgalų asmenį. VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. liepos 5 d. raštu Nr. (7.100) 3-70805 paprašė pareiškėjo pateikti Specialiųjų poreikių nustatymo pažymą arba slaugomo asmens Specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo pažymą, kurioje būtų nurodyta, kad A. N. nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis arba slaugomo asmens visiškos negalios invalidumą patvirtinantį dokumentą. Pareiškėjui papildomų dokumentų nepatekus, atsakovas ginčijamu 2017 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. (7.12) 5-28-11542 pareiškėjo prašymo apdrausti jį valstybiniu socialiniu draudimu valstybės lėšomis, kaip slaugantį neįgalų asmenį, netenkino. Pareiškėjui apskundus nurodytą atsakovo sprendimą, VSDFV 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. (10.10) I-5703 ginčijamą VSDFV Vilniaus sprendimą paliko nepakeistą.

10. Teismas įvertino, kad pareiškėjo broliui A. N. nebuvo nustatytas specialusis slaugos poreikis, taip pat nebuvo nustatytas visiškos negalios invalidumas, todėl pareiškėjas neatitiko Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų valstybės lėšomis būti apdraustam pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu. Nepateikus A. N. specialiojo slaugos poreikio ar visiškos negalios invalidumą patvirtinančių dokumentų, VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 33.2 punktu ir ginčijamu 2017 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. (7.12) 5-28-11542 pareiškėjo prašymo apdrausti jį valstybiniu socialiniu draudimu valstybės lėšomis, kaip slaugantį neįgalų asmenį netenkino. Kadangi nebuvo pagrindo pareiškėją apdrausti valstybiniu socialiniu draudimu valstybės lėšomis, VSDFV 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. (10.10) I-5703 ginčijamą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą pagrįstai paliko nepakeistą.

11. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 31 d. sprendimas Nr. (7.12)5-27-11542 ir VSDFV 2017-09-13 sprendimas Nr. (10.10.) I-5703 laikytini teisėtais bei pagrįstais, priimtais tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas. Kadangi pagrindiniai pareiškėjo skundo reikalavimai panaikinti ginčijamus sprendimus netenkinti, teismo atmestas ir išvestinis skundo reikalavimas – įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių pareiškėjo 2017 m. birželio 27 d. prašymą apdrausti jį valstybiniu socialiniu draudimu valstybės lėšomis nagrinėti iš naujo ir jį tenkinti.

12. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, siekiant nustatyti, ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymas ta apimtimi, kuria yra nustatyta, jog „valstybės lėšomis pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu gali būti draudžiami tik tie senatvės pensijos amžių nesukakę globėjai <....>, kurie namuose slaugo asmenį, kuriam buvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir 52 straipsniui. Kadangi nagrinėjant ginčo sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą, teismui nekilo abejonių dėl byloje taikyto Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostatų atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą teismo netenkintas.

III. 13. Pareiškėjas J. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą siekiant nustatyti ar Valstybinio socialinio draudimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijos 29 ir 52 straipsniams.

14. Pareiškėjas nesutikdamas su teismo sprendimu nurodo, kad šis procesinis dokumentas yra nepagrįstas, o tuo pačiu ir neteisėtas, teismas šioje byloje nagrinėtą klausimą sprendė pažeisdamas materialiosios bei proceso teisės normas, o taip pat susiklosčiusią teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, netinkamai vertino šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjo nuomone, šie pažeidimai esminiai, o jų visuma sąlygojo neteisingo teismo sprendimo priėmimą.

15. Pareiškėjo teigimu, teismas sprendime netinkamai nustatė ginčo dalyką bei ribas, dėl to priimtame sprendime esančios išvados su pareiškėjo pateikto skundo argumentais nėra susiję. Pareiškėjo nuomone, teismas nurodydamas, jog pareiškėjas kreipėsi siekdamas įrodyti, jog asmenys, kuriems yra nustatytas specialus nuolatinės slaugos poreikis, ir asmenys, kuriems nustatytas priežiūros (pagalbos) poreikis, yra lygiavertėje padėtyje, neatitinka tikrovės. Tokio pobūdžio tvirtinimas rodo akivaizdžius teismo darbo trūkumus, o būtent tai, kad bylą nagrinėjęs teismas nesuprato jam pateikto nagrinėti ginčo esmės (dalyko) bei bylą išnagrinėjo kitu nei skunde nurodytu aspektu ir apimtimi. Pareiškėjo įsitikinimu, šis pažeidimas laikytinas esminiu proceso pažeidimu, kadangi remiantis galiojančiu teisiniu reguliavimu, teisė savo iniciatyva keisti ginčo dalyką teismui nėra suteikta.

16. Pareiškėjo nuomone, teismas jokio savarankiško bylai reikšmingų faktinių aplinkybių tyrimo, kaip to reikalauja įstatymas, neatliko, t. y. kilusio ginčo iš esmės neišnagrinėjo. Vien tik atsakovų pareiškėjui adresuotuose atsakymuose nurodytų faktinių aplinkybių išdėstymas ir byloje taikytinų teisės aktų nuostatų atkartojimas, neatlikus objektyvaus ir visapusiško bylai svarbių aplinkybių tyrimo bei neatlikus jų teisinio įvertinimo, neatitinka procesiniame įstatyme nustatytų reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui.

17. Pareiškėjas, analizuodamas skundžiamo teismo sprendimą bei jo dalį, susijusią su kreipimusi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą teisės realizavimu nurodo, kad šį sprendimą priėmęs teismas galiojančiais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais nesivadovavo, t. y. savo poziciją dėl atsisakymo kreiptis grindė išimtinai tik išvada apie atsakovų sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą, o kitų svarbių ir būtinų reikalavimų nesilaikė.

18. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19. Atsakovas nuomone, teismas, sistemiškai išanalizavęs ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir objektyviai, išsamiai ir visapusiškai ištyręs bei įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad pareiškėjo ginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti tinkamai įvertinus bylos faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, Be to, šioje administracinėje byloje teismas tinkamai nustatė ginčo dalyką bei nagrinėjamos bylos ribas, todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad teismas netinkamai suprato byloje kilusio ginčo esmę.

20. Atsakovas nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime išsamiai išanalizavo tiek byloje pateiktus įrodymus, tiek proceso dalyvių paaiškinimus, nurodė, kokie teisės aktai reglamentuoja ginčo teisinius santykius, juos išanalizavo ir teisiškai argumentavo, kodėl pareiškėjo prašymas apdrausti jį valstybės lėšomis kaip asmenį, slaugantį neįgalų asmenį, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, negali būti tenkinamas. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo argumentus, kad asmenų, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, ir asmenų, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, fiziniai suvaržymai ir galimybės savarankiškai dalyvauti socialiniame gyvenime yra vienodos, rėmėsi poįstatyminiais teisės aktais, skundžiamame sprendime nurodydamas, kuo šios dvi minėtos asmenų grupės skiriasi viena nuo kitos. Be to, atsakovo teigimu, faktą, kad pareiškėjo globojamam broliui nėra nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis ir todėl pareiškėjas neatitinka Valstybinio socialinio draudimo 6 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų būti apdraustam valstybės lėšomis, teismas nustatė remdamasis byloje esančiais duomenimis (t. y. paties pareiškėjo pateiktomis A. N. specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažymomis).

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. VSDFV Vilniaus skyrius nurodo, kad pareiškėjas skunde teismui pats pripažįsta, jog jo globotiniui A. N. nėra nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, todėl pareiškėjas neatitinka Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje ir Tvarkos apraše nustatytų sąlygų, jog būtų apdraustas valstybiniu socialiniu draudimu valstybės lėšomis. VSDF Vilniaus skyrius, priimdamas apelianto ginčijamą 2017 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. (7.12) 5-27-11542, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, tinkamai įvertino pareiškėjo kartu su 2017 m. birželio 27 d. prašymu pateiktus dokumentus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą nedrausti apelianto valstybės lėšomis kaip asmens, slaugančio neįgalų asmenį. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teismas skundžiamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo reikalavimus panaikinti ginčijamus sprendimus ir atmetė jo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. (7.12)5-27-11542 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. (10.10.) I-5703 teisėtumo bei pagrįstumo, taip pat dėl VSDFV Vilniaus skyriaus įpareigojimo pareiškėją apdrausti valstybiniu socialiniu draudimu valstybės lėšomis.

24. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

27. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas siekia, kad jis būtų draudžiamas valstybės lėšomis pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu, nes yra paskirtas savo brolio A. N. globėju. A. N. neterminuotai nustatytas specialus nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis.

28. Ginčo santykius reglamentuoja LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymas. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalis nustatė, kad nesukakęs senatvės pensijos amžiaus vienas iš neįgalaus asmens, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, tėvų (įtėvių) arba asmuo, nustatyta tvarka paskirtas šio neįgalaus asmens globėju ar rūpintoju, slaugantys namuose šį neįgalų asmenį, draudžiami valstybės lėšomis pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu. Šioje dalyje nurodyti asmenys draudžiami valstybės lėšomis tik tuo atveju, jeigu jie tuo laikotarpiu neturi draudžiamųjų pajamų, socialinio draudimo įmokas skaičiuojant nuo Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos, arba jų pajamos mažesnės negu atitinkamą laikotarpį Vyriausybės patvirtintų minimaliųjų mėnesinių algų suma. Šioje dalyje nurodyti asmenys, kurių draudžiamųjų pajamų suma per atitinkamo laikotarpio kalendorinius mėnesius mažesnė už to paties laikotarpio Vyriausybės patvirtintų minimaliųjų mėnesinių algų sumą, draudžiami sumokant valstybės lėšomis trūkstamą iki Vyriausybės patvirtintų minimaliųjų mėnesinių algų sumos socialinio draudimo įmokų sumą. Ši nuostata taip pat taikoma vienam iš tėvų (įtėvių), globėjui ar rūpintojui, slaugančiam namuose visiškos negalios invalidą, pripažintą tokiu iki 2005 m. liepos 1 d.

29. Taigi, nurodytas įstatymas numatė, jog globėjas draudžiamas valstybės lėšomis pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu, jei jis globoja asmenį, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas globoja asmenį, kuriam nustatytas specialus nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Tokių asmenų globėjams įstatymas nenumatė galimybės juos drausti valstybės lėšomis pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu. Todėl konstatuotina, jog atsakovas teisėtai ir pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo ir atsisakė jį drausti valstybės lėšomis pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu.

30. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į ginčo esmę ir nevertino, jog asmenys, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, ir asmenys, kuriems nustatytas specialus nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, yra lygiavertėje padėtyje, todėl jų globėjams turėtų būti taikomos tapačios socialinės garantijos, atmetami kaip nepagrįsti. Nes administracinis teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teises aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos. Įstatymo leidėjo valia buvo nustatyta, kad valstybės lėšomis pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu draudžiami tik tie globėjai, kurie globoja asmenis, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas ginčijamą sprendimą priėmė savo kompetencijos ribose bei teisingai taikė sprendimo metu galiojusį įstatymą, kad nėra nei teisinio nei faktinio pagrindo pripažinti byloje ginčijamą atsakovo sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

31. Nagrinėjamoje byloje apeliantas yra pareiškęs prašymą kreiptis į LR Konstitucinį teismą nustatyti ar LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „valstybės lėšomis pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu gali būti draudžiami tik tie senatvės pensijos amžių nesukakę globėjai ..., kurie namuose slaugo asmenį, kuriam buvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis“ (6 str. 3d.) ir netaikoma globėjams, namuose slaugantiems neįgalų asmenį, kuriam nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis ir nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui bei Konstitucijos 52 straipsniui.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymo argumentus bei esamą ginčo santykių teisinį reglamentavimą, sprendžia, jog pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir kreiptis į LR Konstitucinį teismą nėra. Nes LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. I-1336 6 straipsnio pakeitimo įstatymu 2019m. vasario 12d. Nr. XIII-1961 buvo pakeistas LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, numatant, kad valstybės lėšomis pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu draudžiami ir globėjai, kurie slaugo ar nuolat namuose prižiūri asmenis, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis.

33. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. P. (J. P.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė