2025-01-08 Nr. AB-364-3-61-3-02497-2024-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1080-1047/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02497-2024-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas), dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 24S120633 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Sprendimu atsakovas nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvoje) ir išsiuntė jį į kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini), nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka prieglobsčio bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų ir dėl to, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui.

2.2. Pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) teisėsaugos persekiojamos (duomenys neskelbtini) organizacijos (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini), Organizacija), narys. (duomenys neskelbtini) yra religinis-politinis judėjimas, kuris taikiu būdu skleidžia savo tikėjimą ir užsiima naujų narių pritraukimu. Tačiau pareiškėjo kilmės valstybės valdžios institucijos kriminalizuoja (duomenys neskelbtini) ir kitų uždraustų grupių šalininkus, neturėdamos įrodymų, kad šie asmenys vykdė ar kėsinosi įvykdyti smurtinius veiksmus. Pareiškėjo kilmės valstybės valdžia (duomenys neskelbtini) suvokia kaip grėsmę saugumui, (duomenys neskelbtini) nariai susiduria su kankinimais ir netinkamu elgesiu. Kankinimai, smurtas, grasinimai, išgaunant prisipažinimus, yra vis dar paplitę, o teismai tokius prisipažinimus priima kaip įrodymus. (duomenys neskelbtini) taip pat bandė atgauti ir nuteisti (duomenys neskelbtini) narius, tačiau (duomenys neskelbtini) jų neišdavė.

2.3. 2020 m. Jungtinių Tautų komitetas prieš kankinimus nurodė, kad pareiškėjo kilmės valstybė turi sustabdyti plačiai paplitusią kankinimų ir netinkamo elgesio praktiką. Iš viešų šaltinių matyti, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) negrąžina asmenų į (duomenys neskelbtini).

2.4. (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijos identifikavo, kad pareiškėjas kartu su (duomenys neskelbtini) dalinosi religinio turinio informacija, sulaikę (duomenys neskelbtini) teisėsaugos darbuotojai klausinėjo apie pareiškėją ir jo ryšius su (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme, tačiau tyrimas buvo pradėtas dėl informacijos apie pareiškėją ir jo veiklą (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) sulaikymas buvo tik mėginimas „paspausti“ pareiškėją, kad jis savanoriškai grįžtų į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę, jis būtų persekiojamas, kankinamas, apkaltintas ekstremizmu bei nubaustas. Tokiu būdu būtų pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.

2.5. Sprendime nevertinta perspektyvinės grėsmės rizika, o teiginiai dėl ekstremistinių pareiškėjo pažiūrų yra nepagrįsti, pareiškėjas tokių pažiūrų neturi ir niekada nereiškė. Migracijos departamento naudojami šaltiniai nėra patikimi, atsakovas remiamasi ir bulvarine spauda. (duomenys neskelbtini) nėra uždrausta Lietuvoje, įstatymų ar viešosios tvarkos pareiškėjas nepažeidė, laiku kreipėsi dėl leidimo gyventi išdavimo, kuris nebuvo išduotas tik dėl grėsmės valstybės saugumui. Dėl prieglobsčio pareiškėjas kreipėsi pats, o ne tada, kai buvo sulaikytas. Nagrinėjamoje situacijoje nenustatyta aplinkybių ar duomenų apie veiksmus, kurie patvirtintų grėsmę valstybės saugumui, todėl išvada dėl keliamos grėsmės valstybės saugumui, taip pat su tuo susiję išvestiniai sprendiniai nesuteikti prieglobsčio bei išsiųsti į kilmės valstybę, yra nepagrįsti.

2.6. Teismas konstatavus, kad atsakovas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso, pareiškėjas prašė patikrinti ir Sprendimo dalį dėl papildomos apsaugos nesuteikimo.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Sprendimas priimtas nenustačius visiškai pagrįstos persekiojimo baimės ir konstatavus, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui.

4.2. Atlikto tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjas yra radikalios, smurtą propaguojančios ir dalyje valstybių uždraustos, ar kitaip apribotos, (duomenys neskelbtini) organizacijos narys, tikėtinai skleidžia savo pažiūras kitiems asmenims, todėl nėra pagrindo nesutikti su VSD išvada apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui.

4.3. Pareiškėjas pateikė klaidingą informaciją apie (duomenys neskelbtini), ši organizacija dažnai tampa pereinamąja organizacija asmenims vėliau prisijungiantiems prie (duomenys neskelbtini) judėjimų. Dėl Organizacijos išsikeltų tikslų ir radikalizuojančios veiklos dalis valstybių uždraudė arba apribojo jos veiklą.

4.4. Pareiškėjas prieglobsčio suteikimą grindžia tik deklaratyviais, nepagrįstais teiginiais, nenustatyta prielaidų, kad potencialus persekiotojas identifikuotų pareiškėją kaip grėsmę valdančiajam režimui bei turėtų motyvą siekti šios grėsmės neutralizavimo.

4.5. Pareiškėjo argumentai, kad sulaikius jo (duomenys neskelbtini), kuris prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gavo minimalią bausmę, teisėsaugos darbuotojai klausinėjo ir apie pareiškėją, nepagrįsti jokiais duomenimis.

4.6. Pareiškėjas pateikė (duomenys neskelbtini) išduotą kilmės šalies neteistumo pažymą, t. y. kreipėsi į, jo teigimu, persekiotoją (šalies teisėsaugą) dėl duomenų pateikimo apie jį ir tokius duomenis gavo. Sprendimo išvados dėl jo pažiūrų yra paremtos faktiniais duomenimis – atsakymais apklausos metu, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) ir (duomenys neskelbtini) pateiktais duomenimis, kilmės šalies teismų dokumentų duomenimis, kitais tyrimo metu nustatytais faktais. Pareiškėjas nepateikė įtikinamų argumentų ar įrodymų, kurie paneigtų Migracijos departamento surinktą informaciją ir išvadas.

4.7. Pareiškėjo nurodoma EŽTT praktika nėra pagrindo vadovautis, nes bylų aplinkybės nėra tapačios.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

5.1. Pareiškėjas priklauso Organizacijai, kuri vykdo (duomenys neskelbtini), siekia (duomenys neskelbtini), taip pat (duomenys neskelbtini).

5.2. (duomenys neskelbtini) politiniai tikslai prieštarauja demokratijos principams, pateisina smurto naudojimą, kelia antivalstybinės veiklos riziką, skatina (duomenys neskelbtini), viešoje propagandoje kviečia karui. Todėl pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

II. 6. Regionų administracinis teismas 2024 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, be kita ko, šias aplinkybes:

7.1. 2023 m. lapkričio 15 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl prieglobsčio, kuriame nurodė, kad prieš jį kilmės valstybėje vykdoma represija, šalies institucijos juo domisi, ieško, nes pareiškėjas yra kilmės valstybėje uždraustos Organizacijos narys, jo (duomenys neskelbtini) buvo nepagrįstai sulaikytas dėl ekstremistinės medžiagos platinimo. Pareiškėjas nurodė bijantis dėl savo gyvybės, nes Organizacijos nariai yra persekiojami, kankinami, apklausose mušami, nuteisiami laisvės atėmimo bausme.

7.2. 2024 m. sausio 26 d. Migracijos departamento apklausoje pareiškėjas nurodė, kad jo (duomenys neskelbtini) buvo skirti 3 metai arešto už susirašinėjimą programėlėse, nors nebuvo jokio ekstremistinio ar kviečiančio smurtauti įrašo. Praėjus 5–6 mėnesiams po (duomenys neskelbtini) sulaikymo, iškvietė jo (duomenys neskelbtini) ir draugus į tardymus, domėjosi pareiškėju, grasino, kad jei negrįš, (duomenys neskelbtini) „sėdės“ ilgai. Negalėdamas grįžti į kilmės šalį, pažįstamiems patariant, padavė prieglobsčio prašymą. (duomenys neskelbtini), jam grįžus, oro uoste apklausai išsivedė jį ir jo artimuosius, išlaikė 1,5–2 valandas, tikrino telefonus. Jis baiminosi, kad „pasodins“ visą šeimą. Vėliau nusipirko bilietą ir slaptai, žinant tik (duomenys neskelbtini), išvyko. Vėliau sulaikė (duomenys neskelbtini). Narystė Organizacijoje prasidėjo (duomenys neskelbtini). Siekiant patekti į Organizaciją teko mokytis, išstudijuoti 3–4 knygas apie tai, kaip žmogus turi būti (duomenys neskelbtini). Iš Organizacijos gali bet kada išeiti. Organizacijos tikslas „žiūrėti (duomenys neskelbtini) gyvenimo būdą“. Jo veikla buvo raginti (duomenys neskelbtini). Tai yra vienintelė grupuotė, kuri nekviečia imtis smurto. Jo ir Organizacijos vadovo pozicija dėl (duomenys neskelbtini) vykdyto pasipriešinimo nesutampa. Kilmės valstybėje jis negalėtų paaiškinti, kad su Organizacijos nuomone jis ne visada sutinka. Už buvimą Organizacijoje kilmės valstybėje baudžiama laisvės atėmimo bausme – šalyje gyvena daugiausiai (duomenys neskelbtini), tačiau į jį atkreipė dėmesį dėl (duomenys neskelbtini), vyriausybė nori, kad visi būtų vienodi. Tokių kaip jis yra labai daug, tokie asmenys yra įkalinami 15 parų, vėliau 3 metams. Baudžiamoji byla jam nėra iškelta, jo manymu, kad neišgąsdintų dėl grįžimo, nes (duomenys neskelbtini) daug kartų žadėjo, jog, jam grįžus, mainais paleis (duomenys neskelbtini).

8. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, rėmėsi, be kita ko, Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu, patvirtintu 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencija „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Pabėgėlių konvencija), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktika.

9. Pirmosios instancijos teismas pritarė pareiškėjo argumentui, kad prieglobsčio procedūra pagal savo pobūdį yra perspektyvinis rizikos vertinimas, t. y. pagrindinis vertinimo objektas yra grėsmė asmeniui nukentėti ateityje, o ne praeityje patirtas persekiojimas. Tačiau grėsmė neturi būti tik hipotetinio ar teorinio pobūdžio ar grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Prieglobsčio prašytojas turi turėti visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje.

10. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Migracijos departamento apklausoje nurodė, jog kilmės valstybėje jam baudžiamoji byla nėra iškelta, jo manymu, laukiama, kol jis sugrįš, (duomenys neskelbtini) žadėjo, jog pareiškėjus grįžus, mainais paleis (duomenys neskelbtini), tačiau bylos duomenys patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerija, išduodama pažymą, patvirtinančią, kad jis neteistas, nereikalavo jo paties grįžimo. Pareiškėjo nurodyti draugų tardymo metu išsakyti teiginiai, kad jei pareiškėjas negrįš, jo (duomenys neskelbtini) „sėdės“ ilgai, vertinti kritiškai, nes, baudžiamosios bylos duomenimis, pareiškėjui į kilmės šalį negrįžus, (duomenys neskelbtini) buvo skirtas minimalus, pagal baudžiamąjį įstatymą įmanomas, bausmės terminas. Antspaudai pareiškėjo pase patvirtina, kad po įstojimo į Organizaciją, jis du kartus laisvai, per oficialius sienos kirtimo punktus, buvo grįžęs į kilmės valstybę, išvykęs iš jos, nebuvo sulaikomas. Minėti duomenys buvo vertinami Sprendime, todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad perspektyvinės rizikos atsakovas nevertino. Pagal tyrimo metu surinktus duomenis atsakovas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo deklaruojama baimė dėl galimo baudžiamojo persekiojimo yra išskirtinai hipotetinė, todėl nelaikytina visiškai pagrįsta.

11. Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina Migracijos departamento nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas yra radikalios, smurtą propaguojančios ir dalyje valstybių uždraustos, ar savo veikloje kitaip apribotos, (duomenys neskelbtini) organizacijos narys. Remiantis pareiškėjo (duomenys neskelbtini) baudžiamosios bylos duomenimis, jis tikėtinai reiškė pritarimą (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Jam Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimu buvo panaikintas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje dėl keliamos grėsmės valstybės saugumui. Minėtas sprendimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, o Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nenustatyta, kad tokį sprendimą asmuo ginčijo teisme. Teismas sprendė, kad, neginčydamas Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimo, pareiškėjas su jo turiniu (pripažintas keliantis grėsmę Lietuvoje valstybės saugumui) sutiko.

12. Teismas nurodė įvertinęs ir slaptą medžiagą byloje, tačiau jos duomenimis argumentacijoje nesirėmė. Slapta medžiaga tik padėjo teismui suformuoti vidinį visų aplinkybių vertinimą ir daryti išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai VSD 2023 m. spalio 30 d. rašte ir VSD 2024 sausio 19 d. rašto neįslaptintoje dalyje, pateiktą informaciją vertino patikima ir pripažino pareiškėją keliančiu grėsmę Lietuvoje valstybės saugumui.

13. Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje. Į bylą nepateikta duomenų, kurie bent tikėtinai galėtų būti pagrįstos baimės įrodymais dėl pareiškėjui kilmės valstybėje gresiančių valstybės institucijų neteisėtų veiksmų (nenustatyta, jog kaip nors neteisėtai galėtų būti pažeidžiamos pareiškėjo teisės bei laisvės), taip pat nenustatyta tikimybė galimos prievartos grėsmės jį grąžinus į kilmės valstybę.

14. Nagrinėjamu atveju aktualiausią tyrimui reikšmingą medžiagą surinko pats Migracijos departamentas, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pateikti papildomus duomenis, Sprendime remiamasi pareiškėjo pasakojimu, surinkta medžiaga ir visa tai analizuojant daromos išvados. Pareiškėjo argumentai dėl Sprendimo išvadų remiantis ir bulvarine spauda, teismo vertinimu, neturi teisinės reikšmės Sprendimo teisėtumo vertinimui, nes Sprendimas priimtas išanalizavus oficialią pačių surinktą, kitų valstybių ir VSD pateiktą informaciją.

15. Vertindamas Sprendimo dalį dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos teismas nurodė, kad Migracijos departamentas 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 23S204926 taikė procedūrą dėl pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo skubos tvarka, nes jis gali būti laikomas keliančiu grėsmę valstybės saugumui. Ginčo dėl minėto sprendimo byloje nėra. Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 23S200324 buvo panaikintas leidimas pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje dėl keliamos grėsmės valstybės saugumui, kuris nebuvo ginčijamas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovas Sprendime pagrįstai taikė Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2008/115/EB 2008 m. gruodžio 16 d. dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį ir, nenustatęs tarptautinės apsaugos teisinių pagrindų, nusprendė priverstinai išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, nesuteikus laikotarpio savanoriškai išvykti ar grąžinti jį į užsienio valstybę.

16. Teismo vertinimu, Sprendimu nesuteikus pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), nesant kito teisėto pagrindo jam būti Lietuvos Respublikoje, pripažinus, kad jis kelia grėsmę Lietuvoje valstybės saugumui, Migracijos departamentas privalėjo spręsti jo išsiuntimo į kilmės valstybę klausimą. Todėl Sprendimo dalis dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra išvestinė iš Sprendimo nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio.

17. Teismas nenustatė Įstatymo 130 straipsnyje nurodytų išimčių (draudimo išsiųsti užsienietį, kuris kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, pagrindų), pareiškėjas tokių išimčių byloje neįrodė. Sprendime nustatytų aplinkybių visuma, teismo teigimu, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvoje valstybės saugumui, todėl konstatuota, jog Sprendimo dalis taikyti Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę yra teisėta ir pagrįsta.

18. Teismas deklaratyviais laikė pareiškėjo argumentus dėl procedūrų pažeidimų, kadangi išsamių argumentų šiuo aspektu pareiškėjas nepateikė.

19. Netenkinęs pareiškėjo reikalavimo panaikinti Sprendimą, teismas atmetė išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo Migracijos departamentui iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III. 20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

21. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką bei apeliaciniame skunde remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

21.1. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl radikalių pareiškėjo pažiūrų, Organizacijos vertinimo ir hipotetinės pareiškėjo baimės grįžti į kilmės valstybę. Pareiškėjas pažymi, kad (duomenys neskelbtini) yra taiki religinė-politinė organizacija, kuri yra nepagrįstai persekiojama (be kita ko, ir baudžiamąja tvarka) pareiškėjo kilmės valstybėje, organizacijos nariai yra kankinami, prieš juos smurtaujama. Šią išvadą patvirtina tiek tarptautinių organizacijų ataskaitos ir kiti vieši šaltiniai, tiek EŽTT praktika. Taigi pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę jis būtų persekiojamas, kankinamas, apkaltintas ekstremizmu bei nubaustas.

21.2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino perspektyvinės grėsmės rizikos. Pareiškėjas priklauso grupei, su kuria sistemingai netinkamai elgiamasi, jis turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje.

21.3. Pareiškėjo kilmės valstybės valdžios institucijos jau yra identifikavusios pareiškėjo priklausymą Organizacijai (kad pareiškėjas kartu su (duomenys neskelbtini) dalinosi religinio turinio informacija, už ką (duomenys neskelbtini) jau buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme, tačiau teisėsaugos institucijos šį tyrimą pradėjo būtent dėl turimos informacijos apie pareiškėją, o (duomenys neskelbtini) sulaikymas buvo tik mėginimas „paspausti“ pareiškėją, kad jis savanoriškai grįžtų į šalį. Sulaikę (duomenys neskelbtini) teisėsaugos darbuotojai klausinėjo apie pareiškėją ir jo ryšius su Organizacija).

21.4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino argumentus, kad Migracijos departamentas nesurinko reikiamos kilmės valstybės informacijos, o informacijos šaltiniai nebuvo patikimi.

21.5. Konstatavus, kad Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta Sprendimo dalis dėl papildomos apsaugos nesuteikimo.

21.6. Teismas ir atsakovas privalo kiekvienoje byloje nagrinėti ir įvertinti, ar asmens „nustatyta“ grėsmė valstybės saugumui yra pagrįsta (ir tai vertinti konkrečios bylos aspektu). Šiuo atveju aplinkybė, kad pareiškėjas neskundė atsakovo sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, nėra susijusi su jo prieglobsčio byla ir kartu nepatvirtina, jog pareiškėjas sutiko, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, remdamasis ESTT praktika, teigia, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių ar duomenų, kad pareiškėjas šiuo metu savo veiksmais keltų didelį tiesioginį pavojų Lietuvos Respublikos institucijų ir tarnybų veikimui, suverenitetui, vientisumui, demokratijai, gyventojų išlikimui ar keltų didelį neigiamą poveikį santykiams, taikiam tautų sugyvenimui. Pareiškėjas akcentuoja, kad Organizacija nėra uždrausta Lietuvoje.

22. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

23. Atsakovas pakartoja ginčui aktualų teisinį reguliavimą, nustatytas faktines aplinkybes bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

23.1. Pareiškėjas nepagrįsti siekia sumenkinti (duomenys neskelbtini) pavojingumą – Organizacija apribota keliolikoje valstybių (tarp kurių yra ir Europos Sąjungos šalys), kadangi skleidžia neapykantą skatinančią retoriką bei ne kartą yra išreiškusi palaikymą įvairioms ginkluotoms grupuotėms. Organizacijos ideologija patikėję asmenys ne kartą ėmėsi smurtinių veiksmų. Migracijos departamento išvados apie Organizacijos veiklą ir pavojingumą yra pagrįstos kilmės valstybės informacija, kuri yra surinkta iš patikimų, oficialių šaltinių, kitų valstybių ir Lietuvos kompetentingų institucijų teikiamos informacijos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde apsiriboja selektyviais ir neoficialiais, bulvariniais šaltiniais. Be to, pareiškėjas teikia selektyvias konkrečios ataskaitos, kurioje kalbama apie konkrečius asmenius, citatas, ataskaitoje nėra nurodoma, jog Organizacija yra taiki ar kad jos nariai nesiekė smurto. Kitose pareiškėjo šaltiniuose pateikiama tik bendra kilmės valstybės padėtis, tačiau ši informacija nėra susijusi su pačiu pareiškėju ar jo individualia situacija.

23.2. Pareiškėjas, grįsdamas prašymą suteikti prieglobstį, pateikė tik deklaratyvius teiginius, kurie nėra pagrįsti objektyviais įrodymais. Nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrindo prielaidai, kad potencialus persekiotojas identifikuoja pareiškėją kaip grėsmę valdančiajam režimui bei turi motyvą siekti šios grėsmės neutralizavimo.

23.3. Atsakovas nesutinka su argumentais, kad pareiškėjo (duomenys neskelbtini) sulaikymu valstybės institucijos siekė „paspausti“ pareiškėją, kad jis grįžtų į kilmės valstybę. Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) atžvilgiu baudžiamoji byla buvo iškelta dėl to, kad jis talpino ekstremistinio pobūdžio medžiagą. Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) visiškai pripažino savo kaltę ir aktyviai dalyvavo išaiškinant nusikaltimą, teismas taikė minimalų pagal baudžiamąjį straipsnį įmanomą bausmės terminą. Taip pat pareiškėjas nebuvo nurodęs apklausos metu ir nebuvo pateikęs įrodymų, kad dėl jo (duomenys neskelbtini) iškeltos baudžiamosios bylos, pareiškėjas susilaukė teisėsaugos dėmesio, ar kad buvo teirautasi apie jį. Be to, pareiškėjas (duomenys neskelbtini) gavo neteistumo pažymą, t. y. teisėtai kreipėsi į, jo paties teigimu, persekiotoją dėl duomenų pateikimo apie jį ir tokius duomenis gavo.

23.4. Migracijos departamentas, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų, surinko pakankamai informacijos tinkamam nešališkam ir objektyviam pareiškėjo individualių aplinkybių ištyrimui, o tai, jog pareiškėjo netenkina surinkta informacija, nesudaro pagrindo pripažinti, jog Sprendimas yra nepagrįstas. Pareiškėjas atsakovo išvadų ir įrodymų pagrįstumo nepaneigė.

23.5. Pareiškėjo apeliaciniame skunde cituojama teismų praktika nėra aktuali nagrinėjamu atveju, nes bylų aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamai bylai.

23.6. Nagrinėjamu atveju surinkta pakankamai duomenų, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, o reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip būtų nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjas nepaneigė šiuo aspektu aktualių išvadų, tik deklaratyviai su jomis nesutiko.

23.7. Pareiškėjas nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu.

24. Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes pareiškėjui buvo pagrįstai atsisakyta suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. VSD vertinimu, pareiškėjas nepateikė argumentų, kurie paneigtų teismo nustatytas aplinkybes ar padarytas išvadas. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Neįvertinus VSD nurodytų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika visos visuomenės saugumo nenaudai, ir VSD bei atsakovo sprendimai neatitiktų Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo reikalavimų, t. y. neprisidėtų prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, taip pat pareiškėjas išsiųstas į kilmės valstybę, teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso bei Įstatymo 87 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, todėl jo prašymas buvo pagrįstai netenkintas. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, kadangi jis laikomas keliančiu grėsmę valstybės saugumui.

28. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde pažymi, kad Organizacija yra taiki ir nėra uždrausta Lietuvoje. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, o teismo išvados yra nepagrįstos – pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga suteikiama, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

31. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, kad galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3615-789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).

33. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

34. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą atlikdamas tyrimą įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (liet. be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų įrodymais, patikimumas vertinamas, be kita ko, atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus, ar pateikti duomenys yra nuoseklūs, ar pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę. Nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Šiam tikslui būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją, taip pat įvertinti jiems prieinamas priemones, kurias jie gali pasitelkti vykdydami persekiojimą, bei šių priemonių tikėtiną poveikį prieglobsčio prašytojui. Persekiojimu laikomi persekiojimo vykdytojų veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Persekiojimo veiksmai arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimas turi būti susiję su prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba su jo politiniais įsitikinimais.

35. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymą siejo su jo galimu persekiojimu kilmės valstybėje dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) – pareiškėjas teigė, kad kilmės valstybėje ši organizacija yra uždrausta, jos nariai nepagrįstai persekiojami. Pareiškėjo teigimu, jis yra žinomas kilmės šalies institucijoms. Po pareiškėjo išvykimo iš kilmės šalies teisėsauga sulaikė pareiškėjo (duomenys neskelbtini), jam buvo iškelta baudžiamoji byla, jis buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme dėl jo religinių pažiūrų, tačiau, pareiškėjo teigimu, tai buvo bandymas „paspausti“ pareiškėją grįžti į kilmės valstybę.

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, aktualų teisinį reguliavimą, ginčo šalių argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, t. y. iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei su teismo sprendimo motyvais ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

37. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo paaiškinimus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, pažymi, kad nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, t. y. pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kuriais remdamasis pareiškėjas prašė suteikti jam prieglobstį, taip pat įvertino pareiškėjo nurodytus atsakovo atlikto tyrimo netikslumus (be kita ko, ir dėl informacijos (įrodymų) šaltinių), išsamiai ir detaliai aptarė aktualius nagrinėjamam ginčui teisės aktus, juos taikė individualizuotai pareiškėjo situacijai.

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad išvados apie Organizacijos pavojingumą yra nepagrįstos. Šiuo aspektu Migracijos departamento atliktas tyrimas yra išsamus ir tinkamas – Sprendime remiamasi įvairiais šaltiniais, pateikiamas jų vertinimas. Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip nustatė Migracijos departamentas, dėl Organizacijos išsikeltų tikslų ir radikalizuojančios veiklos susidarė sąrašas valstybių, kurios Organizaciją skirtingais būdais yra uždraudę arba apriboję jos veiklą (duomenys neskelbtini). Be to, nors pareiškėjas nurodo, kad Lietuvoje Organizacija nėra uždrausta, tačiau byloje pateiktas VSD raštas Nr. 19-969S patvirtina, kad: i) Organizacija siekia (duomenys neskelbtini); ii) (duomenys neskelbtini) politiniai tikslai prieštarauja demokratijos principams, pateisina smurto naudojimą, kelia antivalstybinės veiklos riziką, skatina (duomenys neskelbtini), viešoje propagandoje kviečia karui (duomenys neskelbtini). Šių argumentų kontekste paminėtina, kad nagrinėjamoje byloje buvo analizuojama konkrečiai pareiškėjo, priklausančio Organizacijai, situacija. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui buvo įvestas perspėjimas Šengeno informacinėje sistemoje dėl keliamos grėsmės valstybės saugumui su nurodytu perspėjimo pažeidimo tipu: „Terorizmas ir susijusi veikla“. Byloje taip pat pateiktas SIRENE sistemos pranešimas iš (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad pareiškėjas dalyvavo Organizacijoje ir yra jos narys. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju konkrečiais įrodymais ir (ar) argumentais šių išvadų nepaneigė – pareiškėjo apeliaciniame skunde cituojamos straipsnių ir kitų dokumentų ištraukos apie Organizaciją yra bendro pobūdžio, nurodomos selektyviai ir nėra susijusios su individualia pareiškėjo situacija, o taip pat nepaneigia nei anksčiau nurodytos, nei VSD byloje pateiktos informacijos, todėl su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai atmestini.

40. Pareiškėjas teigė, kad jam gresia pavojus kilmės valstybėje, jo artimiesiems kilmės šalyje buvo grasinama, jie buvo apklausiami, tačiau šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjui nėra iškelta baudžiamoji byla kilmės valstybėje, po įstojimo į Organizaciją pareiškėjas du kartus laisvai, per oficialius sienos kirtimo punktus, buvo grįžęs į kilmės šalį, išvykęs iš jos, ir nebuvo sulaikomas. Be to, byloje pateikta pareiškėjo kilmės šalies pažyma patvirtina, kad: i) pareiškėjas nebuvo teistas; ii) pareiškėjas buvo kreipęsis į valdžios institucijas su prašymu išduoti šią pažymą (apklausos Migracijos departamente metu nurodė, kad pažymą atsiėmė (duomenys neskelbtini). Šiuo aspektu paminėtina, kad, kaip nurodė pareiškėjas, (duomenys neskelbtini). Taigi byloje šiuo aspektu nėra duomenų, kad pareiškėjo kilmės valstybės institucijos šiuo metu yra identifikavusios pareiškėją kaip galimą grėsmę ir dėl to jis bus persekiojamas dėl konvencinių priežasčių.

41. Pirmosios instancijos teismas ir atsakovas taip pat tinkamai įvertino pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjo (duomenys neskelbtini) sulaikymas buvo bandymas „paspausti“ pareiškėją – pareiškėjo (duomenys neskelbtini) baudžiamosios bylos duomenimis, jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir aktyviai dalyvavo ją išaiškinant. Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad teismo metu buvo surinkti įrodymai bei liudytojų parodymai, o teismas, be minėtų priežasčių, atsižvelgęs į teistumo neturėjimą, amžių bei šeimines aplinkybes, taikė minimalų pagal baudžiamąjį straipsnį įmanomą bausmės terminą. Teismo metu pareiškėjo (duomenys neskelbtini) turėjo teisę į atstovavimą, jo interesus gynė du advokatai. Be to, jis turėjo galimybę teikti apeliacinį skundą, kuris taip pat buvo priimtas ir išnagrinėtas. Taip pat nenustatyta, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimas turėtų skubos požymių. Taigi atsakovas, įvertinęs baudžiamąjį procesą dėl pareiškėjo (duomenys neskelbtini), nenustatė diskriminacijos ar neteisėtumo bruožų. Kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų iškelta baudžiamoji byla, jis du kartus buvo grįžęs į kilmės valstybę, jam buvo išduota konkreti, oficiali pažyma. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir pareiškėjo argumentus, todėl priešingi apeliacinio skundo argumentai atmestini.

42. Nurodytų, taip pat Departamento Sprendime ir pirmosios instancijos teismo aptartų aplinkybių ir argumentų visuma suponuoja išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo buvo įvertintas visapusiškai ir tinkamai. Užsieniečio argumentai buvo vertinti sistemiškai, pagrįstai konstatuota, kad jo deklaruojama baimė yra hipotetinė, todėl nelaikytina visiškai pagrįsta.

43. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, spręstina, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas tinkamai nepagrindė tarptautinės apsaugos poreikio bei jo deklaruojama baimė patirti persekiojimą dėl konvencinių priežasčių kilmės šalyje nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl pareiškėjas neatitinka pabėgėlio statuso taikymo nuostatų (Įstatymo 86 str. 1 d.).

44. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009; ir kt.). Pažymėtina, kad pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra bendro pobūdžio nesutikimas su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo pateiktu situacijos vertinimu, abstraktūs, teikiami dėl bendros situacijos, vykstančios jo šalyje, o tai nepagrindžia papildomos apsaugos poreikio konkrečiai jo atžvilgiu.

45. Pareiškėjas taip pat nesutinka su Sprendimo dalimi, kuria jis buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę.

46. Pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai.

47. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019; 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

48. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui tikimybė, sudaranti pagrindą atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023; ir kt.).

49. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo nesutikti su vertinama Sprendimo dalimi, kuria pareiškėjas buvo išsiųstas į kilmės valstybę – kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui Migracijos departamento 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 23S200324 buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl keliamos grėsmės valstybės saugumui (sprendime, be kita ko, nustatyta, kad pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja socialiniai, ekonominiai ryšiai, taip pat nenustatyta, kad jis turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje), kuris nebuvo ginčijamas. Byloje pateikti įrodymai – VSD raštai Nr. 19-51S ir Nr. 19-969S patvirtina, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui – VSD nurodė, kad pareiškėjas priklauso pavojingai, ekstremistinei organizacijai, kurios tikslai prieštarauja demokratijos principams, pateisina smurto naudojimą, kelia antivalstybinės veiklos riziką, skatina (duomenys neskelbtini), viešoje propagandoje kviečia karui (duomenys neskelbtini). Taip pat argumentai dėl Organizacijos ir pareiškėjo individualaus vertinimo nurodyti ir šios nutarties 39 punkte. Atsižvelgus į tai, taip pat byloje nustatytas aplinkybes bei surinktus įrodymus, spręstina, kad aptariama Sprendimo dalis taip yra teisėta ir pagrįsta tiek byloje surinkta ir įvertinta informacija, tiek VSD įrodymais, kurių pareiškėjas nepaneigė. Todėl su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai vertintini kritiškai ir atmestini.

50. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino esminius byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Teisėjų kolegija pažymi, kad įslaptinta informacija šioje administracinėje byloje įvertinta kartu su kitais (neįslaptintais) byloje esančiais įrodymais, todėl šiuo aspektu nenukrypta nuo įrodymų įvertinimo taisyklių. Susipažinus su byloje pateikta įslaptinta informacija, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra grindžiamas pareiškėjui nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, pareiškėjas dalyvavo teismo procese ir turėjo galimybę užduoti klausimus atsakovo atstovams. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas išsamiai rinko, tyrė ir individualizuotai vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jo priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai.

51. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomų EŽTT bylų (be kita ko, 2022 m. kovo 22 d. sprendimas byloje T. K. ir kiti prieš Lietuvą) faktinės aplinkybės nesutampa, todėl nėra pagrindo jomis remtis.

52. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1410-442/2019; 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.). Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Todėl šiuo aspektu kiti apeliacinio skundo argumentai atmestini.

53. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė aktualių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis