A-602-2714-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-2714/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00054-2012-7 Procesinio sprendimo kategorija 15.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant L. Č.,

dalyvaujant pareiškėjams J. T. ir S. T. (S. T.),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. T. ir S. T. (S. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. T. ir S. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos, ir atsakovui Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai prie Ūkio ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai J. T. ir S. T. (S. T.) (toliau – ir pareiškėjai) su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Inspekcija) pareiškėjų naudai 4 362,47 Lt nuostolių atlyginimą, priteisti iš atsakovo pareiškėjų naudai 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, priteisti iš atsakovo pareiškėjo S. T. naudai 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; priteisti iš atsakovo pareiškėjų naudai 5 procentų palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas posėdyje 2012 m. kovo 27 d. posėdyje galutinai nutarė dalyje dėl turtinės žalos priteisimo atsakovu byloje laikyti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Inspekcijos, o reikalavimų dėl neturtinės žalos priteisimo dalyje atsakovais laikyti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Inspekcijos, ir Inspekciją.

Pareiškėjai skunde nurodė, jog kad 2010 m. lapkričio 12 d. su prašymu-skundu kreipėsi į Inspekcijos Vilniaus skyrių, prašydami pagal Vartotojų teisių gynimo įstatymo nuostatas pateikti išvadą (patikrinimo aktą), ar nepažeistos pirkėjo (vartotojo) teisės perkant automobilį. Prašyme nurodė, kad automobilio pardavėjas sąmoningai nuslėpė defektus bei prašė atlikti automobilio ekspertizę, įforminti transporto vertės nustatymo ataskaitą. Pažymėjo, jog skundas buvo išsiųstas elektroniniu paštu, o telefonu darbuotojas pranešė, kad skundo originalo siųsti nereikia (2010 m. lapkričio 12 d.), o 2010 m. lapkričio 19 D.

Vilniaus skyriaus vadovas pareiškėjui pranešė telefonu, kad skundas (prašymas) neįregistruotas, nes negautas jo originalas. Be to, buvo pranešta, kad tuo atveju, jeigu skundas būtų užregistruotas, jau yra paruoštas atsakymas, kad Inspekcija neįgaliota spręsti pareiškėjų prašyme keliamų klausimų. Pažymi, jog tai patvirtina atsakymo data – 2010 m. lapkričio 15 d., kuri yra ankstesnė nei prašymo įregistravimo data. Išdėsto, jog vyresnysis inspektorius 2010 m. lapkričio 26 d. paskambino ir pareiškė norą apžiūrėti automobilį, pasakė, kad savo nuožiūra turi pasirinkti servisą ir organizuoti automobilio apžiūrą.

Pareiškėjas užsakė servise už savo pinigus automobilio apžiūrą 2010 m. lapkričio 30 d. Pareiškėjas 2010 m. lapkričio 30 d. nuvyko į servisą ir paklausė Inspekcijos atstovo, kodėl nėra pardavėjo UAB „Bietbaltas“ atstovo, o Inspekcijos atstovas pasakė, kad tam nėra pagrindo. Tęsė, jog jie 2010 m. gruodžio 1 d. surašė ir pateikė Inspekcijai prašymo papildymą. Nurodė, kad pardavėjas raštu nepranešė, kad gaminį prieš naudojimą reikia suremontuoti ar atnaujinti, dėl ko jie prašė atlikti automobilio valstybinę produktų saugos ekspertizę.

Tikino, jog pareiškėjai vadovavosi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatomis, nustatančiomis, kad prekės trūkumams išaiškėjus per 6 mėnesius nuo prekės pardavimo laikomi buvusiais pardavimo metu. Pažymėjo, jog jie prašė, tuo atveju, jeigu Inspekcija nėra kompetentinga spręsti jų prašymą, per 5 dienas perduoti prašymą kompetentingai institucijai, tačiau 2010 m. gruodžio 18 d. gavo raštą Nr. 3VS-1700, kuriuo jų prašymas nebuvo tenkinamas. Manė, kad valstybės tarnautojai pažeidė Inspekcijos viršininko 2010 m. spalio 29 d.

įsakymu Nr. 1R-115 patvirtintą tvarką. Nurodė, jog Vilniaus skyriaus išvadą jie 2010 m. gruodžio 20 d. skundė Inspekcijos viršininkui. Pažymėjo, jog pareiškėjai dėl tokio skundo pateikimo konsultavosi, o Inspekcijos darbuotojas neetiškai leido Vilniaus skyriaus darbuotojui klausytis pareiškėjų žodžiu dėstomo skundo. Teigė, jog dėl tokių veiksmų jie pasijuto pažeminti bei nebemanė, kad jų prašymas bus išnagrinėtas iš esmės. Išdėstė, jog po to du kartus buvo atvykęs Vilniaus skyriaus darbuotojas, apžiūrėjo automobilį ir padarė keletą nuotraukų, tačiau jokių patikros aktų nesurašė.

Nurodė, jog jie 2011 m. sausio 8 d. gavo raštą iš Inspekcijos, tačiau į jų prašymus neatsakyta, nenurodyta dėl defektų kvalifikavimo, ar prekė atitinka produkto saugos reikalavimus. Teigė, jog Inspekcija savo neveikimu negynė pareiškėjų kaip vartotojų interesų, pažeidė piliečių aptarnavimo tvarką, vieno langelio principą. Manė, jog tuo atveju, jei Inspekcija nebuvo įgaliota spręsti keliamų klausimų, ji privalėjo perduoti prašymą kompetentingai institucijai, pavyzdžiui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai.

Nurodė, jog 2011 m. sausio 12 d. jie padavė skundą Seimo kontrolierių įstaigai. Pažymėjo, jog 2011 m. balandžio 5 d. jie gavo Seimo kontrolieriaus pažymą Nr. 4D-2011/1-47, kuria jų skundas pripažintas pagrįstu ir Inspekcijos viršininkui pavesta peržiūrėti Vilniaus skyriaus atsakymą Nr. 3VS-1700 bei tinkamai ištirti jų prašymus, taip pat pripažinta, kad į jų 2010 m. gruodžio 20 d. prašymą atsakyta pažeidžiant teisės aktus. Nurodė, jog 2011 m. kovo 25 d. jie pateikė ieškinį automobilių pardavėjui UAB „Bietbaltas“ ir teismas 2011 m. lapkričio 30 d. jų ieškinį tenkino iš dalies bei automobilio pirkimo–pardavimo kainą sumažino.

Taip pat nurodė, jog pareiškėjas S. T. patyrė turtinių nuostolių, nes vykdė Vilniaus skyriaus vyresniojo inspektoriaus nurodymą, t. y. 2010 m. lapkričio 30 d. nuvežė automobilį į servisą apžiūrėti, už ką sumokėjo 50 Lt. Pažymėjo, jog dėl Inspekcijos neveikimo pareiškėjas buvo priverstas ginčą spręsti teisme, o per tą laiką atsakovas civilinėje byloje nutraukė savo veiklą ir jie negali atgauti pinigų. Taip pat nurodė, jog jie patyrė išlaidas, susijusias su automobilio saugojimu, – 250 Lt. Detalizavo, jog saugojo automobilį garaže nuo 2011 m. vasario 12 d. iki 2011 m. gruodžio 6 d., be to, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 9 d. iki 2011 m. gruodžio 28 d. savo jėgomis suremontavo automobilio variklį, detalių kaina – 1200 Lt, buvo sugaišta apie 80 valandų laisvalaikio laiko, 1 valandą įvertinus 10 Lt, susidarė 800 Lt suma.

Pažymėjo ir tai, jog atsižvelgiant į tai, jog automobilis ilgai stovėjo nenaudojamas, teko remontuoti ir jo priekinę pakabą, už kurios detales sumokėta 970 Lt, ratų suvedimą – 30 Lt. Pridūrė, jog dėl Inspekcijos neveikimo pareiškėjai turėjo pašto išlaidų – 5,55 Lt, mokėjo banko palūkanas, nes automobilį pirko ir remontavo už skolintus pinigus, t. y. iš viso išleido 15 387,43 Lt, nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumokėjo 1 049,42 Lt palūkanų. Apibendrino, jog iš viso jų nuostoliai sudaro 4 354,97 Lt.

Nurodė, jog taip pat patyrė ir neturtinę žalą, kurią įvertino 10 000 Lt suma. Paaiškino ir aplinkybes, susijusias su asmens duomenų paviešinimu: po 2011 m. spalio 6 d. kreipimosi į Inspekciją, ji viešai paskelbė S. T. asmens duomenis. Pažymėjo, jog jie savo ruožtu prašė nutraukti asmens duomenų neteisėtą viešinimą ir inicijuoti tarnybinį patikrinimą ir dėl to 2011 m. spalio 11 d. gavo Inspekcijos raštą Nr. 7R-1039, tačiau 2011 m. spalio 17 d. asmeninė informacija vis dar buvo prieinama. Nurodė, jog dėl to 2011 m. lapkričio 3 d. buvo pateiktas skundas Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, kuri 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimu jų skundą dėl duomenų tvarkymo pripažino pagrįstu bei pasiūlė kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.

Atsakovas Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjų skundą su šiuo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime nurodė, jog Inspekcijos Vilniaus skyrius 2010 m. lapkričio 19 d. gavo (reg. Nr. 4VS-341) pareiškėjo 2010 m. lapkričio 12 d. prašymą (skundą) dėl iš UAB „Bietbaltas“ pagal skelbimą www.autoplius.lt interneto portale, (sutartis (duomenys neskelbtini)), 2010 m. rugsėjo 27 d. įsigyto naudoto automobilio BMW316, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (pagaminimo metai 2001 m. birželio 15 d., kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio techninis pasas Nr. (duomenys neskelbtini)), netinkamos kokybės. Pažymėjo, jog Inspekcijos Vilniaus skyriaus vedėjo pavaduotojas J.

M. 2010 m. lapkričio 29 d. pavedimu Nr. 5VS-1861 pavedė Vilniaus skyriaus vyresniajam valstybiniam inspektoriui A. A. ištirti pareiškėjo skundą. Nurodė, jog vyresnysis valstybinis inspektorius A. A., UAB „Kočanin ir Ko“ autoservise, dalyvaujant pareiškėjui, apžiūrėjo automobilį, patikrino automobilio techninę būklę ir surašė 2010 m. gruodžio 7 d. patikrinimo aktą Nr. 7VS-10-55-116. Pažymėjo, jog apžiūros metu buvo nustatyta, kad automobilis turi šiuos defektus: vairuotojo pusės durelės iš išorinės pusės mechaniškai pažeistos, galinio stiklo valytuvo tvirtinimo vieta pažeista korozijos, automobilio variklio pagrindinis velenas turi ašinį laisvumą apie 2 mm., kairės pusės variklio kolektoriaus tvirtinimo – atraminis kronšteinas neprisuktas – nėra tvirtinimo varžtų, ant variklio elementų matomi hermetizuojančios medžiagos likučiai, dešinėje variklio pusėje esanti papildomo oro padavimo vamzdžio tvirtinimo prie variklio tarpinė yra trūkusi ir išspausta į išorę, atlikus automobilio bandomąjį važiavimą buvo nustatyta, kad variklio sūkiu perdavimo į pavarų perjungimo dėžę mechanizmas – sankaba, turi ašinį mušimą.

Nurodė, jog minėtame patikrinimo akte buvo pateikta išvada, jog automobilis yra techniškai netvarkingas, o visi nustatyti automobilio defektai yra automobilio naudojimo pasekmė, todėl Inspekcija neturi pagrindo daryti išvadą, kad vartotojo pretenzija pardavėjui UAB „Bietbaltas“ pagrįsta bei negali siūlyti pardavėjui įvykdyti vartojo reikalavimą. Priduria, jog pareiškėjui buvo pasiūlyta ginti savo pažeistas teises teisme. Nurodė, jog Inspekcijos Vilniaus skyriaus vedėjas A. N. 2010 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. 3VS-1700 „Dėl 2010 m. lapkričio 12 d. ir 2010 m. gruodžio 1 d. prašymo“ atsakė pareiškėjams, o jie šį atsakymą 2010 m. gruodžio 20 d. apskundė Inspekcijos viršininkui, kuriame teigė, kad Inspekcijos Vilniaus skyrius nagrinėdamas jų prašymą pažeidė jų teises, ir prašė atlikti pakartotinį patikrinimą.

Pažymėjo, jog pareiškėjų skundas buvo išnagrinėtas, be to, jį nagrinėjęs inspektorius P. Z. nustatė, kad pareiškėjas S. T. 2010 m. spalio 2 d. Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ Vilniaus techninių apžiūrų centre atliko automobilio techninę apžiūrą, kurios metu buvo nustatyta, kad automobilio stabdymo efektyvumas, degalų, alyvos ir kitų eksploatacinių skysčių prasisunkimas bei priekiniai rūko žibintai neatitinka techninių reikalavimų, pasiūlyta pareiškėjui pašalinti trūkumus ir pakartotinę techninę apžiūrą atlikti 2010 m. lapkričio 2 d.

Nurodė, jog pareiškėjas S. T. pašalino trūkumus ir atliko pakartotinę automobilio techninę apžiūrą, be to, buvo nustatyta, jog ginčo automobilio rida 97472 km, t. y. pareiškėjas eksploatuodamas automobilį nuvažiavo 702 km. Nurodė, jog Inspekcija 2011 m. sausio 6 d. raštu Nr. 7R-16 atsakė pareiškėjams, kad, atsižvelgiant į tai, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sąlygose įrašyta „automobilį priima tokį koks jis yra sutarties sudarymo momentu ir galimų ankstesnio naudojimo defektų taip pat vėlesnių gedimų riziką prisiima sau“, kad automobiliui gamintojo suteikta garantija pasibaigusi, kad buvo keičiamos tik eksploatacijos metu nusidėvėjusios dalys ir, kad pareiškėjas automobiliu pravažiavo 702 km, todėl, Inspekcijos nuomone, siūlyti UAB „Bielbatas“ vykdyti pareiškėjo reikalavimą nėra faktinio pagrindo.

Atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjų nupirktas naudotas automobilis pagamintas 2001 m. balandžio 11 d. pagal Kelių transporto priemonių vertinimo instrukciją, patvirtintą susisiekimo ir finansų ministrų 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101, atsižvelgiant į automobilio amžių, rinkos požiūriu yra nusidėvėjęs apie 87 procentų. Tikino, jog Inspekcija neturėjo galimybių nustatyti, kada atsirado šie defektai, ar prieš automobilio įsigijimą, ar įsigijus automobilį, kokios būklės buvo automobilis, prieš jį įsigyjant, t. y.

– pasirašant sutartį, nes įsigijęs automobilį pareiškėjas atliko įvairius remonto darbus ir techninį aptarnavimą. Teigė, jog Inspekcija automobilių techninei ekspertizei atlikti neturi laboratorijų, todėl automobilio techninės būklės įvertinimas buvo atliekamas autoservisuose UAB „Tanagra“, UAB „K. A.“ ir UAB „Končanin ir Ko“. Todėl Inspekcija manė, kad pareiškėjų skundai, jog Inspekcija nenagrinėjo jų prašymų, neatliko automobilio techninės ekspertizės, yra nepagrįsti ir neatitinka tikrovės. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad pasibaigus gamintojo nustatytam garantijos terminui užtikrinti atitiktį gamintojo nustatytiems saugos reikalavimams tenka būtent transporto priemonės savininkui.

Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktuose naudotos prekės išskiriamos kaip atskira sąvoka „naudota prekė“, o šiuo metu teisės akto, reglamentuojančio prekybą naudotomis motorinėmis transporto priemonėmis, nėra. Pridūrė, jog naudotų automobilių sudėtinių dalių tinkamumo toliau vartoti ir realizavimo tvarka, patvirtinta ūkio ministro 2004 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 4-97, taikoma tik naudotoms automobilių sudėtinėms dalims, kurioms numatyta vieno mėnesio garantija. Taip pat pažymėjo, jog Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-8073-466/2011 sumažino automobilio kainą bei priteisė nuostolių ir neturtinės žalos atlyginimą iš iš pardavėjo UAB „Bietbaltas“, todėl pareiškėjų reikalavimas antrą kartą prisiteisti nuostolius ir neturtinę žalą šiuo atveju iš valstybės neturi teisinio pagrindo.

Taip pat nurodė, jog gavusi Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus raštą Nr. 4D-2011/I-47/3D-448 „Dėl informacijos pateikimo“ ji pripažino, jog Inspekcijos 2011 m. sausio 16 d. rašte Nr. 7R-16 pareiškėjui nebuvo tinkamai nurodyta Inspekcijos priimto sprendimo apskundimo tvarka, be to, apie Inspekcijos pareigą nurodyti Inspekcijos priimtų sprendimų apskundimo tvarką buvo svarstyta 2011 metų I ketvirčio išplėstinio posėdžio, įvykusio 2011 m. balandžio 14 d. metu. Paaiškino ir tai, jog Inspekcija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 18 d. nutarimo Nr. 480 „Dėl bendrųjų reikalavimų valstybės ir savivaldybių institucijų interneto svetainėms aprašo“ 17 punkto nuostatomis, 2011 m. birželio mėnesį savo interneto svetainėje paskelbė Seimo kontrolieriaus Pažymą dėl pareiškėjo skundo prieš Inspekciją šių dokumentų nenuasmeninusi, t. y. su pareiškėjo asmens duomenimis.

Pažymėjo, jog gavusi pareiškėjo skundą dėl jo asmens duomenų paskelbimo, Inspekcija iš karto minėtus duomenis pašalino, taip pat 2011 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. 7R-1155 kreipėsi į „GOOGLE“ kompaniją, prašydama juos pašalinti. Teigia, jog pareiškėjo asmeniniai duomenys internetinėje svetainėje buvo skelbiami itin trumpą laiką, todėl jam didelių dvasinių išgyvenimų sukelti negalėjo, be to, jis apie jų buvimą jokių faktinių duomenų nepateikė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 5 d. sprendimu pareiškėjų J. T. ir S. T. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui S. T. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 500 Lt (penkių šimtų litų) dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Kitus pareiškėjų reikalavimus teismas atmetė.

Teismas išdėstė faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo 2010 m. lapkričio 12 d. (įregistruotas 2010 m. lapkričio 19 d.) Inspekcijai teikto ir 2010 m. gruodžio 1 d. papildyto prašymo (skundo) teikimo eiga bei šių prašymų turiniu. Taip pat apžvelgė Inspekcijos 2010 m. lapkričio 15 d. rašto Nr. 3VS-1700, kuriuo atsakyta į pareiškėjo teiktus prašymus, turinį bei Inspekcijos 2011 m sausio 6 d. rašto Nr. 7R-16, kurį Inspekcija pareiškėjams pateikė dėl jų 2010 m. gruodžio 20 d. Inspekcijos viršininkui pateikto skundo, turinį bei prašymo (skundo) tyrimo eigoje Inspekcijos 2010 m. gruodžio 7 d. surašytą patikrinimo aktą Nr. 7VS-10-55-116 ir 2011 m. sausio 5 d.

Inspekcijos surašytą prekės apžiūros aktą Nr. 7VS-11-55-2. Teismas, atsakydamas į pareiškėjų argumentus, kad Inspekcija privalėjo persiųsti prašymus institucijai, kuri užsiima nesąžiningų sutarties sąlygų vertinimu (Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, toliau – ir VVTAT), atkreipė dėmesį į tai, kad jų prašymuose (skunduose) Inspekcijai šis klausimas nebuvo keliamas, todėl Inspekcija neturėjo pareigos perduoti prašymus nagrinėti VVTAT. Akcentavo, jog prašymai (skundai) buvo susiję tik su prekės netinkama kokybe, vertinant ją kaip neatitinkančią Produktų saugos įstatymo keliamų reikalavimų, o šie klausimai įeina į Inspekcijos kompetenciją.

Be to, atsakymuose pareiškėjams Inspekcija niekur nepasisakė, kad sutarties sąlygas vertina kaip nesąžiningas, o tik aprašė vieną iš esamų sutarties sąlygų ir padarė išvadą, kad pareiškėjas prisiėmė riziką dėl nekokybiško daikto įsigijimo, bet šios sąlygos kaip nesąžiningos nevertino. Teismas konstatavo, jog pareiškėjai minėtų sprendimų dėl jų prašymų (skundų) nagrinėjimo administraciniam teismui neskundė, o šiuo metu, skaičiuojant nuo 2010 m. gruodžio 18 d. ir nuo 2011 m. sausio 6 d., yra praėję Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnyje nustatyti terminai ginčyti abu sprendimus.

Tačiau teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką žalos atlyginimo bylose, pažymėjo, jog vis vien spręs, ar Inspekcija tinkamai išnagrinėjo pareiškėjų prašymus, o jeigu netinkamai, tai ar jų prašymų (skundų) nagrinėjimo procedūrų metu priimtais sprendimais pareiškėjams galėjo būti padaryta turtinė ir neturtinė žala ir ar yra pagrindas pripažinti Inspekcijos neveikimą.

Dėl Seimo kontrolieriaus 2011 m. kovo 28 d. pažymos Nr. 4D-2011/1-47 teismas, apžvelgęs minėtos pažymos, kuria pareiškėjo skundas dėl Inspekcijos veiksmų pripažįstas pagrįstu ir Inspekcijos viršininkas įgaliotas peržiūrėti Vilniaus skyriaus atsakymą Nr. 3VS-1700 ir tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymus (skundus) bei padarytos išvados, jog Inspekcijos atsakyme nenurodyta apskundimo tvarka, bei tai, kad administracinės procedūros sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų, nes nenurodytos faktinės aplinkybės, nustatytos skundo nagrinėjimo metu, nenurodyti teisės aktai, kuriais vadovaujantis parengtas sprendimas ir pan., taip pat tai, jog Inspekcijos veiksmai laikytini biurokratizmu, o į pareiškėjo 2010 m. gruodžio 20 d. prašymą (skundą) atsakyta pažeidžiant teisės aktus, turinį, nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad Inspekcija būtų įvykdžiusi Seimo kontrolieriaus nurodymus ir dar kartą nagrinėjusi pareiškėjo 2010 m. gruodžio 20 d. prašymą. Pažymėjo, jog teismui Seimo kontrolieriaus pažymoje esančios išvados nėra privalomos, teismas tuos pačius įrodymus, kuriuos tyrė Seimo kontrolierius, vertins ne biurokratizmo kontekste, bet įstatymų, reglamentuojančių tokių sprendimų priėmimą, kontekste, taip pat atsižvelgdamas į Inspekcijos kompetenciją, įstatymuose Inspekcijai nustatytas teises ir pareigas. Nurodė, jog tai, kad Seimo kontrolierius konstatavo, jog BMW automobilio pardavėjas atsakė į pretenziją pavėluotai, o Inspekcija to fakto neįvertino, teismas šios bylos kontekste nelaiko teisiškai reikšminga aplinkybe, nes Inspekcija neįpareigota aiškinti vartotojams teisės aktų reikalavimus, pareiškėjai ir patys turėjo žinoti, kad atsakymą į pretenziją gavo pavėluotai. Konstatavo, jog ši aplinkybė jokios įtakos pareiškėjų teisėms ir įstatymo saugomiems interesams neturėjo, nes tai nesutrukdė nei Inspekcijai, nei Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui išnagrinėti pareiškėjų reikalavimus. Be to, yra pagrindas manyti, kad pareiškėjai ir patys gerai žino Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatas, susijusias su tokių pretenzijų nagrinėjimu.

Dėl Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pažeidimo nurodė, jog Seimo kontrolieriaus pažyma ir lydraštis, paviešinant pareiškėjo duomenis, buvo paskelbti atsakovo interneto svetainėje 2011 m. spalio 4 d. Pažymėjo, jog Inspekcija šio fakto neginčijo, taip pat neginčijo ir Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos, į kurią pareiškėjas su skundu kreipėsi dėl asmens duomenų paviešinimo, priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėjo, jog šios aplinkybės rodo, kad nenuasmeninti dokumentai buvo skelbiami daugiau kaip vieną mėnesį.

Dėl civilinės bylos teismas nurodė, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-8073-466-2011, kuris yra įsiteisėjęs, ieškinys tenkintas iš dalies, o S. T. iš atsakovo priteista 3 080,46 Lt suma, abiems ieškovams priteista 320 Lt neturtinės žalos atlyginimas, 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą. Pažymėjo, jog svarbu tai, kad teismas šiuo sprendimu automobilio pirkimo–pardavimo sutarties 4 punkte esančią sąlygą pripažino nesąžininga, nes automobilio pirkimo–pardavimo metu pirkėjui nebuvo sudarytos sąlygos įvertinti automobilio techninę būklę. Taigi, konstatavo, jog Inspekcija sprendimuose nurodė pareiškėjams, kad savo teises jie turi ginti bendros kompetencijos teisme, kuris ir įvertino sutarties sąlygą kaip nesąžiningą, dėl to priteisė žalos atlyginimą. Pažymėjo, jog tokiu atveju Vartotojų teisių apsaugos įstatymas (toliau – ir VTAĮ) nenumato privalomos neteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos ir sutarties sąlygas gali tiesiogiai įvertinti teismas, todėl tai dar kartą patvirtina, kad Inspekcija neprivalėjo persiųsti pareiškėjų prašymų (skundų) Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai (toliau – ir VVTAT), o pareiškėjams teisingai nurodė apie galimus jų teisių gynimo būdus.

Dėl ginčo santykių teisinio reglamentavimo nurodė, jog pirmiausia turi būti įvertinta Inspekcijos kompetencija, jos veiklos tikslai ir uždaviniai. Apžvelgė Produktų saugos įstatymo 12, 13, 16 ir 17 straipsnius bei nurodė, jog Inspekcija yra teisingai nurodžiusi, kad Produktų saugos įstatymas naudotiems automobiliams negali būti taikomas (2 straipsnis 2 dalis), bet naudotų automobilių saugą privalo užtikrinti reikalavimai dėl jų techninės apžiūros. Teismas taip pat apžvelgė Inspekcijos nuostatų, patvirtintų ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 16 d.

įsakymu Nr. 4-693 (toliau – ir Nuostatai) 9.11 ir 9.12 punktus bei VTAĮ 10, 11 ir 21 straipsnius, Produktų saugos įstatymo 1 ir 2 straipsnius. Sprendė, jog pagal pareiškėjų 2010 m. lapkričio 12 d. prašymą (skundą), paduotą raštu ne anksčiau kaip 2010 m. lapkričio 18 d., ir pagal jo 2010 m. gruodžio 1 d. papildymą, Inspekcija pagrįstai ėmėsi šių prašymų (skundų) nagrinėjimo, nes pareiškėjai kėlė klausimą dėl pareiškėjams parduoto automobilio techninės būklės bei jos neatitikimo produktų saugos reikalavimams, be kita ko, buvo keliami reikalavimai dėl valstybinės produkto saugos ekspertizės atlikimo.

Akcentavo, jog pareiškėjai šiuose prašymuose tiesiogiai nekėlė klausimo dėl nesąžiningų sutarties sąlygų, todėl iš esmės Inspekcijai nebuvo pagrindo perduoti prašymus (skundus) nagrinėti VVTAT. Konstatavo ir tai, jog pareiškėjų prašymų nagrinėjimo terminų, nustatytų VAĮ 21 straipsnio 1 dalyje, Inspekcija nepraleido bei atliko visas VTAĮ nustatytas tokių prašymų (skundų) nagrinėjimo procedūras. Išdėstė, jog minėtuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose nėra nustatyta tokių prašymų (skundų) nagrinėjimo privaloma ar neprivaloma ikiteisminė tvarka, todėl pareiškėjai raštą Nr. 1700, o tuo pačiu ir patikrinimo aktą, kuris buvo pagrindas siųsti tokį raštą, galėjo skųsti tiesiogiai administraciniam teismui.

Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstais laikė pareiškėjų teiginius, kad rašte Nr. 1700 iš esmės tinkamai nenurodyta apskundimo tvarka, kaip to reikalauja VAĮ 8 straipsnio nuostatos. Pažymėjo, jog dėl to pareiškėjai pateikė 2010 m. gruodžio 20 d. prašymą (skundą), kaip jiems ir buvo pasiūlyta, Inspekcijos viršininkui, o į šį prašymą atsakyta 2011 m. sausio 6 d. raštu Nr. 7R-16, kuris dėl to, kad nenurodyta jo apskundimo tvarka, taip pat neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Nurodė, jog nepaisant to, atsakymas vėl pateiktas nepraleidus termino, nustatyto VTAĮ 21 straipsnio 1 dalyje, be to, pateikiant šį atsakymą vėl buvo surašytas prekės apžiūros aktas, kaip nustatyta VTAĮ 21 straipsnio 2 dalyje.

Atkreipė dėmesį, jog 2011 m. sausio 6 d. atsakyme yra nurodyta apie 2011 m. sausio 4 d. atliktą prekės apžiūrą, bet nėra nurodyta apie 2011 m. sausio 5 d. aktą, kas ne visai atitinka VTAĮ 21 straipsnio 2 dalies reikalavimus, tačiau pareiškėjai nenurodė, kad jiems 2011 m. sausio 5 d. aktas yra nežinomas, šio akto tekstas iš esmės yra perduotas pateiktame atsakyme. Teismas sprendė, jog prašymų (skundų) nagrinėjimo procedūros iš esmės atitiko VTAĮ reikalavimus, tačiau atsakymai neatitiko VAĮ 8 straipsnio reikalavimų dėl to, kad nebuvo nurodyta arba buvo neteisingai nurodyta apskundimo tvarka, pareiškėjai galėjo nežinoti, kaip jie gali ginti savo teises dėl jų prašymų (skundų) nagrinėjimo Inspekcijoje, skundžiant atsakymus administraciniam teismui.

Pažymėjo, jog antra vertus, tai neatėmė iš pareiškėjų galimybės ginti savo kaip vartotojų teisių bendros kompetencijos teisme ir pateikti skundą administraciniam teismui, kuris žalos atlyginimo byloje vis vien privalo vertinti Inspekcijos priimtus sprendimus tiek dėl jų esmės, tiek dėl jų priėmimo procedūrų.

Dėl pateiktų atsakymų (ir patikrinimo aktų) esmės nurodė, jog pareiškėjų prašytos ekspertizės Inspekcija atlikti ne tik kad neprivalėjo, bet ir iš viso negalėjo, nes jos atlikimą numato Produktų saugos įstatymas, kuriame nurodytos išimtys, o taip pat nenumatyta Inspekcijos pareiga kiekvieno vartotojo skundo dėl produkto saugos tyrimo atveju skirti tokią ekspertizę, kurią numato Produktų saugos įstatymo 18 straipsnis. Pažymėjo, jog atsakovo atsakyme Nr. 3VS-1700 pagrįstai nurodyta, kad šiuo konkrečiu atveju taikytinos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio nuostatos, kas reiškia, kad pagal Produktų saugos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį automobiliams (naudotiems) yra taikomi saugos reikalavimai (kai jis nesaugus dėl techninių gedimų, atsiradusių jį eksploatuojant iki pardavimo ir po to, kaip buvo nagrinėjamu atveju), nustatyti Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme ir jo pagrindu priimtuose teisės aktuose.

Teismas rėmėsi Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsniu ir pažymėjo, jog pareiškėjas, įsigijęs naudotą automobilį, įgijo ir nurodytame įstatyme nustatytas pareigas užtikrinti šio gaminio, t. y. šios prekės saugą pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 3-406 patvirtintą Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų privalomosios techninės apžiūros atlikimo tvarkos aprašą. Išdėstė, jog pareiškėjas S. T. automobilį pirko 2010 m. rugsėjo 27 d., o 2010 m. spalio 2 d. pareiškėjas neperėjo automobilio techninės apžiūros, nes transporto priemonė neatitiko reikalavimų.

Pareiškėjas automobilį remontavo, 2010 m. spalio 8 d. atliko pakartotinę automobilio techninę apžiūrą ir, kaip galima spręsti iš pareiškėjo S. T. 2010 m. lapkričio 12 d. prašymo (skundo) Inspekcijai, investavus 890 Lt į remontą, tuomet automobilis techninę apžiūrą perėjo. Po to, važiuojant tuo automobiliu, turinčiu techninės apžiūros taloną, kaip aiškino pareiškėjas, jo variklis užgeso. Pažymėjo, jog pareiškėjas, kreipdamasis į įvairius servisus, nustatė visus gedimus (taip pat ir defektą variklyje, dėl kurio automobilio variklis užgęsta), automobilį remontavo ir šiuo metu jau visiškai suremontavo.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog tai, kad turint galiojantį techninės apžiūros taloną, automobilis nesaugiai užgeso važiuojant keliu, sukėlė pavojų tiek pareiškėjui, tiek kitiems eismo dalyviams, o pretenzijos turėjo būti reiškiamos techninę apžiūrą atlikusiai įmonei, kurios pareiga ir yra užtikrinti, kad automobiliai Lietuvoje būtų eksploatuojami saugiai, bet ne Inspekcijai. Nurodė, jog pareiškėjų reikalavimai, kad Inspekcija atliktų valstybinę produkto saugos ekspertizę, yra susiję iš esmės su tuo, kad, jų manymu, Inspekcija privalo atlikti tokią ekspertizė pagal Produktų saugos įstatymą.

Tačiau ekspertizė, kuri nustatyta Produktų saugos įstatymo 18 straipsnyje, neturi nieko bendro su ekspertize, kurią nustato VTAĮ 21 straipsnio 4 dalis (apmokėjimo tvarka – 5 dalis), kurioje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu prašymui išnagrinėti reikia atlikti ekspertizę prekių kokybei nustatyti, tai atliekama iš Inspekcijai skirtų biudžeto lėšų. Inspekcija todėl ir turėjo pareigą tirti pareiškėjų prašymus, nes iš esmės jie skundėsi ne vien dėl produkto saugos, bet ir dėl parduotos prekės netinkamos kokybės, o tai pagal VTAĮ nuostatas patenka į Inspekcijos kompetenciją.

Akcentavo, jog šioje vietoje svarbu, ar Inspekcija nustato, kad be ekspertizės, ji negalės pasisakyti apie prekės kokybę ir negalės išnagrinėti vartotojo skundo. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju iš Inspekcijos atsakymų (Nr. 3VS-1700 ir Nr. 7R-16) į pareiškėjų prašymus (skundus) yra akivaizdu, kad Inspekcija nėra priėmusi sprendimo, jog tokia ekspertizė yra būtina. Pažymėjo, jog priešingai –

Inspekcija yra nusprendusi, kad prašymui išnagrinėti pareiškėjo pateiktų duomenų pakanka. Nurodė, jog tokia išvada daroma iš atsakymų turinio: Inspekcija aprašo visas automobilio įsigijimo aplinkybes, Inspekcijos patikrinimo akte ir apžiūrint automobilį nustatytas aplinkybes, darytus remontus, ir daro išvadą, kad pareiškėjai automobiliu jau naudojosi, nuvažiavo 702 km., jį remontavo, todėl nustatyti prekės kokybę, kokia ji buvo įsigijimo metu, galimybės nėra. Inspekcija nekonstatavo, kad prekė buvo tinkamos kokybės, tačiau nurodė, kokios aplinkybės trukdo nustatyti prekės kokybę įsigijimo momentu, o pareiškėjai savo ruožtu nurodytų aplinkybių, kad jie važinėjo automobiliu, kad daug kartų jį remontavo, neneigė.

Be to, 2011 m. sausio 6 d. atsakyme analizuojami dokumentai, kuriuos Inspekcija gavo su pareiškėjų prašymais (UAB „Tuvlita“, UAB „Tanagra“, UAB „Končanin ir Ko“, UAB „K. A.“ surašyti atliktų diagnostikų, darbų sąrašų, techninių apžiūrų dokumentai), kuriuose yra išsamūs duomenys apie automobilio techninę būklę, ir iš tos medžiagos Inspekcija daro išvadas, kad automobiliui išduota garantija yra pasibaigusi, buvo keičiamos eksploatacijos metu nusidėvėjusios dalys, pirkėjas automobiliu nuvažiavo 702 km, todėl Inspekcija neturi pareigos siūlyti pardavėjui vykdyti pareiškėjų reikalavimus.

Akcentavo, jog tai reiškia, kad su prašymais (skundais) pateikti dokumentai buvo pakankami išvadai padaryti. Nurodė ir tai, jog Inspekcija nei viename iš savo raštų nėra pasisakiusi, kad atliks automobilio techninės būklės ekspertizę valstybės lėšomis, todėl pareiškėjų teiginiai, jog žala (nuostoliai) atsirado laukiant, kol Inspekcija tokią ekspertizę paskirs ir atliks, yra nepagrįsti. Pažymėjo, jog iš minėtų atsakymų pareiškėjams turėjo būti aišku, kad automobilio techninę ekspertizę atlikti valstybės lėšomis Inspekcija nesiruošia, nes prekės kokybė ir taip buvo aiški, o kokia ji buvo automobilio įsigijimo momentu, Inspekcijos nuomone, jau nebus galimybės nustatyti.

Atkreipė dėmesį, jog spręsti šį klausimą pagal minėtas įstatymo nuostatas yra Inspekcijos diskrecijos teisė, juo labiau, jog pagal sutarties sąlygas automobilio pirkimo metu buvusi būklė perėjo pirkėjo atsakomybėn, tai ir atlikus ekspertizę Inspekcija negalėtų įpareigoti (siūlyti) pardavėją atsiimti prekę, atlyginti nuostolius. Apibendrino, jog todėl visi pareiškėjų reikalavimai dėl to, kad Inspekcija privalėjo atlikti valstybinę produktų saugos ekspertizę ar netgi ekspertizę prekės kokybei nustatyti, yra nepagrįsti.

Pridūrė, jog nors pareiškėjams galimybę savo lėšomis atlikti ir numato VTAĮ 21 straipsnio 5 dalies 2 punktas, iš bylos duomenų matyti, jog Inspekcija jos nelaikė būtina, todėl pareiškėjų patirtos išlaidos nustatant prekės kokybę negali būti laikomos atsiradusiomis dėl Inspekcijos kaltės ir negali būti atlyginamos kaip turtinė žala (nuostoliai).

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dėl Inspekcijos atsakymų, susijusių su prekės kokybe, rėmėsi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 ir 6.249 straipsniais. Akcentavo, jog Inspekcija nėra atsakinga už tai, kad pareiškėjai nutarė atlikti automobilio apžiūrą UAB „Končanin ir Ko“, be to, neįrodyta, kad Inspekcijos darbuotojai būtų liepę ar reikalavę tokią apžiūrą atlikti. Pažymėjo, jog Inspekcijos darbuotojas geranoriškai sutiko dalyvauti automobilio apžiūroje, kuri vyko servise, tačiau to iš pareiškėjų nereikalavo.

Todėl konstatavo, jog pareiškėjų nurodyti nuostoliai nėra priežastiniame ryšyje su Inspekcijos aktais, veiksmais ar neveikimu. Pridūrė, jog automobilio apžiūros dokumentai pareiškėjams buvo reikalingi reiškiant pretenziją automobilio pardavėjui, be to, pareiškėjai, pasirašydami sutartį ir patys prisiėmė atsakomybę už jo techninę būklę, todėl vertintina kaip jų pačių didelis nerūpestingumas ir neatsargumas. Pažymėjo, jog automobilio remonto išlaidos taip pat negali būti laikomos turtine žala, atsiradusia dėl Inspekcijos veiksmų, nes pareiškėjai jau įsigijo nekokybišką automobilį.

Nurodė, jog automobilio saugojimo išlaidos taip pat neturi jokio priežastinio ryšio su Inspekcijos veiksmais (neveikimu), kaip ir bankui mokamos palūkanos, nes paskolą pareiškėja J. T. iš banko paėmė 2010 m. rugpjūčio 2 d., t. y. dar iki automobilio įsigijimo. Pažymėjo ir tai, jog nuostoliais taip pat negali būti pripažintos pareiškėjų nurodomos pašto, kopijavimo išlaidos, nes jos nėra konkretizuotos. Teismas taip pat apžvelgė CK 6.250 straipsnio 2 dalį, reguliuojantį neturtinės žalos atlyginimą, bei išdėstė, jog pareiškėjai nepagrįstai kaltina Inspekciją vilkinus jų prašymų nagrinėjimą, nes jiems buvo atsakyta įstatymų numatytais terminais.

Taip pat nurodė, jog tai, kad Inspekcijoje vyko pokalbiai, kuriuos girdėjo kitas asmuo, dar nereiškia, jog pareiškėjams buvo padaryta neturtinė žala. Konstatavo, jog tiriant pareiškėjų skundą, nebuvo padaryta neteisėtų veiksmų, galinčių sukelti pareiškėjams papildomų dvasinių išgyvenimų. Pažymėjo, jog tai, kad Inspekcijos sprendimuose nebuvo nurodyta apskundimo tvarka taip pat nelaikytina esminiu pažeidimu, sukėlusiu pareiškėjams neturtinę žalą, nes tai nesutrukdė pareiškėjams ginti savo teises teisminiu būdu. Teismas taip pat išdėstė su S. T. asmens duomenų paviešinimu susijusias aplinkybes ir pažymėjo, jog pripažįsta pareiškėjo reikalavimą atlyginti jam iš tokių Inspekcijos veiksmų kilusią žalą iš dalies pagrįstu.

Akcentavo, jog nors pareiškėjai geranoriškai 2011 m. spalio 6 d. kreipėsi į pačią Inspekciją, skundėsi dėl duomenų viešo paskelbimo, prašė nutraukti pažeidimą, o jiems buvo 2010 m. spalio 17 d. raštu pranešta, kad pažeidimas pašalintas, asmens duomenys ir toliau buvo skelbiami. Konstatavo, jog iš šių aplinkybių akivaizdu, kad pareiškėjas S. T. patyrė dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, kas ir numatyta CK 6.250 straipsnyje, turėjo gaišti laiką, kreiptis dėl savo teisių gynimo į Valstybinė duomenų apsaugos inspekciją.

Pridūrė, jog atsižvelgia ir į tai, kad duomenys buvo skelbiami tik apie mėnesį laiko, kad duomenys buvo skelbiami dėl tam tikrų techninių neaiškumų bei sprendė, jog dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjui S. T. Inspekcijos darbuotojų veiksmais galėjo būti padaryta neturtinė žala, pasireiškusi dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, ir įvertino ją 500 Lt dydžio neturtine žala.

III. Pareiškėjai, nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 164 – 167), prašydami šį teismo sprendimą panaikinti ir išnagrinėti bei patenkinti skundą, priteisiant žalą, atsiradusią dėl Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos, neteisėtų veiksmų.

Apeliaciniame skunde pareiškėjai išdėsto 2011 m. kovo 29 d. Lietuvos Respublikos seimo kontrolieriaus išvados turinį ir teigia, jog gavę šie išvadą, jie iki 2011 m. gruodžio 1 d. neremontavo automobilio, laukdami Inspekcijos veiksmų, tačiau Inspekcija nevykdė Seimo kontrolieriaus nurodymo dar kartą išnagrinėti pareiškėjų prašymą ir atlikti automobilio ekspertizę. Tikina, jog automobilis nebuvo naudojamas, nes Inspekcija pagal Seimo kontrolieriaus išvadą buvo įpareigota tinkamai išnagrinėti mūsų skundą, tačiau Inspekcijos tarnautojai neatliko savo funkcijų, t. y. neatliko automobilio gedimo ekspertizės. Teigia, jog dėl Inspekcijos neveikimo, pareiškėjas buvo priverstas ginčą spręsti teisme, o kol vyko teismas, atsakovas nutraukė veiklą, pardavęs akcijas Rusijos piliečiui ir šiuo metu atgauti pinigus jie neturi galimybių. Detalizuoja, jog patyrė išlaidas, susijusias su automobilio saugojimu – 250 Lt, kurias sudaro pusseserei, kurios garaže buvo saugomas automobilis, kaip atlygis pirkti maisto produktai ir alkoholiniai gėrimai. Taip pat konkretizuoja, jog 2011 m. gruodžio 9 d. – 2011 m. gruodžio 28 d. pareiškėjai savo jėgomis suremontavo automobilio variklį, kas jiems atsiėjo 1200 Lt už detales bei 800 Lt už sugaištas 80 val. S. T. darbo laisvalaikiu (viena valanda 10 Lt pagal pareiškėjo gaunamą vidutinį atlyginimą). Priduria, jog taip pat teko remontuoti priekinę pakabą (30 Lt), o jie taip pat patyrė ir kitų susijusių išlaidų – pašto išlaidų (5,55 Lt), išlaidų už kopijavimo paslaugas (7,50 Lt), banko palūkanas, kurias privalėjo mokėti pagal kredito sutartį (1049,42 Lt už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.), išlaidų už naudoto generatoriaus pirkimą (220 Lt), išlaidų už tepalų, išlaidų už filtro keitimą perrinkus variklį (160 Lt), išlaidų už alkūninio veleno pirkimą iš fizinio asmens (300 Lt) bei jo šlifavimą (200 Lt). Nurodo ir tai, jog dėl neteisėtų Inspekcijos veiksmų patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais sukrėtimais ir depresija (10 000 Lt). Pareiškėjai taip pat išdėsto faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo S. T. asmens duomenų paviešinimu ir teigia, jog tai sukėlė jam nepatogumų, nevisavertiškumo jausmą, ką turėtų kompensuoti neturtinės žalos priteisimas.

Atsakovas Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (II t., b. l. 172 – 173) prašo šį apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, jog sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimu, nes jis yra objektyvus ir pagrįstas visapusišku nustatytų aplinkybių ir byloje esančių dokumentų vertinimu bei palaiko savo pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas) veiksmais (neveikimu) pareiškėjams J. T. ir S. T. (toliau – ir pareiškėjai) padarytos turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.

Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, jog pareiškėjai iš pardavėjo UAB „Bietbaltas“ 2010 m. rugsėjo 27 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo automobilį, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, buvo nekokybiškas, t. y. turėjo defektų. Siekdami apginti savo pažeistas teises, įsigijus nekokybišką daiktą, pareiškėjai 2010 m. spalio 18 d. automobilio pardavėjui pateikė pretenziją, į kurią pareiškėjas atsakė 2010 m. lapkričio 2 d., taip pat kreipėsi į Inspekciją ir su ieškiniu – į bendrosios kompetencijos teismą, kuris res judicata galią turinčiu sprendimu pripažino, jog pardavėjas UAB „Bietbaltas“, perduodamas nekokybišką daiktą, pasinaudojo pranašesnės šalies padėtimi ir primetė savo sutartines sąlygas, kurios buvo nesąžiningos, bei atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas, be kita ko, automobilio kainą sumažino bei priteisė pareiškėjų naudai patirtų nuostolių ir neturtinės žalos atlyginimą (žr. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-8073-466-2011). Be kita ko, pareiškėjas dėl Inspekcijos veiksmų taip pat kreipėsi į Seimo kontrolierių, kuris 2011 m. kovo 28 d. pažyma priėjo prie išvados, jog Inspekcijos pareigūnų veiksmai laikytini biurokratizmu.

Iš pareiškėjo S. T. 2010 m. lapkričio 12 d. teikto ir 2010 m. gruodžio 1 d. papildyto prašymo (skundo) Inspekcijai turinio matyti, jog jis alternatyviai prašė Inspekcijos įvertinti ir pateikti išvadą (patikrinimo aktą), ar nebuvo pažeisti jo, kaip pirkėjo (vartotojo) teisės ir lūkesčiai į prekę arba, nepavykus išspręsti ginčo ne teisme, sudaryti transporto priemonės apžiūros aktą (atlikti ekspertizę), kuris patvirtintų automobilio techninę būklę pirkimo metu. Suprastina, jog išvadą apie įsigyto automobilio defektus ir transporto priemonės apžiūros aktą pareiškėjas siekė panaudoti patirtos žalos išieškojimo procedūroje, t. y. iš viešojo administravimo subjekto jis prašė atlikti veiksmus, kurių rezultatus vėliau būtų galėjęs panaudoti kaip įrodinėjimo priemonę („Jūsų pagalbos dėka mes galėsime atgauti patirtus piniginius nuostolius bei grąžinti pardavėjui techniškai netvarkingą <...> automobilį“, I t., b. l. 10).

Inspekcija pareiškėjo prašomų veiksmų neatliko, be kita ko, konstatuodama, jog šiuo metu nėra galimybės nustatyti automobilio techninę būklę pirkimo metu bei, kad Produktų saugos įstatymas konkrečiu atveju netaikytinas, nes naudotiems automobiliams (jų saugai) reikalavimai nustatyti kitame įstatyme, t. y. Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundą, nenustatė neteisėtų Inspekcijos veiksmų, nagrinėjant pareiškėjų prašymus (skundus), t. y. nevertino, jog Inspekcija privalėjo atlikti valstybinę produktų saugos ekspertizę, bet konstatavo, jog jos atsakymai pareiškėjams buvo pagrįsti teisės aktų reikalavimais. Tačiau teismas priteisė pareiškėjui S. T. 500 Lt neturtinės žalos už neteisėtą jo asmens duomenų paviešinimą Inspekcijos internetinėje svetainėje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nesutinka su kai kuriomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, remiantis kuriomis buvo konstatuota ir įvertinta pareiškėjams iš viešojo administravimo subjekto veiksmų (neveikimo) kilusi žala.

Atkreiptinas dėmesys, jog nors, kaip teisingai konstatuota apygardos administracinio teismo sprendime, pareiškėjai jų prašymų (skundų) tyrimo eigos išdavų – Inspekcijos 2010 m. lapkričio 15 d. rašto Nr. 3VS-1700 ir 2011 m. sausio 6 d. rašto Nr. 7R-16 tiesiogiai neskundė, žalos atlyginimo klausimo išsprendimas konkrečioje byloje yra neatsiejamas nuo atliktų Inspekcijos veiksmų tinkamumo vertinimo, t. y. pareiškėjų prašymų (skundų) išnagrinėjimo.

Pasakytina, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ar savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos, t. y. bet kokie viešosios teisės subjektai, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valdžios institucijos (jos pareigūnų) veiklos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės ar savivaldybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Valstybinės ne maisto inspekcijos įgaliojimus numato Produktų saugos įstatymus. Pagal šį įstatymą (12, 13 ir 14 straipsnis) ji kontroliuoja, ar laikomasi minėto įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų, užtikrinančių, kad į rinką būtų teikiami tik saugūs produktai. Pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. 4-963 patvirtintų Nuostatų 9.11. punktą Inspekcija nagrinėja vartotojų prašymus dėl ne maisto produktų saugą, kokybę, ženklinimą, informacijos teikimą nustatančių teisės aktų reikalavimų laikymosi. Taigi šios institucijos veiklos pobūdis liudija, kad ji yra viešojo administravimo subjektas, vykdantis viešąjį administravimą prekių saugos srityje.

Pirmiausia pažymėtina, jog nesutiktina su kertine Inspekcijos ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamam ginčui netaikytinas Produktų saugos įstatymas, bet taikytinos Saugos eismo automobilių keliais įstatymo nuostatos.

Teisėjų kolegija su tokia išvada sutikti negali, nes iš Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatų matyti, jog jo tikslas yra užtikrinti eismo automobilių keliais Lietuvos Respublikoje saugumą (1, 5 straipsnis). Tam tikslui pasiekti šiuo įstatymu, kaip matyti iš sisteminio jo nuostatų skaitymo, yra nustatoma eismo tvarka, eismo saugumo užtikrinimo principai, valstybinė eismo saugumo užtikrinimo politika (institucinė struktūra), bendrosios eismo dalyvių pareigos, mokymo vairuoti tvarka ir pan. Produktų saugos įstatymo tikslas ir paskirtis, tuo tarpu, yra užtikrinti, kad į rinką būtų teikiami tik saugūs produktai (1 straipsnis).

Taigi, iš paminėto matyti, jog vienas įstatymas yra orientuotas į eismo saugumo automobilių keliuose užtikrinimą, siekiant, be kita ko, apsaugoti eismo dalyvių gyvybę, sveikatą ir turtą, kitas – užtikrinti, kad į rinką būtų pateikiami tik saugūs produktai. Pastarasis tikslas, teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai siejasi su iš vartotojų teisių apsaugos kylančiu imperatyvu užtikrinti, jog vartotojams būtų perduodami tinkamos kokybės daiktai.

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš anksčiau apžvelgtojo faktinių bylos aplinkybių viseto, pareiškėjai į Inspekciją, prašydami atlikti tam tikrus veiksmus, kreipėsi, siekdami panaudoti šių veiksmų rezultatus žalos išieškojimo procedūroje prieš automobilio pardavėją, t. y. iš esmės Inspekcijos išvadas apie automobilio defektus panaudoti kaip priemonę įrodyti, kad jiems, kaip vartotojams, buvo perduotas nekokybiškas daiktas. Todėl nors Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnis ir įtvirtina, jog eisme leidžiama dalyvauti tik techniškai tvarkingoms motorinėms transporto priemonėms, o motorinės transporto priemonės techninę būklę užtikrina transporto priemonės valdytojas, tai neatleidžia Inspekcijos nuo pareigos atlikti įstatymų nustatytus tikrinant konkretaus produkto (naudoto automobilio) saugą. Akcentuotina, jog nors minėtoji Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo norma užtikrinti automobilio techninę būklę ir yra skirta automobilių valdytojams, nagrinėjamu atveju pareiškėjai siekė įrodyti pardavėjo nekokybiško daikto perdavimo faktą, kuriuo automobilį jam pardavęs ūkio subjektas pažeidė ir reikalavimą į rinką teikti saugius produktus dar iki minėto daikto perdavimo. Juo labiau, kad byloje buvo nustatyta, jog techninė apžiūra automobiliui pirkimo metu nebuvo atlikta. Be to, Produktų saugos įstatymo 3 straipsnio 3 dalis gaminį apibrėžia kaip kiekvieną gaminį, taip pat ir naudojamą teikiant paslaugas, skirtas vartotojams ar gali būti jų vartojamas ir teikiamas už atlyginimą ar be jokio atlyginimo, kai vykdoma komercinė veikla, nepaisant to, ar gaminys naujas, naudotas ar perdirbtas, taigi teigti, jog produktų saugos reikalavimui automobiliui, remiantis tuo pagrindu, jog jis buvo naudotas, netaikytini, taip pat nepagrįsta. Todėl konstatuotina, jog Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas nagrinėjamoje situacijoje neatitiko ratione materiae (materialinio kriterijaus) ir Inspekcija, kaip viešojo administravimo subjektas, be kita ko, remdamasi juo ir atsisakydama daryti išvadą, jog pareiškėjų pretenzija automobilių pardavėjui dėl įsigyto automobilių netinkamos kokybės yra pagrįsta, tai darė nepagrįstai. Analogiškai šiuo įstatymu nepagrįstai vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas, vertinęs pareiškėjų jam apskųstus Inspekcijos veiksmus.

Antra, nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai nekėlė klausimo dėl nesąžiningų sutarties sąlygų, todėl Inspekcijai nebuvo pagrindo perduoti jų prašymus (skundus) nagrinėti Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai.

Pažymėtina, jog Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 10 punkte nurodyta, kad asmenų prašymai nagrinėjami pagal institucijos kompetenciją. Jeigu institucija, kuriai pateiktas prašymas, neįgaliota spręsti jame išdėstytų klausimų, ji ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo institucijoje išsiunčia prašymą kompetentingai institucijai (pasilikdama prašymo kopiją) ir raštu praneša apie tai asmeniui, paaiškindama persiuntimo priežastis.

Atkreiptinas dėmesys, jog iš pareiškėjų teiktų prašymų (skundų) turinio matyti, jog jie juose prašė Inspekcijos įvertinti, ar nebuvo pažeistos jų kaip pirkėjų (vartotojų) teisės ir lūkesčiai į prekę, kuri jos pardavimo metu buvo deklaruojama kaip techniškai tvarkingas automobilis. Savo prašymą jie grindė vartotojų teisių apsaugos normomis (tai suprastina ir iš pareiškėjų prašymuose (skunduose) daromų nuorodų į VATĮ, be kita ko – į VATĮ 21 straipsnį, įtvirtinantį vartotojo kreipimosi į Tarnybą ar Inspekciją tvarką bei pabrėžiamos formuluotės „mes, kaip pirkėjai (vartotojai)), todėl Inspekcija, matydama, jog juose kyla nesąžiningų sutarties sąlygų vertinimo klausimas, nors pareiškėjai to expressis verbis (lot. – aiškiais žodžiais) ir nesuformulavo turėjo pareigą pagal Taisyklių nuostatas persiųsti prašymus (skundus) dėl minėtų klausimų pagal kompetenciją nagrinėti Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai. Tuo tarpu tas argumentas, jog privaloma neteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka dėl nesąžiningų sutarties sąlygų įtvirtinta nėra ar tai, jog galutinai ginčą dėl nesąžiningų sutarties sąlygų spręs teismas, ką jis konkrečiu atveju ir padarė, dar neatleidžia viešojo administravimo subjekto nuo minėtose Taisyklėse įtvirtintos pareigos perduoti spręsti klausimą pagal kompetenciją atitinkamam viešojo administravimo subjektui, kuri yra vienas iš gero administravimo principo komponentų.

Teisėjų kolegijos nuomone, minėti Institucijos, kaip viešojo administravimo subjekto, netinkami veiksmai, nagrinėjant pareiškėjo teiktus prašymus (skundus), galėjo sukelti pareiškėjams neturtinę žalą, kuri pasireiškė nemaloniais dvasiniais išgyvenimais. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog konkrečiu atveju prasminga pareiškėjams bendrai (nes minėti netinkami Inspekcijos veiksmai neabejotinai turėjo įtakos jų abiejų patirtiems išgyvenimams) priteisti 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) neturtinės žalos atlyginimo, kas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, laikytina, adekvačiu skriaudos atlyginimu. Tuo tarpu pareiškėjui S. T. priteistas atlygis už jo asmens duomenų paviešinimą (500 Lt), teisėjų kolegijos nuomone, yra adekvatus šioje byloje pareiškėjo patirtiems nepatogumams, todėl paliktinas nepakeistu.

Pridurtina, jog apeliaciniu skundu pareiškėjai taip pat siekia prisiteisti turtinės žalos atlyginimą iš Inspekcijos. Tačiau šioje vietoje sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjų detalizuotos išlaidos (už automobilio remontą, detalių pirkimų, automobilio saugojimą ir pan.) negali būti laikomos žala, kilusia iš Inspekcijos veiksmų. Pažymėtina, jog valstybinė civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinosioms sąlygomis, kurios yra kumuliatyvios (egzistuojančios kartu): neteisėtiems veiksmams, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos ir teisės pažeidimu padarytai žalai ar nuostoliams. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai neįrodė priežastinio ryšio tarp neteisėtų Inspekcijos veiksmų ir jų aprašytųjų išlaidų, skirtų nuostoliams padengti, nes, kaip teisingai nurodė apygardos administracinis teismas, automobilį remontuoti, saugoti ir papildomas detales jiems pirkti reikėjo dėl to, kad pardavėjas UAB „Bietbaltas“ pardavė nekokybišką automobilį, bet ne dėl Inspekcijos neteisėtų veiksmų, o minėtieji nuostoliai pareiškėjams jau buvo priteisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimu, atitinkamai sumažinant automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje sulygtą kainą bei priteisiant pareiškėjų įrodytus nuostolius, todėl dar kartą priteisti turtinę žalą pareiškėjams nėra pagrindo.

Pareiškėjai šioje byloje taip pat prašė priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Šis pareiškėjų reikalavimas tenkintinas. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šiuo atveju, vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjams priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos. Nagrinėjamu atveju byla teisme buvo iškelta 2012 m. sausio 9 d. Todėl pareiškėjams priteistinos nurodyto dydžio palūkanos nuo 2012 m. sausio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių pareiškėjų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų S. T. (S. T.) ir J. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimą pakeisti, rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Pareiškėjų S. T. (S. T.) ir J. T. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui S. T. (S. T.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 500 Lt (penkių šimtų litų) dydžio neturtinės žalos atlyginimą ir penkių procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 500 Lt sumos, nuo 2012 m. sausio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti pareiškėjams S. T. (S. T.) ir J. T. (lygiomis dalimis) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 1000 Lt (vieno tūkstančio litų) dydžio neturtinės žalos atlyginimą ir penkių procentų metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 1000 Lt sumos, nuo 2012 m. sausio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitus pareiškėjų reikalavimus atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius