2013-11-28 Nr. AB-9072-3-61-3-01970-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1372/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01970-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija: 38.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų Z. L. ir B. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Z. L. ir B. L. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjai Z. L. ir B. L. (toliau – ir pareiškėjai) 2012 m. liepos 24 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-2), kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Teisingumo ministerija) 2012 m. liepos 3 d. raštą Nr. (1.23)7R-5000.

Paaiškino, kad 2012 m. birželio 22 d. pareiškimu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pastaroji jų pareiškimą persiuntė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, kuri skundžiamu raštu informavo, kad pareiškimas negali būti tenkinamas, nes tai pažeistų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 straipsnį ir teismų nepriklausomumo principą. Su tokiu atsakovo sprendimu pareiškėjai nesutinka.

Nurodė, kad nesutinka su atsakovo motyvu, kad pareiškėjų reikalavimo tenkinimas pažeistų teismų nepriklausomumo principą. Lietuvos Respublikoje galioja Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymas, pareiškėjai yra nukentėję nuo smurtinio nusikaltimo, tačiau Teisingumo ministerija ginčijamame atsakyme neišaiškino, ar pareiškėjams priklauso žalos kompensavimas iš Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo ir kokia kreipimosi dėl žalos atlyginimo tvarka. Pareiškėjų įsitikinimu, atsakovas privalėjo skundžiamame rašte išaiškinti nurodytus faktus, tačiau to nepadarė, todėl jo 2012 m. liepos 3 d. raštas turėtų būti panaikintas kaip neteisėtas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 53-54) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad išnagrinėjo pareiškėjų 2012 m. birželio 22 d. pareiškimą, kuris buvo gautas iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl neturtinės žalos atlyginimo. 2012 m. liepos 3 d. rašte Nr. (1.23)7R-5000 nurodė, kad pareiškėjai ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo Panevėžio apygardos teismui 2006 m. gruodžio 15 d. teikė tuo pačiu pagrindu, kuriuo prašo atlyginti neturtinę žalą 2012 m. birželio 22 d. pareiškimu. Panevėžio apygardos teismas pareiškėjų ieškinį atmetė, Lietuvos apeliacinis teismas sprendimą paliko galioti. Pagal CPK 18 straipsnį, įsiteisėję teismų sprendimai yra privalomi ir turi būti vykdomi, todėl nurodyta, kad pareiškėjų pareiškimas negali būti tenkinamas, nes tai pažeistų minėtą CPK 18 straipsnį ir teismų nepriklausomumo principą.

Pažymėjo, kad pareiškėjai 2012 m. birželio 22 d. pareiškime patys nurodė, kad į Nukentėjusių nuo smurtinių nusikaltimų asmenų fondą kreiptis negali, kadangi pastarasis tokiomis pinigų sumomis nedisponuoja, be to, nėra patraukti baudžiamojon atsakomybėn kalti asmenys. Tokiu būdu, pareiškėjai nepagrįstai teigia, esą jiems turėjo būti išaiškinta kreipimosi į Nukentėjusių nuo smurtinių nusikaltimų asmenų fondą tvarka. Atkreipė dėmesį, kad 2012 m. birželio 22 d. pareiškime pareiškėjai reikalavimą grindė netinkamu ikiteisminiu tyrimu ir pareigūnų veika, o ne prašymu atlyginti žalą, atsiradusią dėl smurtinio nusikaltimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 7 d. sprendimu (b. l. 86–89) pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 1997 m. gegužės 23 d. Panevėžio miesto apylinkės prokuratūroje dėl D. L. nužudymo buvo iškelta baudžiamoji byla. Baudžiamojoje byloje atliktu tyrimu nustatyti asmens, kalto dėl D. L. nužudymo, nepavyko. Pareiškėjai dėl sūnaus nužudymo nuolat susirašinėjo su valstybės institucijomis, kreipėsi į įvairias instancijas, siekdami, kad tyrimas byloje būtų baigtas ir kad būtų nubausti kalti asmenys.

Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, pareiškėjai 2006 m. gruodžio 15 d. kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu dėl 30 000 000 Lt neturtinės žalos, padarytos pareigūnų neveikimu, atlyginimo iš atsakovo, Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Teisingumo ministerijos. Panevėžio apygardos teismas 2007 m. spalio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-242-212/2007 ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko galioti.

2012 m. birželio 22 d. pareiškėjai kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, prašydami atlyginti 7 000 000 Lt dydžio neturtinę žalą. Pareiškime nurodė, kad pareigūnai, vykdydami ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjų sūnaus nužudymo, netinkamai atliko jiems pavestą darbą, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, vilkino bylos tyrimą (b. l. 70-71). Teisingumo ministerija 2012 m. liepos 3 d. raštu Nr. (1.23)7R-5000 atsakė į pareiškėjų 2012 m. birželio 22 d. pareiškimą, persiųstą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teisingumo ministerija informavo, kad pareiškėjai neturtinę žalą prašo atlyginti tuo pačiu pagrindu, kuriuo neturtinę žalą grindė 2006 m. gruodžio 15 d. ieškinyje Panevėžio apygardos teismui. Šis pareiškėjų ieškinį atmetė, Lietuvos apeliacinis teismas sprendimą paliko galioti. Vadovaujantis CPK 18 straipsniu, įsiteisėję teismų sprendimai yra privalomi ir turi būti vykdomi. Dėl to pareiškėjų reikalavimas negali būti tenkinamas, nes tai pažeistų CPK 18 straipsnį ir teismų nepriklausomumo principą (b. l. 47).

Teismas rėmėsi Teisingumo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 (2010 m. spalio 13 d. nutarimo Nr. 1464 redakcija), 8.32 punktu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 15 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1 dalimi, CPK 30 straipsnio 7 dalimi, Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 3 straipsniu, ir nusprendė, kad pareiškėjų reikalavimas nepatenka į Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo reguliavimo sritį, šio įstatymo nuostatos nagrinėjamu atveju neaktualios. Todėl dėl žalos atlyginimo, esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjai turi teisę kreiptis teismo tvarka.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai dėl neturtinės žalos atlyginimo tuo pačiu pagrindu, kurį reiškė 2012 m. birželio 22 d. pareiškime, buvo kreipęsi į Panevėžio apygardos teismą, kuris 2007 m. spalio 10 d. sprendimu jų ieškinį atmetė, sprendimas įsiteisėjo, Lietuvos apeliaciniam teismui 2008 m. balandžio 1 d. nutartimi palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą galioti, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalimi bei CPK 18 straipsniu, teismas padarė išvadą, jog tiek Teisingumo ministerija, tiek kiti asmenys privalo vadovautis minėtų teismų sprendimais, todėl tenkinti pareiškėjų prašymą dėl žalos atlyginimo, neturint tam įgaliojimų, Teisingumo ministerija neturėjo teisinio pagrindo.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų atsakovui pateiktame pareiškime aiškiai nurodyta, jog į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą jie negali kreiptis, nes šis nedisponuoja būtinomis lėšomis, nėra baudžiamojon atsakomybėn patrauktų asmenų. Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjams 2006 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. (1.23)-7R buvo išaiškinta, jog pagal Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymą kompensuojama tik dėl po 2005 m. liepos 1 d. padarytų smurtinių nusikaltimų atsiradusi žala, tuo tarpu pareiškėjai kreipėsi dėl smurtinio nusikaltimo, padaryto 1997 m. gegužės 23 d. (b. l. 72). Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai 2012 m. birželio 22 d. pareiškime neprašė paaiškinti kreipimosi dėl žalos atlyginimo pagal minėtą įstatymą tvarkos; šiame pareiškime nurodytas konkretus reikalavimas – iš valstybės priteisti neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų, tiriant pareiškėjų sūnaus nužudymo, atlyginimą. Taigi, teismas pripažino, jog Teisingumo ministerija atsakė į pareiškime keliamą klausimą. Be to, iš pareiškimo turinio nustatyta, jog pareiškėjams žinoma, kad dėl tokio pobūdžio žalos atlyginimo jie gali kreiptis į teismą.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad ginčijamas raštas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjų nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

III. Pareiškėjai Z. L. ir B. L. apeliaciniu skundu (b. l. 119) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjai tikėjosi, kad pirmosios instancijos teismas išreikalaus civilinę bylą iš Panevėžio apygardos teismo, susipažins su ja ir tik po to priims galutinį sprendimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas nebuvo suinteresuotas objektyviai ir visapusiškai ištirti pareiškėjų skundą ir priimti sprendimą, ne tik remiantis įstatymais, bet ir teisingumo, humaniškumo, protingumo kriterijais.

2. Pirmosios instancijos teismas siekė tik apginti Teisingumo ministerijos interesus.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 129-130) su juo nesutinka ir prašo atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas sprendime būtent ir nurodė, kad nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas klausimas dėl Teisingumo ministerijos veiksmų, nagrinėjant pareiškėjų kreipimąsi dėl neturtinės žalos atlyginimo.

2. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnyje įtvirtinta teismų sistema. Teismų kompetencija nustatyta kituose įstatymuose, pvz., Lietuvos Respublikos teismų įstatyme, CPK. CPK nustatyta teismo sprendimų teisėtumo kontrolė, kuri reiškia, kad proceso dalyviai turi teisę, kad žemesnės instancijos teismo sprendimas būtų peržiūrimas aukštesnės instancijos teisme. Panevėžio apygardos teismui 2006 m. gruodžio 15 d. pareiškėjai pateikė ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Ieškinio pagrindas – ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų neveikimas, tiriant baudžiamąją bylą dėl jų sūnaus D. L. nužudymo. Panevėžio apygardos teismas 2007 m. spalio 10 d. atmetė pareiškėjų ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. balandžio 1 d. nutartimi paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys buvo atmestas. Šis teismo sprendimas įsiteisėjęs.

3. Tokiu būdu Vilniaus apygardos administracinis teismas negalėjo ir neturėjo vertinti aplinkybių, kurios nustatytos ankstesniais teismų sprendimais. Todėl pirmosios instancijos teismui nereikėjo išreikalauti civilinės bylos iš Panevėžio apygardos teismo. Tokiu būdu pareiškėjų argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai ir nevisapusiškai išnagrinėjo bylą yra nepagrįstas.

4. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime įvertino ir 2006 m. rugpjūčio 31 d. rašte pateiktą informaciją dėl galimybės kompensuoti neturtinę žalą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymu. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjams buvo atsakyta į pareiškime keliamą klausimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog apeliacinis skundas nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas pripažino pareiškėjų skundą nepagrįstu ir jo netenkino.

Pareiškėjai, prašydami panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinantį jų reikalavimą, apeliacinį skundą grindžia nesutikimu dėl ginčo santykius reglamentuojančios materialiosios teisės taikymo ir aiškinimo taip pat procesiniu pažeidimu dėl visiško įrodymų ištyrimo.

Pareiškėjų 2012 m. birželio 22 d. pareiškimas, adresuotas Lietuvos Respublikos Vyriausybei, kurį išnagrinėjo atsakovas, patvirtina, kad pareiškėjai siekė žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250, 6.272 ir 6.273 straipsnius (b. l. 70-71). Šiuo pagrindu pareiškėjų reikalavimas jau buvo spręstas bendrosios kompetencijos teisme ir Panevėžio apygardos teismo 2007 m. spalio 10 d. sprendimu buvo atmestas. Minėtas sprendimas Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartimi buvo paliktas nepakeistas. Pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėję sprendimai yra privalomi valstybės institucijoms ir jos negali priimti sprendimo, prieštaraujančio teismo sprendimui. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovas 2012 m. liepos 3 d. raštu Nr. (1.23)7R-5000 pateikė pareiškėjams teisingą informaciją, atsisakydamas tenkinti pareiškėjų prašymą dėl žalos atlyginimo tuo pagrindu, jog analogišką pareiškėjų prašymą išsprendė teismas. Pirmosios instancijos teismas šią išvadą pagrindė minėtais teismo sprendimais, kurie prijungti prie bylos, todėl civilinės bylos, kurioje buvo priimti teismo sprendimai, reikalauti nebuvo pagrindo.

Pareiškėjai skųsdami administraciniam teismui atsakovo 2012 m. liepos 3 d. rašte Nr. (1.23)7R-5000 išdėstytą sprendimą, nurodė kitą žalos atlyginimo pagrindą, o būtent Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymą, nors atsakovo pareiškėjai neprašė žalos atlyginimo pagal minėtą įstatymą. Pirmosios instancijos teismas priėmė ir išnagrinėjo šį reikalavimą iš esmės pagrįstai, kadangi pareiškėjai skunde teismui nurodė, jog atsakovas neišaiškino pareiškėjams jų teisės gauti žalos atlyginimą pagal minėtą įstatymą. Teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjai neturi teisės į žalos atlyginimą, nes Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 17 straipsniu nustatyta, kad pagal šį įstatymą kompensuojama tik dėl po 2005 m. liepos 1 d. padarytų smurtinių nusikaltimų atsiradusi žala. Šiuo atveju pareiškėjai prašo žalos atlyginimo dėl smurtinio nusikaltimo, padaryto 1997 m. gegužės 23 d. Todėl pagrįstai pripažinta, jog minėtas įstatymas dėl nustatyto jo galiojimo laiko neapima padarytos žalos, kilusios iki įstatyme numatytos 2005 m. liepos 1 d. datos. Esant šiai aplinkybei, atsakovas neprivalėjo aiškinti teisės aktų, nepalankių pareiškėjų prašymui, nes tuo nebūtų realizuotas pareiškėjų tikslas gauti žalos atlyginimą.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų Z. L. ir B. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Virginija Volskienė