2022-05-18 Nr. AB-12837-3-61-3-00953-2022-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2459-781/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00953-2022-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2.; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2022 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas, Užsienietis) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2022 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. Nr. 22S470 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde ir bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad pagrindinė priežastis, lėmusi jo išvykimą iš kilmės šalies, ir dėl kurios jis negali grįžti – baimė, kad su juo susidoros dėdė, tėvo brolis, galimai nužudęs prieglobsčio prašytojo brolį ir grasinęs nužudyti ir jį. Pareiškėjas paaiškino, kad jo šeima su dėde (tėvo broliu) konfliktavo dėl žemės. Dėdė smurtaudavo, o 2021 m. balandžio 16 d. dėl tos pačios priežasties nušovė pareiškėjo brolį, tačiau pagalbos iš policijos pareiškėjo šeima nesulaukė, nes dėdė policijai davė pinigų, o pareiškėjo šeima neturtinga. Po brolio nužudymo pareiškėjas pabėgo. Pareiškėjas nežino, kur šiuo metu yra jo tėvai. Persikėlus į kitą vietą, dėdė vis tiek persekiojo pareiškėją, grasino jam. Iki tol pareiškėjo šeima gyveno (duomenys neskelbtini) (arba(duomenys neskelbtini)) kaime, o vėliau pabėgo į (duomenys neskelbtini). Į policiją kreipėsi pareiškėjo mama ir tėtis, o jis pats nesikreipė, kadangi policija papirkta dėdės. Valdžios institucijos pareiškėjui netrukdė išvykti. Į Maskvą pareiškėjas išvyko 2021 m. liepos 18 d. su viza, už kelionę sumokėjo pareiškėjo tėvas, tiksliai nežino kiek. Tėvas pinigų pasiskolino iš ūkininkų. Rusijoje, Baltarusijoje pareiškėjui niekas negrasino.

3. Pasak pareiškėjo, dėl situacijos, susiformavusios jo kilmės šalyje, socialinių – ekonominių faktorių, jis, kaip asmuo, kuriam pasikreipus į teisėsaugą dėl grasinimų iš dėdės pusės, atitinkama pagalba nebuvo suteikta, priskirtinas padidintos rizikos asmenų grupei. Atsakovas tyrimo metu šių aplinkybių tinkamai neįvertino, su pareiškėju susijusią konkrečią situaciją analizavo nepakankamai.

4. Pareiškėjo nuomone, kai kurias atsakovo išvadas sąlygojo vyraujantis selektyvus požiūris į įrodinėjimo pareigos naštos paskirstymą tarp pareiškėjo ir atsakovo.

5. Pareiškėjas nesutiko ir su jo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos bei draudimu atvykti, kadangi pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis, visą laikotarpį buvo Lietuvoje, nepadarė pažeidimų, todėl nėra objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies ar bandytų pasislėpti.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad Sprendimas nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso buvo priimtas nustačius, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjo pasakojimas dėl jam kilmės valstybėje kylančios grėsmės nebuvo patvirtintas objektyviais įrodymais ar kilmės valstybės informacija.

8. Įvertinus pareiškėjo pasakojimą apie priežastis, lėmusias jo išvykimą iš (duomenys neskelbtini) (dėdės grasinimai), nustatyta, kad pareiškėjas negalėjo įrodyti kai kurių pasakojimo detalių; kalbėdamas apie grėsmę jam asmeniškai, jis darė tik prielaidą, kad dėdė norėjo jį nužudyti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų ar dokumentų, įrodančių grasinimo faktą. Taip pat pareiškėjas neįrodė, kad kreipėsi į policiją pagalbos ar kad policija būtų atsisakiusi jam padėti. Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Todėl pareiškėjo baimė dėl savo saugumo ar grėsmės gyvybei yra nepagrįsta.

9. Atsakovas pagrįstai pripažino, kad nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų manyti, jog egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto.

10. Pareiškėjo skundas nagrinėtas skubos tvarka, į Lietuvos Respubliką jis atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Tai patvirtina, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas, todėl tikėtina, kad atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Be to, iki Sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai jam grįžti į kilmės valstybę.

11. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame Sprendime. Pareiškėjui draudimo atvykti 5 metų laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Be to, nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pakeitė Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti V. R. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”; pakeitė Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi V. R. 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

13. Byloje teismas nustatė šias aplinkybes:

13.1. 2021 m. rugpjūčio 24 d. užregistruotas pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio Nr. 2108-AS-0335, kuriame nurodyta, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko 2021 m. liepos 27 d. Prašymas suteikti prieglobstį nulemtas pareiškėjo dėdės priekabiavimu prieglobsčio prašytojo šeimos atžvilgiu. Prieglobsčio prašytojo teigimu, jis iš (duomenys neskelbtini) išvyko įsitikinęs, kad ir jį gali nužudyti.

13.2. Departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkis) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

14. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Konvencijos, Įstatymo, Direktyvos 2008/115/EB, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ nuostatomis.

15. Įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausų metu duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir 87 straipsnio nuostatų dėl papildomos apsaugos suteikimo.

16. Teismas pažymėjo, kad skunde nurodyti ekonominiai motyvai, sunki pareiškėjo finansinė būklė kilmės valstybėje nėra pagrindas svarstyti (suteikti) pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Įstatymo 86 ir 87 straipsnių prasme.

17. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytas persekiotojas – dėdė – neatitinka Įstatymo ir Konvencijos nuostatų. Pareiškėjo nurodytas persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo dėdė galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant pareiškėjo persekiojimą.

18. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė. Priešingai, pareiškėjas patvirtino, kad pagalbos į kilmės valstybės institucijas jis nesikreipė.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas negalėjo įvardinti, kokie yra jo persekiotojo motyvai. Iš pradžių pareiškėjas nurodė, kad konfliktas kilo dėl žemės, tačiau išvykus pareiškėjui ir jo tėvams iš kaimo, persekiojimo tikslai liko neaiškūs. Teismas pareiškėjo pasakojimą pripažino abstrakčiu, neturinčiu konkrečios informacijos, leidžiančios vertinti, kad pareiškėjui dėl dėdės persekiojimo ar kitų Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų pagrindų kilmės valstybėje buvo kilęs realus pavojus, ar toks pavojus realiai gresia.

20. Apskųstame sprendime nurodyta, kad Migracijos departamentas persekiotojo ir jo tikslų bei motyvų pagrįstai nenustatė, tokių aplinkybių neįrodė ir pareiškėjas.

21. Teismas pažymėjo, kad atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas rėmėsi aktualiais bylai duomenimis, pagal kuriuos šiuo metu (duomenys neskelbtini), taip pat (duomenys neskelbtini) nevyksta joks tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas. Todėl prieglobsčio prašytojas gali saugiai grįžti į (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir dėl to prieglobsčio prašytojas nepatirs jokios grėsmės susijusios su beatodairiško smurto rizika tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

22. Atsižvelgdamas į Departamento surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat neįrodžius, kad prieš pareiškėją buvo panaudoti smurto veiksmai ar, kad jam grėsmė kyla dėl individualių aplinkybių, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas be kliūčių išvyko iš savo kilmės valstybės bei į tai, kad pareiškėjo išvykimo iš savo kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, teismas pripažino nesant pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga. Pareiškėjas taip pat neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

23. Teismas pritarė atsakovui, kad pareiškėjui atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, pareiškėjas gali pasislėpti, todėl Sprendimo dalis, kuria nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, yra pagrįsta. Nors pareiškėjui uždrausta penkerius metus atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo, teismo vertinimu, toks terminas nėra proporcingas padarytam teisės pažeidimui. Teismo vertinimu, proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos.

24. Teismas nurodė, kad Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką sumažinus iki dvejų metų, yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

25. Kitoje dalyje teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 12 d. sprendimą, ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visa apimtimi; skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

27. Pareiškėjas nesutinka su skundžiamu sprendimu ir prašo teismo jį panaikinti, nes sprendimas priimtas neįsigilinus į pareiškėjo nurodytas reikšmingas faktines aplinkybes, formaliai atlikus procedūras prieglobsčio būtinybei įvertinti.

28. Pareiškėjas teigia, kad nors jis atkreipė atsakovo dėmesį į bendros situacijos (duomenys neskelbtini) aspektą (ilgus metus trunkantys kariniai konfliktai), tačiau atsakovas į tai neatsižvelgė.

29. Konstatavus, kad šalis išgyveno ilgalaikę vidaus ginkluoto konflikto būseną, nemaža dalis visuomenės ilgą laikotarpį lieka apimta nerimo, netikrumo dėl rytdienos, o tai sąlygoja atskirų asmenų agresyvumą, nepakantumą, kitaip sakant – dalies visuomenės narių psichoemocinė būklė patiria esminius pokyčius, galinčius virsti prievartos ir netgi susidorojimo su neįtikusiais asmenimis ekscesais, ir pan. Todėl pareiškėjo baimė dėl galimo persekiojimo ir/ar net susidorojimo vertintina kaip visiškai tikėtinas realaus gyvenimo (duomenys neskelbtini) faktas.

30. Atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

31. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

32. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, ir nurodo tokius atsiliepimo argumentus:

32.1. Atsakovas nesutinka, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo nagrinėjamas paviršutiniškai, bei teigia, kad pareiškėjas savo skundo teiginių nepagrindžia jokiais argumentais, plačiau nepaaiškina, kokių pareigų Migracijos departamentas tariamai neįvykdė ir kokią įtaką tai turėjo tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių vertinimui.

32.2. Atlikto tyrimo metu buvo konstatuota, kad pareiškėjas paliko savo kilmės šalį ieškodamas naujo, patikimesnio pragyvenimo šaltinio, o ne dėl grėsmės savo laisvei ar gyvybei. Pareiškėjo siekis ir noras gauti geresnį gyvenimą yra suprantamas bei nesmerktinas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“, o bendra saugumo padėtis nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės pareiškėjui dėl jo asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

32.3. Pasisakydamas dėl skundo teiginių, kad pareiškėjui nepagrįstai atsisakyta suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, atsakovas pažymėjo, kad be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, prieglobsčio prašytojas nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Remiantis surinkta kilmės valstybės informacija, pareiškėjo nurodytoje kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini)) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Šias išvadas galinčių paneigti argumentų ar duomenų pareiškėjas skunde nepateikė.

32.4. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją, priėmė teisėtą bei pagrįstą ginčijamą sprendimą. Naujesnės informacijos ar duomenų, paneigiančių Migracijos departamento išvadas, pareiškėjas nepateikė nei Migracijos departamentui, nei teismui kartu su skundu, o vien pareiškėjo nesutikimas su priimtu sprendimu taip pat nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

32.5. Migracijos departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas tyrimą atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nereiškia, jog surinkta ir įvertinta informacija buvo nepakankama išsamaus ir objektyvaus sprendimo priėmimui.

32.6. Ginčijame sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, asmenų grupėje, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą). Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjas skunde nepateikė.

32.7. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Be to, pirmosios instancijos teismas šį laikotarpį sutrumpino.

32.8. Nors pareiškėjas iš savo kilmės valstybės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Tokie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje ir jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, kitų su tuo susijusių motyvų nenurodo.

35. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

36. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, kad proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

37. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuris įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas, 86 ir 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje.

38. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

39. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

40. Remiantis EŽTT praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė patirti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimus. Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

41. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir detaliai išnagrinėjo bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo reguliuojančias teisės normas, todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo motyvų, pasisako tais aspektais, kuriais grindžiamas pareiškėjo apeliacinis skundas.

42. Apeliaciniame skunde pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriskyrė jo prie padidintos grėsmės rizikos asmenų kategorijos dėl Užsieniečio kilmės valstybėje ilgus metus vyravusio smurto.

43. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad gyveno su tėvais (duomenys neskelbtini) (arba (duomenys neskelbtini)) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) (provincijoje), (duomenys neskelbtini) (ten gyveno iki pat savo išvykimo). Pagrindinis pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvas buvo baimė, grįžus į kilmės šalį, patirti smurtą iš savo dėdės, su kuriuo konfliktuoja pareiškėjo šeima.

44. Atsakovas surinko informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę ir nustatė, kad (duomenys neskelbtini) po daugiau kaip penkiolikos metų ten vyraujančio smurto, grįžo prie normalių gyvenimo sąlygų. Dešimtojo dešimtmečio viduryje (duomenys neskelbtini) ekstremistų grupuočių judėjimas buvo sėkmingai įveiktas. Praėjus ne vieniems tiesioginio (duomenys neskelbtini) valdymo metams, demokratinis procesas sėkmingai atgaivintas 1997 m. pradėjus valdyti demokratiškai išrinktai vyriausybei. Dėl didelio gyventojų skaičiaus ir didėjančio nedarbo šalyje pablogėjo nusikalstamumas ir smurtas. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis – jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjo nurodytas subjektas – jo dėdė, nėra ir negali būti prilyginamas Įstatymo 86 straipsnyje nurodytam subjektui, todėl pareiškėjui galimai gresiantys pavojai yra išimtinai asmeninio pobūdžio, susieti su pareiškėjo asmeniu per se (pačiu savaime), o ne „konvencinėmis“ priežastimis.

45. Nors pareiškėjas ir teigė bijantis grįžti į savo kilmės valstybę, tačiau tuo pačiu Užsienietis apklausos metu teigė, kad jo tėvai jautėsi saugūs išvykę gyventi į kitą miestą, ir nieko nepasakė, kad tariamam jo brolio žudikui – dėdei – būtų iškelta baudžiamoji byla. Prieglobsčio prašytojas nepateikė įrodymų ar dokumentų, kad jam buvo grasinta mirtimi, apie kreipimąsi į teisėsaugos institucijas.

46. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria atsakovo bei pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėjo išvardintos išvykimo iš kilmės šalies priežastys neprilygsta „persekiojimui“, o bendra saugumo padėtis nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės asmeniui dėl jo asmeninių savybių. Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti asmenį, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

47. Taigi, atsakovas pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio, nes Užsienietis neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje nurodytų pagrindų. Pareiškėjo nurodytos priežastys nėra susijusios su jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, todėl priimdamas skundžiamą sprendimą atsakovas nepadarė įstatymo taikymo klaidų, o pirmosios instancijos teismas reikšmingas nagrinėjamam klausimui aplinkybes ištyrė tinkamai.

48. Sprendžiant dėl papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo remtasi analogiškais argumentais. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjo kilmės šalyje, jo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) nevyksta joks tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose.

49. Apeliaciniame skunde ypač daug dėmesio skiriama bendro pobūdžio informacijai apie kilmės valstybę, apie esančią politinę santvarką, nusikalstamumo situaciją, tačiau nėra nurodyta, kokiu aspektu ir kokios būtent informacijos neįvertino atsakovas, kurį potencialiai sąlygotų kitą, nei Sprendime nurodytą, rezultatą. Iš atsakovo Sprendimo matyti, kad buvo remtasi aktualia bei patikima informacija, kuri surinkta iš įvairių informacijos šaltinių, situacija pareiškėjo kilmės valstybėje ištirta išsamiai, pateikti argumentai dėl pareiškėjui galinčios kilti grėsmės realumo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo atliktas tyrimas buvo išsamus ir individualizuotas, todėl jo pripažinti netinkamu nėra pagrindo.

50. Ne Departamentas, o pareiškėjas turi pareigą pagrįsti savo prieglobsčio prašymą. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad Departamentas pažeidė pareigą rinkti aktualią ir naujausią informaciją apie kilmės šalį, yra nepagrįstas. Departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi aktualia informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjo prieglobsčio prašymui išnagrinėti, pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Departamentas ir teismas įvertino racionaliai, visapusiškai, objektyviai ir priėjo pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo.

51. Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Jūratė Varanauskaitė