2016-11-22 Nr. AB-21964-3-64-3-02526-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3201-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02526-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI) 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis Šiaulių TI nuo 2015 m. vasario 18 d. yra laikomas pažeidžiant galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas nurodė, kad jis daug kartų po 3–5 valandas buvo laikomas paskirstymo kamerose, kurios yra rūsyje ir kurių būklė yra labai bloga, nes jose nėra langų, ventiliacijos, blogas apšvietimas, sienų danga neatitiko teisės aktų reikalavimų, sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo likusio kameros ploto, vandens čiaupai įrengti virš tualeto. Šiose ne daugiau 6 kv. m ploto kamerose buvo laikoma po 7–9 žmones. Šiaulių visuomenės sveikatos centras nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) pažeidimus paskirstymo kamerose, kurių Šiaulių TI administracija nepašalina, t. y. sąmoningai neužtikrina saugios gyvenamosios aplinkos.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad karantino kameroje Nr. 5, kuri yra rūsyje, buvo šalta, drėgna, labai silpnas apšvietimas, sienų danga neatitiko teisės aktų reikalavimų, sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo likusio kameros ploto. Šiaulių visuomenės sveikatos centras nustatė Higienos normos HN 76:2010 pažeidimus šioje kameroje, kurių Šiaulių TI administracija nepašalina, ir tai įrodo Šiaulių TI sąmoningą neveikimą, aplaidumą. Pareiškėjas pažymėjo, kad dušo patalpose nuo 2015 m. vasario 18 d. iki 2015 m. liepos 16 d., kai Šiaulių TI administracija nupirko kilimėlius, buvo slidi grindų danga, be to, į dušą buvo vedamas tik 1 kartą per savaitę. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI kamerose Nr. 61, 86, 92, 14, 106, 55 ir 89 jam teko mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose. Dėl kamerų perpildymo tekdavo laukti eilėje į tualetą, valgyti jau atšalusį maistą, nes neužtekdavo vietos prie stalo. Kameroje Nr. 61 buvo nustatyti Higienos normos HN 76:2010 22, 26, 28 ir 62 punktų pažeidimai, nes joje buvo šalta, lubų ir sienų būklė neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kameroje Nr. 86 lubų ir sienų būklė taip pat neatitiko teisės aktų reikalavimų, t. y. buvo pažeisti Higienos normos HN 76:2010 28 ir 62 punktai. Kameroje Nr. 14 buvo šalta (Higienos normos HN 76:2010 26 p. pažeidimas).

Pareiškėjo teigimu, kameroje Nr. 92 dėl grubių Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų kalinimo sąlygos buvo tiesiog nežmoniškos: veisėsi pelėsis, nuo sienų ir lubų byrėjo dažai, metaliniai paviršiai buvo surūdiję, sienos ir lubos buvo drėgnos, pakaba rūbams buvo įrengta per arti kriauklės. Kameroje Nr. 106 veisėsi pelėsis, pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tinko ir dažų dulkėmis, apšvietimas buvo silpnas, daugiau negu mėnesį nebuvo sutvarkyti gultai. Po to pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo dar pablogintos, perkeliant jį į kamerą Nr. 69, kurioje lovos galas buvo įrengtas ant tualeto laiptų, tualetas neatitvertas nuo likusio kameros ploto, be to, šioje kameroje buvo nežmoniškas triukšmas, kuris sklido nuo agregatų pro langą, nebuvo pakabos rūbams. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2015 m. liepos 16 d. jis buvo laikomas kameroje Nr. 34, kuri atitiko teisės aktų reikalavimus, tačiau pareiškėjui buvo daromas psichologinis spaudimas, skiriamos nuobaudos. Pareiškėjas nurodė, kad kameroje Nr. 89 buvo pelėsis, nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad jam buvo išduodami netinkami naudoti indai, nebuvo sąlygų kameroje išsiskalbti ir džiovinti viršutinius rūbus. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jis nuo 2015 m. balandžio 3 d. iki 2015 m. balandžio 7 d. buvo laikomas kameroje Nr. 86 kartu su asmeniu, sergančiu plaučių tuberkulioze, kuris tuo metu buvo intensyviai gydomas. Kamerose nebuvo valymo inventoriaus (šluotos, šiukšlių semtuvo), kartais būdavo išduodami per ploni ir netinkami čiužiniai. Pareiškėjas paaiškino, kad jis dėl netinkamų kalinimo sąlygų rašė skundus į įvairias institucijas, tačiau kalinimo sąlygos buvo tik bloginamos.

Pareiškėjas nurodė, kad jis dėl Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) patyrė neigiamus emocinius, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, diskomfortą, negalėjo išsimiegoti, jautė baimę, pablogėjo sveikata, paūmėjo ligos, kuriomis serga pareiškėjas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad nuo 2010 m. gegužės mėnesio kameroje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Pareiškėjas nuo 2015 m. vasario 18 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 2,91 iki 8,89 kv. m kameros ploto. Pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Dėl kamerų įrengimo atitikimo higienos reikalavimams atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju taikytinos tik tos teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, nuostatos ir tie higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Dėl to negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, šalčio ar drėgmės. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, pavyzdžiui, nėra galimybės padidinti langų angas ar įrengti papildomą ventiliacijos sistemą. Kamerose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Atsakovo teigimu, kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Atsakovas nurodė, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele; toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų laikymo sąlygų. Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktuose pareiga rūpintis švara ir tvarka patalpoje yra nustatyta patiems kamerose esantiems asmenims, todėl būtent nuo jų elgesio pirmiausia ir priklauso kamerų būklė, o atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Šiaulių TI neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, kuris, pasinaudojus juo, turi būti grąžinamas atsakingiems pareigūnams. Atsakovo teigimu, Šiaulių TI pareigūnai niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų bei netaikė kokių nors teisės aktuose nenustatytų apribojimų.

Atsakovas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo pretenzijos dėl to, jog jis trumpalaikio laikymo kamerose buvo laikomas ilgiau nei 2 valandas, yra nepagrįstos, nes Šiaulių TI savo darbe vadovaujasi galiojančiais teisės aktais. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje PK5, tačiau atsakovas nėra įpareigotas registruoti duomenų, kiek laiko ir kiek asmenų buvo laikoma laikino sulaikymo kamerose. Atsakovas pabrėžė, kad higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims apgyvendinti skirtoms patalpoms įrengti, o trumpalaikio laikymo ir priėmimo paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtiems asmenims apgyvendinti skirtos patalpos. Atsakovo teigimu, 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 užfiksuota aplinkybė, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos yra tvarkingos, paneigia pareiškėjo argumentus apie antisanitarines sąlygas apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje.

Atsakovas nurodė, kad jokie teisės aktai nenustato, jog laisvės atėmimo vietose kalinamiesiems būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus jų gyvenamosiose kamerose. Kalinių apatiniai drabužiai ir asmeninė patalynė iki 2012 metų buvo skalbiama nemokamai, o nuo 2012 m. spalio mėnesio įstaigoje esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) taip pat teikiamos ir viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančias lėšas, t. y. Šiaulių TI suteikia visas galimybes suimtiesiems (nuteistiesiems) skalbtis tiek apatinius, tiek viršutinius asmeninius drabužius bei patalynę, tačiau nėra atsakingas už tai, kad dėl tam tikrų subjektyvių priežasčių jie nesinaudoja jiems tiekiama paslauga. Atsakovas paaiškino, kad Šiaulių TI tinkamai įgyvendina teisės aktų reikalavimus, reglamentuojančius asmens higienos sąlygas, t. y. asmenims yra užtikrinama teisė naudotis dušais, kurių patalpos buvo suremontuotos 2015 metų pradžioje. Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų (nuteistųjų) kameroje Nr. 33.

Atsakovas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal teismų praktiką pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, o neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Šiuo atveju pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjo D. P. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. vasario 18 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. kamerose Nr. 61, 86, 14, 92, 106, 69, 34, 89, kurių plotai yra nuo 7,14 iki 23,46 kv. m, jose buvo laikoma nuo 1 iki 6 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 2,91 iki 17,48 kv. m kameros ploto.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas 3 dienas buvo laikomas kamerose Nr. 61 ir 92 pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui kameros ploto normą, nes vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 2,91 iki 3,50 kv. m, t. y. atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Be to, pareiškėjui 7 dienas, kai jis buvo laikomas kamerose Nr. 61, 92 ir 89, teko nuo 2,91 iki 5,83 kv. m kameros ploto. Teismas kritiškai vertino atsakovo pateiktą 2015 m. birželio 19 d. pažymą Nr. 60/09-20947, kurioje yra nurodyti laikomų asmenų skaičiai dienos pradžioje bei dienos pabaigoje, nes iš pateiktos pažymos negalima spręsti, kiek laiko per dieną kalinamas asmuo buvo laikomas kamerose pažeidžiant ar nepažeidžiant pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Atsižvelgęs į tai, teismas visas abejones vertino pareiškėjo, teigiančio, kad jam nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas, naudai ir darė išvadą, kad pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m kameros plotas iš viso 10 dienų.

Teismas, vertindamas sąlygas kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, rėmėsi Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. gegužės 18 d. patikrinimo aktu Nr. EP-201, kuriame nurodyta, kad 2015 m. gegužės 7 d. atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, jog Šiaulių TI kameroje Nr. 92, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, sienų ir lubų dažų danga pajuodusi, lupasi ir byra, metaliniai kameroje esantys paviršiai aprūdiję – reikalingas paprastasis remontas (Higienos normos HN 76:2010 62 p. pažeidimas); ant gultų rėmų yra aštrių atsikišusių detalių, siena virš elektros rozetės šlampa, matosi vandens nubėgimo žymės (Higienos normos HN 76:2010 6 p. pažeidimas); ant sienų ir lubų matosi pelėsis (Higienos normos HN 76:2010 56 p. pažeidimas). Teismas taip pat rėmėsi Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo aktu Nr. EP-153 (patikrinimas atliktas 2015 m. balandžio 20 d.), kuriame nustatyta, kad Šiaulių TI maitinimui naudojami metaliniai indai, tačiau Higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja, kokius indus turi naudoti suimtieji ir nuteistieji; suimtiesiems ir nuteistiesiems sudarytos sąlygos apatinius drabužius skalbti ir džiovinti įstaigoje veikiančioje skalbykloje, o viršutinius drabužius skalbti ir valyti yra galimybė viešojoje skalbykloje (sudaryta sutartis su skalbykla).

Teismas nustatė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 22 d. akte Nr. EP-153 dėl 2015 m. balandžio 20 d. atlikto patikrinimo nurodoma, jog tikrinimo metu daiktų sandėlyje laikomi išduodami čiužiniai buvo švarūs, nesuplyšę, negumbuoti, kartą per mėnesį įstaigos nustatyta tvarka vertinama minkštojo inventoriaus būklė, netinkamas naudoti inventorius nurašomas. Teismo vertinimu, kiti byloje pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai dėl Šiaulių TI patalpų atitikimo ar neatitikimo higienos normų reikalavimams yra tiesiogiai nesietini su pareiškėju, nes patikrinimų metu pareiškėjas nebuvo kalinamas Šiaulių TI arba kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo tikrinamos. Teismas, įvertinęs Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. rugsėjo 15 d. pažymoje Nr. 62/08-920 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ pateiktus duomenis, sprendė, kad šiuo atveju atsakovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, jog jis kameroje buvo laikomas pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 21 punktą, reglamentuojantį sanitarinių mazgų įrengimą, nors dabartinė Šiaulių TI patalpų būklė turi atitikti Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad Šiaulių TI, pažeisdamas Higienos normos HN 76:2010 62, 6, 56 ir 21 punktų reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Dėl sąlygų skalbti ir džiovinti viršutinius rūbus teismas pažymėjo, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 64 punktą laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Teismas, nustatęs, kad atsakovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, jog pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos džiovinti viršutinius drabužius, konstatavo, kad Šiaulių TI šiuo aspektu pažeidė Higienos normos HN 76:2010 64 punktą. Teismas, remdamasis Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu nustatytomis aplinkybėmis, kad valymo inventorius švarus, tvarkingai laikomas tam skirtoje patalpoje, asmenims į kameras išduodamas nustatyta tvarka, sprendė, jog negalima konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo netinkamai įgyvendinamas Higienos normos HN 76:2010 58 punktas, pagal kurį laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi.

Teismas darė išvadą, kad Šiaulių TI, pažeisdamas Higienos normos HN 76:2010 54, 26, 22 punktų reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, nes nustatė, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2015 m. kovo 4 d. atlikęs periodinį patikrinimą (2015 m. kovo 13 d. patikrinimo aktas Nr. EP-84), konstatavo, kad kratos atlikimo patalpoje esančios 4 vonelės daiktams sudėti labai nešvarios (54 p. pažeidimas); kameroje PK Nr. 5 oro temperatūra, dirbtinė apšvieta neatitiko Higienos normos HN 76:2010 22, 26 punktų reikalavimų, be to, šioje kameroje tualetas neatitvertas nuo likusios kameros dalies. Kadangi pareiškėjas neneigė, kad jam buvo suteikta teisė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, teismas nepripažino Higienos normos HN 76:2010 68 punkto pažeidimo, tačiau teismas, remdamasis Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų duomenimis, nustatė, jog Šiaulių TI dušų patalpoje grindų danga (plytelės) buvo slidi (Higienos normos HN 76:2010 39.3 p. pažeidimas). Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, buvo laikomi kamerose Nr. 33, 36, 77 ir 108, o pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 61, 86, 14, 92, 106, 69, 34 ir 89, t. y. pareiškėjas kamerose Nr. 33, 36, 77 ir 108 nebuvo laikomas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pagal turimus rašytinius įrodymus negalima konstatuoti, jog Šiaulių TI būtų pažeidęs teisės aktų reikalavimus dėl asmenų, sergančių aktyvia plaučių tuberkulioze, laikymo atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų.

Atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Neabejotina, kad dėl apgyvendinimo perpildytose kamerose bei nustatytų Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, tačiau, teismo vertinimu, negalima konstatuoti, kad būtent dėl Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sužalota pareiškėjo sveikata. Įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę (10 dienų), vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, teismas sprendė, kad už apgyvendinimą perpildytose kalinimo kamerose neturtinei žalai atlyginti priteistina 200 Eur suma. Teismo vertinimu, pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti 6 000 Eur suma, nes byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

III. Pareiškėjas D. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir į teismo posėdį iškviesti liudytoją A. Š.. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas nėra teisėtas ir pagrįstas dėl padarytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 57 ir 81 straipsnių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 ir 3 dalių, Jungtinių Tautų Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 1 ir 3 dalių pažeidimų.

2. Teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, buvo vienašališkas, neobjektyvus ir tai lėmė neteisingą bylos išsprendimą. Teisėjas neteisėtai atmetė pareiškėjo prašymą iškviesti į teismo posėdį nepriklausomą gydytoją ekspertą dėl išvados pateikimo, ar pareiškėjui kalint Šiaulių TI buvo padaryta žala jo sveikatai. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI susirgo kai kuriomis chroninėmis ligomis, ne kartą dėl sveikatos pablogėjimo buvo gydomas Šiaulių TI, o taip pat dėl ligų paūmėjimo buvo ne kartą iš Šiaulių TI išvežtas gydyti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Teismas ir teisėjas neturi specialaus medicininio išsilavinimo, todėl teisėjas, nebūdamas gydytoju ir reikalingos srities specialistu, negali konstatuoti, ar buvo padaryta žala pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas susirgo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų, įskaitant higienos normų reikalavimų pažeidimus, buvo gydytas nuo odos ligų, hemorojaus, paūmėjo onkologinės ligos. Teismas neįvertino visų aplinkybių ir pateiktų rašytinių įrodymų visumos, patvirtinančios, kad pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala.

3. Neteisėtai buvo atmestas pareiškėjo prašymas apklausti teisme liudytoją A. Š., kuris kameroje Nr. 86 buvo kalinamas kartu su pareiškėju ir plaučių tuberkulioze sergančiu asmeniu. Teismas šiuo aspektu vienapusiškai palaikė Šiaulių TI administracijos pusę, nepašalino visų abejonių byloje, neatsižvelgė į rašytinį įrodymą (pareiškėjo pateiktą išduoto recepto originalą), neišreikalavo iš Šiaulių TI tuberkulioze sergančio asmens kortelės ir nepatikrino fakto, ar tuberkulioze sergantis asmuo buvo laikomas kameroje Nr. 86 ir kokiu metu, nors tokį prašymą pareiškėjas buvo pateikęs teismui kartu su skundu. Tokiu būdu teismas visapusiškai neištyrė visų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingai išspręsti bylą, ir tai lėmė neteisingą bylos išsprendimą. Tai įrodo teismo vienašališkumą ir neobjektyvumą.

4. Teismas konstatavo, kad kameroje Nr. 92 buvo pažeisti Higienos normos HN 76:2010 64, 54, 26, 22, 39.3, 62, 6, 56 ir 21 punktų reikalavimai, tačiau nepagrįstai nenustatė higienos normų reikalavimų pažeidimų kamerose Nr. 106, 14, 69, 89 ir 61, nors pareiškėjas pridėjo prie skundo rašytinius įrodymus apie šiuos pažeidimus, t. y. Šiaulių visuomenės sveikatos centro aktus. Teismas ignoravo faktą, kad buvo pažeidžiami Higienos normos HN 76:2010 23, 28 ir 59 punktai, nes skundžiamame sprendime nenustatė šių pažeidimų. Tai rodo, kad teismas, nagrinėdamas bylą, buvo vienašališkas, ir neobjektyvus. Nors teismas nustatė higienos normų pažeidimus, tačiau dėl to nepriteisė jokios kompensacijos, nes skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pabaigoje nurodyta, kad 200 Eur suma priteisiama už tai, jog pareiškėjas buvo 10 parų laikomas perpildytose kamerose. Pareiškėjas teismui pateikė daug rašytinių įrodymų, t. y. patikrinimo aktų, iš kurių matyti, kad visą laiką pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, kad jis visą laiką rašė skundus dėl sąlygų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, Šiaulių visuomenės sveikatos centrui, Šiaulių TI administracijai ir po kiekvieno jo skundo bei patikrinimo pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo tik sąmoningai bloginamos, todėl teismo skirta kompensacija neatitinka aplinkybių visumos ir yra tiesiog pasityčiojimas iš pareiškėjo.

5. Visą kalinimo laikotarpį, t. y. daugiau nei 190 dienų, pareiškėjui nebuvo sudarytos tinkamos laikymo sąlygos, tačiau teismas objektyviai neįvertino visų rašytinių įrodymų ir aplinkybių visumos, įskaitant pareiškėjo sveikatos būklę. Visi nustatyti pažeidimai, vertinant juos kartu, sudaro pagrindą teigti, kad šiuo atveju buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas paaiškina, kad pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Atsakovas pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Atsakovo teigimu, teismas skundžiamą sprendimą priėmė išsamiai ir visapusiškai ištyręs bei įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos ir niekaip jo neišskyrė iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Teismas tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir vadovavosi teismų praktika analogiško pobūdžio bylose. Atsakovas laikosi pozicijos, kad šioje byloje nėra jokio pagrindo nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos bei kurti kitokį precedentą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui D. P. už kalinimą nuo 2015 m. vasario 18 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jis dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI patyrė 6 000 Eur dydžio neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad dalį ginčo laikotarpio (10 dienų) pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose asmeniui teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme, be to, pirmosios instancijos teismas nustatė Higienos normos HN 76:2010 6, 21, 22, 26, 39.3, 54, 56, 62 ir 64 punktų reikalavimų pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis pirmiau aptartomis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo jo (pareiškėjo) skundą tenkinti, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, buvo vienašališkas, neobjektyvus, pažeidė proceso teisės normas, nepagrįstai nenustatė tam tikrų higienos normų reikalavimų pažeidimų tam tikrose kamerose bei netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo nustatyto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimo, todėl šis skundo pagrindas apeliacine tvarka plačiau nevertinamas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė pažeidimo, susijusio su jo (pareiškėjo) laikymu kartu su tuberkulioze sergančiu asmeniu, pirmiausia nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija) 10 straipsnio 1 dalies 11 punktą suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis šių izoliavimo reikalavimų: asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, arba pagal gydytojų išvadas – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalį izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė, laikomi, be kita ko, nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze. Nurodytas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad Šiaulių TI ginčo laikotarpiu turėjo pareigą nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų izoliuoti ne visus tuberkulioze sergančius asmenis, o tik tuos, kurie sirgo būtent aktyvia plaučių tuberkulioze. Pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad su juo kartu kameroje Nr. 86 buvo laikomas asmuo, sergantis tuberkulioze, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde netvirtina, jog tas asmuo sirgo būtent aktyvia plaučių tuberkuliozės forma.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus rašytinius įrodymus, o būtent Šiaulių TI direktoriaus įsakymais patvirtintus Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planus, nustatė, kad ginčo laikotarpiu asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, buvo laikomi kamerose Nr. 33, 36, 77 ir 108, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas, todėl skundžiamame sprendime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad Šiaulių TI būtų pažeidęs teisės aktų reikalavimus dėl asmenų, sergančių aktyvia plaučių tuberkulioze, laikymo atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, akcentuoja, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog jis kartu su tuberkulioze sergančiu asmeniu buvo laikomas kameroje Nr. 86, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis, kad toje kameroje aktyvia plaučių tuberkulioze sergantys asmenys nebuvo laikomi. Pareiškėjo su skundu pateiktas medicininis pažymėjimas (I t., b. l. 33) taip pat nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėjo nurodytas asmuo sirgo būtent aktyvia plaučių tuberkulioze ir dėl to turėjo būti laikomas izoliuotai nuo pareiškėjo.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai atmetė pareiškėjo prašymą apklausti teisme liudytoją A. Š.. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 57 str. 2 d.). ABTĮ 60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ar darbo vietą ir tas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti.

Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo procesinių dokumentų turinio matyti, kad jis liudytojo A. Š. parodymais siekė įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus, susijusius su tuo, jog kameroje Nr. 86 kartu su juo (pareiškėju) buvo laikomas tuberkulioze sergantis asmuo, tačiau, kaip jau minėta, teisės aktai nustato imperatyvų reikalavimą izoliuotai nuo kitų asmenų laikyti tik aktyvia plaučių tuberkulioze sergančius asmenis, t. y. teisės aktuose nėra draudimo kartu su kitais asmenimis laikyti ne aktyvia tuberkuliozės forma sergančius asmenis. Nors pareiškėjas skunde teigė, kad jis bijojo užsikrėsti plaučių tuberkulioze, tačiau skunde nebuvo nurodyta, kas iš tikrųjų blogo atsitiko pareiškėjui dėl to, jog plaučių tuberkulioze sergantis asmuo buvo laikomas vienoje kameroje su pareiškėju. Kadangi pats pareiškėjas savo skundo negrindė tuo, kad kameroje Nr. 86 kartu su juo (pareiškėju) buvo laikomas būtent aktyvia plaučių tuberkulioze sergantis asmuo, pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo apklausti liudytoją A. Š. ir neišreikalavo iš Šiaulių TI to asmens, kuris, pareiškėjo teigimu, sirgo tuberkulioze, asmens kortelės, nes net ir nustačius, jog pareiškėjo nurodytas asmuo sirgo tuberkulioze, buvo laikomas kartu su pareiškėju kameroje Nr. 86, nebūtų pagrindo pripažinti atsakovo neteisėtus veiksmus, kaip vieną iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Dėl nurodytų priežasčių taip pat nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą A. Š. šaukti liudytoju bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

Kaip jau minėta, pareiškėjas kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų pažeidimus. Pareiškėjo teigimu, jam visą kalinimo laikotarpį, t. y. daugiau nei 190 dienų, nebuvo sudarytos tinkamos kalinimo sąlygos, tačiau pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, buvo vienašališkas, objektyviai neįvertino visų rašytinių įrodymų, įskaitant pareiškėjo pateiktų Šiaulių visuomenės sveikatos centro aktų, ir dėl to nepagrįstai nenustatė higienos normų reikalavimų pažeidimų kamerose Nr. 106, 14, 69, 89 ir 61 bei taip pat nenustatė Higienos normos HN 76:2010 23, 28 ir 59 punktų pažeidimų.

Dėl Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų pažeidimų (ne)nustatymo skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė Higienos normos HN 76:2010 6, 56 ir 62 punktų pažeidimus kameroje Nr. 92, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. gegužės 27 d. (su pertrauka) (patikrinimas atliktas 2015 m. gegužės 7 d., kai pareiškėjas buvo kalinamas šioje kameroje) (I t., b. l. 39–43, 158, 197–200). Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė Higienos normos HN 76:2010 21, 64 punktų pažeidimus ne konkrečiose kamerose, o apskritai visą ginčo laikotarpį, kai pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių TI. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė Higienos normos HN 76:2010 54 punkto reikalavimų pažeidimą kratos atlikimo patalpoje, Higienos normos HN 76:2010 39.3 punkto pažeidimą – dušų patalpoje (pats pareiškėjas skunde nurodė, kad šis pažeidimas (slidi grindų danga) buvo iki 2015 m. liepos 16 d., kai Šiaulių TI administracija nupirko kilimėlius) bei Higienos normos HN 76:2010 22 ir 26 punktų pažeidimus – kameroje PK Nr. 5 (I t., b. l. 24–25).

Jau minėta, kad, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė Higienos normos HN 76:2010 23, 28 ir 59 punktų pažeidimų. Pagal Higienos normos HN 76:2010 23 punktą gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos (Higienos normos HN 76:2010 28 p.). Higienos normos HN 76:2010 59 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.); informacija apie pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą registruojama laisvės atėmimo vietoje nustatyta tvarka; pagrindinio valymo vykdymo tvarką nustato laisvės atėmimo vietų administracija.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo ir atsakovo pateiktus įrodymus, pažymi, kad 2015 m. kovo 4 d. buvo tikrintos kameros, kuriose pareiškėjas tuo metu nebuvo kalinamas, o kamera Nr. 61, kurioje tuo metu buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo tikrinama (I t., b. l. 157, 188–192); 2015 m. balandžio 20 d. buvo tikrintos kameros, kuriose pareiškėjas tuo metu nebuvo kalinamas, o kamera Nr. 92, kurioje tuo metu buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo tikrinama (I t., b. l. 24–29, 158). Pažymėtina, kad pareiškėjas kameroje Nr. 14 buvo laikomas nuo 2015 m. balandžio 10 d. iki 2015 m. balandžio 13 d., t. y. patikrinimas šioje buvo atliktas jau tuo metu, kai pareiškėjas kameroje Nr. 14 nebebuvo laikomas (I t., b. l. 38, 158). Nors Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. rugpjūčio 7 d. rašte nurodė, kad sanitarinis mazgas kameroje Nr. 69 neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos, tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, jog šioje kameroje pareiškėjas nuo 2015 m. liepos 10 d. iki 2015 m. liepos 15 d. buvo laikomas vienas (I t., b. l. 54, 160). Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. birželio 19 d. atliko, be kita ko, kameros Nr. 106 patikrinimą, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. liepos 9 d. ir nustatė Higienos normos HN 76:2010 23, 56 ir 62 punktų pažeidimus (I t., b. l. 52, 159–160; II t., b. l. 2–5). Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2015 m. rugpjūčio 24 d. atliko, be kita ko, kameros Nr. 89 patikrinimą, kurioje pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2015 m. liepos 30 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. (su pertrauka) ir nustatė Higienos normos HN 76:2010 23, 56 ir 62 punktų pažeidimus (I t., b. l. 160–161; II t., b. l. 50–53). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo teiginys, jog jam visą ginčo laikotarpį nebuvo sudarytos tinkamos kalinimo sąlygos, iš dalies yra pagrįstas, tačiau ne dėl visų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų.

Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad visi nustatyti pažeidimai, vertinant juos kartu, sudaro pagrindą teigti, jog šiuo atveju buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Dėl Konvencijos 3 straipsnio (ne)pažeidimo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, jog netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, t. y. kad ginčo laikotarpis yra apie 6,5 mėnesio, kad vienam asmeniui turinti tekti minimalaus kameros ploto norma šiuo laikotarpiu buvo pažeista tik 10 dienų, atsižvelgusi į konstatuotus Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų pažeidimus ir į tai, kad ne visi pareiškėjo nusiskundimai pasitvirtino, daro išvadą, jog nors pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant nacionalinės teisės reikalavimus, tačiau nepažeidžiant Konvencijos 3 straipsnio, nes nėra pasiektas tas minimalus netinkamo elgesio žiaurumo lygis, kurį nustačius konstatuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, leidžiančių daryti priešingą išvadą.

Apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su pareiškėjo patirtos neturtinės žalos įvertinimu, aspektu teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas neteisėtai atmetė pareiškėjo prašymą iškviesti į teismo posėdį nepriklausomą gydytoją ekspertą dėl išvados pateikimo, ar pareiškėjui kalint Šiaulių TI buvo padaryta žala jo sveikatai, ir neįvertino visų aplinkybių (įrodymų), patvirtinančių, jog pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala. Šiame kontekste primintina, kad CK 6.271 straipsnyje įtvirtintų valstybės viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų bei žalos) (ne)egzistavimo klausimas yra teisės, o ne medicinos klausimas ir paprastai tokio pobūdžio bylose specialių žinių turinčio specialisto ar eksperto (ABTĮ 61 ir 62 str.) dalyvavimas nėra būtinas. Išanalizavusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas šiuo atveju nepagrindė fakto, jog byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialių medicinos mokslo žinių, bei nepateikė bent tikėtiną priežastinio ryšio tarp nustatytų Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir jo nurodomų susirgimų (ligų paūmėjimų) egzistavimą patvirtinančių argumentų, kad būtų galima pripažinti, jog iš tikrųjų būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) buvo (galėjo būti) padaryta reali žala pareiškėjo sveikatai.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, kad nors pirmosios instancijos teismas nustatė higienos normų pažeidimus, tačiau dėl to nepriteisė jokios kompensacijos, nes skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pabaigoje nurodyta, jog 200 Eur suma priteisiama už tai, kad pareiškėjas buvo 10 parų laikomas perpildytose kamerose, teisėjų kolegija pažymi, jog teismų praktikoje suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto užtikrinimas vertinamas kaip esminė (itin svarbi) saugios gyvenamosios aplinkos prielaida ir, jeigu nustatomi tik higienos sąlygų pažeidimai, neturtinė žala pinigais dažnai net nepriteisiama, laikant, kad pats pažeidimo pripažinimas yra teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, arba priteisiama tik nedidelė suma, nes minimalios kameros ploto normos vienam asmeniui užtikrinimas mažina higienos normų reikalavimų neužtikrinimo neigiamą poveikį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-849-756/2016; 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2388-624/2016; 2016 m. spalio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1809-146/2016).

Teisėjų kolegija, sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytų neturtinės žalos vertinimo kriterijų ir motyvų, susijusių su pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydžio įvertinimu, papildomai akcentuoja, kad nustačius, jog yra visos būtinosios valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose pasirinktus pažeistų teisių gynimo būdus bei priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur (žr., pvz., 2016 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2077-575/2016; 2016 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-661-442/2016). Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2588-624/2015 priteisė asmeniui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, kai asmuo 11 dienų buvo laikomas kamerose, kuriose jam teko mažiau ploto, nei nustatyta norma.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjui už 10 dienų, kai buvo pažeista jo teisė į 3,6 kv. m kameros ploto, priteisė 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Iš pirmosios instancijos teismo priteistos sumos dydžio ir skundžiamo sprendimo turinio akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju buvo įvertintas ne tik vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto neužtikrinimas 10 dienų, bet ir higienos reikalavimų pažeidimai. Be to, iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, atsižvelgė į medicininius dokumentus, susijusius su pareiškėjo sveikatos būkle, ir šie įrodymai buvo įvertinti kartu su kitais įrodymais nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį.

Apeliaciniame skunde nenurodomi jokie kriterijai ar aplinkybės, kurie leistų daryti išvadą, jog net įvertinus visų kalinimo sąlygų, įskaitant ir higienos sąlygų, kumuliacinį poveikį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-822/2016), pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė neturtinės žalos dydį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui turėjo būti priteista didesnė neturtinės žalos atlyginimo suma. Akcentuotina, kad apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais apie tai, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, buvo vienašališkas, neobjektyvus ir tai lėmė neteisingą bylos išsprendimą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie abstraktūs argumentai nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Pažymėtina, kad šiuo atveju buvo sudaryta galimybė pareiškėjui dalyvauti pirmosios instancijos teismo posėdyje, tačiau pareiškėjas, iš anksto žinodamas apie paskirtą teismo posėdį, į jį neatvyko ir nepateikė prašymo atidėti teismo posėdį, o jau po teismo posėdžio informavo pirmosios instancijos teismą apie neatvykimo į teismo posėdį priežastis (II t., b. l. 72–83). Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas, prašydamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip pat nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka, byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde bei atsiliepime į apeliacinį skundą. Dėl šių nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė