2020-04-01 Nr. AB-6362-3-61-3-02847-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1738-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02847-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. vasario 22 d. iki 2018 m. rugpjūčio 24 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose, kurių plotas nuo 6,43 kv. m iki 8,1 kv. m, vienas arba dar su vienu asmeniu, pažeidžiant teisės aktais nustatytą vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimą. Pareiškėjas teigė, jog patyrė garbės ir orumo pažeminimą dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo: visose kamerose tualetas buvo gyvenamojoje patalpoje, kuris nuo kameros gyvenamojo ploto yra atskirtas tik apie 1,35 m aukščio sienele, nėra jokios kabinos, kuri užtikrintų privatumą naudojantis tualetu. Pareiškėjas nurodė, kad sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema, dėl ko kameroje buvo juntamas blogas kvapas. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K buvo suteikta galimybė tik 1 val. pasivaikščioti kiemelyje, nors, pareiškėjo manymu, jam turi būti sudaryta galimybė ne mažiau kaip 8 val. per dieną praleisti lauke. Lukiškių TI-K dažnai nebuvo šilto (karšto) vandens ir nebuvo sudaryta galimybė visą kūną prausti po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Skiriamų 15 min. kartą per savaitę nusiprausti duše pareiškėjui nepakako. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K neveikė ventiliacija, buvo drėgna ir tamsu. Čiužiniai puvo, veisėsi parazitai, rūdijo metalinės lovos. Kamerose, kurios buvo pusrūsyje, vidutinis drėgnumas viršijo 70 proc., buvo ribojamas minimalus gaivaus oro kiekis, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, o dirbtinis apšvietimas buvo per stiprus, t. y. 36 kW, nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra, nes žiemos metu kameroje buvo nuo 10–14°C, vasaros metu – iki 35°C. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K neužtikrino tinkamos maisto kokybės ir jo energetinės vertės: maistas nebuvo skanus, o jo energetinė vertė – nuo 1300–1500 kcal, paaiškino, kad jo svoris yra 60 kg, ūgis – 1 m 75 cm, kasdien sportuoja. Pareiškėjas nurodė, jog dėl minėtų aplinkybių, jis patyrė baimę, nerimą, emocinę ir nuolatinę depresiją, pažeminimą, stresą, fizinius bei kitus nepatogumus, sutriko nervų sistema.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2018 m. vasario 22 d. ir su pertraukomis buvo laikomas iki 2018 m. rugpjūčio 30 d. Lukiškių TI-K pateikė duomenis, kurie rodo, kuriais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko nustatytus reikalavimus bei paaiškino, kad stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

5. Atsakovo atstovas teigė, kad Lukiškių TI-K pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose. Teisės aktai nenustato, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims suteikiama teisė kartą per savaitę iki 15 min. nusiprausti duše. Asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių aukštis – 1,6 m, plotis – 1,2 m.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius ir priemonės visą laiką yra išduodami į kameras. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

7. Atsakovo atstovas teigė, kad gyvenamosiose kamerose metalinės lovos, stalas ir taburetės (suoliukai) yra pritvirtintos prie grindų. Visose kamerose yra įrengtos lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms susidėti. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tie asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose patalpose. Atsakovo atstovas paaiškino, kad visi suimtieji kasdien turi teisę 1 val. pasivaikščioti gryname ore, o jeigu suimtasis sutinka, pasivaikščiojimo gali nebūti arba jis gali būti sutrumpinamas. Atsakovo atstovas nurodė, kad maitinimas yra tiekiamas dienotvarkėje numatytu metu pagal nustatytas mitybos normas ir subalansuotus valgiaraščius. Lukiškių TI-K teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo D. R. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 22 d. iki 2018 m. rugpjūčio 24 d. Šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo nurodytus kamerų plotus ir kameroje kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad didžiąją dalį pareiškėjas buvo laikomas kameroje vienas arba dar su vienu asmeniu, tik 2018 m. gegužės 11 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 378 kartu su dar 7 asmenimis. Pareiškėjui 2018 m. gegužės 11 d. kameroje teko 0,82 kv. m kameros ploto, o tai reiškia, kad buvo pažeistas vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimas. Visais kitais laikotarpiais gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu pažeista nebuvo, pareiškėjui teko nuo 3,66 iki 8,31 kv. m kameros ploto. Teismas darė išvadą, kad 2018 m. gegužės 11 d. pareiškėją laikant kameroje, kurioje jam teko tik 0,82 kv. m, buvo pažeisti ne tik Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimai.

10. Teismas vertino atsakovo atstovo pateiktus duomenis dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir nustatė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 22 d. iki 2018 m. rugpjūčio 24 d. (išskyrus laikotarpius, kuomet pareiškėjas buvo išvykęs į kitas kardomojo kalinimo įstaigas) nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas nusprendė, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas su kitais asmenimis, buvo stebimas pareigūnų ir šią aplinkybę laikė pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusią jam neigiamų išgyvenimų bei turėjusią įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui. Teismas konstatavo Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nedetalizavo savo teiginių dėl kamerose buvusios netinkamos temperatūros, apšvietimo, ventiliacijos, oro judėjimo greičio, parazitų veisimosi, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, o į Lukiškių TI-K administraciją su skundu dėl neveikiančios vėdinimo sistemos kreipėsi jau po kreipimosi į teismą. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, nustatė, kad ginčo laikotarpiu teisės aktų reikalavimų iš esmės buvo laikomasi, o nustatyti pažeidimai (kameroje Nr. 368, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2018 m. birželio 8–20 d., nustatytas dirbtinio apšvietimo neatitikimas teisės aktų reikalavimams) nedelsiant šalinami.

12. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K yra įrengtos dušo patalpos, kurios aprūpintos karštu vandeniu, patvirtinta Lukiškių TI-K laikomų asmenų naudojimosi dušu tvarka, todėl darė išvadą, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra užtikrinta teisės aktuose nustatyta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys, jog Lukiškių TI-K ne visada jam buvo užtikrinta teisė naudotis šiltu dušu, yra abstraktus, t. y. pareiškėjas nenurodė, kada, kokiomis aplinkybėmis tai įvyko.

13. Dėl pareiškėjo teisės į 1 val. pasivaikščiojimą kiemelyje teismas pažymėjo, kad pasivaikščioti kiemelyje yra nuteistojo (suimtojo) teisė, bet ne pareiga, pareiškėjas pripažįsta, kad jam buvo suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore 1 val., tačiau manė, jog laikas pasivaikščioti yra per trumpas. Teismas nurodė, kad 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose, todėl nusprendė, kad šiuo aspektu valstybės civilinė atsakomybė nekyla.

14. Teismas, analizuodamas pareiškėjo nusiskundimus dėl maisto, nurodė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamo maisto kiekio ir energetinės vertės paremti išskirtinai paties pareiškėjo subjektyviu vertinimu, jie nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Įrodymų apie pareiškėjui tiektą maitinimą neturėjo pareigos pateikti ir atsakovo atstovas, kadangi pareiškėjas nekonkretizavo, kokiais laikotarpiais jam nebuvo užtikrintas tinkamas maitinimas.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 1 parą nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas kameroje, kuris buvo itin mažas 0,82 kv. m; visą jo buvimo Lukiškių TI-K laiką – 158 paras jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, tačiau šio pažeidimo intensyvumą mažino tai, kad dalį laiko pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas; pareiškėjas 12 parų buvo laikomas kameroje, kurioje apšvietimas neatitiko higienos normų reikalavimų. Teismas, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, priteisė pareiškėjui 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 16. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo D. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

17. Atsakovo atstovas nurodo, jog teismas konstatavo, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Atsakovo atstovas pažymi, kad teismas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ir psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl teismo poziciją vertina kaip neargumentuotą.

18. Atsakovo atstovas nurodo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą trijų viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Atsakovo atstovas teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus ar kitus nepatogumus. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas D. R. kildino iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 22 d. iki 2018 m. rugpjūčio 24 d., neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies nustatęs, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K 1 parą nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, 158 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, 12 parų pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kurioje apšvietimas neatitiko higienos normų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

21. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, jog byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – Lukiškių TI-K ar jo darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, o nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo.

22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, 2) žalos padarymo faktą ir 3) priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti padarytą žalą.

24. Pastebėtina, kad atsakovo atstovas šios bylos apeliacinio proceso stadijoje nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvados, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės Lukiškių TI-K neužtikrinus jam minimalaus gyvenamojo ploto, privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, teisės aktų reikalavimus atitinkančio apšvietimo.

25. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto, Konvencijos 8 straipsnio bei Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 14 punkto pažeidimų ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardintus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių nacionalinių teisės normų taikymu. Šiuo aspektu kartu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008).

26. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), paaiškindamas ir apibendrindamas pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, vienam asmeniui tenkančio minimalaus kameros ploto skaičiavimo metodikos, be kita ko, atsižvelgęs į savo praktiką, nurodė ir tai, jog paprastai tik trumpas, atsitiktinis ir nedidelis (nežymus) reikalaujamos minimalios asmeninės erdvės sumažinimas gali paneigti griežtą Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjui tik vieną parą (2018 m. gegužės 11 d.) kameroje teko 0,82 kv. m ploto, teisėjų kolegija daro išvadą, jog jis nepatyrė tokių kančių ir sunkumų, kurie viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Todėl, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo šiuo atveju nustatyti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, tačiau pritartina pirmosios instancijos teismui, kad pareiškėjo teisė į Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą buvo pažeista.

27. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, neužtikrinus jam minimalaus gyvenamojo ploto, pakankamo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, tinkamo apšvietimo kameroje, o šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

28. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017; 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013; 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013).

29. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo parinkto neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui būdo, pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

30. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią tam tikrais atvejais konstatuojama, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr.. pvz., 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

31. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

32. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

33. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017).

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgdama į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (158 paros), į ginamų vertybių pobūdį (plotas, pareiškėjo privatumas, higienos normų pažeidimas) ir intensyvumą (atitinkamai 1 para, 158 paros bei 12 parų), pareiškėjo patirtus nepatogumus, bei į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai priteisė pareiškėjui 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

35. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, tačiau tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė