2025-03-25 Nr. BB-1624-1-01-1-34821-2023-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinio skundo Nr. DOK-876/2025

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-34821-2023-8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Dariaus Kantaravičiaus ir Olego Fedosiuko, rašytinio proceso tvarka spręsdama atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės R. L. gynėjo advokato Aido Venckaus kasacinio skundo dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio priėmimo klausimą,

n u s t a t ė :

Kasaciniu skundu atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės R. L. gynėjas advokatas A. Venckus prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir priimti naują nuosprendį: R. L. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba nutraukti jai bylą BK 28 straipsnio ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti dėl padarytų BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 28 straipsnio ir 140 straipsnio 1 dalies taikymo, suformuotos teismų praktikos nesilaikymo. Teismai savo išvadų nepagrindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kasatorius teigia, kad R. L. nemušė V. D., t. y. neatliko tokių veiksmų, kuriuos būtų galima vertinti kaip smurtą BK 140 straipsnio prasme. Negalima daryti neabejotinos išvados, kad R. L. inkriminuotas veiksmas priežastiniu ryšiu yra susijęs su V. D. konstatuotu nežymiu sveikatos sutrikdymu. Byloje nėra jokių tiesioginių ir abejonių nekeliančių įrodymų, kad R. L. teismų nustatytomis aplinkybėmis būtų galėjusi padaryti V. D. odos nubrozdinimą sprando srityje. Teismų išvada grįsta prielaidomis ir spėjimais. Nepaneigti R. L. parodymai, kad ji tik delnu suėmė V. D. už kaklo ir jį paspaudė. Sprando nubrozdinimą V. D. galėjo pasidaryti pati. Teismai nepagrįstai rėmėsi prieštaringais liudytojų N. D. ir R. L. (R. L.) parodymais, šių prieštaravimų nepašalinę. Be to, R. L. veiksmuose nėra inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties subjektyviojo požymio – tyčios. R. L., suimdama nukentėjusiąją už sprando, suprato tik tai, jog gali sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą, bet nesuprato ir negalėjo suprasti, kad gali padaryti odos nubrozdinimą ir kad šis veiksmas yra pavojingas, galintis užtraukti baudžiamąją atsakomybę. R. L. veiksmas, kuriuo V. D. sukeltas momentinis skausmas, negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės.

Kasatoriaus manymu, R. L. veikė esant būtinosios ginties situacijai ir neperžengė jos ribų. V. D. pirma atliko aktyvius, realius, fizinį skausmą sukeliančius veiksmus prieš R. L.. Tai yra V. D., siekdama iš jos atimti (arba išmušti iš rankos) telefoną, sugriebė R. L. ranką, suko ją bei lenkė žemyn. Tuo tarpu R. L., viena (kaire) ranka per plaukus suimdama V. D. už kaklo ir jį paspausdama, siekė tik atstumti V. D. ir iš jos išsilaisvinti, o ne sukelti jai fizinį skausmą ar nežymiai sutrikdyti sveikatą. Šis vienintelis veiksmas, trukęs vos kelias sekundes, buvo natūrali gynybinė reakcija į V. D. jos atžvilgiu atliekamus veiksmus. Tai, kad V. D. veiksmais nebuvo padaryta sužalojimų R. L., o tik sukeltas fizinis skausmas, nesuteikia pagrindo teigti, jog būtinosios gintis situacijos nebuvo. Priešingai negu akcentavo teismai, teismų praktikoje teisė į būtinąją gintį nėra siejama su privalomu sveiktos sutrikdymo (sužalojimo) padarymu besiginančiam asmeniui. Dėl pirmiau nurodytų smurtinių V. D. veiksmų R. L. jautė fizinį skausmą ir tai suteikė jai pagrindą manyti, kad kėsinimasis yra realus, jau prasidėjęs ir pavojingas, nes egzistavo reali grėsmė bet kuriuo momentu būti sužalotai. V. D. yra gerokai už R. L. jaunesnė, aukštesnė ir fiziškai stipresnė, todėl ji neturėjo jokios galimybės realiai numatyti, kokių konkrečių tikslų smurtaudama siekia V. D.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-8-788/2018 ir kt.). Kasacinio skundo teiginiai, kurie grindžiami subjektyviu bylos aplinkybių bei įrodymų vertinimu, įrodymais nepagrįstomis versijomis, deklaratyviai pareiškiant apie padarytus procesinius pažeidimus, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.

Pažymėtina, kad atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės R. L. gynėjo kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo BK 28 straipsnio ir 140 straipsnio 1 dalies taikymo iš esmės atitinka jo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šie apeliacinio skundo argumentai buvo išnagrinėti ir dėl jų pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčijamus klausimus, būtų padaręs BPK normų pažeidimus ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą. Kasaciniame skunde nepateikta teisinių argumentų dėl apeliacinės instancijos teismo išvadų nepagrįstumo. Subjektyviu įrodymų bei nustatytų bylos aplinkybių vertinimu ir deklaratyviais pareiškimais apie teismų padarytus BPK normų pažeidimus, teismų praktikos nesilaikymą taikant baudžiamąjį įstatymą grindžiami kasacinio skundo teiginiai nelaikytini teisiniais argumentais, pagrindžiančiais BPK 369 straipsnyje įtvirtintų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka jam keliamų BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir 369 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, todėl atsisakytina jį priimti.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės R. L. gynėjo advokato Aido Venckaus kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Darius Kantaravičius

Olegas Fedosiukas