2019-07-24 Nr. AB-14715-3-62-3-00432-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2307-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00432-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. kovo 5 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 45 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. spalio 12 d. jis buvo laikomas Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis: per mažas gyvenamasis plotas (dalį jo užėmė baldai ir inventorius, asmeniniai daiktai), buvo dulkių, pelėsis, didelė drėgmė, apgyvendinama su rūkančiais asmenimis (jų rūbai smirdėdavo tabako dūmais, jie rūkydavo bendro naudojimo teritorijose, ne rūkymo vietose), vėdinimas per langus buvo netinkamas (žiemą dėl šalčio jie būdavo uždaromi, vasarą per langus patekdavo žiedadulkės ir pareiškėjui sukeldavo astmos priepuolius), neišduodami pareiškėjui dėl sveikatos būklės būtini sintetinis čiužinys, antklodė, pagalvė ir patalynė, temperatūra patalpose buvo neadekvati (pareiškėjas nuolat sirgdavo peršalimo ligomis), neužtikrintas pakankamas sanitarinių įrenginių skaičius (tekdavo ilgai laukti norint pasinaudoti tualetu, nusiprausti), be to, netinkamai įrengta ir sporto salė (per mažo ploto, per mažai inventoriaus, nešildoma, lauke, jos viduryje yra medis, aplink medį, ant žemės ir sienų kampuose kaupiasi dulkės, pelėsis). Pareiškėjas tvirtino dėl tokių bausmės atlikimo sąlygų patyręs didelius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą (nesinorėdavo su niekuo bendrauti), stresą, fizinius skausmus, baimę dėl savo gyvybės ir kt., tokios sąlygos apsunkino jo ligos eigą (bronchinė astma), taip pat susirgo emocine depresija, bet jam skiriami vaistai (dėl astmos, depresijos, peršalimo) tik palengvindavo simptomus, o ne jų atsiradimo priežastis.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos atsiradimo yra nepagrįsti ir neatitinka realybės. Atsakovas pateikė duomenis apie Pravieniškių PN-AK patalpose, kuriose laikytas pareiškėjas, nuteistiesiems tekusį plotą ir pažymėjo, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems tenka daugiau gyvenamojo ploto, minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Teisės aktai įpareigoja pačius nuteistuosius valyti savo gyvenamąsias patalpas, tam jiems skiriamos valymo priemonės. Jei pareiškėjas teigia, kad patalpose buvo purvo, blogas kvapas, vadinasi, jis netinkamai atliko savo pareigas (valyti ir vėdinti patalpas). Atsakovas tvirtino, kad Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrius negavo skundų dėl sintetinio minkštojo inventoriaus ar kitų nuteistųjų rūkymo gyvenamosiose patalpose. Atsakovas taip pat pateikė duomenis apie sanitarinių patalpų įrengimą būriuose, kuriuose laikytas pareiškėjas, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas, drabužių ir patalynės skalbimo tvarką. Atsakovas teigė neturintis duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar Pravieniškių PN-AK administraciją su nusiskundimais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose jis gyveno. Paaiškino, kad teisės aktai nenumato sporto salių įrengimo, įstaigos 2-ajame sektoriuje buvo įrengta svarsčių kilnojimo patalpa. Lokalinių sektorių lauke yra įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Pareiškėjas nesikreipė į Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl skunde nurodytų neigiamų išgyvenimų, kuriuos neva lėmė blogos gyvenimo sąlygos, todėl atsakovas jo teiginius apie patirtus psichologinius išgyvenimus laikė nepagrįstais. Atsakovas pateikė duomenis apie pareiškėjo kreipimusis į Sveikatos priežiūros tarnybos skyriaus specialistus, gydytoją psichiatrą. Atsakovo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas arba kad dėl pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui, o pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio. Pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. M. skundą.

6. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui gyvenamosios patalpose buvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma. Kadangi pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų savo teiginiams apie patalpų, kuriose jis laikytas, plotą ir jose apgyvendintų asmenų skaičių pagrįsti, teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Akcentuota, jog, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

7. Teismas, atsižvelgdamas į teisės aktuose įtvirtintą pataisos įstaigos administracijos pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, į atsakovo paaiškinimus, jog Pravieniškių PN-AK kiemuose įrengtos ir pažymėtos vietos rūkyti, bei nenustatęs, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl jo laikymo vienoje patalpoje kartu su rūkančiais asmenimis, atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl rūkančiųjų neatskyrimo nuo nerūkančiųjų.

Teismas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus apie gyvenamųjų ir buitinių patalpų nešvarą, pelėsio plitimą, pabrėžė, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose, o Pravieniškių PN-AK negali būti atsakinga už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Teismas pareiškėjo nusiskundimus dėl materialinio aprūpinimo pripažino nepagrįstais, nes byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK dėl netinkamos antklodės (pūkinės) pakeitimo kita arba kad įstaiga būtų atsisakiusi tenkinti tokį prašymą.

Teismas, atsižvelgdamas į teisės aktų nuostatas, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, ir pareiškėjo patvirtinimą, jog Pravieniškių PN-AK gyvenamosios patalpos vėdinamos per atveriamus langus, taip pat nenustatęs, jog pareiškėjas būtų skundęsis įstaigos administracijai dėl vėdinimo per langą patiriamų sunkumų, skundo teiginius apie netinkamą temperatūrą, drėgmę, pelėsį, nemalonų kvapą pripažino nepagrįstais, dėl pareiškėjo nusiskundimų patalpų temperatūra papildomai akcentuodamas, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl kalinimo sąlygų į Nacionalinį visuomenės sveikatos centą, pataisos įstaigos administracijos prašęs jį perkelti į kitą patalpą ar suteikti papildomą šildytuvą, o byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas peršalo būtent dėl netinkamos temperatūros gyvenamosiose patalpose.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teisės aktai nenumato sporto salės įrengimo pataisos namuose, šiuo atveju byloje yra atsakovo paaiškinimai, jog Pravieniškių PN-AK 2-ame sektoriuje įrengta svarsčių kilnojimo patalpa, o pareiškėjas pretenzijas dėl sporto salės įrengimo grindė tik savo nuomone. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių apie nepakankamą sanitarinių įrenginių skaičių, pastebėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie tai, kiek konkrečiai asmenų naudojosi sanitariniais įrenginiais, tačiau byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui būtų tekę laukti eilėse prie sanitarinių mazgų ar dušinės, jis nesikreipė į įstaigos administraciją dėl nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu ar dušine, o kadangi pareiškėjas neįrodė, jog dėl skunde nurodytų aplinkybių (eilių prie sanitarinių mazgų) būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, jo argumentai šiuo aspektu buvo atmesti.

Teismas kitus pareiškėjo ir atsakovo argumentus laikė pertekliniais, neturinčiais esminės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau jų neanalizavo.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius apie jo patirtą neturtinę žalą, nenustatė, kad pareiškėjui buvo nesuteikta ar netinkamai suteikta medicininė pagalba, bet konstatavo, jog bronchinė astma jam buvo diagnozuota dar vaikystėje, pataisos namuose jam skiriamas gydymas. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl peršalimo kreipėsi 6 kartus, taip pat kreipėsi dėl pjautinės žaizdos. Tačiau byloje nėra konkrečių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.

9. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl nėra teisinio pagrindo jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

III. 10. Pareiškėjas A. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –tenkinti jo skundą.

11. Pareiškėjas apžvelgia bylos šalių argumentus ir skundžiamo teismo sprendimo turinį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisykles. Dėl teismo išvadų apie sanitarinių įrenginių skaičių pareiškėjas pažymi, jog šiuo aspektu turėjo būti atsižvelgta į skunde nurodyto asmenų, kurie naudojosi šiais sanitariniais įrenginiais, skaičiaus (80 – 90 asmenų) vidurkį: esant 85 asmenims, 1 praustuvė teko 14 asmenų (norma – 10 asmenų), 1 unitazas teko 14 asmenų (norma – 12 asmenų), 1 kojų plautuvė teko 42 asmenims (norma – 20 asmenų). Pareiškėjas atkreipia dėmesį į jo skunde nurodytų ir atsakovo pateiktų duomenų apie patalpų, kuriuose jis buvo laikytas, plotą ir jose apgyvendintų asmenų skaičių skirtumus, taip pat į prieštaringumus paties atsakovo pateiktuose duomenyse (pvz., nurodyta, kad 8 būrio 2 brigadoje įrengta 21 miegamoji vieta, bet apgyvendinti 23 žmonės). Jo teigimu, 8 būrio 2 brigadoje iš tiesų buvo 29–30 žmonių, 7 būrio 1 brigadoje – 27–28 žmonės, 7 būrio 2 brigadoje – 26 žmonės. Pareiškėjo nurodomas žmonių skaičius buvo iki 2016 m. liepos 1 d., o patalpoje laikomų nuteistųjų skaičius buvo sumažintas, siekiant nepažeisti 3,1 kv. m ploto normos. Atsakovo pateikti duomenys yra apie duomenų pateikimo metu, t. y. 2018 m. balandžio 24 d., buvusį asmenų skaičių, tokius atsakovo veiksmus yra pripažinę ir administraciniai teismai. Šiuo atveju pareiškėjui, jo tvirtinimu, 400 parų teko nuo 2,2 kv. m iki 2,5 kv. m gyvenamojo ploto, vertinant jam tekusį gyvenamąjį plotą turi būti atsižvelgiama ir į baldų bei kitų įrenginių užimamą plotą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į teismų praktiką, kurioje aiškinamas įrodinėjimo naštos tarp šalių pasiskirstymas tokio pobūdžio bylose. Pareiškėjo nuomone, teismas dėl daugumos jo nusiskundimų apsiribojo formaliomis ir neobjektyviomis išvadomis, jog skundo teiginiai nebuvo įrodyti, netinkamai apskaičiavo vienam asmeniui tekusį gyvenamąjį plotą. Daugumą aplinkybių teismas vertino atsainiai, šališkai. Be to, pareiškėjas teigia, kad atsakovas atsisakė pateikti patikrinimo aktus, bijodamas, kad nebūtų patvirtinti skunde nurodyti pažeidimai.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

13. Atsakovui neaišku, kokiu būdu tam tikra apeliaciniame skunde pateikiama informacija (pvz., atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytų argumentų atkartojimas jų nekvestionuojant, teisės normų ir teismų praktikos citavimas, to nesusiejant su teismo sprendime išdėstytomis aplinkybėmis) sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą. Atsakovo nuomone, teismas išsamiai ir objektyviai įvertino visus byloje pateiktus įrodymus ir pareiškėjo teiginius, pagrįstai nenustatė pažeidimų. Pareiškėjo teiginiai, jog ginčo laikotarpiu jam teko 2,2–2,5 kv. m gyvenamojo ploto, kurį vertinant turi būti atsižvelgiama į baldų užimamą plotą, yra deklaratyvūs, nepagrįsti objektyviais faktais.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo pritaria teismo išvadoms ir jų motyvams, mano, kad apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų bausmės atlikimo sąlygų Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. spalio 12 d. neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo priteisimo.

17. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

18. Pastebėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde, apžvelgdamas bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisykles, vadovaujasi Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d. Tačiau minėtas įstatymas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymu (2016 m. birželio 2 d., Nr. XII-2399) buvo išdėstytas nauja redakcija, kuri įsigaliojo 2016 m. liepos 1 d. Pastarojoje Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijoje, kuri galioja ir šiuo metu bei yra aktuali nagrinėjamai bylai, pasikeitė ne tik straipsnių išdėstymas (numeracija), bet ir kai kurios įstatymo nuostatos, pavyzdžiui, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų apibrėžimo taisyklės, kurios anksčiau buvo numatytos 136 straipsnyje (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija), šios taisyklės šiuo metu yra išdėstytos 140 straipsnyje, pacituotame anksčiau.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus, tačiau nepakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus bei byloje esančius dokumentus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai iš esmės paneigia pareiškėjo pretenzijas dėl Pravieniškių PN-AK pareigos užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, netinkamo vykdymo, nešvaros (dulkių), drėgmės ir pelėsio patalpose, netinkamo vėdinimo būdo, pūkinės antklodės nepakeitimo sintetine, sporto salės įrengimo. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas jo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto ir nepakankamo sanitarinių įrenginių kiekio, netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad teismas daugumą jo nusiskundimų atmetė formaliai, juos vertino atsainiai ir šališkai, tačiau konkrečiai neįvardija, su kuriomis skundžiamo teismo sprendimo išvadomis sutinka, o su kuriomis – ne, nenurodo tokio nesutikimo priežasčių bei nepaaiškina, kodėl, jo nuomone, tam tikros bylos aplinkybės buvo įvertintos šališkai, todėl šie apeliacinio skundo motyvai atmetami kaip abstraktūs, deklaratyvūs ir nepagrįsti. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga pasisakyti tik dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais išreiškiamas aiškus nesutikimas su konkrečiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

20. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).

21. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Teismų praktikoje skiriami du tarpusavyje susiję įrodinėjimo naštos aspektai. Pirmasis apima pareigą pateikti įrodymus ir yra vadinamas pozityviuoju įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Kitas įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektas – negatyvusis – tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-963/2009, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017).

22. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad suimtajam / nuteistajam buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-858/2015). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

23. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), vienam asmeniui pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato.

Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,1 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo pareiškėjo pozicija, jog, apskaičiuojant jam tekusį gyvenamąjį plotą, iš bendro patalpos ploto turi būti išskaičiuojamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.

24. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, pripažino, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. spalio 12 d.) pareiškėjas Pravieniškių PN-AK 2-jame sektoriuje buvo laikomas nepažeidžiant minimalios ploto normos. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai atmetė skunde jo nurodytas aplinkybes, kad 8 būrio 2 brigadoje (patalpos plotas – 60 kv.

m) visą ginčo laikotarpį gyveno 29–30 žmonių, 7 būrio 1 brigadoje (patalpos plotas – 60 kv. m) – 27–28 žmonės, o 7 būrio 2 brigadoje (patalpos plotas – 60 kv. m.) iki 2017 m. kovo mėn. – 26 žmonės, vėliau išneštos lovos ir gyventojų skaičius sumažintas iki 21 žmogaus. Apeliaciniame skunde pareiškėjas papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad paties atsakovo atstovo pateikti duomenys yra prieštaringi, t. y. nurodoma, kad 8 būrio 2 brigadoje buvo įrengta 21 miegamoji vieta, bet apgyvendinti 23 žmonės, ir teigia, kad miegamųjų vietų skaičius buvo sumažintas 2016 m. liepos 1 d., minimalus gyvenamasis plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas 400 parų. Atsakovo pateiktuose dokumentuose (atsiliepimas į skundą, b. l. 22–30; 2018 m. balandžio 18 d. pažyma Nr. 42-6213, b. l. 34; 2018 m. balandžio 12 d. pažyma Nr. 62-1882, b. l.

35) nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. spalio 15 d. buvo paskirtas į 8 būrio 2 brigadą, kurioje miegamųjų vietų skaičius – 21, nuteistųjų skaičius – 23, patalpos plotas – 66,31 kv. m, vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,16 kv. m; nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2016 m. gegužės 19 d. buvo paskirtas į 7 būrio 1 brigadą, kurioje miegamųjų vietų skaičius – 21, nuteistųjų skaičius – 17, patalpos plotas – 66,29 kv. m, vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,16 kv. m; nuo 2016 m. gegužės 19 d. iki 2017 m. spalio 11 d. buvo paskirtas į 7 būrio 2 brigadą, kurioje miegamųjų vietų skaičius – 21, nuteistųjų skaičius – 13, patalpos plotas – 66,66 kv. m, vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,18 kv. m.

Teisėjų kolegija, patikrinusi šiuos duomenis, sutinka su pareiškėjo pozicija, jog jie yra prieštaringi, ir pastebi, kad šie duomenys nėra tikslūs (8 būrio 2 brigadoje esant 23 asmenims, vienam iš jų teko 2,88 kv. m ploto, o 7 būrio 2 brigadoje esant 21 asmeniui – 3,17 kv. m ploto), gan abstraktūs, be to, atsakovas neneigė pareiškėjo teiginių, jog šiuo metu patalpose įrengtų miegamųjų vietų skaičius pasikeitė lyginant su ginčo laikotarpiu. Teisėjų kolegija, susipažinusi su Pravieniškių PN-AK teikiamais duomenimis kitose panašaus pobūdžio bylose (per Lietuvos teismų informacinę sistemą „Liteko“), nustatė, jog pareiškėjo teiginiai apie Pravieniškių PN-AK teismams teikiamus netikslius duomenis nėra nepagrįsti, pavyzdžiui, Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1773-554/2014 remiamasi Pravieniškių PN-AK pateiktais duomenimis, kad 7 būrio 1 brigadoje, kurios plotas 66,50 kv. m, laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 13 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. buvo įrengtos 24 miegamosios vietos;

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2327-402/2016 remiamasi Pravieniškių PN-AK pateiktais duomenimis, kad 7 būrio 1 brigadoje, kurios plotas 66,50 kv. m, 2013 m. spalio 21–28 d. buvo įrengtos 26 miegamosios vietos; o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-355-428/2017 remiamasi Pravieniškių PN-AK pateiktais duomenimis, kad 7 būrio 1 brigadoje, kurios plotas 66,29 kv. m, laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 8 d. iki 2014 m. rugpjūčio 28 d. buvo įrengta 21 miegamoji vieta.

Taigi, nors nagrinėjamoje byloje pareiškėjas 7 būrio 1 brigadoje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2016 m gegužės 19 d., anksčiau minėtos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie šias patalpas, taip pat kitas patalpas, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, atitikties tikrovei. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose matyti, jog tais atvejais, kai atsakovas nepateikia objektyvių ir tikslių duomenų apie tai, kiek asmenų buvo laikoma ar miegamųjų vietų įrengta patalpose būtent pareiškėjo laikymo jose laikotarpiu ir konkrečiai kada šis skaičius pasikeitė, arba kai dėl minėtų pareiškėjo teiginių pagrįstumo atsakovas išvis nepasisako, tokios aplinkybės yra vertintinos pareiškėjo naudai (žr., pvz., 2018 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2982-492/2018; 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1291-556/2019).

25. Remiantis atsakovo pateiktais duomenimis apie patalpų, kuriose laikytas pareiškėjas, plotą (šie duomenys kitose bylose teiktoje medžiagoje variavo nežymiai, apie 0,1–0,3 kv. m), kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija, nustatyta, jog tokiose patalpose, siekiant užtikrinti minimalią 3,1 kv. m ploto normą, gali būti apgyvendintas ne daugiau nei 21 nuteistasis, o siekiant išvengti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcijos, t. y. užtikrinti 3 kv. m ploto, – ne daugiau nei 22 nuteistieji, tačiau anksčiau aptartos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad ginčo laikotarpiu šie skaičiai buvo viršyti. Kadangi byloje nėra tikslių duomenų apie tai, kiek asmenų ginčo laikotarpiu buvo laikoma kartu su pareiškėju, todėl negalima nustatyti, kiek gyvenamojo ploto jam teko kiekvieną konkrečią dieną, vadovaujantis anksčiau minėta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, bei atsižvelgiant į tai, jog pats atsakovas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. spalio 15 d. patalpose, kuriose laikytas pareiškėjas, buvo apgyvendinti 23 nuteistieji ir, teisėjų kolegijos skaičiavimu, pareiškėjui teko 2,88 kv. m gyvenamojo ploto, konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų bent minimalus gyvenamasis plotas, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo pripažinti, jog minimalus gyvenamasis plotas jam nebuvo užtikrintas 400 parų, – atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas 8 būrio 2 brigadoje, 7 būrio 1 ir 2 brigadose buvo laikomas nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2017 m. spalio 11 d., ir nesant šiuos faktus paneigiančių duomenų, teisėjų kolegija neturi pagrindo netenkinti tokio pareiškėjo prašymo.

26. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl pareiškėjo teiginių apie nepakankamą sanitarinių įrenginių skaičių, pagrįstumo pažymi, jog, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, prausykloje ir tualete turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų bei po pisuarą dvylikai asmenų. Pareiškėjas skunde tvirtino, kad tualeto ir prausyklos patalpose yra 5 praustuvės, 5 pisuarai ir 5 tualetai (manytina, kad pareiškėjas turėjo omenyje klozetus arba unitazus), jais nuolat naudojosi 80–90 nuteistųjų, todėl tekdavo ilgai palaukti norint pasinaudoti tualetu ar apsiprausti. Atsakovas nurodė, kad 7 ir 8 būrių sanitariniuose mazguose yra po 5 unitazus ir po 3 pisuarus, o prausykloje – po 6 praustuves. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje yra apytiksliai duomenys apie tai, kiek nuteistųjų buvo būriuose (2018 m. balandžio 18 d. pažyma Nr. 42-6213, b. l. 34), todėl: 2015 m. gegužės 28 d. 8 būrio sanitariniame mazge ir prausykloje 1 praustuvė teko 12 nuteistųjų (72 / 6), 1 unitazas – 14,4 nuteistojo (72 / 5), o 1 pisuaras – 24 nuteistiesiems (72 / 3); 2015 m. spalio 15 d. 7 būrio sanitariniame mazge ir prausykloje 1 praustuvė teko 6,7 nuteistojo (40 / 6), 1 unitazas – 8 nuteistiesiems (40 / 5), o 1 pisuaras – 13,3 nuteistojo (40 / 3); 2016 m. gegužės 19 d. 7 būrio sanitariniame mazge ir prausykloje 1 praustuvė teko 6 nuteistiesiems (36 / 6), 1 unitazas – 7,2 nuteistojo (36 / 5), o 1 pisuaras – 12 nuteistųjų (36 / 3). Taigi, nors teismui yra pateikti konkretūs duomenys tik apie tris dienas, išanalizavus šiuos duomenis bei atsižvelgiant į anksčiau konstatuotą patalpų perpildymą bei atsakovui tenkančią įrodinėjimo naštą, pripažintina, jog pareiškėjui dažniausiai nebuvo užtikrinamas pakankamas sanitarinių įrenginių skaičius, todėl jo teiginiai apie susidarančias eiles laikytini pagrįstais.

27. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nagrinėjamu atveju nėra paneigti pareiškėjo teiginiai, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2017 m. spalio 11 d. jam 400 parų nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, šiuo laikotarpiu taip pat ne visada užteko sanitarinių įrenginių tualete ir prausykloje, tokių bausmės atlikimo sąlygų visuma laikytina nesuderinama su Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintais draudimais. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).

28. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino dėl netinkamų laikymo sąlygų patyręs nepatogumus, pažeminimą, fizinius skausmus, tapęs konfliktišku bei kt., tai taip pat darė neigiamą įtaką jo sveikatos būklei (ištikdavo astmos priepuoliai) bei lėmė susirgimą emocine depresija. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, o pareiškėjo nuomonė apie jo susirgimų ar ligos paūmėjimo atvejus nėra pagrįsta objektyviais įrodymais. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

29. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus nustatyto Pravieniškių PN-AK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (400 parų neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, ginčo laikotarpiu taip pat ne visada užtikrintas pakankamas sanitarinių įrenginių kiekis), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (be kita ko, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose ir todėl turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę), taip pat atsižvelgiant į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjui priteistina 3 200 Eur.

30. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl netinkamai vadovavosi įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis bei neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 21 d. sprendimą pakeisti, t. y. pareiškėjui A. M. priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 3 200 Eur (tris tūkstančius du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 21 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Ričardas Piličiauskas