2013-04-11 Nr. AB-1167-3-61-3-01035-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A438-663/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01035-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 26, 33.3

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. M. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti:

1) 2012 m. kovo 21 d. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) sprendimą Nr. 3R-53(AG-44/03-2012) (toliau – ir Sprendimas Nr. 3R-53(AG-44/03-2012));

2) Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NMA) 2012 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. SP1-29 (toliau – ir Sprendimas Nr. SP1-29);

3) panaikinti NMA 2011 m. rugsėjo 7 d. raštą Nr. BR6-(11.13)-7421 (toliau – ir Raštas Nr. BR6-(11.13)-7421).

Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartyje Nr. A-2335-2011 pateiktais išaiškinimai, nurodė, jog atsakovas veikė viršydama savo kompetencijos ribas, nes neturėjo teisės ir kompetencijos peradministruoti pareiškėjo paraišką teiktą 2010 m. (Nr. 10-1011805096-A1-1) (toliau – ir 2010 m. Paraiška) ir priimti naują, t. y. ginčijamą Sprendimą Nr. SP1-29. Atkreipė dėmesį, kad 2011 m. kovo 30 d. NMA priėmė teigiamą sprendimą pagal 2010 m. Paraišką skirti paramą ir šis sprendimas iki šiol nėra panaikintas ir yra galiojantis. Pažymėjo, kad VAGK Sprendime Nr. 3R-53(AG-44/03-2012) nepasisakė dėl minėtos LVAT praktikos, todėl, pareiškėjo nuomone, VAGK sprendimas yra nemotyvuotas. Paaiškino, kad Sprendimas Nr. SP1-29 „Dėl išmokėtos paramos sugrąžinimo“ priimtas todėl, kad neva 2010 m. Paraiškoje deklaruotas laukas Nr. 1 ir Nr. 2 kontroliniame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) deklaruoti kito pareiškėjo paraiškoje. Nurodė, kad dar 2010 m. pateikė nuosavybės teisės dokumentus, todėl minimų žemės sklypų valdymo ir nuosavybės teisė neabejotinai priklausė pareiškėjui, taigi dėl to ginčo šioje situacijoje nėra ir negali būti. Nesutikdamas su Raštu Nr. BR6-7421, kuriame nurodyta, kad pareiškėjo pateikti dokumentai neįrodo laukų dirbimo fakto, pareiškėjas pažymėjo, kad laukų dirbimo faktą įrodė, bei pateikė visus galimus surinkti dokumentus. Be to, anot pareiškėjo, minėtas raštas yra nemotyvuotas ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio reikalavimų. Nurodė, kad žemės dirbimo faktą patvirtina ne tik pateikti dokumentai, bet ir liudytojų parodymai.

Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjo 2010 m. Paraiškos administravimo metu nustatyta, kad kontroliniame žemė Nr. (duomenys neskelbtini) esantys laukai Nr. 1 ir Nr. 2 deklaruoti ir G. S. paraiškoje. Pareiškėjas 2011 m. liepos 25 d. ir 29 d. NMA pateikė žemės dirbimą patvirtinančius dokumentus, tačiau 2010 m. Paraiškos papildomo vertinimo metu nustatyta, kad pateikti minėti dokumentai (sąskaitos faktūros, liudytojų parodymai bei skelbimas laikraštyje) negali būti laikomi žemės dirbimo faktą įrodančiais dokumentais. Apie tai pareiškėjas buvo informuotas Raštu Nr. BR6-(11.13)-7421, kuris, pasak atsakovo, nėra individualus administracinis aktas. Paaiškino, jog pareiškėjui nepateikus dokumentų, įrodančių kontroliniame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) esančių laukų Nr. 1 ir Nr. 2 žemės dirbimo faktą, 2010 m. Paraiška buvo vertinama pakartotinai ir nustatyta, kad G. S. įrodė kontroliniame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) esančių laukų Nr. 1 ir Nr. 2 žemės valdymo ir žemės dirbimo teisę, todėl buvo priimtas sprendimas susigrąžinti pareiškėjui išmokėtą 11 883,91 Lt paramą pagal 2010 m. Paraišką, nes pareiškėjo 2010 m. Paraiškoje deklaruotas 16,45 ha plotas, už kurį mokamos tiesioginės išmokos ir teikiama parama pagal MPŪV priemonę, o faktiškai nustatytas – 13,36 ha plotas.

Pasak atsakovo, pareiškėjo pateikti dokumentai (sąskaitos faktūros, liudytojų parodymai bei skelbimas laikraštyje) negali būti laikomi kontroliniame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) esančių laukų Nr. 1 ir Nr. 2 žemės dirbimo faktą įrodančiais dokumentais. Paaiškino, kad pareiškėjo pateiktos sąskaitos faktūros neatitiko jų turinio reikalavimų, be to, pareiškėjas 2010 m. Paraiškoje avižas deklaravo ne tik tuose žemės sklypuose, kurie yra deklaruoti ir kito pareiškėjo, todėl pateiktos sąskaitos faktūros nepagrindžia fakto, kad parduota produkcija yra būtent iš ginčytinų laukų. Be to, iš pateikto skelbimo laikraštyje ir liudytojų parodymų turinio negalima būtų daryti pagrįstos išvados, kad pareiškėjas vykdė žemės ūkio veiklą būtent aukščiau minėtuose laukuose, priešingai nei G. S. atveju, kuris ginčijamų laukų dirbimą įrodė pateikdamas Vydenių seniūnijos pažymą apie žemės ūkio veiklą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjo M. B. skundą tenkino iš dalies, panaikino 2012 m. kovo 21 d. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimą Nr. 3R-53(AG-44/03-2012) ir Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. SP1-29, o kitoje dalyje bylą nutraukė. Teismas priteisė pareiškėjui M. B. iš atsakovo Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 376,5 Lt teismo išlaidoms atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje taikytiną teisinį reglamentavimą bei aktualią teismų praktiką, pripažino, jog atsakovas turėjo teisinį pagrindą peržiūrėti pareiškėjo 2010 m. Paraišką pakartotinai, o nagrinėjamojoje byloje negali būti remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-2335/2011, nes konkrečiu atveju ir minėtoje administracinėje byloje faktinės aplinkybės nėra tapačios. Nepaisant NMA teisės peržiūrėti pareiškėjo 2010 m. Paraišką, taip pat pažymėtina, kad NMA yra viešojo administravimo subjektas, privalantis vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais, įtvirtintais Viešojo administravimo įstatyme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1486/2010, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 20, 2011). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo ginčijamas NMA sprendimas yra individualus administracinis aktas, jis turi atitikti tokiam aktui nustatytus reikalavimus. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 d. nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio įtvirtintos nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, publikuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 20, 2010, p. 192–215, 329–340).

Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamą Sprendimą, padarė išvadą, kad pastarasis nurodytų Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų neatitinka. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ginčijamame sprendime atsakovas nenurodo, kokiu konkrečiu teisiniu pagrindu pastarasis buvo priimtas esant galiojančiam NMA 2011 m. kovo 30 d. sprendimui Nr. 1633901, kuriuo, jau įvertinus visus papildomai pareiškėjo pateiktus duomenis apie žemės dirbimo faktą, pareiškėjui pagal 2010 m. Paraišką parama buvo paskirta. Taip pat minėtame ginčijamame sprendime atsakovas nenurodo ir jokių faktinių aplinkybių, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas dėl išmokėtos paramos sugrąžinimo. Pirmosios instancijos teismo nuomone, atsakovo argumentai, jog tokie motyvai buvo nurodyti NMA 2011 m. rugsėjo 7 d. rašte „Dėl informacijos pateikimo“ vertintini kritiškai, nes, kaip matyti iš minėto rašto turinio, pastarajame yra suteikiama tam tikra informacija pareiškėjui bei pareiškėjo prašoma papildomos informacijos, todėl minėtas raštas pareiškėjui jokių teisių ar pareigų nesukelia. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog konstatavus, kad Raštas Nr. BR6-(11.13)-7421) nėra individualus administracinis aktas, teismas bylą dalyje dėl Rašto Nr. BR6-(11.13)-7421) panaikinimo nutraukia, nes ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog ginčijamame Sprendime Nr. SP1-29 taip pat nurodoma, kad taikoma ilgalaikė sankcija, tačiau iš sprendimo turinio nėra aišku, kaip ir kokiu pagrindu ji apskaičiuojama, taigi iš šiuo aspektu pripažintina, kad NMA Sprendimas Nr. SP1-29 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje, be kita ko, nustatyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Varėnos skyrius 2012 m. gegužės 23 d. raštu Nr. 3SD-(14.3.104.)-1835 pareiškėjui nurodė, kad G. S. žemės sklypas Nr. 6 buvo išnuomotas 2006 m. gegužės 22 d., kuomet šis žemės sklypas buvo laisvame valstybinės žemės fonde. Vėlesniais metais tuometinis Varėnos žemėtvarkos skyriaus vyresnysis specialistas neatsižvelgė, kad į žemės sklypo dalį 2007 m. birželio 18 d. buvo atkurta nuosavybė kitiems asmenims, ir pratęsė valstybinės žemės nuomos sutartį vadovaudamasis žemės naudojimąsi patvirtinančiais dokumentais, t. y. paraiškomis tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus gauti. Pirmosios instancijos teismas taip pat akcentavo, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjas M. B. 2009 m. nusipirko 5,40 ha žemės sklypą iš Z. T.. Sklypas 2009 m. gruodžio 1 d. įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ir tais pačiais metais buvo deklaruota 5,40 ha grikių. 2010 m. prie esamo nuosavo 5,40 ha žemės sklypo iš valstybės išsinuomota 2,00 ha ir jau deklaruojama 7,20 ha pasėlių: 4,00 ha avižų (ražienos) ir 3,20 ha avižų.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog iš laukų įbraižymo duomenų ir G. S. bei M. B. turimų dokumentų matosi, kad dalis M. B. nuosavo lauko yra Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus, kaip valstybinė žemė, išnuomota G. S., dėl to 1,88 ha plote susidarė laukų persidengimas (dvigubas pasėlių laukų deklaravimas), likę 1,21 ha persidengė dėl to, kad G. S. išnuomotą valstybinę žemę deklaravo ir M. B., o jam valstybinės žemės nuoma sudaryta 2010 m. birželio 30 d. Varėnos rajono savivaldybės administracija paaiškino pareiškėjui, kad dėl susidariusios padėties, išnuomojant jam nuosavybės teise priklausančią žemę kaip valstybinę, atsakomybę turėtų prisiimti Nacionalinės žemės tarnybos Varėnos rajono žemėtvarkos skyrius. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog, kaip matyti iš NMA 2012 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. SP1-29, atsakovas netyrė ir nevertino nustatytų faktinių aplinkybių, priimdama Sprendimą Nr. SP1-29, todėl teismas daro išvadą, kad pastarasis yra neteisėtas ir nepagrįstas ir tuo aspektu, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 d. 3 p.).

Vertindamas pareiškėjo skundžiamą VAGK sprendimą Nr. 3R-53(AG-44/03-2012, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad VAGK nesiaiškino aplinkybių, kodėl pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiuose laukuose dirba tretysis asmuo G. S. ir kokiu pagrindu, t. y. vertindama pareiškėjo žemės ūkio veiklos faktą dvigubai deklaruotuose laukuose VAGK nevertinto ginčo laukų valdymo teisės pagrįstumo, aplinkybės, kad negalima tokia situacija, kai vienas ir tas pats žemės sklypas priklauso nuosavybės teise fiziniam asmeniui bei valstybei. Taip pat pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad VAGK Sprendime Nr. 3R-53(AG-44/03-2012 nevertino pareiškėjo nurodomų aplinkybių dėl skundžiamo NMA Sprendimo Nr. SP1-29 atitikties Viešojo administravimo 8 straipsnio nuostatoms, t. y., ar skundžiamame sprendime yra nurodomi faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, motyvų adekvatumas, aiškumas ir pakankamumas, nepasisakė kodėl yra nesivadovaujama pareiškėjo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Konstatuotų VAGK sprendimo Nr. 3R-53(AG-44/03-2012 trūkumų pagrindu, teismas pažymėjo, kad pastarasis negali būti pripažįstamas teisėtu bei pagrįstu, todėl taip pat panaikinamas (ABTĮ 89 straipsnio 1 d. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, 2012 m. kovo 21 d. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimas Nr. 3R-53(AG-44/03-2012), Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. sausio 25 d. sprendimas Nr. SP1-29 buvo panaikinti kaip neteisėti ir nepagrįsti (ABTĮ 89 straipsnio 1 d. 1 p., 3 p.) ir šioje dalyje pareiškėjo skundas tenkinamas, o byla dalyje dėl Rašto Nr. BR6-(11.13)-7421) panaikinimo yra nutraukiama (ABTĮ 101 straipsnio 1 p.). Be to, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, padarė išvadą, kad nėra pagrindo mažinti pareiškėjui priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl pareiškėjui M. B. iš atsakovo priteisė 376,5 Lt (300 Lt + 76,5 Lt) bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas pareiškėjo skundas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde savo poziciją grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl įpareigojimo pareiškėjui sugrąžinti NMA išmokėtą paramą teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2012 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 3R-53(AG-44/03-2012); NMA 2012 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. SP1-29 (toliau – ir Sprendimas Nr. SP1-29) ir NMA 2011 m. rugsėjo 7 d. rašto Nr. BR6-(11.13)-7421 (toliau – ir Raštas Nr. BR6-(11.13)-7421).

Bylos medžiaga taip pat patvirtina, jog 2011 m. rugsėjo 7 d. atsakovas raštu Nr. BR6-(11.13)-7421 „Dėl informacijos pateikimo“ (b. l. 20–22) pareiškėją informavo, kad buvo išnagrinėti visi pareiškėjo ir G. S., kurio paraiškoje deklaruoti tie patys du laukai, pateikti dokumentai ir nuspręsta, jog pareiškėjo pateikti liudytojų patvirtinimai negali būti laikomi žemės dirbimo faktą įrodančiais dokumentais dėl jų galimo subjektyvumo, o paraiškoje pareiškėjas avižas deklaravo ne tik tuose žemės sklypuose, kurie yra deklaruoti ir kito pareiškėjo, todėl pateiktos sąskaitos faktūros nepagrindžia fakto, kad parduota produkcija yra būtent iš ginčytino lauko, be to, sąskaitos faktūros yra netinkamai užpildytos. Minėtame rašte atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pagal pateiktus dokumentus negalima nustatyti, jog pareiškėjas ginčijamame lauke užsiėmė žemės ūkio veikla, paprašė per dešimt darbo dienų pateikti papildomus dokumentus, įrodančius, jog minėtame lauke pareiškėjas vykdo žemės ūkio veiklą.

Be to, NMA 2012 m. sausio 25 d. priėmė sprendimą dėl išmokėtos paramos dalies sugrąžinimo Nr. SP1-29, kuriame buvo nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, bei pažymėta, jog pareiškėjui nepateikus dokumentų, įrodančių, kad pareiškėjas ginčijamame lauke vykdė žemės ūkio veiklą, būtinų nustačius deklaruotų plotų persidengimo faktą, 2010 m. Paraiška buvo vertinama pakartotinai. 2012 m. sausio 27 d. raštu Nr. BR6-(3.82)-843 „Dėl išmokėtos paramos sugrąžinimo“ (Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos byla, b. l. 65–66) atsakovas informavo pareiškėją, kad, remiantis Sprendimu Nr. SP1-29, jis turi grąžinti 5604,31 Lt išmokėtų tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, 4277,00 Lt paramą išmokėtą pagal MPŪV priemonę ir 2002,60 Lt paramą išmokėtą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programos „Kraštovaizdžio tvarkymas“ už 2010 deklaravimo metus (viso 11883,91 Lt).

Pareiškėjas, nesutikdamas, su tokiu atsakovo sprendimu, apskundė pastarąjį ir Raštą Nr. BR6-(11.13)-7421 Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos byla, b. l. 1–5). Vyriausioji administracinių ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2012 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 3R-53(AG-44/03-2012) (b. l. 8–14, 31–37) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Vyriausioji administracinių ginčų komisija konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog būtent jis minėtuose plotuose vykdė žemės ūkio veiklą. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos nuomone, iš bylos aplinkybių matyti, kad ginčas tarp pareiškėjo ir NMA dėl ginčijamų laukų valdymo teisės nekyla, o sankcijų už tyčinį neteisingą deklaravimą taikymo faktinis pagrindas buvo tai, jog pareiškėjas neįrodė žemės ūkio veiklos dvigubai deklaruotuose laukuose fakto. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo teikiami dokumentai turėjo atitikti ne tik Taisyklėse nustatytą kategoriją, rūšį. Vyriausioji administracinių ginčų komisija inter alia pažymėjo, kad, nors formos prasme tai yra Taisyklėse nustatytų kategorijų dokumentai, tačiau, įvertinus jų turinį, matyti, kad juose nėra duomenų apie konkrečios žemės ūkio veiklos vykdymo faktus konkrečiuose laukuose, juolab tuose, kuriuose atsakovas buvo nustatęs dvigubo deklaravimo faktus, todėl minėtieji dokumentai neįrodo, kad pareiškėjas žemės ūkio veiklą vykdė būtent tuose laukuose, kuriuose NMA nustatė dvigubą deklaravimą. Dėl Rašto Nr. BR6-(11.13)-7421 Vyriausioji administracinių ginčų komisija nurodė, kad pareiškėjas praleido terminą šiam raštui apskųsti, todėl skundo dalis dėl šio rašto paliekama nenagrinėta.

Pareiškėjui apskundus Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2012 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 3R-53(AG-44/03-2012); Sprendimą Nr. SP1-29 ir Raštą Nr. BR6-(11.13)-7421) teismui, pirmosios instancijos teismas 2012 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjo M. B. skundą tenkino iš dalies, panaikino Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2012 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 3R-53(AG-44/03-2012) ir Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. SP1-29, o kitoje dalyje bylą nutraukė. Pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys patvirtina, jog savo sprendimo dalį, kuria buvo panaikintas Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2012 m. kovo 21 d. sprendimas Nr. 3R-53(AG-44/03-2012) ir Sprendimą Nr. SP1-29, pirmosios instancijos teismas pagrindė tuo, jog šie sprendimai yra nemotyvuoti (neatitinkantys Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, kuriais remiantis individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamą Sprendimą Nr. SP1-29, padarė išvadą, kad pastarasis nurodytų Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų neatitinka. Teismo vertinimu, ginčijamame sprendime atsakovas nenurodė, kokiu konkrečiu teisiniu pagrindu pastarasis buvo priimtas esant galiojančiam NMA 2011 m. kovo 30 d. sprendimui Nr. 1633901, kuriuo, jau įvertinus visus papildomai pareiškėjo pateiktus duomenis apie žemės dirbimo faktą, pareiškėjui pagal 2010 m. Paraišką parama buvo paskirta. Taip pat, teismo nuomone, minėtame ginčijamame sprendime atsakovas nenurodė ir jokių faktinių aplinkybių, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas dėl išmokėtos paramos sugrąžinimo. Teismas konstatavo ir tai, jog ginčijamame Sprendime Nr. SP1-29 taip pat buvo nurodyta, kad taikoma ilgalaikė sankcija, tačiau iš sprendimo turinio nėra aišku, kaip ir kokiu pagrindu ji apskaičiuojama. Kita vertus, teismo nuomone, atsakovas nesiaiškino kodėl pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiuose laukuose dirba tretysis asmuo G. S. ir kokiu pagrindu.

Vertindamas pareiškėjo skundžiamą Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimą Nr. 3R-53(AG-44/03-2012, teismas konstatavo, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija vertindama pareiškėjo žemės ūkio veiklos faktą dvigubai deklaruotuose laukuose taip pat nevertino ginčo laukų valdymo teisės pagrįstumo, aplinkybės, kad negalima tokia situacija, kai vienas ir tas pats žemės sklypas priklauso nuosavybės teise fiziniam asmeniui bei valstybei. Be to, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, Vyriausioji administracinių ginčų komisija sprendime Nr. 3R-53(AG-44/03-2012 nevertino pareiškėjo nurodomų aplinkybių dėl skundžiamo Sprendimo Nr. SP1-29 atitikties Viešojo administravimo 8 straipsnio nuostatoms. Apeliaciniu skundu ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde atsakovas iš esmės remiasi tuo, kad šios bylos dalykas yra žemės dirbimo, bet ne valdymo fakto įrodymas, todėl nagrinėjamu atveju, įrodžius, jog ginčo žemės sklypo dalį (kontroliniame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) esančius laukus Nr. 1 ir Nr. 2) dirbo ne pareiškėjas, o kitas asmuo – G. S., NMA pagrįstai priėmė sprendimą susigrąžinti pareiškėjui išmokėtą 11 883,91 Lt paramą (b. l. 94–96).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog, spręsdama klausimus dėl dėl sankcijų pareiškėjams taikymo ar netaikymo, Nacionalinė mokėjimo agentūra, kaip atitinkamas išmokas administruojanti ir už sankcijų taikymą atsakinga institucija, turi tiksliai ir aiškiai apibrėžti padarytus pažeidimus, eliminuoti bet kokias dviprasmybes, faktinę situaciją apibūdinti bei pagrįsti taip, jog ji būtų aiški ne tik valstybės tarnautojams atsakingiems už teikiamą paramą žemės ūkio sektoriuje, bet ir tiems asmenims, kurie tiesiogiai pretenduoja į išmokas.

Tikslus pažeidimų identifikavimas neatsiejamas nuo galimai taikytinų poveikio priemonių rūšių (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2134/2012). Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju atsakovas NMA, priimdamas ginčijamą Sprendimą Nr. SP1-29, nenurodė ir nemotyvavo kokiu konkrečiu teisiniu pagrindu šis sprendimas buvo priimtas galiojant NMA 2011 m. kovo 30 d. sprendimui Nr. 1633901, kuriuo, įvertinus visus papildomai pareiškėjo pateiktus duomenis apie žemės dirbimo faktą, pareiškėjui pagal 2010 m.

Paraišką parama buvo paskirta. Akcentuotina, jog dėl šios aplinkybės nepasisakė ir Vyriausioji administracinių ginčų komisija, ji nėra papildomai paaiškinta (pagrįsta objektyviais argumentais bei įrodymais) ir atsakovo apeliaciniame skunde. Kita vertus, iš ginčijamų sprendimų matyti, jog atsakovas, ir atitinkamai Vyriausioji administracinių ginčų komisija netyrė bei nevertino byloje nustatytų objektyvių aplinkybių (duomenų), jog G. S. realiai nedirbo (negalėjo dirbti) kontroliniame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) esančių laukų Nr. 1 ir Nr. 2, kadangi šių žemės laukų nuomos sutartis buvo pratęsta nepagrįstai (neteisėtai), ką patvirtina ir byloje esantys dokumentai (b. l. 64).

Šiuo aspektu akcentuotina, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Varėnos skyrius 2012 m. gegužės 23 d. raštu Nr. 3SD-(14.3.104.)-1835 pareiškėjui nurodė, kad G. S. žemės sklypas Nr. 6 buvo išnuomotas 2006 m. gegužės 22 d., kuomet šis žemės sklypas buvo laisvame valstybinės žemės fonde. Vėlesniais metais tuometinis Varėnos žemėtvarkos skyriaus vyresnysis specialistas neatsižvelgė, kad į žemės sklypo dalį 2007 m. birželio 18 d. buvo atkurta nuosavybė kitiems asmenims, ir pratęsė valstybinės žemės nuomos sutartį vadovaudamasis žemės naudojimąsi patvirtinančiais dokumentais.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog ginčijami atsakovo ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimai yra tinkamai nemotyvuoti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo prasme, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai juos panaikino, o bylą dalyje dėl Rašto Nr. BR6-(11.13)-7421), kaip nesukėlusio pareiškėjui teisinių pasekmių, panaikinimo nutraukė. Dėl šių priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas