2020-03-04 Nr. AB-5246-3-61-3-00683-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-233-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00683-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. N. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. vasario 21 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), 2 450 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2016 m. vasario 25 d. jis buvo suimtas ir po to labai dažnai (apie du kartus per mėnesį) konvojuojamas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) į Alytaus pataisos namus (toliau – ir Alytaus PN), taip pat į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir AVPK) bei Tauragės AVPK areštinę, ir atvirkščiai. Pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo konvojuojamas nesaugiai, nežmoniškomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis. Konvojavimo automobiliai netvarkingi, juose nebuvo saugos diržų (pareiškėjas jautė stresą dėl pavojaus avarijos atveju, patirdavo diskomfortą automobiliui manevruojant), tinkamos ventiliacijos (ilgai važiuojant dėl didelio žmonių skaičiaus net susidarydavo drėgmė) ir šildymo. Nesudaryta galimybė skubiai pasinaudoti tualetu, nors pareiškėjui dėl sveikatos problemų reikėdavo dažnai šlapintis, kartais jis net apsišlapindavo (tai gali patvirtinti A. Č., R. K. ir I. M., atliekantys bausmę Alytaus PN) arba turėdavo šlapintis į plastikinį butelį, visų akivaizdoje, dėl to patyrė patyčias. Gryno oro trūkumas, šildymo neužtikrinimas (šaltuoju metų laiku) turėjo neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai. Be to, automobiliuose tekdavo važiuoti susispaudus. Kadangi bagažo skaičius nereglamentuojamas, jis dažnai netilpdavo bagažo skyriuje, todėl tekdavo laikyti su savimi. Dėl netinkamų sąlygų tarp konvojuojamųjų kildavo konfliktai. Pareiškėjas teigė ir tai, kad konvojuojant būdavo nusižengiama izoliavimo taisyklėms, pavyzdžiui, pareiškėjas buvo vežamas kartu su A. Č. ir R. K., nors jų negalima laikyti vienoje patalpoje dėl bylos eigos (baudžiamosios bylos teisminio proceso Nr. 1-10-1-00597-2012-9). Ne visuose konvojaus automobiliuose buvo vaizdo registratorius, todėl nebūdavo fiksuojamas pareigūnų elgesys – kaip juokiasi, tyčiojasi. Pareiškėjas ne kartą buvo konvojuojamas abstinencijos būsenoje. Konvojuje taip pat nėra pasiruošta gaisro atvejams, nėra vaistinėlės.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą, kurį vėliau patikslino, prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-3547-815/2017 priėmė 2017 m. spalio 19 d. sprendimą, kuriuo atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų konvojavimo sąlygų. Tiek administracinėje byloje Nr. I-3547-815/2017, tiek nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimai grindžiami tomis pačioms aplinkybėmis, reikalavimai reiškiami tam pačiam atsakovui ir dėl to paties dalyko. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas skunde neindividualizavo skundžiamų konvojavimo aplinkybių, nepateikė duomenų savo teiginiams pagrįsti. Pažymėjo, kad konvojavimas yra baigtinis veiksmas, neturintis tęstinumo požymio.

5. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo argumentai grindžiami ne objektyviais duomenimis, bet subjektyviu įsitikinimu apie tinkamas konvojavimo sąlygas bei prielaidomis (kas būtų, jeigu būtų). Pareiškėjo konvojavimo metu naudotos specialiosios paskirties transporto priemonės buvo tinkamos konvojavimui vykdyti. Visuose specialios paskirties automobiliuose yra vėdinimo, šildymo ir apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atsakinimo užraktai. Išduoti specialiųjų automobilių tinkamumą eksploatuoti patvirtinantys dokumentai paneigia pareiškėjo pretenzijas, susijusias su saugos diržais, gesintuvais, vaistinėlėmis ir kt. Konvojuojant pareiškėją, specialiosios paskirties automobiliuose nebuvo viršytas leistinas asmenų skaičius, konvojuojamųjų asmenų daiktų pervežimas ar vienam asmeniui turintis tekti plotas nereglamentuojamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintose Konvojavimo taisyklėse (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Atsakovas paaiškino, kad iš pateiktos dokumentacijos matyti, jog konvojuojamieji buvo vedami į tualetą pasikeitimo punktuose. Tarnyba neturėjo duomenų nei apie konvojaus pareigūnų padarytus teisės aktų pažeidimus pareiškėjo atžvilgiu, nei apie pareiškėjo kreipimusis dėl jo teisių pažeidimo.

6. Pareiškėjas 2018 m. kovo 29 d. atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą akcentavo, jog atsakovo nurodyta teismų praktika patvirtina, kad dėl konvojavimo sąlygų yra ir daugiau ginčų, todėl pareiškėjo skundo teiginiai atitinka tikrovę. Pakartojo, kad jo konvojavimas buvo vykdomas netinkamai, pareiškėjas jautėsi gniuždomas.

7. Pareiškėjas 2018 m. balandžio 18 d. atsikirtime į patikslintą atsiliepimą į skundą tvirtino, jog iš atsakovo nurodytųjų automobilių jis buvo konvojuojamas tik vienu – valst. Nr. (duomenys neskelbtini), be to, šiuo metu šis automobilis yra šiek tiek restauruotas, pareiškėjo konvojavimo metu jame nebuvo saugos diržų. Tarnyba saugos diržų problemą pradėjo spręsti tik 2018 metais. Pareiškėjas pakartojo, kad jis buvo konvojuojamas nesilaikant izoliacijos reikalavimų.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 4 d. sprendimu nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjo R. N. skundo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 25 d. iki 2017 m. gegužės 3 d., likusią skundo dalį atmetė.

9. Teismas nutraukė bylos dalį, nustatęs, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiu 2017 m. spalio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3547-815/2017 jau yra įvertinęs pareiškėjo konvojavimo sąlygas laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 25 d. iki skundo teismui pateikimo dienos (2017 m. gegužės 3 d.), reikalavimai dėl žalos atlyginimo abiejose bylose grindžiami analogiškais motyvais ir reiškiami to paties atsakovo – Lietuvos valstybės – atžvilgiu.

10. Teismas taip pat nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2017 m. gegužės 4 d. iki skundo šioje byloje pateikimo dienos – 2018 m. vasario 21 d.) pareiškėjas 3 kartus buvo konvojuojamas maršrutu Vilnius–Klaipėda–Vilnius, 2 kartus maršrutu Vilnius–Alytus–Vilnius, po 1 kartą maršrutais Kaunas–Tauragė–Kelmė–Šiauliai–Tauragė–Kaunas bei Kaunas–Alytus–Kaunas. 2017 m. gegužės 3 d. konvojus buvo vykdomas specialiosios paskirties automobiliu (duomenys neskelbtini), 2017 m. gegužės 4 d. – automobiliais (duomenys neskelbtini), 2017 m. gegužės 8 d. – automobiliais (duomenys neskelbtini), 2017 m. gegužės 12 d. – automobiliais (duomenys neskelbtini), 2018 m. sausio 23 d. pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiu automobiliu (duomenys neskelbtini), 2018 m. sausio 25 – specialiu automobiliu (duomenys neskelbtini), 2018 m. sausio 28 d. – specialiu automobiliu (duomenys neskelbtini)). Minėtuose specialiuosiuose automobiliuose įrengta nuo 19 iki 29 sėdimų vietų. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis nebuvo konvojuojamas atsakovo nurodytais automobiliais, išskyrus automobilį (duomenys neskelbtini), teismas pažymėjo, kad skunde pareiškėjas paaiškino negalįs nurodyti visų automobilių, kuriais jis buvo konvojuojamas ginčui aktualiu laikotarpiu, o rašytiniuose paaiškinimuose, nors ir teigė, kad buvo konvojuojamas kitais automobiliais, konkrečių transporto priemonių neišvardijo. Teismas nurodė neturintis pagrindo abejoti Tarnybos žiniaraščiuose ir kituose dokumentuose pateikta informacija apie automobilius, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas.

11. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo pretenzijų dėl nepakankamos vietos automobiliuose pagrįstumo, pažymėjo, jog iš pateiktų kelionių žiniaraščių bei automobilių registracijos dokumentų matyti, kad vienoje transporto priemonėje vienu metu nebuvo konvojuojama daugiau asmenų negu yra įrengta sėdimųjų vietų, o tuo atveju, jei konvojuojamųjų asmenų kiekis buvo didesnis, konvojavimas buvo vykdomas dviem transporto priemonėmis. Konvojuojami asmenys nėra pateikę skundų konvojaus viršininkui ar pareigūnams, tikrinusiems konvojų, dėl vietos stokos konvojavimo metu. Taigi, kiekvienam konvojuojamajam, be kita ko ir pareiškėjui, konvojavimo metu buvo skirta individuali sėdimoji vieta, specialiosios paskirties transporto priemonėse nebuvo pervežama daugiau asmenų negu yra sėdimųjų vietų, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad konvojuojamiesiems asmenims skirtos sėdimosios vietos nestandartinės, netinkamos suaugusių asmenų (vyrų) pervežimui, todėl pareiškėjo argumentas, kad konvojavimo metu jam nepakako vietos, atmestinas. Teismas taip pat nurodė, kad Konvojavimo taisyklės nereglamentuoja konvojuojamų asmenų daiktų pervežimo tvarkos, tačiau teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, jeigu konvojuojamieji nepažeidžia reikalavimo su savimi turėti ne daugiau kaip 30 kg asmeninių daiktų, jų pervežimo sąlygos nepažeidžia esminių pervežimo reikalavimų. Nagrinėjamu atveju nei kelionės žiniaraščiuose, nei pareiškėjo skunde nėra pateikta duomenų, kad konvojuojamieji vežėsi didesnius nei 30 kg svorio daiktų kiekius, be to, iš atsakovo atstovo pateiktų konvojavimui skirtų transporto priemonių schemų matyti, jog jose įrengti bagažo skyriai, todėl pareiškėjo teiginiai, kad konvojaus metu trūko vietos dėl būtinybės gabenti bagažą, pripažinti nepagrįstais.

12. Teismas, vertindamas Tarnybos naudojamų specialiųjų transporto priemonių įrengimą, atsižvelgė į pateiktas automobilių techninės apžiūros rezultatų korteles (ataskaitas) bei šių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašus, kurie patvirtina, kad visi naudoti specialieji automobiliai tinka žmonių pervežimui, atitinka saugumo ir kitus techninius reikalavimus, automobiliuose įrengti šildymo įrenginiai ir sistemos bei ventiliacija. Be to, iš Tarnybos kelionių žiniaraščių matyti, kad specialiuosius automobilius tikrino pareigūnai, kurie nepateikė pastabų dėl netinkamos automobilių būklės, o iš Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus ventiliacijos efektyvumo tyrimo protokolų nustatyta, kad vėdinimas specialiose transporto priemonėse, kuriomis buvo konvojuojamas pareiškėjas, atitiko teisės aktų reikalavimus. Konvojavimo taisyklėse nėra nurodyta, kokio tipo sėdimosios vietos turi būti įrengiamos konvojavimui skirtame transporte, jose taip pat nenumatytas reikalavimas konvojavimui skirtuose automobiliuose įrengti saugos diržus ar rankenas. Byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių, kad dėl to, jog specialiosios paskirties automobiliuose yra slidžios sėdimos vietos ir nėra įrengta saugos diržų ar laikymuisi skirtų rankenų, pareiškėjas būtų nugriuvęs, susižalojęs ar patyręs kitų neigiamų padarinių. Teismas konstatavo, kad automobiliai, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, atitiko techninius reikalavimus ir buvo tinkami žmonėms vežti, o pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą teigti, kad šie automobiliai buvo netinkamos būklės, t. y. pareiškėjas nenurodė nei konkrečių automobilių, kuriuose nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra, ventiliacija, nebuvo gesintuvų ar vaistinėlių, nei datų, kada jis buvo konvojuojamas šiais automobiliais. Be to, pareiškėjas neteikė skundų Tarnybai dėl netinkamos transporto priemonių, kuriomis jis konvojuojamas, būklės. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus šiuo aspektu.

13. Teismas pažymėjo, kad Konvojavimo taisyklėse numatyta galimybė konvojuojamam asmeniui pasinaudoti tualetu tuo atveju, jei asmuo išreiškia tokį prašymą. Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis buvo kreipęsis į konvojuojančius asmenis su prašymu išvesti jį į tualetą ir toks prašymas nebuvo patenkintas, tokie duomenys neužfiksuoti ir kelionių žiniaraščiuose, priešingai, minėtuose žiniaraščiuose esantys įrašai patvirtina, kad konvojuojamiesiems asmenims buvo užtikrinta galimybė pasinaudoti tualetu. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo teiginius, kad konvojavimo metu jam nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti tualetu, laikė nepagrįstais.

14. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo teiginius, kad konvojavimo metu nebuvo atsižvelgiama į jo sveikatos būklę, jis buvo konvojuojamas abstinencijos būsenos, akcentavo, jog pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esantis 2018 m. sausio 26 d. įrašas patvirtina, kad pareiškėją konvojuoti buvo galima. Kartu pastebėta, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių datų ir aplinkybių, kai jis buvo konvojuojamas neatsižvelgiant į jo sveikatos būklę, o iš Tarnybos kelionių žiniaraščių matyti, kad pareiškėjas neteikė skundų dėl šių aplinkybių konvojaus pareigūnams. Dėl šių priežasčių pareiškėjo pretenzijos šiuo aspektu atmestos.

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai apie netinkamą konvojaus pareigūnų elgesį, agresiją iš konvojuojamų asmenų, taip pat neindividualizuoti, t. y. nenurodyta, kada ir kokie asmenys buvo agresyvūs jo atžvilgiu, kokiu būdu pareigūnai provokavo konfliktų atsiradimą, ar dėl kitų konvojuojamų asmenų neleistinų veiksmų savo atžvilgiu jis kreipėsi pagalbos į konvojaus pareigūnus, kokių veiksmų buvo imtasi. Duomenų apie kitų konvojuojamųjų neleistiną elgesį pareiškėjo atžvilgiu nebuvo ir Tarnybos kelionių žiniaraščiuose. Tokie abstraktūs pareiškėjo teiginiai, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti jo teisių pažeidimą.

16. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra nustatyti atsakovo (jo atstovo) neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu ginčui aktualiu laikotarpiu. Nenustačius vienos iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo skundas atmestas.

III. 17. Pareiškėjas R. N. apeliaciniu skundu nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimu ir prašo tenkinti jo skundą.

18. Pareiškėjas tvirtina, kad atsakovas neįrodė, jog automobiliuose, kuriais Tarnyba vykdė pareiškėjo konvojavimą, nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės. Atsakovo teiginiai nepagrįsti ir netikslūs, nes teismui buvo nurodyti visiškai ne tie automobiliai. Be to, pareiškėjas pakartoja, jog automobiliuose nebuvo saugos diržų.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertiniu. Mano, kad apeliacinis skundas grindžiamas abstraktaus pobūdžio, subjektyviomis prielaidomis, neatitinkančiomis faktinių pareiškėjo konvojavimo aplinkybių. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, naujų faktinių duomenų, sudarančių pagrindą panaikinti teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų konvojavimo sąlygų neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 25 d. iki 2018 m. vasario 21 d., atlyginimo priteisimo.

22. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo konvojavimo sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų motyvais, kad bylos dalis, susijusi su neturtinės žalos atlyginimo priteisimu už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 25 d. iki 2017 m. gegužės 3 d., nutrauktina, kad pareiškėjas nepaneigė atsakovo pateiktų duomenų apie specialųjį transportą, kuriuo jis buvo konvojuojamas, teisingumo, kad pareiškėjo pretenzijos dėl vietos trūkumo konvojavimo metu, netinkamo automobilių įrengimo, galimybės pasinaudoti tualetu nesudarymo, konvojavimo neatsižvelgiant į jo sveikatos būklę, netinkamo pareigūnų elgesio ir kitų konvojuojamųjų agresijos jo atžvilgiu yra nepagrįstos, todėl nėra faktinio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas tik abstrakčiai, deklaratyviai nurodo nesutinkantis su pirmosios instancijos teismo sprendimu bei atsakovo (jo atstovo Tarnybos) pateiktais duomenimis apie automobilius, kuriais jis buvo konvojuotas, taip pat pakartotinai pamini, kad automobiliuose nebuvo saugos diržų. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

24. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos tikėtinos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2019, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1559-822/2019).

25. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Teismų praktikoje skiriami du tarpusavyje susiję įrodinėjimo naštos aspektai. Pirmasis apima pareigą pateikti įrodymus ir yra vadinamas pozityviuoju įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Kitas įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektas – negatyvusis – tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-963/2009, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017).

26. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo (atitinkamai, ir konvojavimo) sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Taigi, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos konvojavimo sąlygos, tenka atsakovui (jo atstovui Tarnybai). Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą konvojavimo sąlygų apibūdinimą.

27. Skunde pareiškėjas tvirtino, jog jis buvo konvojuojamas netinkamai įrengtais automobiliais, nurodė kelių iš jų valstybinius numerius: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas šiuos automobilių valstybinius numerius pakartojo 2018 m. kovo 29 d. atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą, tik vietoj (duomenys neskelbtini) nurodė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2018 m. balandžio 18 d. atsikirtime į atsakovo patikslintą atsiliepimą į skundą teigė, kad atsakovas pateikė klaidingus duomenis apie automobilius, kuriais pareiškėjas buvo konvojuojamas, iš šių automobilių teisingai nurodytas tik automobilis, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini).

28. Pirmosios instancijos teismas iš nagrinėjamoje byloje ir administracinėje byloje Nr. I-3547-815/2017 pateiktų kelionės žiniaraščių nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 4 d. iki 2018 m. vasario 21 d. buvo konvojuojamas specialiosios paskirties automobiliais, kurių valstybiniai numeriai: (duomenys neskelbtini). Teismas atmetė pareiškėjo teiginius apie tikrovės neatitinkančius duomenis, pažymėdamas, jog pats pareiškėjas skunde buvo nurodęs negalintis išvardyti visų automobilių, kuriais buvo konvojuojamas ginčui aktualiu laikotarpiu, o atsikirtime į atsakovo patikslintą atsiliepimą į skundą tvirtino, kad buvo konvojuojamas kitais automobiliais nei nurodė atsakovas, tačiau konkrečių transporto priemonių neišvardijo.

29. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pabrėžia, kad Tarnyba neįrodė, jog konvojuojant pareiškėją nebuvo pažeistos jo teisės, kadangi teismui buvo nurodyti visiškai ne tie automobiliai, kuriais jis buvo konvojuotas.

30. Teisėjų kolegija, išanalizavusi nagrinėjamoje byloje ir administracinėje byloje Nr. I-3547-815/2017 esančią medžiagą, taip pat pareiškėjo paaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio pareiškėjo teiginiai, jog atsakovas teismui pateikė duomenis ne apie specialųjį transportą, kuriuo ginčui aktualiu laikotarpiu buvo konvojuotas pareiškėjas, nesudaro pagrindo abejoti Tarnybos žiniaraščiuose ir kituose dokumentuose pateikta informacija. Pastebėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde niekaip nepagrindė, nepaaiškino savo pozicijos, nenurodė, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimas remtis būtent atsakovo atstovo pateiktais duomenimis neatitinka įrodymų vertinimo taisyklių, teisingumo ir protingumo kriterijų. Pareiškėjas taip pat neįvardijo, kada jis buvo konvojuojamas skunde nurodytais automobiliais (primintina, kad bylos dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 25 d. iki 2017 m. gegužės 3 d. buvo nutraukta, tokiu būdu sutrumpinant ginčui aktualų laikotarpį daugiau nei pusiau), kokiais automobiliais, jei ne nurodytaisiais atsakovo, jis buvo konvojuojamas nutarties 10 punkte nurodytomis dienomis, nepateikė jokių savo teiginius patvirtinančių įrodymų. Todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra atmestini.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pakartoja, kad jis buvo konvojuojamas automobiliais, kuriuose nebuvo saugos diržų. Pirmosios instancijos teismas, atsakydamas į šiuos pareiškėjo argumentus, akcentavo, jog Konvojavimo taisyklėse nėra numatytas reikalavimas konvojavimui skirtuose automobiliuose įrengti saugos diržus ar rankenas, be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl to, jog specialiosios paskirties automobiliuose yra slidžios sėdimos vietos ir nėra įrengta saugos diržų ar laikymuisi skirtų rankenų, pareiškėjas būtų nugriuvęs, susižalojęs ar patyręs kitų neigiamų padarinių. Taigi, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad jis buvo konvojuojamas automobiliais, kuriuose neįrengti saugos diržai, laikė nepaneigta, tačiau nenustatė, jog toks specialiosios paskirties automobilių įrengimas (t. y. saugos diržų neįrengimas) neatitinka teisės aktų reikalavimų arba lėmė žalos atsiradimą pareiškėjui. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija ir atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė tik pavienį teiginį, kad automobiliuose nebuvo saugos diržų, nedetalizuodamas, ar nepritaria kokioms nors pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir, jei nepritaria, kodėl, plačiau dėl šios aplinkybės nepasisako.

32. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai pripažino, jog byloje nenustatyta viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijos neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.) – ir nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė