A-143-149-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-149/2013 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00383-2011-2 Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 7 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.

S. ir atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariatui, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl išmokų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. S. (toliau – pareiškėjas) skundu (1 t., b. l. 4–7), kurį patikslino (1 t., b. l. 103–106), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) 6 772,65 Lt už budėjimą laisvu nuo tarnybos metu ir budėjimo metu dirbtus viršvalandžius bei vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2007 m. liepos 14 d. iki visiško atsiskaitymo dienos. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 1992 m. dirbo Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininko pavaduotoju. 2007 m. rugsėjo 19 d. įsakymu atleistas iš vidaus tarnybos, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 53 straipsnio

1 dalies 12 punktu. Darbo kodekso (toliau – DK) 141 straipsnio 1 dalis, Statuto

58 straipsnio 1 dalis numato, kad darbdavys atleidimo dieną privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju, tačiau atsakovas visiškai neatsiskaitė su juo atleidimo dieną. 2007 m. rugsėjo 11 d. raštu kreipėsi į darbdavį, prašydamas visiškai atsiskaityti prieš atleidžiant jį iš vidaus tarnybos. Darbdavys prašomos sumos nesumokėjo ir tik 2008 m. birželio 5 d. raštu nurodė, jog atsisako sumokėti jo prašomas sumas, todėl buvo priverstas kreiptis į teismą dėl nesumokėtų išmokų, susijusių su tarnybos santykiais, priteisimo. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2007 m. liepos mėn. jis pagal iš anksto sudarytus bei patvirtintus grafikus budėdavo. Šių budėjimų metu jis dažnai būdavo priverstas vykti į darbovietę ir vykdyti darbines funkcijas: vykti į įvykius, tikrinti personalo tarnybą, budėtojų tarnybą, areštinės darbą, daryti įrašus patikrinimo žurnaluose, taip pat atlikdavo atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus, nagrinėjo administracinių teisės pažeidimų bylas. Darbdavys jam nesumokėjo už 378 valandas 6 284,23 Lt bei 488,42 Lt už budėjimo metu iškviestas į darbo vietą atlikti darbinių funkcijų 14 valandų. Darbdavys su juo neatsiskaitė atleidimo dieną, todėl privalo sumokėti vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo dienos iki visiško atsiskaitymo dienos. Atsakovas atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 10–11, 55) prašė atmesti skundą. Atsakovas nurodė, kad darbdavio pavedimu pareigūnas, atlikęs jam nepriklausančias atlikti funkcijas (budėjimą įstaigos interesais), turi teisę pasirinkti kompensavimo už jas būdą –įstatymo tiesiogiai nurodytą poilsio laiką arba apmokėjimą už viršvalandinį darbą. Tačiau pareiškėjas, būdamas nepakankamai rūpestingas, nenurodė konkretaus kompensavimo būdo, todėl po atleidimo iš tarnybos neturi teisės reikalauti apmokėti už budėjimą laisvu nuo tarnybos metu ir budėjimo metu dirbtus viršvalandžius.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 5 d. sprendimu (3 t., b. l. 47–52) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 2 865,76 Lt už dirbtą darbą laisvu nuo tarnybos metu 2007 m. kovo, balandžio ir birželio mėn. ir išdirbtus viršvalandžius 2007 m. kovo, balandžio ir liepos mėn.; priteisė pareiškėjui iš atsakovo 20 000 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką. Teismas nustatė, kad byloje kilęs ginčas dėl apmokėjimo už budėjimo laisvu nuo tarnybos metu laiką 2006 m. lapkričio–2007 m. birželio mėn., už viršvalandžius 2007 m. kovo, balandžio, liepos mėn. Be to, pareiškėjas pareiškė su šiais pagrindiniais reikalavimais susijusį išvestinį reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelsimo atsiskaityti laiką. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas prašomų priteisti išmokų, susijusių su tarnybos teisiniais santykiais laikotarpiu – nuo 2006 m. lapkričio mėn. iki 2007 m. liepos mėn. įskaitytinai, ėjo Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininko pavaduotojo pareigas ir Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininko 2007 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 63-TE-89 buvo atleistas iš vidaus tarnybos, vadovaujantis Statuto

53 straipsnio 1 dalies 12 punktu. Atleidžiant pareiškėją iš vidaus tarnybos paminėtu įsakymu buvo nuspręsta išmokėti jam piniginę kompensaciją už nepanaudotas 25 kalendorines dienas kasmetinių atostogų. Pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimą Nr. 446, kuriuo buvo pakeistas nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150, į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir jam pavaldžių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą teritorinių policijos įstaigų vadovų pavaduotojų pareigybė neįtraukta. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjo užimta pareigybė nėra priskirta prie tų pareigybių, kurias užimančių pareigūnų darbas organizuojamas pamainomis. Įvertinęs įrodymus, teismas konstatavo, kad pareiškėjui buvo nustatyta penkių dienų darbo savaitė su dviem poilsio dienomis (šeštadienį ir sekmadienį), dirbant aštuonias valandas per dieną. Nuo 2006 m. lapkričio mėn. iki 2007 m. birželio mėn. (išskyrus 2007 m. gegužės mėn.) laisvu nuo tarnybos metu pareiškėjas budėjo iš anksto aptartoje vietoje 378 valandas, be to, budėdamas laisvu nuo tarnybos metu, jis išdirbo 14 valandų viršvalandžių 2007 m. kovo 3, 4 d., balandžio 7, 8 d., liepos 3 d. Remdamasis Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininko pavaduotojo pareigybės aprašymu (toliau – Pareigybės aprašymas), Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininko 2006 m. rugsėjo

11 d. įsakymu Nr. 63-V-119 patvirtintu Kaišiadorių rajono policijos komisariato darbo reglamentu (toliau – Darbo reglamentas), teismas nustatė, kad pareiškėjas ne darbo (tarnybos) laiku buvo atsakingas už Kaišiadorių rajono policijos komisariato tarnybų veiklos organizavimą, koordinavimą bei kontroliavimą (Darbo reglamento 67–70 p.). Paminėti Darbo reglamento punktai pareiškėjui numatė tam tikras teises bei taip pat nustatė ir konkrečias pareigas (nustatytu terminu tikrinti atskiras tarnybas, daryti įrašus dokumentuose, atskirais atvejais informuoti aukštesnius pareigūnus, taip pat aktyviai dalyvauti tiriant sudėtingas operatyvines situacijas).

Pareigybės aprašymo 6–11 punktai taip pat įpareigojo pareiškėją atlikti iš esmės analogiškus veiksmus: pradėti ir organizuoti ikiteisminį tyrimą, koordinuoti operatyvinę veiklą, asmeniškai dalyvauti nusikaltimų atskleidime. Teismas nustatė, kad Kaišiadorių rajono policijos komisariate buvo sudaryti viršininko, viršininko pavaduotojų, kitų įgaliotų pareigūnų budėjimo grafikai paminėtų tarnybinių funkcijų įgyvendinimui. Budėjimo grafikų duomenys ir teismui pateikti dokumentai patvirtino ir parodė, kad šie duomenys iš esmės sutapo su darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, patvirtinančiais, kad pareiškėjas 2006 m. lapkričio –2007 m. birželio mėn. budėjo 378 valandas, o 2007 m. kovo 3, 4 d., 2007 m. balandžio 7, 8 d. ir 2007 m. liepos 3 d. pareiškėjas, budėdamas laisvu nuo tarnybos metu, dirbo 14 valandų viršvalandžių.

Darbo laiko apskaitos žiniaraščių pagrindu teismui buvo pateiktos pažymos dėl pareiškėjo darbo laisvu nuo tarnybos metu ir išdirbtų viršvalandžių, o atsakovo atstovė teismo posėdžio metu patvirtino, jog darbo laiko apskaitos žiniaraščiai buvo pildomi remiantis tarnybiniais pranešimais. Teismas vadovavosi Statuto 5 straipsniu, 31 straipsnio (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcija, įsigaliojusi nuo 2006 m. lapkričio 1 d.) 1, 2, 3 dalimis. Teismas nustatė, kad pareiškėjas tarnybinius pranešimus dėl dirbto darbo laisvu nuo tarnybos metu ir išdirbtų viršvalandžių rašė 2007 m. balandžio 2 d., 2007 m. gegužės 2 d., 2007 m. liepos 2 d. ir 2007 m. liepos 4 d., ir jie patvirtina dirbtą darbą laisvu nuo tarnybos metu 2007 m. kovo, balandžio ir birželio mėn. (iš viso 136 val.) ir išdirbtus viršvalandžius 2007 m. kovo, balandžio ir liepos mėn. (iš viso 14 val.).

Pareiškėjo tarnybinių pranešimų, kurie patvirtintų jo dirbtą darbą laisvu nuo tarnybos metu 2006 m. lapkričio–2007 m. vasario mėn., į bylą nepateikta. Teismas akcentavo, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščių pagrindu teismui buvo pateiktos pažymos dėl pareiškėjo darbo laisvu nuo tarnybos metu ir išdirbtų viršvalandžių, o darbo laiko apskaitos žiniaraščiai buvo pildomi remiantis tarnybiniais pranešimais. Taigi, teismo nuomone, tarnybinių pranešimų buvimas lemia ir patvirtina pareiškėjo dirbtą darbą laisvu nuo tarnybos metu 2007 m. kovo, balandžio ir birželio mėn. (iš viso 136 val.) ir išdirbtus viršvalandžius 2007 m. kovo, balandžio ir liepos mėn. (iš viso 14 val.).

Dirbtas laikas laisvu nuo tarnybos metu nėra ilgesnis kaip 96 valandos per mėnesį, todėl už dirbtą darbą laisvu nuo tarnybos metu 2007 m. kovo, balandžio ir birželio mėn. (iš viso 136 val.) ir išdirbtus viršvalandžius 2007 m. kovo, balandžio ir liepos mėn. (iš viso 14 val.) pareiškėjui priteistina 2 865,76 Lt (717,86 + 835,56 + 823,92 + 488,42). Teismas pažymėjo, jog Statuto 58 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną.

Statute nėra nuostatų, kurios numatytų garantijas statutiniams valstybės tarnautojams ir sankcijas vidaus reikalų statutinėms įstaigoms, kurios neįvykdo ar netinkamai įvykdo Statuto 58 straipsnyje įtvirtintą pareigą su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu visiškai atsiskaityti jo atleidimo dieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs ir suformavęs praktiką, jog statutinio valstybės tarnautojo teisė gauti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimą visiškai atsiskaityti atleidimo iš tarnybos dieną yra ginama taikant DK 141 straipsnio 3 dalį (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2007 m. birželio 7 d. Nr. N3-583/2007; 2009 m. rugpjūčio 31 d. Nr. A438-1021/2009; 2009 m. spalio 8 d. Nr. A662-1078/2009; 2009 m. gruodžio 28 d. Nr. A146-1296/2009; 2009 m. gruodžio 28 d. Nr. A822-1534/2009; 2010 m. birželio 21 d. Nr. A662-877/2010 ir kt.). Iš DK 141 straipsnio nuostatų matyti, kad straipsnio 3 dalyje nurodyta (darbdavio) pareiga sumokėti (jau atleistam) darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį pirmiausia yra siejama su uždelsimu (iš dalies arba visiškai) atsiskaityti su darbuotoju jo atleidimo dieną, antra vertus, tokia darbdavio pareiga atsiranda tik tuo atveju, kai dėl paminėto uždelsimo nėra darbuotojo kaltės. Šios aplinkybės DK 141 straipsnio taikymo prasme yra būtinos sąlygos šio straipsnio 3 dalyje numatyto vidutinio darbo užmokesčio priteisimui.

Todėl, taikant DK 141 straipsnio 3 dalį, yra būtina nustatyti (aptarti) kiekvienos iš šių sąlygų buvimą, tuo pačiu pateikti šių sąlygų sampratą ir tik tai padarius aiškinti konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes. <...> terminas (žodis) „uždelsimas“ pagal jo panaudojimo prasmę reiškia užvilkinimą (Lietuvių kalbos instituto Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 877 psl.), t. y. suponuoja situaciją, kai tai darantis asmuo (šiuo atveju darbdavys) žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis nustatytu laiku (šiuo atveju atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju dieną) neįvykdė tam tikros pareigos ir tai tęsia toliau. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2000/2010;

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2009). Taigi teismų praktikoje akcentuojama, kad, pagal DK 141 straipsnio 3 dalies normos hipotezę, šioje normoje nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu, vertinant, ar pareiškėjas elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai tam, kad tokios situacijos nebūtų. Aiškinant DK 141 straipsnio 3 dalies normos turinį, tokio fakto nustatymas byloje laikytinas pakankamu darbdavio pareigai sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą laiką atsirasti.

Tačiau, nustatant pareiškėjui išmokėtinos sumos dydį, būtina atsižvelgti į teismų praktikoje pateikiamus DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo išaiškinimus. Teismas vadovavosi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija nuo 2008 m. rugsėjo 1 d.), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2006 m. kovo 28 d. nutarimu. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktu DK 141 straipsnio 3 dalies aiškinimu (2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008, 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008, 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2011), kuriuo remiasi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1318/2011, 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1321/2012, 2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1988/2012).

Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, jog pareiškėjui už uždelstą atsiskaityti laiką galėtų būti priteistina suma, apskaičiuota proporcingai neišmokėtai vidutinio darbo užmokesčio daliai. Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo uždelsta išmokėti 2 865,76 Lt, o, remiantis atsakovo byloje pateiktu apskaičiavimu, kurio pareiškėjas neginčijo, tai sudaro 68,69 procento jo vidutinio darbo užmokesčio. Tačiau naujausioje kasacinio teismo praktikoje, susijusioje su DK 141 straipsnio 3 dalies aiškinimu bei taikymu, yra pripažįstama, kad taikant šią teisės normą visuomet privalu atsižvelgti ir į DK 2 straipsnyje bei 35 straipsnyje įtvirtintus darbo teisės principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012, 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 365/2010).

Teismo vertinimu, patenkinus pareiškėjo reikalavimą priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo atsiskaityti laikotarpį nuo 2007 m. liepos 14 d. iki visiško atsiskaitymo dienos, būtų neadekvati sankcija ir pažeistų paminėtus principus, o taip pat kitų atsakovo darbuotojų interesus. Yra pagrindas mažinti pareiškėjo prašomą priteisti vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką sumą. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo prašymas atsiskaityti nebuvo išsamus ir konkretus, o lyginant su pareikšto skundo apimtimi prašymas buvo iš dalies nepagrįstas, pareiškėjas pats nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, nes neįvykdė įsipareigojimo 2007 m. liepos 4 d. tarnybiniame pranešime, tikslindamas skundą, neprisidėjo prie operatyvaus bylos išnagrinėjimo, kad atsakovo veiksmuose atsiskaitant su pareiškėju nenustatytas piktybiškumas, ir nusprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas mažinti pareiškėjui priteistą vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją už visą uždelstą atsiskaityti laikotarpį iki 20 000 Lt.

Šios kompensacijos nesumažinimas reikštų pernelyg didelę disproporciją tarp pareiškėjui priklausančių darbo pajamų už jo išdirbtą laikotarpį ir daugelį kartų jo darbo pajamas viršijančios kompensacijos. Tokia situacija inter alia būtų nesuderinama su DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu, neatskiriamu nuo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Pažymėjo, jog dėl teismų precedentų reikšmės ir santykio Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra nurodęs, kad kai egzistuoja objektyvi būtinybė, precedentai gali būti keičiami ar pildomi.

Esant precedentų konkurencijai, t. y. keliems analogiškose bylose priimtiems teismų sprendimams, atsižvelgtina taip pat ir į jų priėmimo laiką, galimus reikšmingus ekonominius, socialinius pokyčius, įvykusius nuo precedento priėmimo, ir kt. III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (3 t., b. l. 58–60) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą ir visiškai patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pagrindinis įrodymas byloje yra ne tarnybiniai pranešimai, o darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, kurie yra pildomi remiantis tarnybiniais pranešimais. Tai, kad atsakovas, nors ir buvo įpareigotas, į bylą nepateikė atitinkamų tarnybinių pranešimų, nepaneigia aplinkybės, nurodytos pagrindiniuose įrodymuose – darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, kad jis paminėtu ginčo laiku dirbo. Tik užpildytas ir nenuginčytas darbo laiko apskaitos žiniaraštis tuo pačiu įpareigoja darbdavį atsiskaityti su darbuotoju už jo faktiškai dirbtą laiką, kuris taip pat apima budėjimą darbe ir namuose bei kt. (DK 143 str.) teisės aktų nustatyta tvarka.

2. 2007 m. rugsėjo 11 d. aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė reikalavimą apmokėti jam visas už budėjimus priklausančias išmokas. Pareiškimo tikslinimas buvo priverstinis ir vienkartinis, kadangi jis neturėjo jokių duomenų apie konkrečias dirbtas datas ir laiką, kuriuos buvo įmanoma gauti tik iš atsakovo bylos nagrinėjimo metu. Teismo motyvas dėl atsakovo kaltės mažinant išmokos dydį yra nepagrįstas ir neteisėtas remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2009, 2008 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2008, 2007 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2007. DK 141 straipsnio

3 dalis nustato visų pirma kompensacinį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojami darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Aptariamos išmokos dydis – konkretaus darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką – nustatytas įstatymu ir negali būti pripažintas neprotingai dideliu, nes, teigiant priešingai, būtų paneigiamas įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2006, 2006 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2006). Aplinkybė, kad kompensacijos priteisimas kaip nors pažeistų atsakovo darbuotojų interesus, iš viso nebuvo nagrinėta nei viename teismo posėdyje (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 81 str.), taip pat atsakovas nepateikė jokių dokumentų, kad toks kompensacijos priteisimas kokiu nors būdu pažeistų atsakovo darbuotojų interesus. Atsakovas apeliaciniu skundu (3 t., b. l. 62–63) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą ir atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareigūno budėjimo laikas yra laikas, kurį jis pagal grafiką, iš anksto patvirtintą teisės aktų nustatyta tvarka, turi būti iš anksto aptartoje vietoje laisvu nuo tarnybos metu tam, kad vidaus reikalų įstaigos vadovas ar budėtojų tarnyba galėtų jį iškviesti atlikti neatidėliotinų veiksmų (Statuto 31 str. 1 d.). Pareiškėjo pareigybė nebuvo priskirta prie tų pareigybių, kurias užimančių pareigūnų darbas organizuojamas pamainomis, nes atsakingi vadovai nebuvo kviečiami į policijos komisariatą vykdyti neatidėliotinų veiksmų, tai darydavo operatyvinė grupė. Pareiškėjas, kaip ir kiti vadovai, pagal grafiką ateidavo perduoti ir priimti budėjimo pamainą. Šios funkcijos nurodytos jo pareigybės aprašyme.

2. Teismas, priteisdamas pareiškėjo naudai 20 000 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, turėjo įvertinti, ar pareiškėjas elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai tam, kad tokios situacijos nebūtų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-397/2012). Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (3 t., b. l. 66–67) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas iš esmės pakartoja savo apeliacinio skundo argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a: IV.

Apeliaciniai skundai atmestini. Bylos nagrinėjimo dalykas yra nustatytas šioje administracinėje byloje priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartimi, pagal kurią byla buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo šia apimtimi: dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam iš atsakovo 6 772,65 Lt už budėjimą laisvu nuo tarnybos metu ir budėjimo metu dirbtus viršvalandžius laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio mėn. iki 2007 m. liepos mėn. įskaitytinai bei reikalavimo priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2007 m. liepos 14 d. iki visiško atsiskaitymo dienos (3 t., b. l. 18-25).

Pasisakydama dėl pirmojo iš nurodytų pareiškėjo skundo reikalavimų, kolegija pažymi, kad teisės taikymo požiūriu jis yra grindžiamas Statuto 31 straipsniu (2006-07-19 įstatymo Nr. X-804 redakcija, įsigaliojusi nuo 2006-11-01), pagal kurį pareigūno budėjimo laikas yra laikas, kurį jis pagal teisės aktų nustatyta tvarka iš anksto patvirtintą grafiką turi būti iš anksto aptartoje vietoje laisvu nuo tarnybos metu tam, kad vidaus reikalų įstaigos vadovas ar budėtojų tarnyba galėtų jį iškviesti atlikti neatidėliotinų veiksmų (1 d.); budėjimo laikas negali trukti ilgiau kaip 96 valandas per mėnesį.

Pareigūno budėjimo laikas įstaigoje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose ar iš anksto aptartoje tarnybos vietovės vietoje - ne mažiau kaip pusei darbo laiko (2 d.); už budėjimą, kai viršijama darbo laiko trukmė, per artimiausią mėnesį pareigūnui privalo būti suteiktas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip viršytas darbo laikas arba pareigūno pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą (3 d.). Fakto nustatymo požiūriu šis (pirmasis) pareiškėjo skundo reikalavimas yra grindžiamas teismui pateiktais įrodymais – darbo laiko žiniaraščiais, iš kurių matyti, kad laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio mėnesio iki 2007 m. liepos mėnesio (išskyrus 2007 m. gegužės mėn.) pareiškėjas laisvu nuo tarnybos metu budėjo iš anksto aptartoje vietoje 378 valandas, be to, budėdamas laisvu nuo tarnybos metu, išdirbo 14 valandų viršvalandžių 2007 m. kovo 3, 4 d., balandžio 7, 8 d. bei liepos 3 d. (1 t., b. l. 75-82).

Pasisakydama dėl teisės taikymo aspektų byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pažymi, kad byloje nėra kvestionuojama, jog tarnybos paminėtu laikotarpiu metu (nuo 2006-11 iki 2007-07) pareiškėjui buvo nustatyta penkių dienų darbo savaitė su dviem poilsio dienomis (šeštadienį ir sekmadienį), dirbant aštuonias valandas per darbo dieną, o jo užimama pareigybė (Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininko pavaduotojas) nebuvo priskirta prie pareigybių, kurias užimančių pareigūnų darbas organizuojamas pamainomis.

Todėl aukščiau nurodytos Statuto 31 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl (įprasto) darbo laiko trukmės viršijimo pareigūno budėjimo laiko metu pirmosios instancijos teismo išaiškintos ir pritaikytos byloje nagrinėjamai situacijai teisingai ir pagrįstai. Byloje taip pat nėra kvestionuojama, kad už budėjimo metu dirbtą darbo laiką (viršijantį Statute apibrėžtą darbo laiko trukmę) pareiškėjui buvo kompensuojama vienu iš trijų Statuto 31 straipsnio 3 dalyje numatytų būdu (šiame kontekste pažymėtina, kad atsakovas iš viso nepripažįsta pareiškėjo teisės į tokį kompensavimą).

Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas pagal jam privalomą budėjimo grafiką dirbęs laisvu nuo tarnybos metu ir negavęs už tai Statuto 31 straipsnio 3 dalyje numatytos kompensacijos, turi teisę į tokio darbo apmokėjimą kaip už viršvalandinį darbą. Ši jo teisė nebuvo realizuota, atleidžiant jį iš vidaus tarnybos 2007 m. rugsėjo 19 d., todėl atitinkama piniginė suma turi būti jam priteista iš atsakovo bei Statuto 58 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu (pagal ją, su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną) pripažintina atsakovo įsiskolinimu, atsiradusiu pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos metu.

Atsižvelgdama į tai, kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais dėl materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo šioje byloje, pritaria šiuo klausimu padarytai teismo išvadai ir pripažįsta atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nepagrįstais. Pasisakydama dėl fakto nustatymo šioje administracinėje byloje, kolegija pirmiausia pažymi, kad aukščiau paminėti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ABTĮ 57 straipsnio taikymo požiūriu laikytini įrodymais administracinėje byloje, tačiau pagal šio straipsnio 6 dalyje nustatytas įrodymų įvertinimo taisykles jie teismui neturi iš anksto nustatytos galios, turi būti teismo įvertinami kartu su kitais byloje esančiais ir reikiamo fakto nustatymui reikšmingais įrodymais, siekiant visapusiško, išsamaus ir objektyvaus įrodinėjamos aplinkybės išnagrinėjimo.

Byloje neginčijamai yra nustatyta, kad paminėtų žiniaraščių pildymas buvo vykdomas remiantis tokiu (budėjimo) būdu dirbusio pareigūno tarnybiniai pranešimais. Tai, be kita ko, patvirtina ir byloje esantys, tačiau ne visą žiniaraščiuose nurodytą budėjimo laiką patvirtinantys pareiškėjo tarnybiniai pranešimai. Pažymėtina, kad pareiškėjas, kaip vienas iš policijos komisariato vadovų, laikytinas atsakingu už tinkamą darbo laiko apskaitos žiniaraščių pildymą ir šiuo aspektu jam turi būti taikytini didesni, negu eiliniam komisariato pareigūnui, reikalavimai.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad įrodytu pareiškėjo dirbtu viršvalandiniu laiku pripažintinas tik toks darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytas laikas, kuris patvirtintas ir atitinkamais jo (pareiškėjo) tarnybiniais pranešimais. Todėl kolegija, pritardama tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai, atmeta pareiškėjo apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodytus argumentus kaip nepagrįstus. Pasisakydama dėl DK 141 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad šios materialinės teisės normos taikymo būtinumas yra pakankamai išsamiai aptartas pirmosios instancijos teismo, yra pagrįstas administracinių teismų praktikos, nagrinėjant tokio pobūdžio administracines bylas, todėl kolegijos pripažintinas pagrįstu.

DK 141 straipsnyje, kuris reglamentuoja teisinius santykius dėl atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarkos, be kita ko, nurodyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka (1 d.), darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas (2 d.). Pagal šio straipsnio 3 dalį (bylai aktuali 2005-05-12 įstatymo Nr. X-188 redakcija), kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.

Iš nurodytų DK

141 straipsnio nuostatų matyti, kad straipsnio 3 dalyje nurodyta (darbdavio ) pareiga sumokėti (jau atleistam) darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį pirmiausia yra siejama su uždelsimu (iš dalies arba visiškai) atsiskaityti su darbuotoju jo atleidimo dieną. Antra vertus, tokia darbdavio pareiga atsiranda tik tuo atveju, kai dėl paminėto uždelsimo nėra darbuotojo kaltės. Šios aplinkybės DK 141 straipsnio taikymo prasme yra būtinos sąlygos straipsnio 3 dalyje numatyto vidutinio darbo užmokesčio priteisimui. Todėl, taikant DK 141 straipsnio 3 dalį, yra būtina nustatyti (aptarti) kiekvienos iš šių sąlygų buvimą, taip pat pateikti šių sąlygų sampratą.

Kolegija pažymi, kad terminas (žodis) „uždelsimas“ reiškia užvilkinimą (Lietuvių kalbos instituto „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“, 877 psl.), t. y. suponuoja situaciją, kai tai darantis asmuo (šiuo atveju darbdavys) žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis nustatytu laiku (šiuo atveju atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju dieną) neįvykdė tam tikros pareigos ir tai tęsia toliau. Pabrėžtina, kad DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu nagrinėjamai bylai yra aktuali (ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo požiūriu reikšminga) situacija, kuri buvo pareiškėjo atleidimo iš tarnybos - atsiskaitymo su darbuotoju – dieną (2007-09-19), nes laiko aspektu būtent su šia situacija yra siejama darbdavio (atsakovo) pareiga sumokėti šioje straipsnio dalyje numatytą vidutinį darbo užmokestį.

Nagrinėjamoje situacijoje atsakovas, nors ir nesutiko su pareiškėjo prieš atleidimą iš vidaus tarnybos pateiktu 2007 m. rugsėjo 11 d. prašymu dėl visiško atsiskaitymo (ginčo teisinius santykius atsakovas interpretavo kitaip, negu pareiškėjas, ir tokią savo poziciją gynė šioje administracinėje byloje), tačiau tai nėra priežastis pripažinti jo elgesį pateisinamu DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo prasme ir atleisti jį nuo šioje teisės normoje nustatytos pareigos, nes, pagal bendrą teisės taikymo principą, privalėjo žinoti apie ginčo santykių teisinį reglamentavimą.

Tačiau, kita vertus, kolegija pažymi, kad pareiškėjas (pastebėtina, kad, būdamas vienas iš policijos komisariato vadovų) nurodytoje situacijoje elgėsi nepakankamai atsakingai, rūpestingai ir sąžiningai ta prasme, kad per visą nevisiško atsiskaitymo su juo už viršvalandinį darbo laiką, kuris objektyviai galėjo būti jo pastebėtas, kiekvieną mėnesį gaunant mėnesinį darbo užmokestį, nekėlė dėl to atsakovui jokių pretenzijų (duomenų, patvirtinančių priešingą išvadą, byloje nėra). Taip pat pažymėtina, kad aukščiau aptartoje Statuto 31 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyti trys alternatyvūs kompensavimo už viršvalandinį darbą būdai ir šių alternatyvų pasirinkimas iš esmės priklausė nuo paties pareigūno (pareiškėjo).

Tačiau pareiškėjas nebuvo pakankamai aktyvus, kad jo pozicija dėl vienos iš nurodytų alternatyvų pasirinkimo būtų pateikiama atsakovui kaip darbdaviui. Kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjama byla buvo pradėta pagal pareiškėjo teismui paduotą 2008 m. liepos 18 d. skundą, vieną kartą (2009-04-22) buvo sustabdyta dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytinos teisės normos konstitucingumo patikrinimo, du kartus buvo nagrinėjama apeliacine tvarka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (2 t., b. l. 134-147; 3 t., b. l. 18-25).

Formalus nurodytų bylos nagrinėjimo teisme laikotarpių įtraukimas į DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodytą uždelsimo atsiskaityti laiką teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijų taikymo požiūriu būtų nepateisinamas, nes akivaizdžiai susikirstų su darbo teisiniams santykiams taikytinais DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais. Pažymėtina, kad formuojantis DK straipsnių aiškinimo taisykles Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs dėl būtinumo taikyti šiuos pricipus tokio pobūdžio bylose (2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2011, 2012-04-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012).

Atsižvelgdama į šiuos argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams dėl DK 141 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija sutinka su teismo nustatytu pareiškėjui už uždelsimą atsiskaityti priteistinu darbo užmokesčio dydžiu – 20

000 Lt. Todėl šiuo klausimu apeliantų pateikti argumentai kolegijos taip pat pripažintini nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Taigi tenkinti apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais pagrindo nėra. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus atmesti. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Dalia Višinskienė