2015-10-15 Nr. AB-20179-3-64-3-02431-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1673-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02431-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas L. J. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau –ir Šiaulių TI), 35 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2009 m. balandžio 30 d. iki 2011 m. sausio 27 d. perpildytose kamerose, kuriose trūko natūralaus ir dirbtinio apšvietimo. Karštas vanduo į kameras nebuvo tiekiamas, nors jose pareiškėjas valgė, todėl pažeistos higienos normos. Tualetas buvo neatskirtas nuo bendros kameros erdvės, kartu laikomi asmenys rūkė, tačiau dirbtinė ventiliacija nebuvo įrengta, o langą buvo galima praverti daugiausiai iki 0,5 cm pločio. Dėl ventiliacijos trūkumo kameros oro drėgnumas siekdavo 80 procentų, todėl išskalbti rūbai nedžiūdavo, pradėdavo pūti. Kamerose būdavo pilna žiurkių ir tarakonų, per parą pareiškėjui matant prabėgdavo 50–100 tarakonų, 5–10 žiurkių, žiurkės savo dydžiu prilygo katino dydžiui, čiužiniuose, patalynėje buvo pilna parazitų, dėl ko buvo neįmanoma ramiai miegoti. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo apie 20 kv. m ploto ir vienu metu tokiu kiemeliu naudojosi 10 asmenų, o vaikščioti jame buvo galima tik 1 valandą per dieną, nors turėtų būti leidžiama vaikščioti 8 valandas per dieną. Vienam mėnesiui buvo išduodamas tik 1 tualetinio popieriaus rulonas, jo kokybė prasta, dušu buvo galima naudotis kartą per savaitę 15 minučių. Pabrėžė, kad maisto energetinė vertė buvo nuo 1 300 iki 1 500 kcal, giminės ir draugai negalėdavo jam perduoti maisto, o pareiškėjo kūno svoris 75 kg, ūgis 184 cm, kasdien sportuoja. Pareiškėjui buvo draudžiami ilgalaikiai pasimatymai, todėl jo socialinė reintegracija tapo daug sudėtingesnė. Taip pat buvo draudžiama su savimi turėti kompiuterius, šiltus pledus. Įvertinęs pareigūnų elgesį su juo, manė, kad dauguma jų turi sadistinį asmenybės sutrikimą. Nurodė, kad anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą, todėl ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės pažeidžiamos, be to, laisvės atėmimo vietų pareigūnai grasino, kad pagal suklastotus kaltinimus bus skiriamos nuobaudos. Pažymėjo, kad tokios sąvokos kaip senaties terminas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) nenumato, kadangi Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinti principai yra absoliutaus pobūdžio.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2009 m. gegužės 25 d. iki 2010 m. birželio 16 d. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis nežinojo apie tariamą jo teisių pažeidimą, nepagrįstai ilgai manydamas, kad jo teisės pažeistos, negynė savo teisėtų interesų. Todėl prašė šioje byloje taikyti ieškinio senaties terminą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasis bylos duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2009 m. gegužės 25 ir iki 2010 m. birželio 16 d. Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. spalio 7 d., praleidęs Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Teismas, vadovaudamasis bylos duomenimis, konstatavo, jog pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jam galimai daromus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo. Šiaulių TI prašė taikyti ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimams teismas pritaikė ieškinio senatį ir jų iš esmės nenagrinėjo.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas iš esmės pateikia tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad teismas nevertino laikotarpio, kurio metu pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis Šiaulių TI. Teismas turėjo pripažinti, kad minimalus plotas, turintis tekti vienam asmeniui, yra 4 kv. m ploto, atskaičius ir baldų užimamą plotą. Be to, pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl nesivadovavo EŽTT praktika. Nesutinka su visais teismo argumentais, remiantis kuriais pareiškėjo reikalavimai buvo atmesti.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyviai pagrįstų argumentu, kurių pagrindu būtų galima pripažinti, kad jis patyrė neturtinę žalą. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos ir neišskyrė jo iš kitų laikomų asmenų, jokių aplinkybių, kad kalinimo sąlygos pakenkė jo sveikatai, nenustatyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo teigimu, neturtinė žala jam kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, ir kt.).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2009 m. gegužės 25 d. iki 2010 m. birželio 16 d. (b. l. 14). L. J. su skundu į teismą kreipėsi tik 2014 m. spalio 7 d. (b. l. 4). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovo atstovas reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 10-12). Taigi pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 16 d. iki 2009 m. lapkričio 20 d. bei nuo 2009 m. gegužės 25 d. iki 2010 m. birželio 16 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

Pažymėtina, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, kad kalinimo sąlygos pažeidė jo teises, nurodyto vertinimo nekeičia, kadangi pats pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl jo atžvilgiu darytų pažeidimų jautė stresą, nepatogumus (b. l. 2-3). Todėl pareiškėjas turėjo ir galėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismui taip pat nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų. Teisėjų kolegija prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 25 d. iki 2010 m. birželio 16 d.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo L. J. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė