2017-03-28 Nr. AB-7080-3-64-3-02268-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-284-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02268-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 13 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2015 m. sausio 8 d. iki skundo teismui padavimo dienos, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų. Paaiškino, kad dušo patalpose labai slidi grindų danga, pasivaikščiojimo kiemai labai maži, neatitinka higienos normų reikalavimų. Papildomai nurodė, kad nebuvo išduodamos valymo priemonės. Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t.y. dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2015 m. rugpjūčio 25 d. pažymos „Dėl A. G.“, pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas skirtingose kamerose vienas arba su dar 1-5 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,69 iki 18,9 kv. m., taigi visą pareiškėjo kalinimo laikotarpį kamerų plotas atitiko nustatytus reikalavimus. Atsakovas pabrėžė, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m. ploto, bet tokia situacija nėra pastovi, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojamas į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų nebuvo atlikta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsako patys nuteistieji. Dėl nepakankamo biudžeto finansavimo Šiaulių TI administracija neturi galimybės visas gyvenamąsias patalpas aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo, jis grąžinamas atsakingiems pareigūnams.

Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 p. priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip 2 valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Pareiškėjas buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje Nr. PK-5. Įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių TI registruoti duomenų, kiek asmenų buvo patalpinta kartu su pareiškėju į laikino sulaikymo kameras. Laikino sulaikymo kamera Nr. PK-5 buvo tikrinama 2014 m. rugpjūčio 21 d., 2015 m. sausio 15 d. ir 2015 m. balandžio 20 d., PK-5 užfiksuoti oro temperatūros ir dirbtinės apšvietos pažeidimai, tačiau higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui, o priėmimo – paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos.

Atsakovas nurodė, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkte analogiška nuostata įtvirtinta ir nuteistųjų atžvilgiu. Pagal Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Dušo patalpos dezinfekuojamos kasdien.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė. Šiaulių tardymo izoliatoriuje ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m. iki 22,44 kv. m. Nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei Higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Todėl pareiškėjo pretenzijos dėl pasivaikščiojimo kiemų neturi jokio teisinio pagrindo.

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu.

Atsakovas prašė sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas pareiškėjo A. G. skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo A. G. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas A. G. Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. sausio 8 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d., iš viso 195 dienas, kamerose Nr. 88, 82, 64, 29, 57, 15 ir 12, kurių plotas nuo 17,3 iki 22,88 kv. m., su dar 2-5 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,69 iki 18,85 kv. m. Taigi pareiškėjas visas 195 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas atitiko minimalius reikalavimus, ir nėra pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI pareigūnai neveikė taip, kaip pagal galiojančius teisės aktus turėjo veikti.

Iš byloje esančių Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matosi, kad patikrinimų, ar Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 reikalavimus, nebuvo atlikta, kitų įrodymų dėl netinkamos gyvenamųjų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būklės byloje nėra, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) pareigūnai laikė pareiškėją gyvenamosiose kamerose, neatitinkančiose joms keliamų Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų.

Iš byloje esančios 2015 m. rugsėjo 2 d. pažymos Nr. 69/06-4734 (13 b. l.) matosi, kad A. G. į laikino sulaikymo kamerą Nr. 5 (PK-5) per skundžiamą laikotarpį buvo patalpintas aštuonis kartus: 2015 m. sausio 8 d., 2015 m. sausio 27 d., 2015 m. vasario 4 d., 2015 m. balandžio 8 d., 2015 m. balandžio 13 d., 2015 m. balandžio 28 d., 2015 m. gegužės 7 d. ir 2015 m. birželio 25 d. Paskirstymo kamerą Nr. 5 (PK-5) Šiaulių visuomenės sveikatos centras patikrino 2014 m,. rugpjūčio 21 d. operatyviosios valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės atlikimo metu (2014 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo aktas Nr. EP-340), 2015 m. sausio 15 d. kontrolės atlikimo metu (2015 m. sausio 21 d. patikrinimo aktas Nr. EP-14) ir 2015 m. balandžio 20 d. kontrolės atlikimo metu (2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo aktas Nr. EP-153). Patikrinimų metu nustatyta, kad paskirstymo kameros Nr. PK-5 lubų kreidos dažų danga vietomis byra, matosi pelėsis, patalpoje reikia atlikti remontą (pažeidžiamas HN 76:2010 56 ir 62 p.), nustatyta santykinė oro drėgmė 76,3 proc. (pažeidžiamas HN 76:2010 26 p.), nustatyta dirbtinė apšvieta 3-4 lx, t. y. apšvietimo kameroje nėra, šviesa patenka tik iš koridoriaus (pažeidžiamas HN 76:2010 22 p.), oro temperatūra 12,1 laipsnio (pažeidžiamas HN 76:2010 26 p.), tualetai neizoliuoti, neatitverti nuo likusios kameros dalies, atviri (pažeidžiamas HN 76:2010 21 p.). Įvertinęs šiuos įrodymus, teismas daro išvadą, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) pareigūnai laikė pareiškėją paskirstymo kameroje, neatitinkančioje Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Iš byloje esančios 2015 m. rugpjūčio 25 d. Šiaulių TI ūkio skyriaus pažymos Nr. 62/08-890 matosi, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, kabyklos rūbams, dubenys, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę, tarp suimtųjų maudymosi yra 30 min. intervalas, kurio metu atliekama patalpos dezinfekcija, 2015 m. vasario mėn. dušo patalpos suremontuotos iš pagrindų. Šiaulių visuomenės sveikatos centras, atlikdamas Šiaulių TI patalpų atitikties Lietuvos Higienos normai HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patikrinimus, 2015 m. balandžio 20 d. patikrinimo metu (2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo aktas Nr. EP-153) nustatė, kad dušų patalpoje grindų danga slidi (pažeidžiamas HN 76:2010 39.4 p.). Taigi Šiaulių TI administracija, organizuodama suimtųjų (nuteistųjų) prausimąsi duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, teisės aktų reikalavimų nepažeidė, tačiau konstatuotas higienos normos pažeidimas dėl grindų dangos dušo patalpoje, o tai sudaro pagrindą konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad vadovaujantis LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ nustatė vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore kasdien trukmę. Iš byloje esančios Šiaulių TI ūkio skyriaus pažymos Nr. 62/08-890 matosi, kad Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, bendras jų plotas 422,35 kv. m., pasivaikščiojimo kiemelių dydis skirtingas (nuo 17,31 iki 23,43 kv. m.), pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji), pasivaikščiojimas gryname ore trunka ne mažiau kaip vieną valandą kasdien, 2013 m. pabaigoje visi pasivaikščiojimo kiemeliai buvo perdengti, taip pat sutvarkyta lietaus kanalizacija. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014 m. rugsėjo 25 d. tikrindamas Šiaulių TI kamerų, pasimatymo patalpų, sanitarinės švaryklos, daiktų sandėlio, kirpyklos, skalbyklos, išvykstančiųjų apžiūros patalpų ir pasivaikščiojimo kiemų atitiktį Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimams, pažeidimų dėl laikomų asmenų pasivaikščiojimų nenustatė, konstatavo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs. Taigi pareiškėjo pretenzijos dėl pasivaikščiojimo kiemelių nepagrįstos.

Iš Ūkio skyriaus pažymos Nr. 62/08-890 matyti, kad Šiaulių TI administracijos paskyrimu tvarkyti gyvenamąsias patalpas skiriami šiose patalpose laikomi suimtieji ir nuteistieji, kurie turi nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, kuriose patys gyvena; kadangi kiekvienos kameros atskirai neįmanoma aprūpinti valymo inventoriumi dėl jo gadinimo ir lėšų stokos, valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų / nuteistųjų prašymus, o po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą; kiekviename rėžiminio korpuso aukšte yra išskirta spintelė valymo inventoriui (skudurai, šepečiai, WC šepetys, dubenys, soda bei tarkuotas ūkinis muilas) laikyti. Iš byloje esančio 2015 m. balandžio 22 d. visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. EP-153 matosi, kad 2015 m. balandžio 20 d. tikrinimo metu nustatyta, jog valymo inventorius švarus, tvarkingai laikomas tam skirtoje patalpoje, asmenims į kameras išduodamas nustatyta tvarka. 2014 m. rugsėjo 25 d. periodinės valstybinės visuomenės sveikatos kontrolės vykdymo metu taip pat nustatyta, kad valymo inventorius ir kalcionuota soda išduodami asmenims paprašius; tikrinimo metu išduotas inventorius buvo geros kokybės (šepečiai, skudurai, dubenys). Taigi visuomenės sveikatos centras dėl valymo inventoriaus pažeidimų nenustatė, todėl pareiškėjo pretenzijos nepagrįstos.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista. Tačiau atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis (pareiškėjas į higienos normų reikalavimų neatitinkančias paskirstymo kameras buvo patalpintas aštuonis kartus skirtingomis dienomis ne ilgesniam kaip 2 valandų laikotarpiui (TI vidaus tvarkos taisyklių 11 p.), byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, sprendė, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. Pareiškėjas A. G. su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo nurodytą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, šis laikotarpis buvo ilgesnis. Pareiškėjas skunde prašė skaičiuojant šį laikotarpį taikyti gyvenamojo ploto normą, atskaičiavus baldus, europietišką standartą (4 kv. m. minimalią gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui), tačiau pirmosios instancijos teismas vis tiek taikė 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto, įskaitant baldus, normą. Pareiškėjas neprašė remtis Lietuvos teise, nes ji prieštarauja EŽTT praktikai.

Pareiškėjas nesutinka su visais argumentais, kuriuos atmetė pirmosios instancijos teismas, kadangi toks atmetimas yra nemotyvuotas.

Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio ir jis atitinkamai remiasi EŽTT sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu.

Atsakovas remiasi CK 6.250 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta.

Atsakovas nurodo, jog pareiškėjo argumentai dėl taikytinos Lietuvos Respublikos teisės neturi teisinio pagrindo. Remiasi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 33 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, jog pareiškėjo pretenzijos dėl to, kad jis neprašė taikyti Lietuvos Respublikos teisės yra nevertintinos.

Pažymi, jog nors pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau šių teiginių jis nedetalizuoja. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Aplinkybių dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 8 d. iki skundo teismui padavimo dienos.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Šiaulių TI sąlygas, t. y Šiaulių TI paskirstymo kamera Nr. PK-5, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų (lubų kreidos dažų danga vietomis byra, matosi pelėsis, patalpoje reikia atlikti remontą (pažeisti HN 76:2010 56 ir 62 p.), nustatyta santykinė oro drėgmė 76,3 proc. (pažeistas HN 76:2010 26 p.), nustatyta dirbtinė apšvieta 3-4 lx, t. y. apšvietimo kameroje nėra, šviesa patenka tik iš koridoriaus (pažeistas HN 76:2010 22 p.), oro temperatūra 12,1 laipsnio (pažeistas HN 76:2010 26 p.), tualetai neizoliuoti, neatitverti nuo likusios kameros dalies, atviri (pažeistas HN 76:2010 21 p.), o dušų patalpoje grindų danga slidi (pažeistas HN 76:2010 39.4 p.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu. Mano, kad teismas nemotyvavo pareiškėjo skunde išdėstytų reikalavimų atmetimo ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir EŽTT pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė vienam asmeniui tenkančiu minimaliu gyvenamojo ploto norma kalinimo įstaigoje – 4 kv. m, t. y. europietišku standartu, tačiau jis nenurodo, iš kur kildina šį standartą, nepagrindžia jo taikymo šioje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi būtent Įsakyme numatytu teisiniu reguliavimu.

Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, turi atsakovas. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 8 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d., iš viso 195 dienas, buvo laikomas kamerose Nr. 88, 82, 64, 29, 57, 15 ir 12, kurių plotas nuo 17,3 iki 22,88 kv. m., su dar 2-5 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,69 iki 18,85 kv. m. Taigi pareiškėjas visas 195 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas atitiko minimalius reikalavimus, ir nėra pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI pareigūnai neveikė taip, kaip pagal galiojančius teisės aktus turėjo veikti.

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Šiaulių TI sąlygas, t. y Šiaulių TI paskirstymo kamera Nr. PK-5, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų (lubų kreidos dažų danga vietomis byra, matosi pelėsis, patalpoje reikia atlikti remontą (pažeisti HN 76:2010 56 ir 62 p.), nustatyta santykinė oro drėgmė 76,3 proc. (pažeistas HN 76:2010 26 p.), nustatyta dirbtinė apšvieta 3-4 lx, t. y. apšvietimo kameroje nėra, šviesa patenka tik iš koridoriaus (pažeistas HN 76:2010 22 p.), oro temperatūra 12,1 laipsnio (pažeistas HN 76:2010 26 p.), tualetai neizoliuoti, neatitverti nuo likusios kameros dalies, atviri (pažeistas HN 76:2010 21 p.), o dušų patalpoje grindų danga slidi (pažeistas HN 76:2010 39.4 p.). Taigi Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo laikomas kameroje, neatitinkančioje jai keliamų higienos reikalavimų.

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamos suvaržymus. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Kiek tai susiję su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, dėl pareiškėjui priteistos žalos dydžio, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal šioje teismo nutartyje nurodytą subsidiarumo doktriną pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Pagal minėtą subsidiarumo doktriną, pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi, pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą. Nurodyti išaiškinimai, be kita ko, lemia, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui formos, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, atmetė. Tačiau manytina, kad pažeistos pareiškėjo teisės į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas pripažinimas nėra tinkama satisfakcija šiuo atveju ir ji patirtos žalos nekompensuoja, todėl atitinkamai ji keistina.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (į laikino sulaikymo kamerą Nr PK-5, kurioje nustatyti Higienos normos HN 76:2010 21, 22, 26, 56 ir 62 punktų pažeidimai buvo patalpintas aštuonis kartus: 2015 m. sausio 8 d., 2015 m. sausio 27 d., 2015 m. vasario 4 d., 2015 m. balandžio 8 d., 2015 m. balandžio 13 d., 2015 m. balandžio 28 d., 2015 m. gegužės 7 d. ir 2015 m. birželio 25 d.), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 30 Eur.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 30 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip: „Priteisti pareiškėjui A. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 30 Eur (trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti ”.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė