2018-11-28 Nr. AB-21776-3-61-3-01248-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-5387-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01248-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramutės Ruškytės (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. C. (V. C.) ir A. C., atstovaujamos įstatyminės atstovės V. C., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. C. (V. C.) ir A. C., atstovaujamos įstatyminės atstovės V. C., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjos V. C. (V. C.) ir A. C., atstovaujamos įstatyminės atstovės V. C., kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamos: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-305(00163), 306(00164) (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

2. Pareiškėjos nurodė, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neatliko išsamaus tyrimo ir nepašalino abejonių dėl uždarosios akcinės bendrovės „Capitaldist“ (toliau – ir UAB „Capitaldist“, įmonė) vykdomos veiklos, t. y. nenuvyko į įmonės veiklos vykdymo vietą, neapklausė darbuotojų, įmonės klientų, neužklausė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenų apie įmonės pajamas ir jų realumą, nepareikalavo įmonės veiklos buhalterinių dokumentų. Pažymėjo, kad įmonėje realiai dirba darbuotojai, įmonė gauna pajamas ir moka mokesčius, o UAB „Capitaldist“ veiklos etikos vertinimas nėra Migracijos departamento funkcija.

3. Pareiškėja V. C. teigė, kad yra UAB „Capitaldist“ akcininkė, todėl apie tikslų įmonėje dirbančių asmenų skaičių sužino tuomet, kai vadovas pateikia informaciją apie įmonės veiklą kartu su veiklos ataskaita. Akcentavo, kad turi stiprius socialinius ryšius Lietuvoje, kadangi yra verslo bendrasavininkė, dirba UAB „Transporto logistika, tranzitas“ vadove, gyvena Lietuvoje, jos dukra A. C. lanko mokymo įstaigą.

4. Pareiškėjos nesutiko su ginčijamo sprendimo teiginiu, kad UAB „Capitaldist“ paskutinius 6 mėnesius veiklos nevykdė. Pažymėjo, kad įmonė veiklą vykdo nuo 2013 m., pirmąjį leidimą laikinai gyventi dėl veiklos šioje įmonėje pareiškėja V. C. buvo gavusi dvejiems metams, tačiau leidimas laikinai gyventi panaikintas 2017 m. spalio 20 d., dėl to, jog iš įmonės atleistas trečiasis darbuotojas ir darbuotojų skaičius pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus tapo nepakankamas. Pabrėžia, kad šis trūkumas vėliau buvo pašalintas.

5. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos V. C. pateikti dokumentai apie UAB „Capitaldist“ vykdomą veiklą neįrodo, jog įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, kad UAB „Capitaldist“ verslo plane nurodyta veikla yra plati, tačiau įmonėje dirba tik keturi darbuotojai (trys Lietuvos Respublikos piliečiai ir direktorė – užsienio valstybės pilietė, turinti leidimą laikinai gyventi). Iš įmonės internetinio puslapio (www.capitaldist.lt) matyti, kad UAB „Capitaldist“ užsiima įmonių steigimu ir jų pardavimu užsienio šalių piliečiams. Atsakovo nuomone, pateiktos konsultavimo paslaugų sutartys nepatvirtina, jog įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje, priešingai, minėtos sutartys kelia pagrįstų abejonių dėl realios veiklos Lietuvoje vykdymo. Atkreipė dėmesį, kad įmonės finansinės operacijos atliekamos tik su tų pačių asmenų valdomomis bendrovėmis, kurių dalyviai yra trečiųjų šalių piliečiai, turintys arba turėję leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja V. C., būdama UAB „Capitaldist“ akcininke, apklausos lape nurodė, jog įmonėje dalyvauja priimant sprendimus, organizuoja susitikimus su partneriais, užsiima marketingu. Pareiškėja taip pat nurodė, kad įmonėje dirba trys darbuotojai, nors realiai dirba keturi darbuotojai.

8. Atsakovas nesutiko su pareiškėjų skundo argumentu, kad Migracijos departamento specialistai neapklausė įmonės darbuotojų, neatliko kitų veiksmų. Akcentavo, kad Migracijos departamento specialistai, nagrinėdami užsieniečių prašymus, organizuoja apklausas, susijusias su konkrečia užsieniečio situacija, nustatyti prieštaravimai vertinami pagal duomenų visumą ir vadovaujantis protingumo principu, o neišsamus atsakymas į pavienį klausimą nėra laikomas lemiamu priimant galutinį sprendimą. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju buvo siekiama surinkti visapusišką informaciją apie V. C. veiklą įmonėje, pareiškėjai buvo suteikta galimybė pateikti išsamius paaiškinimus. Pažymėjo, kad leidimą laikinai gyventi pareiškėjai V. C. atsisakyta išduoti ne dėl to, jog UAB „Capitaldist“ yra fiktyvi, o todėl, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie veiklos vykdymą Lietuvos Respublikoje bei tikrąjį atvykimo tikslą.

9. Atsakovo teigimu, pareiškėjos V. C. dukros A. C. teisė gyventi Lietuvos Respublikoje yra išvestinė iš pareiškėjos V. C. teisės gyventi Lietuvoje, todėl dukrai siekiant toliau mokytis, gali būti pateikiamas prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi mokymosi pagrindu.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, ginčijamu sprendimu atsisakė išduoti (duomenys neskelbtini) pilietei V. C. ir jos dukrai (duomenys neskelbtini) pilietei A. C. leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, kad Sprendime Migracijos departamentas konstatavo, jog pareiškėjos V. C. pateikti UAB „Capitaldist“ veiklos dokumentai savaime nepatvirtina ne mažiau kaip 6 pastaruosius mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo įmonės veiklos realumo, o jais tik siekiama imituoti įmonės vykdomą veiklą ir pajamų gavimą. Teismas nurodė, kad atsakovas laikosi pozicijos, jog įmonė įkurta tik tam, kad trečiųjų šalių piliečiai, įmonės dalyviai, galėtų formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, dėl ko yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmė.

12. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintas Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Vadovaudamasis Aprašo 84, 100 ir 101 punktais teismas akcentavo, kad išduodamas leidimą Migracijos departamentas turi įvertinti visumą duomenų, o kilus abejonėms dėl užsieniečio nurodytų aplinkybių ir pateiktų dokumentų, pasirinktinai atlikti šiuos veiksmus: apklausti užsienietį, pareikalauti pateikti papildomus dokumentus, išsiųsti atitinkamoms įstaigoms prašymus pateikti duomenis. Aprašo 101 punkte nustatyti Migracijos departamento pareigūnų veiksmai atliekami, kai yra įtarimas, jog įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, yra fiktyvi. Teismas, nustatęs, kad šiuo nagrinėjamu atveju buvo vertinama tik tai, ar pareiškėjos V. C. pateikti duomenys atitinka tikrovę, padarė išvadą, jog Aprašo nuostatos neįpareigojo Migracijos departamento pareigūnų atlikti Aprašo 101 punkte nurodytus veiksmus, dėl ko pareiškėjų skundo argumentą dėl neišsamiai atlikto tyrimo atmetė kaip nepagrįstą.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja V. C., siekdama pagrįsti prašyme nurodytą pagrindą leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti, Migracijos departamentui pateikė 2016 m. gruodžio 27 d. konsultavimo paslaugų teikimo sutartį su UAB „Nemėja“, 2017 m. sausio 23 d. konsultavimo paslaugų teikimo sutartį su UAB „Angata“, 2017 m. vasario 21 d. konsultavimo paslaugų teikimo sutartį su užsienyje registruotu juridiniu asmeniu Adamsdale Corporation Ltd, 2017 m. kovo 27 d. konsultavimo paslaugų teikimo sutartį su A. M. S. (A. M. S.), gyvenančia Italijos Respublikoje, 2017 m. balandžio 10 d. konsultavimo paslaugų teikimo sutartį su M. K. (M. K.), gyvenančiu Ispanijos Karalystėje, 2017 m. balandžio 17 d. konsultavimo paslaugų teikimo sutartį su UAB „Saulės lyra“, atstovaujama S. P., turinčiu leidimą laikinai gyventi, 2017 m. gegužės 17 d. konsultavimo paslaugų teikimo sutartį su užsienyje registruotu juridiniu asmeniu Mizar Gmbh, 2017 m. gegužės 22 d. konsultavimo paslaugų teikimo sutartį su užsienio valstybės piliečiu A. M. (A. M.), gyvenančiu Ukrainoje, 2017 m. gegužės 31 d. konsultavimo paslaugų teikimo sutartį su užsienio valstybės piliečiu V. K. (V. K.), gyvenančiu Prancūzijos Respublikoje, 2017 m. birželio 9 d. konsultavimo paslaugų teikimo sutartį su užsienio valstybės piliečiu L. L., gyvenančiu Ispanijos Karalystėje, 2017 m. birželio 29 d. konsultavimo paslaugų teikimo sutartį su UAB „Levanas“, atstovaujama A. P. (A. P.), turinčiu leidimą laikinai gyventi, ir 2017 m. kovo 27 d. sutartį su UAB „Transportas ir pervežimai“.

14. Teismas, įvertinęs pareiškėjos pateiktas konsultavimo paslaugų teikimo sutartis, atkreipė dėmesį, kad, kaip nurodė atsakovas, UAB „Transportas ir pervežimai“ direktorius nuo 2017 m. gegužės 5 d. yra I. M., kuris Migracijos departamento žinomas kaip padedantis trečiųjų šalių piliečiams gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. Pabrėžė, kad konsultavimo paslaugų sutartis taip pat sudaryta su UAB „Levanas“, atstovaujama A. P., turinčio leidimą laikinai gyventi, o ši įmonė registruota adresu (duomenys neskelbtini), kuris žinomas kaip adresas, kuriuo registruojamos fiktyvios įmonės. Be to, pareiškėja V. C. nuo 2017 m. liepos 11 d. yra įmonės UAB „Transporto logistika, tranzitas“ direktorė, kuri taip registruota adresu (duomenys neskelbtini).

15. Pirmosios instancijos teismas iš pateikto įmonės UAB „Capitaldist“ SEB banko sąskaitos įrašo taip pat nustatė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 16 d. iki 2017 m. spalio 27 d. UAB „Capitaldist“ gavo pajamų iš J. Z. (iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenų matyti, kad įmonėje jis įdarbintas 2018 m. sausio 25 d.), užsienyje registruotų juridinių asmenų Adamsdale Corporation, Mizar Gmbh, Barclira S.L, TL Develop Ltd, Berton Logistics Ltd, iš užsienio valstybių piliečių A. M. S., M. K., Hr. R. L. ir M. O. L., A. M., V. K., L. L., A. E. A. (A. E. A.), UAB „Saulės lyra“, UAB „Levanas“ ir M. P..

16. Teismas, įvertinęs SEB banko sąskaitos išrašą ir kasos pajamų orderius, pažymėjo, kad kai kuriuose pavedimuose nenurodyta, už kokias paslaugas buvo atsiskaityta, dalis mokėjimų atlikta ne už įmonės verslo plane nurodytą veiklą, kai kurios finansinės operacijos (lėšų įskaitymas, lėšų pervedimas) buvo tarp tų pačių asmenų (tiek užsienio piliečių ir užsienyje registruotų juridinių asmenų, tiek Lietuvoje registruotų juridinių asmenų, atstovaujamų užsieniečių, turinčių leidimus laikinai gyventi). Teismas vertino, jog nustatytos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių, ar UAB „Capitaldist“ Lietuvos Respublikoje vykdo įmonės steigimo dokumentuose nurodytą veiklą.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos V. C. paaiškinimus dėl UAB „Capitaldist“ veiklos Lietuvos Respublikoje 2017 m. vertino kaip formalius ir paviršutiniškus, nes pareiškėja, teigdama, kad UAB „Capitaldist“ veikloje dalyvauja priimant sprendimus dėl pagrindinių įmonės klausimų, veda susitikimus su partneriais, užsiima rinkodaros tyrimais, konkrečiai nenurodė fizinių asmenų, kuriems įmonė teikė paslaugas, nedetalizavo įmonėms teiktų paslaugų, nurodė tik tris darbuotojus, nors nuo 2018 m. sausio 25 d. įmonėje dirba keturi darbuotojai. Teismas minėtas aplinkybes vertino kaip patvirtinančias, jog pareiškėja yra tik pasyvi UAB „Capitaldist“ akcininkė, realiai neužsiima bei neketina užsiimti įmonės veikla Lietuvos Respublikoje, o jos pateikti duomenys neatitinka tikrovės.

18. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nors pareiškėja V. C. prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodė, jog užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla UAB „Capitaldist“, byloje pateikti duomenys šį pareiškėjos teiginį paneigia. Teismas konstatavo, kad pareiškėja V. C., paduodama prašymą Migracijos departamentui, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl atsakovas ginčijamu sprendimu pagrįstai atsisakė jai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

19. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentui atsisakius išduoti leidimą laikinai gyventi A. C. motinai V. C., ginčijamame sprendime atsakovas pagrįstai konstatavo, jog A. C. neatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų išduoti leidimą laikinai gyventi.

III. 20. Pareiškėjos V. C. ir A. C., atstovaujama įstatyminės atstovės V. C., apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti visiškai.

21. Pareiškėjos nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas savo sprendimą iš esmės grindė atsakovo atsiliepimu į skundą ir kartu su atsiliepimu pateiktais priedais. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, netenkinęs atsakovo prašymo pratęsti terminą atsiliepimui paduoti, atsakovo pateikto atsiliepimo į skundą priėmimo klausimo neišsprendė, todėl yra pagrindas manyti, jog atsiliepimas į skundą ir jo priedai nėra pridėti prie bylos. Pareiškėjų nuomone, atsakovo pateikti dokumentai nėra įrodymai pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl teismas jais neturėjo pagrindo grįsti sprendimą.

22. Pareiškėjų teigimu, Migracijos departamentas įmonės patikrinimą atliko formaliai, turėdamas išankstinę nuomonę apie pareiškėjos įmonę. Teigia, kad atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog buvo siekiama surinkti visapusišką informaciją apie pareiškėjos V. C. veiklą įmonėje, tačiau pripažino, kad būtini veiksmai pagal Aprašą nebuvo atlikti laiku, t. y. atsakovas, priimdamas sprendimą, neapklausė įmonės vadovo, darbuotojų, nevyko į įmonės biurą, nesikreipė į valstybės ir savivaldybių institucijas, nesikreipė į įmonės verslo partnerius ir klientus. Pažymi, kad atsakovo priimtas Sprendimas yra deklaratyvaus pobūdžio.

23. Pareiškėjos nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju buvo vertinama tik tai, ar pareiškėjos V. C. pateikti duomenys atitinka tikrovę, o ne tai, ar UAB „Capitaldist“ yra fiktyvi, kadangi tokio pobūdžio išvadą būtų galima padaryti tik atlikus išsamų patikrinimą, kurio atsakovas neatliko. Pažymi, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog atsakovui pateiktos veiklos sutartys, banko išrašai, finansinės ataskaitos patvirtina, kad UAB „Capitaldist“ užsiima būtent ta veikla, kuri yra nurodyta įmonės įstatuose ir verslo plane.

24. Pareiškėjų teigimu, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. C. teisė gyventi Lietuvos Respublikoje yra išvestinė iš pareiškėjos V. C. teisės laikinai gyventi, o dukrai siekiant toliau mokytis Lietuvoje, gali būti pateikiamas prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi mokymosi pagrindu. Nurodo, kad A. C. 2018 m. gegužės 3 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje mokymosi pagrindu, tačiau tik 2018 m. rugsėjo mėn., jau prasidėjus mokslo metams, Migracijos departamentas informavo pareiškėją V. C., kad jos nepilnametės dukters dokumentai priimti per klaidą ir ji negali kreiptis dėl leidimo išdavimo net ir nauju mokymosi pagrindu, o galės kreiptis dėl minėto leidimo išdavimo tik praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo ir išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi.

25. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

26. Atsakovo teigimu, pareiškėjos, nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde turėtų nurodyti nesutikimo su teismo sprendimu motyvus, o ne subjektyvią nuomonę dėl Migracijos departamento teismui pateikto atsiliepimo ir su atsiliepimu pateiktų įrodymų priėmimo bei pridėjimo prie bylos. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. gegužės 24 d. išsiuntė pareiškėjų atstovui Migracijos departamento atsiliepimą į skundą, todėl nepagrįstas argumentas dėl atsakovo atsiliepimo nepridėjimo prie bylos duomenų.

27. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjant pareiškėjų prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi buvo apklausiama pareiškėja V. C., įvertinti pareiškėjos pateikti dokumentai, atlikti kiti reikalingi patikrinimo veiksmai, tačiau tokie veiksmai, kaip bendrovės patikrinimas, nebuvo atliekami, nes leidimas pareiškėjai neišduotas dėl to, jog pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie veiklos vykdymą Lietuvos Respublikoje bei tikrąjį atvykimo tikslą, o ne dėl to, kad įmonė veikia fiktyviai.

28. Atsakovas nesutinka su pareiškėjų teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog Migracijos departamentui kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateikti pareiškėjos V. C. veiklos dokumentai patvirtina pagal verslo planą vykdomą veiklą, dėl ko pareiškėja, investavusi lėšas ir tapusi bendrovės akcininke, neturėjo pagrindo abejoti dėl tokios veiklos atitikimo Įstatymo reikalavimams. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus, o pareiga įrodyti ketinimų vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje realumą tenka būtent pareiškėjai.

29. Atsakovas akcentuoja, kad siekiant išvengti užsieniečių piktnaudžiavimo leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra, Įstatymo 35 straipsnio 2 dalis nustato, jog užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo ir išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą. Pažymi, kad praėjus vieneriems metams pareiškėjos dukra teisės aktų nustatyta tvarka galės kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu ji atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-305(00163), 306(00164) teisėtumo ir pagrįstumo.

31. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjų skundo, nes įvertinęs pareiškėjos V. C. atsakovui pateiktus dokumentus, byloje surinktus įrodymus, nenustatė pagrindų, dėl kurių ginčijamas sprendimas turėtų būti pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu.

33. Byloje nustatyta, kad atsakovas ginčijamu sprendimu netenkino pareiškėjų prašymo išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas atsisakymą išduoti pareiškėjoms leidimus laikinai gyventi grindė tuo, kad pareiškėjos V. C. duomenys, kuriuos ji pateikė, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, įmonė UAB „Capitaldist“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų, kadangi pateikti dokumentai apie įmonės vykdomą veiklą neįrodo įmonės ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą vykdomos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje. Sprendime atsakovas taip pat konstatavo, kad V. C. nepilnametė dukra A. C. neatitinka Įstatyme 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų sąlygų.

34. Pareiškėjos apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktus įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Teigia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovo atsiliepimu į skundą ir prie atsiliepimo pridėtais priedais, bei mano, jog Migracijos departamentas įmonės patikrinimą atliko formaliai, o išvadą, kad pareiškėjos pateikti duomenys neatitinka tikrovės, galima padaryti tik atlikus išsamų patikrinimą, kurio atsakovas neatliko.

35. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos duomenis, nesutinka su pareiškėjų apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovo atsiliepimas į skundą ir jo priedai nėra pridėti prie bylos, todėl jie nėra įrodymai pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalies nuostatas ir pirmosios instancijos teismas jais neturėjo pagrindo grįsti sprendimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, 2018 m. gegužės 11 d. rezoliucija netenkinęs atsakovo prašymo pratęsti terminą atsiliepimui pateikti, 2018 m. gegužės 11 d. nutartimi užbaigė pasirengimą bylos nagrinėjimui. Atsakovas 2018 m. gegužės 18 d. pateikė pirmosios instancijos teismui atsiliepimą į skundą, kuris 2018 m. gegužės 24 d. lydraščiu išsiųstas pareiškėjų atstovui susipažinti. Sutiktina su pareiškėjų argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė atsakovo atsiliepimo į skundą priėmimo klausimo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šis procesinis pažeidimas nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą, juolab, kad teismas išsiuntė atsakovo atsiliepimą pareiškėjų atstovui susipažinti, kas patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas įvertino pateiktą atsiliepimą ir pridėjo jį prie bylos medžiagos.

36. Vertindama pareiškėjų apeliacinio skundo argumentą dėl pirmosios instancijos teismo atlikto netinkamo įrodymų vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.). Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjų pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

37. Pažymėtina, kad pareiškėja V. C. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pateikė, vadovaudamasi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu (redakcija, galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.), nustatančiu, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

38. Akcentuotina, kad šia Įstatymo nuostata mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017 ir kt.).

39. Pagal aptartą teisinį reglamentavimą užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nėra draudžiama turėti kitų nei verslas teisėtų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslų, taip pat nėra diferencijuojamas jų (tikslų) eiliškumas bei aplinkybių, nustatytų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, su kuriomis siejamas buvimas sąlygų, patvirtinančių užsieniečio užsiėmimą ir ketinimą užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017).

40. Pagal Įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas būtent užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vykdomos ir ketinamos toliau užsiimti teisėtos veiklos pagrindu, tenka pareiga pateikti kompetentingai institucijai duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017). Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3442-756/2017).

41. Pareiškėjai V. C. atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, o jos nepilnametei dukrai A. C. – Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu.

42. Įstatymo 35 straipsnio, kuriame nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui atsisakoma, kai duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 ir 14 punktai nurodo, kad išduoti ir pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 p.); kai jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 p.).

43. Pažymėtina, kad sprendžiant, ar įmonė atitinka Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytus reikalavimus, t. y., ar duomenys, kuriuos pareiškėja V. C. pateikė, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, atitinka tikrovę, bei ar yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p.), byloje surinkti įrodymai vertintini vadovaujantis ABTĮ 56 ir 57 straipsniuose nustatytomis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis taisyklėmis.

44. Nagrinėjamu atveju, įvertinus pareiškėjų nurodytas aplinkybes, dėl kurių buvo prašoma išduoti leidimus laikinai gyventi, teisės aktų, reglamentuojančių leidimo laikinai gyventi išdavimą, normas, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai įvertino pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir pagrįstai sprendė, jog dėl pareiškėjų nurodytų aplinkybių atsakovas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo išduoti pareiškėjoms leidimus laikinai gyventi.

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą ir spręsdamas klausimą, susijusį su UAB „Capitaldist“ veiklos vykdymu ir pareiškėjos pateiktų duomenų atitikimu tikrovę, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą, todėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentas dėl formaliai atlikto įmonės patikrinimo atmestinas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Aprašo 101 punkte nustatyti Migracijos departamento pareigūnų veiksmai atliekami, kai yra įtarimas, jog įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė yra fiktyvi. Todėl šiuo nagrinėjamu atveju vertinant, ar pareiškėjos V. C. pateikti duomenys atitinka tikrovę, Aprašo 101 punkte nurodyti veiksmai nebuvo privalomi atlikti.

46. Pareiškėjos V. C. nurodomos aplinkybės apie UAB „Capitaldist“ įsteigimą, akcijų įsigijimą, apie tai, kad ji yra UAB „Transporto logistika, tranzitas“ direktorė ir gauna reguliarias pajamas, Lietuvos Respublikoje yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą, jos dukra Lietuvoje lanko mokymosi įstaigą, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja formaliai atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagal Įstatyme įtvirtintų reikalavimų visumą. Be to, šiuo konkrečiu atveju pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi grindė tuo, kad ji užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.

47. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos V. C. nurodyti argumentai ir paaiškinimai, susiję su jos realios ir teisėtos veiklos vykdymu Lietuvoje, pateiktas įmonės verslo planas, sudarytos konsultavimo paslaugų teikimo sutartys, įmonės SEB banko sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 16 d. iki 2017 m. spalio 27 d., neįrodo, jog pareiškėja realiai užsiima teisėta veikla įmonėje, siekia gyventi bei vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje, t. y. kad egzistuoja Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas arba nepakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.

48. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka tiek su atsakovo, tiek su pirmosios instancijos teismo išvada, jog duomenys, kuriuos pareiškėja V. C. pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.). Šią išvadą leidžia daryti nustatytos aplinkybės, kad pareiškėja, nurodydama, jog įmonės veikloje dalyvauja priimant sprendimus dėl pagrindinių įmonės klausimų, veda susitikimus su partneriais, užsiima rinkodaros tyrimais, negalėjo konkrečiai nurodyti fizinių asmenų, kuriems įmonė teikė paslaugas, taip pat nedetalizavo minėtoms įmonėms teiktų paslaugų, nurodė tik tris darbuotojus, nors nuo 2018 m. sausio 25 d. įmonėje dirba keturi darbuotojai.

49. Vertinant pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą dėl atsisakymo išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindo, pažymėtina, kad Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ nustato, jog atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita) (22.3.3 p.).

50. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. C., kuriai leidimą laikinai gyventi atsisakyta išduoti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu, teisė gyventi Lietuvos Respublikoje yra išvestinė iš pareiškėjos V. C. teisės laikinai gyventi.

51. Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi. Atsižvelgdama į nustatytą teisinį reglamentavimą teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamentui atsisakius išduoti leidimą laikinai gyventi A. C. motinai V. C., ginčijamame sprendime pagrįstai konstatuota, jog A. C. neatitinka Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų sąlygų išduoti leidimą laikinai gyventi.

52. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja V. C., pateikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, siekė tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą, jos vykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruojami, ir ne visi pateikti duomenys atitinka tikrovę. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktų pagrindais pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjoms V. C. ir jos dukrai A. C. leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą, vadovaujantis jame išdėstytais argumentais, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų V. C. (V. C.) ir A. C., atstovaujamos įstatyminės atstovės V. C. (V. C.), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramutė Ruškytė

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė