2016-07-21 Nr. AB-14837-3-61-3-02055-2009-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-17/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02055-2009-6

Procesinio sprendimo kategorija 76

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. liepos 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,

sekretoriaujant Gretai Kapačinskaitei;

dalyvaujant pareiškėjai G. R.;

atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovui O. L.;

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal antstolio V. M. prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno miesto apylinkės prokuratūrai dėl įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. R. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. spalio 30 d. įsakymą Nr. P-460 „Dėl tarnybinės nuobaudos Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorei G. R. skyrimo“ ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. lapkričio 3 d. įsakymą Nr. P-474 „Dėl G. R. atleidimo iš tarnybos prokuratūroje“; jos atleidimą iš tarnybos Kauno miesto apylinkės prokuratūroje prokuroro pareigų pripažinti neteisėtu bei grąžinti į Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro pareigas; priteisti vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo neteisėto atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjos G. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja G. R. apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, visiškai tenkinant jos skundą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimu pareiškėjos G. R. apeliacinį skundą patenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 9 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: pareiškėjos G. R. skundą patenkino iš dalies, pakeitė Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. P-460 Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorei G. R. paskirtą tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos – papeikimu, panaikino Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2009 m. lapkričio 3 d. įsakymą Nr. P-474; grąžino G. R. į tarnybą Lietuvos Respublikos prokuratūroje; įpareigojo Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą sumokėti G. R. vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009 m. lapkričio 4 d. iki šio teismo sprendimo įvykdymo dienos. Likusią pareiškėjos reikalavimų dalį apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą.

II. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas antstolio V. M. prašymas dėl sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo, kuriuo prašoma išaiškinti:

1) kokio dydžio vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009 m. lapkričio 4 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos Generalinė prokuratūra turėjo sumokėti G. R.;

2) kokios teisės normos turi būti taikomos pareiškėjos vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimui.

Prašyme nurodoma, kad antstolis V. M. 2015 m. spalio 8 d. priėmė vykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. I-376-437/2010, kuriuo Generalinė prokuratūra yra įpareigota sumokėti G. R. vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009 m. lapkričio 4 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos vykdomojoje byloje. Antstolis pažymi, kad vykdant vykdomąjį raštą Nr. I-376-437/2010 bei nustačius, jog išieškotina suma sudaro 21 007,36 Eur, skolininkui 2015 m. spalio 13 d. įteiktas raginimas įvykdyti teismo sprendimą, t. y. sumokėti likusį 21 007,36 Eur dydžio įsiskolinimą ir 249,59 Eur vykdomosios bylos vykdymo išlaidų. Antstolis paaiškina, kad 2015 m. spalio 23 d. gavo Generalinės prokuratūros skundą dėl antstolio veiksmų, kuriuo prašoma pripažinti neteisėtais patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti ir raginimą įvykdyti sprendimą bei vykdomąją bylą Nr. 0013/15/01095 nutraukti. Ukmergės rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-130-675/2016 pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų patenkino iš dalies ir panaikino antstolio V. M. 2015 m. spalio 8 d. raginimą Nr. 0013/15/01095 įvykdyti sprendimą. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eS-1484-803/2016 Ukmergės rajono teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutartį paliko nepakeistą. Antstolis remiasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 589 straipsniu ir nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra aišku, kokio dydžio vidutinis darbo užmokestis turi būti išmokėtas (išieškotas) bei kokios jo apskaičiavimui taikomos teisės normos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 dienos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio. Civilinio proceso kodekso 589 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismo procesinio sprendimo vykdymo tvarka yra neaiški, antstolis kreipiasi į procesinį sprendimą priėmusį teismą, kad išaiškintų sprendimo vykdymo tvarką arba įstatymo ar kito teisės akto normą, kurią reikia taikyti. Sistemiškai aiškinant ABTĮ (94 str. 3 d.) ir CPK (589 str. 1 d.) nuostatas teismų praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1074/2009; 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje A469-1890/2006) pripažįstama, kad antstolis kaip ir bylos šalys turi teisę kreiptis į administracinį teismą dėl neįvykdyto sprendimo išaiškinimo, jei jis neaiškus.

Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pagal šios procesinės teisės normos (ABTĮ 94 str. 3 d.) prasmę, sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį), ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis. Priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (2009 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 18, 2009 m., 315 – 318 p.).

Atskirai pažymėtina ir tai, kad pagal ABTĮ 94 straipsnio 3 dalį teismas, nustatęs, jog sprendimas yra įvykdytas, nebegali aiškinti jo vykdymo tvarkos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A552-17/2014, be kita ko, įpareigojo Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą sumokėti pareiškėjai G. R. vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009 m. lapkričio 4 d. iki šio teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Kaip matyti iš antstolio V. M. prašymo, Generalinė prokuratūra, vykdydama teismo sprendimą, 2015 m. sausio 20 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1 išmokėjo pareiškėjai 62 133,59 Eur vidutinio darbo užmokesčio. Pareiškėja G. R. 2015 m. rugpjūčio 14 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautame patikslintame prašyme bei šiame teismo posėdyje duodama žodinius paaiškinimus nurodė, kad ji į tarnybą buvo grąžinta 2015 m. sausio 15 d., todėl skaičiuojamasis laikotarpis, jos manymu, turėtų 2014 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiai, tuo metu jos atlyginimas, kuri ji turėjo gauti pagal įstatymą, būtų buvęs ženkliai didesnis, taigi teismo sprendimas nėra pilnai įvykdytas.

Generalinės prokuratūros nuomone, teismo sprendimas yra visiškai įvykdytas, skaičiuojamasis laikotarpis (2009 m. rugpjūčio, rugsėjo, spalio mėn.) ir vidutinis darbo užmokestis tinkamai nustatytas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A552-17/2014 įpareigojo atsakovą vykdyti Prokuratūros įstatymo 48 straipsnio 2 dalį, kurioje tiesiogiai reglamentuotas vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą sumokėjimo klausimas (jei teismas prokuroro atleidimą iš tarnybos pripažino neteisėtu ir prokurorą grąžino į eitas pareigas, prokurorui sumokamas jo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo neteisėto atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos).

Nesant Prokuratūros įstatyme ar kituose specialiuose teisės aktuose reglamentuotos prokuroro vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką apskaičiavimo tvarkos, atsakovas turėjo taikyti Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), kuris nustato darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimą, kai darbuotojui apmokama už kasmetines atostogas, laiką, kai darbuotojas įstatymų numatytais atvejais yra atitraukiamas nuo darbo, jam išmokama išeitinė išmoka arba kitos teisės aktų nustatytos išmokos. Aprašo 6.1 punkte, be kita ko, nustatyta, kad, apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir nuo 2015 m. sausio 1 d. galiojančioje Aprašo redakcijoje (7.1 p.).

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, savo praktikoje pasisakydamas dėl Darbo kodekso 300 straipsnio 3 ir 4 dalių taikymo atvejais vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, yra ne kartą konstatavęs, kad ši išmoka yra kompensacija darbuotojui ir sankcija darbdaviui, jos tikslas – kompensuoti darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus (pvz., 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gegužės 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-915/2015 aiškino teisės normas, reglamentuojančias vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką skaičiavimą ir konstatavo, jog DK 300 straipsnyje nenustatyta išimčių, kad vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiko pradžios momentas galėtų būti kitoks nei atleidimo iš darbo diena, todėl įstatyme aiškiai ir įsakmiai apibrėžtas laikotarpio, už kurį priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, pradžios momentas – atleidimo iš darbo diena. Pažymėtina, kad tokia pati aiški nuostata įtvirtinta ir minėtame Prokuratūros įstatyme, jo 48 straipsnio 2 dalyje nustatant, kad vidutinis mėnesinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką skaičiuojamas nuo neteisėto atleidimo iš tarnybos dienos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, Prokuratūros įstatyme bei Darbo kodekse esant aiškiai apibrėžtam vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką skaičiavimo pradžios atskaitos momentui, tam tikrais atvejais Apraše nustatyta kitokia, ne bendroji tvarka nagrinėjamu atveju negali būti taikoma.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjai G. R. skundžiama tarnybinė nuobauda buvo paskirta atsakovo 2009 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. P-460, o atleidimas iš tarnybos buvo įvykdytas atsakovo 2009 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. P-474. Kaip matyti iš Generalinės prokuratūros 2016 m. liepos 15 d. rašto 17.17-677 , atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjos vidutinį darbo užmokestį, vadovavosi bendrąja vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka, skaičiuojamąjį laikotarpį nustatydamas tris paskutinius kalendorinius mėnesius iki pareiškėjos atleidimo iš tarnybos, t. y. 2009 m. rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesius. Generalinės prokuratūros paskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis – 62 133,59 Eur, pareiškėjai buvo išmokėtas 2015 m. sausio 20 d. ir tuo teismo sprendime nustatytas įpareigojimas buvo įvykdytas.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje priimtas teismo sprendimas yra įvykdytas, todėl vadovaujantis ABTĮ 94 straipsnio 3 dalimi tenkinti antstolio V. M. prašymą ir pateikti jo prašomus išaiškinimus nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi,

n u t a r i a:

Netenkinti antstolio V. M. prašymo išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A552-17/2014.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas