2018-06-12 Nr. BB-3966-1-01-1-07525-2015-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-197-1073/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-07525-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.6.2.1;

1.2.30.1.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. T. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 27 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 24 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 27 d. nuosprendžiu G. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, 259 straipsnio 1 dalį – areštu 30 parų, 307 straipsnio 1 dalį – areštu 40 parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktais, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams.

Iš nuteistųjų G. Č., G. T. ir M. M. nukentėjusiajai L. D. solidariai priteista 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 24 d. nutartimi nuteistojo G. T. apeliacinis skundas atmestas.

Šioje byloje taip pat nuteisti G. Č. ir M. M., tačiau dėl jų kasacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. G. T. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir 307 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su G. Č. ir M. M., panaudodami apgaulę, laikė nelaisvėje žmogų, siekdami, kad jis būtų išnaudojamas prostitucijai, t. y. prekiavo žmogumi ir pelnėsi iš jo prostitucijos. Nustatytos šios nusikalstamos veikos aplinkybės: M. M., pasiūlęs L. D. gyventi kartu, 2014 m. balandžio mėn. viduryje atvedė ją į butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pirmame aukšte, jame iki 2014 m. birželio mėn., o nuo 2014 m. birželio mėn. iki rugpjūčio 23–24 d. bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), įvairiu laikotarpiu G. Č. tampė nukentėjusiosios plaukus ir trankė kumščiais per nugarą, G. T. 4–5 kartus kratė nukentėjusiąją elektrošoku, grasindami sumušti, vertė nukentėjusiąją nuo 2014 m. balandžio mėn. iki rugpjūčio 23–24 d. vartoti psichotropines medžiagas. M. M. tris kartus, o G. T. du kartus sumušė nukentėjusiąją, nes ji neklausė G. Č. nurodymų, taip atėmė galimybę priešintis, G. Č. neišleisdavo nukentėjusiosios iš butų, laikė ją nelaisvėje, taip kontroliavo nukentėjusiosios elgesį bei jos buvimo vietą, ir iki 2014 m. rugpjūčio 23–24 d. išnaudojo L. D. prostitucijai, t. y. nukentėjusiajai per dieną suteikus seksualines paslaugas ne mažiau kaip 3–4 klientams ir uždirbus nenustatyto dydžio sumą, bet ne mažiau kaip 700–800 Lt (203–232 Eur), iš klientų už prostituciją gautus pinigus paimdavo G. Č. ir atiduodavo G. T. arba M. M., taip nuo 2014 m. balandžio mėn. iki 2014 m. rugpjūčio 23–24 d. iš L. D. prostitucijos G. T. ir M. M. įgijo tiksliai nenustatyto dydžio, bet ne mažiau nei 700–800 Lt (203–232 Eur) neteisėtų pajamų.

2. Be to, G. T. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, tačiau ši teismų sprendimų dalis neskundžiama.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis G. T. prašo teismų sprendimus pakeisti: pagal BK 147 straipsnio 1 dalį jį išteisinti arba paskirti švelnesnę bausmę ir pritaikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Kasatorius nurodo:

4. Teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimą.

5. Jo veika prieš L. D. gali būti kvalifikuota tik kaip pelnymasis iš prostitucijos (BK 307 straipsnio 1 dalis).

5.1. Pagal teismų praktiką nenustačius, kad laisvė buvo suvaržyta ar nukentėjusiojo valia buvo įstatymo numatytais būdais palenkta, veika pagal BK 147 straipsnį negali būti kvalifikuojama. Tokiu atveju gali būti tik sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas už vienos iš BK 307 straipsnyje numatytų veikų padarymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-487/2014). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad BK 307 straipsnis kriminalizuoja ne pačią prostituciją, bet prostitucija užsiimančių asmenų išnaudojimą, pelnymąsi iš jų. Pajamų turėjimas iš kito asmens prostitucijos reiškia, kad asmuo tam tikro susitarimo su prostitucija užsiimančiu asmeniu pagrindu gauna pajamų (visas pajamas arba dalį). Šis susitarimas gali būti susietas tiek priklausomybės ir prievartos santykiais, tiek ir laisva valia. Prostitucija užsiimantis asmuo gali mokėti kaltininkui už galimybę verstis prostitucija, taip pat už saugumo užtikrinimą, kitas jam teikiamas paslaugas, pavyzdžiui, už vežimą, patalpų suteikimą ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-136/2014). Teismai, tikėdami nukentėjusiosios parodymais, padarė išvadą, kad fizinis smurtas ir grasinimai buvo naudojami siekiant palaužti nukentėjusiosios valią teikti seksualines paslaugas, tačiau tam prieštarauja liudytojų (policijos pareigūnų) V. B. ir J. V. parodymai, nukentėjusiajai už vertimąsi prostitucija surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolai. Šie duomenys patvirtina, kad L. D. prostitucija vertėsi laisva valia, sistemingai, jos veika pasireiškė tiesiogine tyčia. Dėl to teismų išvada, kad jis (G. T.), naudodamas fizinį smurtą ir grasinimus, palaužė nukentėjusiosios valią, nepagrįsta.

5.2. Apgaulės prieš nukentėjusiąją panaudojimas grindžiamas tik M. M. atliktais veiksmais įviliojant L. D. į butą, tačiau teismai neatskleidė jokio susitarimo ar bendro žinojimo tarp jo (G. T.) ir M. M.. Byloje nenustatyta, kad tarp jo (G. T.) ir M. M. buvo koks nors susitarimas ar ketinimas bendrai veikti, iki nukentėjusioji dėl M. M. panaudotos apgaulės pateko į butą, kuriame prasidėjo jau bendri nusikalstami veiksmai. Beje, teismas, konstatuodamas, kad nukentėjusioji buvo laikoma nelaisvėje, neįvertino aplinkybės, kad grotuotas buvo tik balkonas.

6. Teismai nesilaikė BPK 283 straipsnyje nustatytos nukentėjusiojo apklausos tvarkos, nepagrįstai taikė šio straipsnio 6 dalį, kuri taikoma tik tada, kai nukentėjusiajam kyla realus pavojus. Šiuo atveju niekas iš proceso dalyvių jokio pavojaus nukentėjusiajai nekėlė. Toks pasirinktas apklausos būdas pažeidė kaltinamųjų teisę teismo salėje užduoti klausimus nukentėjusiajai ir reaguoti į jos atsakymų ypatumus (atsakinėdama į klausimus nukentėjusioji naudojosi užrašais, skaitė parengtą tekstą), taip paneigiant vieną iš teismo argumentų konstatuojant nukentėjusiosios pažeidžiamumą per jos asmenybės ypatumus (menkas išsilavinimas, negalėjimas rišliai skaityti ir pan.). Todėl riboti kaltinamųjų ir kitų proceso dalyvių galimybę matyti nukentėjusiosios reakciją ir veiksmus apklausos metu buvo nepagrįsta ir tai sutrukdė priimti teisingą sprendimą.

7. Teismas, skirdamas jam (neteistam, šeimos išlaikytojui, kuris augina vieną savo ir kitą sutuoktinės vaiką, jais rūpinasi, išlaiko, dirba ir moka valstybei mokesčius) bausmę, nesilaikė proporcingumo principo, nesvarstė galimybės taikyti kitas poveikio priemones, kurios dar niekada nebuvo taikytos, todėl yra pagrindo manyti, kad jos būtų pakankamai efektyvios. Teismas akcentuoja administracinį baustumą (kelis nepavojingus kelių eismo taisyklių pažeidimus), kuris negali būti tapatinamas su kitos nuteistosios G. Č. administracinėmis nuobaudomis už vertimąsi prostitucija (šios aplinkybės teismas nevertino skirdamas jai bausmę). Teismas net nesvarstė galimybės skirti kitokią, nei numatyta sankcijoje, bausmės rūšį dirbančiam ir visaverčiam visuomenės nariui. Kasatorius sutinka su apeliacinės instancijos teismo nuomone, kad šeima, mažametis vaikas, darbas nėra išimtinės aplinkybės BK 54 straipsnio 3 dalies prasme, jos yra įprastos, būdingos daugeliui asmenų, tačiau mano, kad teismas, skirdamas kaltinamiesiems bausmes, nesilaikė proporcingumo principo, nes kitiems kaltinamiesiems, esant toms pačioms bylos faktinėms aplinkybėms, bausmės skirtos gerokai švelnesnės. Štai nuteistajam M. M., kurio vaidmuo nusikalstamoje veikoje neabejotinai didesnis ir reikšmingesnis, be to, jis 11 kartų teistas, daug kartų baustas administracine tvarka, nedirbantis, nevedęs, neišlaiko vaikų ar kitų asmenų, už analogiškas veikas teismas skyrė ketverius metus laisvės atėmimo. Nuteistajai G. Č., kurios vaidmuo buvo pakankamai aktyvus, ji kartu gyveno su nukentėjusiąja, ją prižiūrėjo, daug kartų bausta administracine tvarka (taip pat ir už prostituciją), niekur nedirba, netekėjusi, neturi vaikų ir nieko neišlaiko, už analogišką veiką paskirta minimali BK 147 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant (BK 75 straipsnis). Taigi jam (G. T.) parinkta bausmė yra aiškiai per griežta, pažeidžianti teisingumo principą. Kasatorius pateikia dokumentus (santuokos liudijimą, sūnaus gimimo liudijimą, išlaikomo vaiko (sutuoktinės dukters) gimimo liudijimą, Giedraičių seniūnijos seniūno pažymą ir charakteristiką), pagrindžiančius tvirtus socialinius ryšius, kurie bus pažeisti jam atliekant realią laisvės atėmimo bausmę.

8. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Rimas Juodis atsiliepimu į kasacinį skundą siūlo jį atmesti ir nurodo, kad nuteistųjų veiksmuose nustatyti BK 147 straipsnio 1 dalies inkriminavimą lemiantys požymiai. Įvertinę visus bylos įrodymus, teismai neginčijamai nustatė, jog nuteistųjų, įskaitant ir G. T., veiksmai pasižymėjo apgaulės požymiu, nukentėjusiajai buvo atimta galimybė priešintis, laikant ją nelaisvėje bei prieš ją naudojant fizinį smurtą ir grasinimus. Nukentėjusioji buvo itin pažeidžiama, socialiai nebrandi, neturinti gyvenamosios vietos, tai iš esmės ir nulėmė jos apsisprendimą pasinaudoti nuteistojo M. M. klaidinančiu pasiūlymu dėl gyvenamosios vietos suteikimo. Pasinaudojusi apgaulingu pasiūlymu, nukentėjusioji buvo verčiama užsiimti prostitucija – prieš ją sistemingai, siekiant palaužti valią, buvo naudojamas psichologinis ir fizinis smurtas, ji buvo verčiama vartoti narkotines bei psichotropines medžiagas. Vien ta aplinkybė, kad nukentėjusiajai buvo taikyta administracinė atsakomybė už vertimąsi prostitucija, nepaneigia nuteistųjų neteisėtų veiksmų atitikties BK 147 straipsnio 1 dalies dispozicijai. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji bijojo nuteistųjų, dėl būtinybės teikti seksualines paslaugas ji buvo svaiginama įvairiomis draudžiamomis medžiagomis, todėl akivaizdu, jog, surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, L. D. nebuvo linkusi atskleisti tikrosios vertimosi prostitucija priežasties. Be to, iš bylos duomenų matyti ir tai, kad jai buvo sistemingai primenamas draudimas atskleisti nuteistųjų įtaką jos apsisprendimui, grasinama dar didesniu smurtu. Teismai padarė pagrįstą išvadą, jog administracinio teisės pažeidimo protokolas jai galėjo būti surašytas neturint visų faktines įvykio aplinkybes atitinkančių duomenų. Taigi visos bylos aplinkybės patvirtina tinkamą BK 147 straipsnio 1 dalies taikymą ir paneigia nuteistojo G. T. kasaciniame skunde išdėstytus argumentus, kurie yra analogiški apeliaciniam skundui.

8.1. Teismai tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, susijusį su nuteistajam G. T. skirtina bausme, jos rūšimi ir dydžiu. Kasatorius bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes analizuoja selektyviai, pirmenybę teikdamas duomenims, teigiamai jį apibūdinantiems. Teismai G. T. skirtinos bausmės klausimą analizavo tiek BK 41 straipsnyje numatytos bausmės paskirties, tiek BK 54 straipsnyje įtvirtintų bausmės skyrimo pagrindų kontekste ir nenustatė jokių išimtinių, sankcijose numatytų švelnesnių bausmių skyrimą lemiančių aplinkybių.

Juolab apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog tiek nuteistąjį, tiek jo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančios aplinkybės nesuteikia pagrindo atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai individualizavo G. T. skirtiną bausmės rūšį ir jos dydį: įvertino tiek padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, tiek nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Visos šios aplinkybės buvo įvertintos kartu ir motyvuotai konstatuota, jog G. T. už BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką skirtina mažesnė už sankcijos vidurkį bausmė, o už kitas nusikalstamas veikas paskirtos arešto bausmės. G.

T. nuteistas už nusikalstamas veikas, kurios kelia grėsmę įvairioms baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms – žmonių sveikatai, judėjimo laisvei, dorovei. Prekybos žmonėmis nusikaltimas siejamas su įvairiais sandoriais, kurie sudaryti asmens išnaudojimo tikslais (šiuo atveju prostitucijai) ir kuriais yra varžoma to asmens fizinė ar valios laisvė (tai pasiekiama panaudojant psichinę ar fizinę prievartą, pagrobiant, piktnaudžiaujant pasitikėjimu, pasinaudojant nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, šiuo atveju apgaunant).

Akivaizdu, jog šis nusikaltimas pasižymi didesniu pavojingumu. Juolab šio nusikaltimo didesnį pavojingumą taip pat patvirtina ir nukentėjusiosios asmenybė – L. D. yra socialiai ir psichologiškai nebrandi, pasižyminti dideliu pažeidžiamumu, šios aplinkybės nepaisę nuteistieji prieš ją sistemingai naudojo tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą. Todėl kasatoriui paskirta jo padarytiems nusikaltimams proporcinga bausmė – laisvės atėmimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, yra nurodęs, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-536/2014).

Vien ta aplinkybė, kad jam paskirta galutinė subendrinta bausmė skyrėsi nuo kitiems nuteistiesiems paskirtų bausmių, nesuteikia pagrindo teigti, jog tokiu būdu buvo pažeisti proporcingumo bei teisingumo principai. Priešingai, tai patvirtinta, jog nuteistajam paskirta bausmė buvo tinkamai individualizuota ir paskirta laikantis BK 41, 54 straipsniuose numatytų reikalavimų. Lietuvos apeliacinis teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį, tinkamai kvalifikavo G. T. neteisėtus veiksmus, motyvuotai pasisakė dėl BK 147 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo ir tinkamai pritaikė bausmės institutą reglamentuojančias baudžiamojo įstatymo nuostatas.

8.2. Kasatoriaus nurodomas BPK 283 straipsnio pažeidimas grindžiamas išimtinai subjektyvia faktinių aplinkybių interpretacija, bet ne bylos duomenų visetu. Be to, šis argumentas nebuvo nagrinėtas apeliacine tvarka, todėl negali būti nagrinėjamas kasacinėje instancijoje (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Nukentėjusiajai buvo leista nebūti patalpoje, kurioje atliekama apklausa, esant teismo išvadai, jog nuteistųjų dalyvavimas nukentėjusiajai duodant parodymus ar jų parodymų davimo metu jai trukdytų, baugintų ir emociškai traumuotų. Teismas minėtą sprendimą priėmė atsižvelgdamas į nukentėjusiosios asmenybę. Svarbu pabrėžti, kad nukentėjusiosios nebuvimas apklausų metu, taip pat jos apklausos vykdymas kitoje patalpoje nesutrukdė nuteistiesiems užduoti nukentėjusiajai klausimų, t. y. teisė į gynybą nebuvo pažeista. Vien tai, kad, kaip mano nuteistasis, jis negalėjo suvokti pastarosios reakcijos į užduodamus klausimus, nėra pagrindas teigti, jog nukentėjusiosios apklausa vyko pažeidžiant BPK 283 straipsnio reikalavimus.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9. Nuteistojo G. T. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio bylos nagrinėjimo ribų ir kasaciniame skunde nurodytų procesinių pažeidimų

10. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir (ar) nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu. Ši norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-303/2017). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Iš kasacinio skundo turinio galima suprasti, kad nuteistasis G. T. nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu, jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu, tačiau nepateikia jokių teisinių argumentų, pagrindžiančių, jog buvo padaryti esminiai įrodinėjimo tvarkos pažeidimai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika teigia, kad kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-329-976/2017). Atitinkamai teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Todėl tokie kasacinio skundo argumentai nenagrinėtini, nes neįeina į apeliacinio nagrinėjimo dalyką. Teisėjų kolegija kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

11. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo išvadai, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis), t. y. kad teismai neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes ar rėmėsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra išdėstyti įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir G. T. kaltumo. Šios išvados padarytos išsamiai įvertinus surinktų įrodymų visumą: nukentėjusiosios L.

D., liudytojų A. A., S. K., V. B., J. V., kaltinamųjų parodymus, asmens parodymo atpažinti protokolų, Simno specialiosios mokyklos pateiktos L. D. charakteristikos, jos psichologinio įvertinimo išvados duomenis, kitus rašytinius bylos įrodymus. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas atidžiai įvertino nukentėjusiosios L. D. asmenybės ypatumus ir nurodė, kodėl jos parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, laiko patikimais, – nes jie nuoseklūs, juose nerasta esminių neatitikimų ir jie atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus duomenis.

Atitinkamai teismas išvadas grindė tik palyginęs nukentėjusiosios parodymus tiek tarpusavyje, tiek ir su kitais bylos duomenimis. Iš esmės analogiškus argumentus, ginčydamas pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą ir faktinių bylos aplinkybių nustatymą, nuteistasis G. T. nurodė savo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo G.

T. kaltės ir teisingai kvalifikavo jo padarytus nusikalstamus veiksmus. Šios instancijos teismas taip pat nenustatė nukentėjusiosios L. D. parodymų nenuoseklumo ar prieštaringumo, kitų aplinkybių, dėl kurių nebūtų galima vadovautis jos parodymais. Todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, priimtoje nutartyje į esminius nuteistojo G. T. skundo argumentus yra pakankamai išsamiai atsakyta ir paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

Konstatuotina, kad visos šioje byloje reikšmingos aplinkybės nustatytos laikantis BPK nuostatų, esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų nepadaryta.

12. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Nuteistasis G. T. (nuteistasis M. M. – taip pat) savo apeliaciniame skunde nekėlė BPK 283 straipsnio nuostatų pažeidimo, susijusio su nukentėjusiosios apklausos tvarka, klausimo ir šis klausimas nebuvo nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme. Taigi šis kasacinio skundo argumentas nenagrinėtinas. Tačiau pritartina prokuroro atsiliepime nurodytiems teisiniams argumentams dėl to, kad nebuvo teismų padaryta BPK 283 straipsnio nuostatų ir atitinkamai su jais siejamų teisės į gynybą pažeidimų.

Dėl BK 147 straipsnio 1 dalies, 307 straipsnio 1 dalies taikymo ir G. T. paskirtos bausmės

13. Kasatorius G. T., prašydamas jį pagal BK 147 straipsnio 1 dalį išteisinti (beje, toks sprendimas BPK 382 straipsnyje nenumatytas), teigia, kad teismai, tikėdami nukentėjusiosios L. D. parodymais, padarė nepagrįstą išvadą, kad fizinis smurtas ir grasinimai buvo naudojami siekiant palaužti nukentėjusiosios valią teikti seksualines paslaugas; bylos duomenys (liudytojų policijos pareigūnų V. B. ir J. V. parodymai, nukentėjusiajai už vertimąsi prostitucija surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolai) patvirtina, kad L. D. prostitucija vertėsi laisva valia, sistemingai; teismų išvada, kad jis (G. T.), naudodamas fizinį smurtą ir grasinimus, palaužė nukentėjusiosios valią, nepagrįsta.

14. Pagal BK 147 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais. Byloje teismų nustatyta, kad G. T., veikdamas bendrininkų grupe su M. M. ir G. Č., panaudodamas apgaulę, fizinį smurtą ir grasinimus, laikė nelaisvėje L. D., siekdamas, kad ji būtų išnaudojama prostitucijai, ir pelnėsi iš jos prostitucijos. Taigi, buvo nustatyti būtinieji požymiai tam, kad teismai galėtų inkriminuoti BK 147 straipsnį. Teismų surinkti ir įvertinti asmenų parodymai, pokalbių išklotinės patvirtina, kad prieš nukentėjusiąją L. D. nuolat buvo naudojamas gana intensyvus tiek psichologinis, tiek fizinis smurtas, ją mušė visi trys nuteistieji dėl įvairių priežasčių, t. y. kai nukentėjusioji miegodavo ir nenorėjo teikti seksualinių paslaugų, vartoti psichotropinių ar narkotinių medžiagų, pabėgdavo, neklausė G. Č.. G. T. grasino elektrošoku ir jį panaudojo jau pirmą dieną, M. M. mušė L. D. net tada, kai ši laukėsi. Po nukentėjusiosios bandymų pabėgti nuteistieji, parsivežę ją atgal į butą, dar stipriau sumušdavo. M. M. ir G. T. vertė vartoti narkotines medžiagas, kad tiek nukentėjusioji L. D., tiek nuteistoji G. Č. kuo ilgiau nemiegotų ir dirbtų, t. y. teiktų seksualines paslaugas.

15. Prekyba žmonėmis yra vienas iš nusikaltimų žmogaus laisvei. Veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 147 straipsnį tik nustačius, kad buvo disponuojama asmeniu kaip daiktu, taip pat verbuojant, gabenant ar laikant žmogų nelaisvėje, panaudojant fizinį smurtą, grasinimus arba kitaip atimant galimybę priešintis bei kitais šios normos dispozicijoje numatytais būdais palaužiant nukentėjusiojo valią tam, kad nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ar būtų pelnomasi iš šio asmens prostitucijos arba jis būtų išnaudojamas pornografijai ar priverstiniam darbui.

Iš dalies ši norma konkuruoja su BK 307 straipsniu, kuris numato atsakomybę už pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos. Kvalifikuojant veiką pagal BK 147 straipsnį būtina nustatyti, kad nukentėjusio asmens laisvė buvo suvaržyta, palenkiant jo valią bent vienu iš BK 147 straipsnio dispozicijoje nurodytų valios palenkimo būdų. Kitaip tariant, prekybos žmonėmis sudėčiai konstatuoti būtina nustatyti straipsnio dispozicijoje numatytus požymius ir bent vieną nusikalstamą veiksmą (neveikimą) – nukentėjusio asmens valios palenkimo būdą (prievartos elementą).

Nenustačius, kad laisvė buvo suvaržyta ar nukentėjusiojo valia buvo įstatymo numatytais būdais palenkta, veika pagal BK 147 straipsnį negali būti kvalifikuojama. Tokiu atveju gali būti tik sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas už vienos iš BK 307 straipsnyje numatytų veikų padarymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-487/2014). Asmens laisvės varžymas apima ir poveikį asmens valios laisvei. Todėl specialiai BK 147 straipsnio dispozicijoje įtvirtinta nuostata dėl asmens, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį.

Tokios kontrolės faktas yra pakankamas konstatuoti, kad buvo pažeista asmens laisvė. Jeigu tokie asmens laisvės suvaržymai susiję su paties sandorio ar asmens išnaudojimo saugumu, tai to visiškai pakanka teisinei išvadai, jog buvo pažeista asmens laisvė. Pažymėtina, kad asmens laisvės suvaržymas (pažeidimas) gali būti susijęs ne tik su visiška, bet ir daline galimybe judėti ar galimybe pasirinkti savo elgesio variantą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-942/2016). Teismai konstatavo, kad dėl nuolatinio fizinio smurto bei grasinimų jį panaudoti nukentėjusioji bijojo kam nors pasiskųsti dėl patiriamos prievartos, bijojo kreiptis pagalbos.

Be to, nukentėjusioji buvo nuolat kontroliuojama, su ja nuolat būdavo nuteistoji G. Č., ji negalėdavo viena išeiti iš buto, su ja visur eidavo G. Č. arba išsiveždavo klientai. Nuteistoji G. Č. paimdavo pinigus, gautus iš nukentėjusiosios klientų, ir perduodavo M. M. arba G. T., taip pat informuodavo juos, kai nukentėjusioji miegodavo ir nenorėdavo dirbti, šie atvažiuodavo ir priversdavo dirbti. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai padarė pagrįstas išvadas dėl visų BK 147 straipsnio sudėčiai inkriminuoti būtinų elementų – laikymo nelaisvėje, nuolatinio psichologinio ir fizinio smurto, grasinamų, nuolatinės kontrolės – buvimo G.

T. veikoje. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad L. D. dėl savo sveikatos ypatumų buvo itin pažeidžiama ir socialiai nebrandi asmenybė. Tai patvirtina Simno specialiosios mokyklos pateikta L. D. charakteristika ir VšĮ Kauno psichologijos ir psichoterapijos instituto L. D. psichologinio įvertinimo išvada (šių dokumentų turinys plačiai išdėstytas teismų sprendimuose). L. D. charakteristika paneigia G. T. parodymus, kad nukentėjusioji puikiai skaito ir rašo, kad pati internete ieškodavo klientų, puikiai kalba anglų, italų kalbomis.

Priešingai, ne tik šie duomenys, bet ir tarp G. T. bei G. Č. užfiksuoti telefoniniai pokalbiai patvirtina, jog nukentėjusiosios nuotraukas ir skelbimus apie teikiamas seksualines paslaugas į internetą įkeldavo G. T., o klientams į SMS žinutes jos vardu atrašinėdavo G. Č..

16. Pažymėtina, kad nuteistojo G. T. kasacinio skundo teiginiai, jog L. D. prostitucija vertėsi laisva valia, niekas jos nevertė, prieš ją nebuvo naudojamas nei fizinis smurtas, nei grasinimai ir ji nebuvo laikoma nelaisvėje, yra neatitinkantys Europos teisėje ir Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintos taisyklės, jog nukentėjusio asmens sutikimas neturi juridinės reikšmės patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis už prekybą žmonėmis. Sutikimas būti išnaudojamam, duotas panaudojant apgaulę, piktnaudžiaujant asmens pažeidžiamumu ar priklausomumu, jau nekalbant apie prievartą ir grasinimus, negali būti laikomas savanorišku (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016). Atitinkamai šiuos skundo argumentus paneigia ne vien tik nukentėjusiosios L. D. parodymai, bet iš dalies ir nuteistosios G. Č. parodymai, kiti byloje esantys duomenys.

17. G. T. skunde nurodo, kad apgaulės panaudojimas grindžiamas tik M. M. atliktais veiksmais įviliojant L. D. į butą, tačiau teismai nenustatė, kad tarp jo (G. T.) ir M. M. buvo susitarimas bendrai veikti, iki nukentėjusioji pateko į butą. Vienu iš apgaulės būdų teismų praktikoje yra pripažįstamas pasinaudojimas pažeidžiamumu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasinaudojimas pažeidžiamumu yra įvardinamas kaip piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo, kaip tik pasiduoti tam piktnaudžiavimui.

Pagal šį požymį prekyba žmonėmis galima pripažinti žmogaus įtraukimo išnaudojimui faktą kaip būdą ištrūkti iš skurdo ar kitos sudėtingos ekonominės, socialinės situacijos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-290/2014, 2K-432/2014, 2K-43-942/2016). Iš tiesų, L. D. į butą, panaudojęs apgaulę, įviliojo M. M., jis tyčia pasinaudodamas jos pažeidžiamumu – neturėjimu kur gyventi, suklaidino ją pažadėdamas gyvenamąją vietą, tikrosios kvietimo į butą priežasties nepasakė, o nukentėjusioji, dėl savo sveikatos ypatumų būdama socialiai ir psichologiškai nebrandi, itin pažeidžiama, tikrosios priežasties negalėjo suprasti ir nesuprato.

Iš bylos duomenų matyti, kad G. T. pažinojo M. M. ir G. Č., žinojo, kuo verčiasi G. Č., lankydavosi pas ją bute, veždavo pas klientus. M. M. atvedus nukentėjusiąją į butą, kuriame gyveno G. Č., ir pasakius, kad nukentėjusioji turės užsiimti prostitucija, o šiai paprieštaravus, prieš L. D. buvo naudojamas fizinis smurtas (G. T. pirmą dieną panaudojo elektrošoką), siekiant, kad ji būtų išnaudojama prostitucijai. Taigi, L. D. patekus į butą, G. T. ir kiti nuteistieji, panaudodami fizinį smurtą ir grasinimus, laikė ją nelaisvėje, siekdami išnaudoti prostitucijai, o G.

T. (taip pat ir M. M.) dar ir pelnėsi iš nukentėjusiosios prostitucijos (to nuteistieji ir neneigia). Pažymėtina, kad bendrininkavimas galimas visose nusikalstamos veikos stadijose, todėl nesvarbu, kurioje nusikalstamos veikos stadijoje buvo susitarta (iš anksto ar nusikalstamos veikos darymo metu) kartu pradėti daryti, tęsti ar užbaigti jau pradėtą nusikaltimą; taip pat nėra svarbu, kaip (žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais) buvo tarpusavyje susitarta atlikti bendrus nusikalstamus veiksmus. Šiuo atveju svarbu tai, kad nukentėjusioji buvo išnaudojama prostitucijai visų nuteistųjų bendrais veiksmais ir kad bendrininkai suprato, kokį sumanymą jie įgyvendina.

18. Šiuo atveju svarbu pažymėti ir tai, kad prekyba žmonėmis yra tyčinis nusikaltimas. BK 147 straipsnio specifika yra tokia, kad pats įstatymas detalizuoja nusikalstamos veikos padarymą tyčia kai kuriais labai svarbiais požymiais. BK 147 straipsnyje detalizuojamas kaltininko suvokimas, kad jis turi tikslą įtraukti auką į išnaudojimą arba, net ir neturėdamas tokio tikslo, suvokia, kad auka yra įtraukta arba bus įtraukta į išnaudojimą. Tokiu atveju svarbiausia tampa tai, jog kaltininkas tiesiog supranta, kad jis įgyvendina kažkokią sandorio su žmogumi tam, kad jį išnaudotų, funkciją, todėl tokio pobūdžio bylose svarbu atskleisti ir įrodyti asmens tyčią daryti tokias nusikalstamas veikas. Be to, atsakomybė už BK 147 straipsnyje numatytą nusikaltimą siejama ne su pačiu nukentėjusiojo išnaudojimu, o su kaltininko žinojimu, kad nukentėjusysis bus išnaudojamas. Taigi toks detalizavimas yra pateisinamas, nes prekyba žmonėmis yra pakankamai funkcionalus verslas. Vieni auką verbuoja, kiti ruošia ją išvežti, treti gabena ir t. t. Todėl, turint tokią įstatymo formuluotę, asmens veiksmams kaip prekybai žmonėmis kvalifikuoti pakanka fakto, kad nusikaltėlis tiesiog suvokia, jog jis atlieka kažkokią funkciją dėl šio sandorio, kuriame siekiama žmogų išnaudoti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-942/2016).

19. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pagal nustatytas bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas – BK 147 straipsnio 1 dalis ir 307 straipsnio 1 dalis – G. T. nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai.

20. G. T. nurodo, kad jam paskirta aiškiai per griežta, neteisinga ir neproporcinga bausmė, prašo paskirti švelnesnę bausmę ir pritaikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti ar sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis).

21. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. T. bausmę, vadovavosi BK 54 straipsnio nuostatomis, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir į tas, kurias kasatorius nurodo savo skunde, ir pagal BK 147 straipsnio 1 dalį paskyrė bausmę, mažesnę už sankcijos vidurkį, o pagal BK 307 straipsnio 1 dalį – areštą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuteistajam G. T. paskirtos bausmės atitinka padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, yra adekvačios (proporcingos) padarytoms nusikalstamoms veikoms. Šios instancijos teismas padarė pakankamai išsamias ir motyvuotas išvadas, kad nuteistajam už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai per griežtos, jų švelninti nėra teisinio pagrindo. Taip pat teismas išsamiai pasisakė, kodėl G. T. nėra pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Vienas iš nuteistojo argumentų, kuriuo bandoma pagrįsti neproporcingos ir neteisingos bausmės, susijusios su realiu laisvės atėmimu, skyrimą, siejamas su jo galimybės būti visaverčiu visuomenės nariu ribojimu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad visuomenėje yra sukuriama vertybių sistema, kuri įtvirtinama Konstitucijoje ir kituose įstatymuose. Pagrindines vertybes, tokias kaip žmogaus ir piliečio teisės bei laisvės, visuomenės bei valstybės interesai, saugo Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, apibrėžiantis, kokios veikos yra nusikalstamos, ir nustatantis bausmes ar kitokias poveikio priemones bei baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir sąlygas. G. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už BK uždraustas veikas, kaip minėta pirmiau, baudžiamasis įstatymas jam buvo pritaikytas tinkamai, bausmių rūšys ir dydžiai atitinka įstatyme numatytus ir teismo tinkamai motyvuoti, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti kitokias išvadas ir teigti, kad yra aplinkybių, leidžiančių konstatuoti, jog paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principui.

22. Patikrinusi kasacine tvarka skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu pagal kasacinio skundo argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė ir kasaciniame skunde akcentuojamų BPK normų reikalavimų nepažeidė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo G. T. kasacinį skundą.

Teisėjai Artūras Ridikas

Audronė Kartanienė

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė