2016-12-22 Nr. AB-24723-3-61-3-02643-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3019-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02643-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 18

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos laisvės sąjungos (liberalai) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Lietuvos laisvės sąjungos (liberalai) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos socialdemokratų partijai, Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionys demokratai, Darbo partijai, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui, partijai Tvarka ir teisingumas, Lietuvos lenkų rinkimų akcijai, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai, „Drąsos kelias“ politinei partijai, Lietuvos žaliųjų partijai, Tautininkų sąjungai, Politinei partijai Rusų aljansas, Socialistiniam liaudies Frontui, Politinei partijai „Lietuvos sąrašas“, Respublikonų partijai, Lietuvos socialdemokratų sąjungai, Lietuvos rusų sąjungai, Lietuvos centro partijai, Emigrantų partijai, Žemaičių partijai, Kovotojų už Lietuvą sąjungai, Politinei partijai „Profesinių sąjungų centras“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai) (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą prašydama panaikinti atsakovės Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir Komisija, VRK) 2015 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. Sp-187 „Dėl 2015 m. pirmojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti dydžio nustatymo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovę valstybės biudžeto asignavimus politinėms partijoms paskirstyti iš naujo įvertinant ir rinkėjų balsus, kuriuos politinės partijos gavo 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimuose už iškeltus kandidatus į merus, priskiriant prie pareiškėjos gautų rinkėjų balsų ir tuos balsus, kuriuos gavo politinė partija „Sąjunga Taip“.

Pareiškėja skunde nurodė, kad skundžiamu sprendimu Komisija paskirstė valstybės biudžeto asignavimus politinėms partijoms. Sprendimas grindžiamas Politinių partijų įstatymo 20 ir 21 straipsnių nuostatomis, Lietuvos Respublikos 2015 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. kovo 9 d. raštą Nr. (1.18)7R-1636 „Dėl politinių partijų narių sąrašų“. Pareiškėjos teigimu, valstybės biudžeto asignavimai politinėms partijoms buvo paskirstyti netinkamai ir neteisėtai, pažeidžiant Politinių partijų įstatymo reikalavimus, nes nebuvo vertinami rinkėjų balsai, kuriuos politinės partijos gavo 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimuose už iškeltus kandidatus į merus. Be to, vertinant pareiškėjos gautus rinkėjų balsus, visiškai nebuvo atsižvelgta į politinės partijos „Sąjunga Taip“ gautus balsus, nors ši partija buvo prijungta prie Lietuvos laisvės sąjungos.

Pažymėjo, kad Politinių partijų įstatymas aiškiai įpareigoja įvertinti absoliučiai visus rinkėjų balsus, įskaitant ir tuos, kurie gaunami savivaldybių tarybų rinkimuose už iškeltus kandidatus į merus. Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1–3 punktuose yra detaliai nurodoma, kad valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti yra paskirstomi pagal paskutiniųjų Seimo, savivaldybių tarybų rinkimų, rinkimų į Europos Parlamentą daugiamandatėje rinkimų apygardoje rezultatus ir kt. Įstatymas įpareigoja vertinti savivaldybių tarybų rinkimų rezultatus, neišskiriant balsų gautų už iškeltus kandidatus į tarybos narius ir kandidatus į merus. Todėl VRK negalėjo skaidyti savivaldybių tarybų rinkimų rezultatų ir vertinti balsų visumą, įskaitant balsus, gautus už iškeltus kandidatus į merus. Pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą savivaldybių tarybų rinkimai sudaro bendrą tarybos narių ir mero rinkimų visumą. Savivaldybių tarybų rinkimai nėra skaidomi į atskirus tarybos narių ir mero rinkimus. Tokio aiškinimo, pareiškėjos teigimu, reikalauja ir pamatiniai Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti principai, kuriais remiantis valstybės biudžeto asignavimai politinėms partijoms turi būti skirstomi atsižvelgiant į rinkėjų palaikymą, t. y. visus rinkimuose gautus balsus.

Pareiškėja nurodo, kad iš skundžiamo sprendimo 6 priedo matyti, jog VRK, paskirstydama valstybės biudžeto asignavimus, atsižvelgė į 2012 m. Seimo rinkimų, 2013 m. kovo 3 d., 2015 m. kovo 1 d. pakartotinių ir naujų rinkimų į Seimą, 2011 m. ir 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimų ir 2014 m. rinkimų į Europos Parlamentą rezultatus. Tačiau 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimų rezultatai nebuvo tinkamai įvertinti. Sprendimo 6 priede nurodoma, kad rinkėjų balsų, paduotų už Lietuvos liberalų sąjūdį 2011 m. ir 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimuose skaičius yra lygus 60 496. Pagal VRK viešai skelbiamus statistinius rodiklius Lietuvos liberalų sąjūdis 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimuose (visose apygardose, išskyrus Trakų ir Šilutės rajonų apygardas) iš viso gavo 222 632 balsus. VRK, pareiškėjo manymu, neįskaitė 167 995 balsų 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimuose (visose apygardose, išskyrus Trakų ir Šilutės rajonų apygardas) už iškeltus kandidatus į merus (per abu turus). Taip pat nebuvo įvertinti ir visų kitų partijų rinkėjų balsai, kurie buvo gauti 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimuose už iškeltus kandidatus į merus. VRK, skirstydama valstybės biudžeto asignavimus, taip pat tinkamai neįvertino rinkėjų balsų, kuriuos gavo prie Lietuvos liberalų sąjūdžio prisijungusi politinė partija „Sąjunga Taip“. 2014 m. politinė partija „Sąjunga Taip“ reorganizuojant prijungimo būdu buvo prijungta prie Lietuvos liberalų sąjūdžio (ankstesnis pavadinimas Liberalų ir centro sąjunga). Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.97 straipsnio 3 dalį, reorganizavimas prijungimo būdu – tai vieno ar daugiau juridinių asmenų prijungimas prie kito juridinio asmens, kuriam pereina visos reorganizuojamo juridinio asmens teisės ir pareigos, todėl pareiškėjai turėjo atitekti visi politinės partijos „Sąjunga Taip” gauti balsai. Sprendimo 6 priedas rodo, kad politinės partijos „Sąjunga Taip“ gauti balsai buvo vertinami atskirai nuo pareiškėjos. Tokiam atsietam vertinimui nebuvo jokio pagrindo, nes Lietuvos liberalų sąjūdis ir politinės partijos „Sąjunga Taip“ gauti balsai turėjo būti įvertinti kaip vieno juridinio asmens.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas papildomai prašė teismą įvertinti, ar nėra pagrindo dėl Polinių partijų įstatymo nuostatų teismo iniciatyva kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti įstatymo normų atitiktį Konstitucijai, kadangi mano, jog dėl savivaldybių tarybų rinkimuose gautų rinkėjų balsų skaičiaus renkant savivaldybės merus įvertinimo skirstant asignavimus politinėms partijoms įstatyme yra teisės spraga, o dėl to įstatymas prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam lygybės principui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsakovė Komisija atsiliepime į pareiškėjos skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė atsiliepime paaiškino, koks rinkėjų balsų skaičius skundžiamu sprendimu buvo priskirtas atitinkamoms politinėms partijoms. Skundžiamo sprendimo 8 punkte buvo nustatyta, kad reorganizavus Liberalų ir centro sąjungą ir Politinę partiją „Sąjunga Taip“ į Lietuvos laisvės sąjungą (liberalus), Liberalų ir centro sąjungai skirtus valstybės biudžeto asignavimus išmokėti Lietuvos laisvės sąjungai (liberalams). Valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydžio apskaičiavimo, paskirstymo ir mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo 21 straipsnis.

Vadovaujantis šio straipsnio nuostatomis, teisę į valstybės biudžeto asignavimus turi tik tos partijos, kurios yra gavusios ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, gautų per Seimo, savivaldybių tarybų rinkimus, rinkimus į Europos Parlamentą, pagal kurių rezultatus paskirstomi valstybės biudžeto asignavimai. Tos partijos, kurios negauna 3 procentų visų rinkėjų balsų, neturi teisės į valstybės biudžeto asignavimus. Skirstant valstybės biudžeto asignavimus pirmiausia nustatoma kiekvienos partijos, dalyvavusios rinkimuose, teisė gauti valstybės biudžeto asignavimus.

Nustačius, kad politinė partija tokią teisę turi ir apskaičiavus skiriamą sumą yra nustatoma, kuriai politinei partijai turėtų būti pervesti valstybės biudžeto asignavimai, jei juos gauti turinti teisę partija yra reorganizuota. Jeigu politinė partija „Sąjunga Taip“ būtų turėjusi teisę gauti valstybės biudžeto asignavimus, jie būtų pervesti Lietuvos laisvės sąjungai (liberalams). Politinė partija „Sąjunga Taip“ dalyvavo 2012 m. Seimo rinkimuose, 2013 m. kovo 3 d. pakartotiniuose ir naujuose rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą.

Šiuose rinkimuose gavo 56 109 rinkėjų balsus, tai sudaro 1,013 proc. paskutiniuose Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose ir rinkimuose į Europos parlamentą paduotų rinkėjų balsų. Analogiškas sprendimas priimtas skaičiuojant 2014 m. antrojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimus (2014 m. spalio 17 d. Nr. Sp-244). Tokia pati praktika taikyta ir kitoms politinėms partijoms: 2004 m. kovo 8 d. VRK sprendimu Nr. 21 neskirta valstybės biudžeto dotacija už Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungos balsus (0,847 proc.), kuri nuo 2003 m. birželio 26 d. su Lietuvos centro sąjunga ir Lietuvos liberalų sąjunga reorganizavosi susijungimo būdu į Liberalų ir centro sąjungą ir Liberalų ir centro sąjungai išmokėta Lietuvos centro sąjungos (6,412 proc.) ir Lietuvos liberalų sąjungos (15,316 proc.) dotacija.

Tuo pačiu sprendimu dotacija neskirta Naujosios demokratijos partijai (1,313 proc.), susijungusiai su Lietuvos valstiečių partija (4,715 proc.) į Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungą, Krikščionių demokratų sąjungai (2,357 proc.) susijungusiai su Lietuvos krikščionių demokratų partija (5,138 proc.) į Lietuvos krikščionis demokratus. 2012 m. Naujajai sąjungai (socialliberalams) skirti valstybės biudžeto asignavimai pervesti Darbo partijai, Tautos priskėlimo partijai – Liberalų ir Centro sąjungai. Po 2012 m.

Seimo rinkimų, kuriuose nedalyvavo Naujoji sąjunga (socialliberalai) ir Tautos prisikėlimo partija, jų gautų rinkėjų balsų skaičius tapo mažesnis nei 3 proc. ir joms valstybės biudžeto asignavimai nebeskirti (VRK sprendimai: 2013 m. balandžio 5 d. Nr. Sp-8, 2013 m. rugsėjo 9 d. Nr. Sp-124, 2014 m. balandžio 7 d. Nr. Sp-106, 2014 m. spalio 17 d. Nr. Sp-244). Taip pat neskiriami asignavimai Krikščionių partijai, kuri dalyvaudama rinkimuose gavo mažiau nei 3 proc. balsų. Susijungus su Darbo partija, kuriai valstybės biudžeto asignavimai skiriami, Krikščionių partijos balsai nesumuojami su Darbo partijos balsais ( VRK sprendimai: 2013 m. rugsėjo 9 d.

Nr. Sp-124, 2014 m. balandžio 7 d. Nr. Sp-106, 2014 m. spalio 17 d. Nr. Sp-244).

Atsakovė nurodė, kad balsai už merus negali būti pridedami, kadangi Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkte yra nurodyta, jog balsai yra skaičiuojami tik pagal savivaldybių tarybų rinkimų daugiamandatės rinkimų apygardos rezultatus, o savivaldybės tarybos narys – meras – pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 1 straipsnio 4 dalį yra renkamas vienmandatėje rinkimų apygardoje. Šiuo metu Politinių partijų įstatyme nėra numatyta galimybė įskaičiuoti rinkėjų balsus pagal savivaldybių tarybų rinkimų rezultatus vienmandatėje rinkimų apygardoje. Pažymėjo, kad pirmieji rinkimai į Europos Parlamentą Lietuvoje vyko 2004 m., tačiau tik 2010 m. buvo pakeistas Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas taip, kad nustatant valstybės biudžeto dotaciją, būtų įskaičiuojami ir rinkimų į Europos parlamentą rezultatai. 2004–2010 metais skiriant asignavimus nebuvo atsižvelgiama į rinkimų į Europos Parlamentą rezultatus.

Pažymėjo, kad pareiškėja neteisingai aiškina Politinių partijų įstatymo nuostatas, kurios nenumato galimybės asignavimus politinių partijų veiklai finansuoti paskirstyti pagal savivaldybių tarybų rinkimų vienmandatėse rinkimų apygardose rezultatus, todėl pareiškė nepagrįstą reikalavimą dėl VRK įpareigojimo paskirstyti asignavimus iš naujo. Taip pat nepagrįstas ir reikalavimas dėl politinės partijos „Sąjungos Taip“ gautų rinkėjų balsų priskyrimo Lietuvos laisvės sąjungai. Skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti nėra pagrindo.

Kadangi pareiškėjos atstovas prašė teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Politinių partijų įstatymo konstitucingumo, nurodė, kad tokiam kreipimuisi pagrindo nėra, nes Konstitucinis Teismas 2012 m. kovo 29 d. nutarime tyrė panašią teisinę situaciją ir neišsakė abejonių dėl nagrinėto įstatyminio reguliavimo atitikties Konstitucijai. Konstitucinis Teismas nurodytame nutarime pasisakė, kad Seimas pagrįstai pasirinko 3 proc. rinkėjų balsų rodiklį kaip reikšmingą sprendžiant politinių partijų finansavimo klausimus. Taip pat pažymėjo dėl rinkėjų balsų, atiduotų už merus priskyrimo politinei partijai, jog Seimas iki šiol nenumato politinėms partijoms, sprendžiant asignavimų skyrimą, priskirti balsus, gautus rinkimuose už Prezidentą, nors Prezidentą iškelia politinė partija, ilgą laiką taip buvo reglamentuojamas ir Europos Parlamento rinkimų rezultatų vertinimas (kaip neįtakojantis asignavimų skiriamų partijoms). Reikalavimas dėl rinkėjų balsų, atiduotų merų rinkimuose, priskyrimo pareiškėjai, yra nepagrįstas ir dėl to, kad tik įstatymų leidėjas savo valia gali nustatyti visų pirma tai, kad rinkėjų balsai tokiu atveju turi įtakos asignavimams, antra, tam tikrus skaičiavimo būdus, formules, kaip turėtų būti skaičiuojami rinkėjų balsai, kokiomis proporcijomis, pagal kokias formules tie balsai turėtų įtakos asignavimų dydžiui. Nurodė, kad merai gali nepriklausyti jokiai politinei partijai, gali būti iškelti visuomenės komitetų, todėl sprendžiant pareiškėjos keliamą klausimą būtina įstatymų leidėjo politinė valia, kaip vertintini merų rinkimų rezultatai ir, ar jie vertintini apskritai apskaičiuojant asignavimų, skiriamų partijoms, dydį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos rusų sąjunga teismo posėdyje paaiškino, kad palieka ginčą spręsti teismo nuožiūra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad politinė partija Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai) (toliau – ir LLS) ginčija valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti (toliau – asignavimai) paskirstymą Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2015 m. balandžio 10 d. sprendimu „Dėl 2015 m. pirmojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti dydžio nustatymo“ Nr. Sp-187 dviem aspektais: 1) VRK neteisėtai ir visiškai nepagrįstai neįvertino rinkėjų balsų, kuriuos politinės partijos gavo 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimuose už iškeltus kandidatus į merus; 2) vertinant pareiškėjo gautus rinkėjų balsus, visiškai nebuvo atsižvelgta į politinės partijos „Sąjunga Taip“ gautus balsus, kai ši partija rinkimuose dalyvavo savarankiškai, nors minima partija yra prijungta prie Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) reorganizuojant Liberalų ir centro sąjungą ir Politinę partiją „Sąjunga Taip“ (Juridinių asmenų registro duomenų 2014 m. rugsėjo 9 d. išrašas patvirtina, kad juridinis asmuo Politinė partija „Sąjunga Taip“ nustojo egzistavusi nuo 2014 m. rugsėjo 9 d., nuo tos pačios datos įregistruotas juridinis asmuo Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai)).

Teismas nustatė, kad VRK sprendimas turi 6 priedus (3 punktas), kuriuose apskaičiuotas rinkėjų balsų skaičius:

1) rinkėjų balsų, paduotų už politines partijas daugiamandatėje 2012 m. Seimo rinkimų apygardoje;

2) rinkėjų balsų, paduotų už politines partijas 2012 m. Seimo rinkimų, 2013 m. kovo 3 d., 2015 m. kovo 1 d. pakartotinių ir naujų rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą vienmandatėse rinkimų apygardose;

3) rinkėjų balsų, paduotų už politines partijas 2012 m. Seimo rinkimų, 2013 m. kovo 3 d., 2015 m. kovo 1 d. pakartotinių ir naujų rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą vienmandatėse rinkimų apygardose pakartotiniame balsavime;

4) rinkėjų balsų, paduotų už politines partijas 2011 m. ir 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimuose;

5) rinkėjų balsų, paduotų už politines partijas 2014 m. rinkimuose į Europos Parlamentą;

6) visų rinkėjų balsų, paduotų už politines partijas. Sprendimo 4 punkte nustatytas sąrašas politinių partijų, kurios atitiko Politinių partijų įstatymo reikalavimus asignavimams gauti pagal visų rinkėjų balsų, paduotų už politines partijas, skaičių, pateikiamos lentelės 9-uoju punktu nurodyta Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų), buvusios Liberalų ir centro sąjungos, balsų skaičius 178 094, procentas nuo visų rinkėjų – 3,214. Atsižvelgiant į surinktus duomenis ir nurodytų VRK sprendime teisės aktų reikalavimus, 5 punktu nustatytas 2015 m. pirmojo pusmečio vieno rinkėjo balso 2015 m. pirmojo pusmečio finansinis koeficientas – 0,529992387458566 euro.

Atitinkamai 6-uoju punktu patvirtintoje lentelėje LLS pagal minėtą balsų skaičių skiriamas 3,4308 asignavimų procentas ir 94 389 Eur asignavimų suma. Sprendimo 4-me punkte patvirtintoje lentelėje nurodomas rodiklis: kitos politinės partijos, kurios negavo 3 procentų rinkėjų balsų ir (ar) neatitinka kitų įstatymo reikalavimų, jos gavo 350 312,25 balsų, bendras balsų procentas 6,321. Šiai partijų grupei asignavimai neskirti, į jų tarpą pateko ir politinė partija „Sąjunga Taip“, kuri sprendime nurodytuose rinkimuose dalyvavo savarankiškai.

Skundžiamo VRK sprendimo 8-uoju punktu nustatyta, kad reorganizavus Liberalų ir centro sąjungą ir politinę partiją „Sąjunga Taip“ į Lietuvos laisvės sąjungą (liberalus), Liberalų ir centro sąjungai skirti valstybės biudžeto asignavimai išmokėti Lietuvos laisvės sąjungai (liberalams), t. y. skirta suma nesikeitė, nes politinės partijos „Sąjunga Taip“ gauti balsai pateko į sąrašą partijų, nesurinkusių 3 procentų rinkėjų balsų, todėl minėtai politinei partijai asignavimai nepriklausė (Sprendimo 1 priedo 16 punktas rodo, kad politinė partija „Sąjunga Taip“ gavo 24 129 balsų, 2 priedas rodo, kad ši partija vienmandatėse apygardose gavo 31 522 balsus, 3 priede nurodyta, kad gauti 458 rinkėjų balsai vienmandatėse apygardose, o 6-me priede 10 punkte apskaičiuota, kad politinė partija „Sąjunga Taip“ iš viso surinko 56 109 rinkėjų balsų, tai sudarė 1,013 procentus nuo visų rinkėjų balsų ir šioje lentelėje dėl to yra išvada, kad ši partija asignavimų gauti negali ir jai asignavimai neskiriami.

Teismas pažymėjo, kad šių duomenų dėl politinės partijos „Sąjunga Taip“ gautų rinkėjų balsų pareiškėja neginčija, tačiau teigia, kad priimant skundžiamą sprendimą ši partija jau buvo reorganizuota prijungus ją prie reorganizuojamos Liberalų ir centro sąjungos, todėl gauti rinkėjų balsai turėjo būti priskaičiuojami reorganizavimo būdu atsiradusiai Lietuvos laisvės sąjungai (liberalams), kas pakeistų ir skiriamų asignavimų dydį. Pareiškėja tokią poziciją grindžia ir CK 2.97 straipsnio nuostatomis, taip pat tuo, kad VRK taip taikydama įstatymą neįvertino pareiškėjo turimo rinkėjų pasitikėjimo, dalis gautų rinkėjų balsų liko neįvertinta. Teismas sprendė, kad pareiškėjos pozicija nurodytu pirmiau klausimu yra nepagrįsta nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisiniu reglamentavimu.

Asignavimų paskirstymas partijoms yra reglamentuojamas Politinių partijų įstatyme. Politinių partijų įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad valstybės biudžeto asignavimai – politinėms partijoms skirta bendra lėšų suma, nustatoma Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme. Skundžiamas sprendimas visų pirma ir grindžiamas tuo, kad Lietuvos Respublikos 2015 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtinti valstybės biudžeto asignavimai politinėms partijoms sudaro 5 502 491 eurą (1 punktas), 2015 metų pirmąjį pusmetį politinėms partijoms skirstoma 2 751 246 eurų (2 punktas).

Politinių partijų įstatymo 9 straipsnis nustato, kad politinės partijos pertvarkomos, pasibaigia (reorganizuojamos ar likviduojamos) Civilinio kodekso nustatyta tvarka, šis straipsnis šiuos dalykus reglamentuoja ir detaliau. VRK neginčija pareiškėjos įsisteigimo reorganizuojant Liberalų ir centro sąjungą ir politinę partiją „Sąjunga Taip“ teisėtumo, tuo pačiu ir įgytų iki reorganizavimo turtinių teisių perėmimo, tai patvirtina skundžiamo sprendimo 8 punktas, kuriuo pareiškėjai nutarta išmokėti asignavimus, į kuriuos teisę buvo įgijusi Liberalų ir centro sąjunga, kai sprendime nurodytuose rinkimuose gavo 3,214 visų skaičiuotinų šiam atvejui rinkėjų balsų.

Teismų praktikoje toks rinkėjų balsų perėmimas yra pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, pateikiamas ir aktualus nagrinėjamai bylai teisės aiškinimas dėl teisių ir pareigų perėmimo apimties reorganizuojant politines partijas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1579-858/2015), todėl teismas nagrinėjamoje byloje rėmėsi atitinkamomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išvadomis, o taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarimu, kuriuo buvo grindžiamas ir nurodytas LVAT sprendimas.

Nors teisinis partijų finansavimo valstybės biudžeto lėšomis reglamentavimas šiuo metu yra pasikeitęs, tačiau esminiai partijų finansavimo valstybės biudžeto lėšomis principai ir jais grindžiamos taisyklės iš esmės nesikeičia. Kaip ir esant buvusiam teisiniam reglamentavimui, taip ir vertinant šiuo metu galiojančio (galiojusio ir ginčijamo sprendimo priėmimo metu) Politinių partijų įstatymo nuostatas, sprendė, kad jos reguliuoja partijų pertvarkymą, pasibaigimą ir reorganizavimą ar likvidavimą (9 straipsnis), tačiau politinių partijų, kaip juridinio asmens veikla, turi tam tikrų ypatumų (dokumentų privalomas teikimas Teisingumo ministerijai, reikalavimai narių skaičiui ir kt.), politinių partijų veiklą reguliuoja specialus įstatymas, kuriame keliami ir kiti reikalavimai tokio juridinio asmens veiklai, tame tarpe šios veiklos finansavimui valstybės biudžeto lėšomis.

Politinių partijų finansavimo šaltiniai, valstybės biudžeto asignavimai politinėms partijoms, asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydžio apskaičiavimo, paskirstymo ir mokėjimo tvarka nustatyta Politinių partijų įstatymo 19, 20 ir 21 straipsniuose. Iš esmės taisyklės, kuriomis turi vadovautis VRK, o būtent jai pavesta skirstyti politinėms partijoms asignavimus (Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys) yra detaliai nustatytos Politinių partijų įstatymo 20 ir 21 straipsniuose. Nagrinėjamo ginčo kontekste esminė nuostata yra įtvirtinta Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydis, skiriamas politinei partijai, nustatomas šia tvarka:

1) sumuojant tik rinkėjų balsus, paduotus už tų politinių partijų, kurioms pagal šio straipsnio 2 dalį gali būti skiriami valstybės biudžeto asignavimai politinės partijos veiklai finansuoti, kandidatus, nustatomas visų balsų skaičius. Pareiškėja nekvestionuoja įtvirtinto teisinio reguliavimo dėl įstatymų leidėjo pasirinkto 3 procentų gautų rinkėjų balsų kriterijaus, nulemiančio atitinkamos partijos, dalyvavusios rinkimuose, kurių rezultatai turi įtakos skirstant asignavimus, pagrįstumo ir teisingumo. Tai, kad įstatymų leidėjas pagrįstai nustatė nurodytą ribą, yra patvirtinęs Konstitucinis Teismas 2012 m. kovo 29 d. nutarime.

Todėl politinė partija, atitinkamuose rinkimuose gavusi pakankamą valstybės biudžeto asignavimų skyrimo politinėms partijoms prasme rinkėjų pasitikėjimą (rinkėjų balsų skaičių), šio pasitikėjimo pagrindu įgyja iš esmės apibrėžtą reikalavimo teisę į atitinkamą (atitinkančią rinkėjų palaikymą visuomenėje, išreikštą rinkimuose) valstybės biudžeto asignavimų dalį – tol, kol šių atitinkamų rinkimų rezultatai yra reikšmingi skirstant valstybės asignavimus (kol jie yra galiojantys). LVAT minėtame sprendime pažymėjo, kad reorganizuojant juridinius asmenis, perimamos ne tik pozityvios teisės, bet ir atitinkama atsakomybė.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad politinė partija „Sąjunga Taip“ neteko teisės į valstybės asignavimus dėl to, kad nesurinko Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nurodyto privalomo visų rinkėjų balsų skaičiaus – daugiau kaip 3 procentų visų rinkėjų balsų, paduotų atitinkamuose rinkimuose, nulemiančiuose asignavimų skyrimą. Taigi teisės į asignavimus ši politinė partija neturėjo, todėl susijungusi su kita politine partija, kuri tokią teisę turėjo, ir reorganizuojant tokiu būdu įsisteigus naujai politinei partijai, ji perėmė tiek pozityvią teisę į asignavimus, skirtus Liberalų ir centro sąjungai, tiek ir neigiamas pasekmes – tai, kad politinė partija „Sąjunga Taip“ dalyvavo rinkimuose ir reikiamo reikšmingo, pagrįstai nustatyto, rinkėjų pasitikėjimo negavo.

Todėl ir CK 2.97 straipsnio 4 dalis VRK buvo pritaikyta teisingai – naujai įsteigtai tokiu būdu partijai neperėjo ir negalėjo pereiti neturima politinės partijos „Sąjunga Taip“ teisė į asignavimus. VRK neturi pareigos tikrinti, kokį rinkėjų pasitikėjimą sprendimo priėmimo metu turėjo naujai įkurta partija Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai), kai susijungė su politine partija „Sąjunga Taip“, tačiau naujai įsteigtos politinės partijos rinkėjų balsai, gauti 2015 m. rinkimuose, jau buvo apskaičiuoti ir turėjo įtakos asignavimų dydžiui.

Tai atitinka CK 2.97 straipsnio 9 dalies nuostatas, kad atskirų juridinių asmenų reorganizavimo ypatumus gali nustatyti įstatymai, reglamentuojantys atskiras juridinių asmenų formas. Nagrinėjamu atveju Politinių partijų įstatymo 20 ir 21 straipsnis ir nustato atitinkamas sąlygas valstybės biudžeto asignavimams gauti politinėms partijoms, o VRK įgyvendina šio įstatymo nuostatas tik tiek, kiek jomis reglamentuojamas asignavimų skirstymas. Todėl, įstatymui nenumatant reorganizavimo atvejais įsteigiant naują partiją iš naujo perskaičiuoti rinkėjų balsus, VRK neturi nei teisės, nei pareigos tai atlikti.

Apskritai, pradėjus taikyti tokią praktiką, kaip siekia pareiškėja, atsirastų galimybė piktnaudžiauti rinkimų rezultatais toms politinėms partijoms, kurios negavo reikšmingo rinkėjų pasitikėjimo, dirbtinai jungiant politines partijas tik dėl rinkėjų balsų skaičiaus. Todėl VRK pagrįstai po reorganizavimo įkurtai Lietuvos laisvės sąjungai (liberalams) perdavė tik Liberalų ir centro sąjungos turėtą teisę į valstybės asignavimus, ir neperdavė jokių teisių į asignavimus pagal gautus rinkėjų balsus neįgijusios politinės partijos „Sąjunga Taip“ gautų rinkėjų balsų skaičiaus.

Teismas dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su tuo, kad VRK skundžiamame sprendime nevertino rinkėjų balsų, kuriuos politinės partijos gavo 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimuose už iškeltus kandidatus į merus, nurodė, kad pareiškėja remiasi Politinių partijų įstatymo 20 straipsnio, 21 straipsnio 3 dalies 1–3 punktų nuostatomis, todėl teigia, kad įstatymas įpareigoja vertinti savivaldybių tarybų rinkimų rezultatus, neišskiriant balsų, gautų už iškeltus kandidatus į tarybos narius ir kandidatus į merus. VRK negalėjo skaidyti savivaldybių tarybų rinkimų rezultatų ir privalėjo vertinti balsų visumą, įskaitant balsus, gautus už iškeltus kandidatus į merus. Pareiškėja remiasi ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymu, kuriame nustatyta, kad savivaldybių tarybų rinkimai sudaro bendrą tarybos narių ir mero rinkimų visumą – savivaldybių tarybų rinkimai nėra skaidomi į atskirus tarybos narių ir mero rinkimus. VRK neneigia, kad skirstant asignavimus nebuvo įvertinti rinkėjų balsai 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimuose paduoti už renkamus merus ir remiasi Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis, kad balsai skaičiuojami tik pagal savivaldybių tarybų daugiamandatės rinkimų apygardos rezultatus, o savivaldybės tarybos narys – meras pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 1 straipsnio 4 dalį yra renkamas vienmandatėje rinkimų apygardoje.

Teismas pritarė VRK pozicijai, kad šiuo metu Politinių partijų įstatymas, kuris reglamentuoja valstybės asignavimų skirstymą politinėms partijoms pagal kriterijus, į kuriuos patenka ir gautas rinkėjų balsų skaičius, nenumato galimybės skaičiuoti rinkėjų balsus pagal savivaldybių tarybų rinkimų rezultatus vienmandatėje rinkimų apygardoje. Pareiškėjos atstovas iš esmės pripažino, kad Politinių partijų įstatymas nenumato galimybės įskaityti rinkėjų balsus paduotus mero rinkimuose politinėms partijoms, iškėlusioms tuos kandidatus, skiriant asignavimus.

Todėl nurodė, kad tai yra teisės spraga (legislatyvinė omisija), ir remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu (byla Nr. 34/03), yra pagrindas dėl to kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes tokia teisės spraga daro teisinį reguliavimą neatitinkančiu Konstitucijos. Teismas sprendė, kad visų pirma, nurodytas Konstitucinio Teismo sprendimas nėra toks vienareikšmis, kaip teigia pareiškėja. Teisinis reguliavimas nenumato politinėms partijoms įskaityti rinkėjų balsus, gautus už jų iškeltus kandidatus į merus ir tai nelaikytina teisės spraga. 2015 m.

įvyko savivaldybių tarybų rinkimai, kai pirmą kartą įvyko tiesioginiai merų rinkimai. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad savivaldybių tarybų narius ir savivaldybės tarybos narį – merą rinkėjai renka be tarpininkų. Šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad viena savivaldybė sudaro vieną daugiamandatę rinkimų apygardą. Toliau nustatyta, kad pagal proporcinę rinkimų sistemą savivaldybėje (daugiamandatėje apygardoje) renkami šios savivaldybės tarybos nariai (išskyrus savivaldybės tarybos narį – merą), o 1 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal absoliučios daugumos rinkimų sistemą vienmandatėje rinkimų apygardoje, kurią sudaro visa savivaldybė, renkamas šios savivaldybės tarybos narys – meras.

Taigi, mero tiesioginiai rinkimai vyksta vienmandatėje rinkimų apygardoje, todėl aiškinant sistemiškai Politinių partijų įstatymo ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatas, nėra pagrindo daryti išvadą, kad šie visuomeniniai santykiai būtų nereglamentuojami įstatymuose. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnyje nustatyta, kad asmuo į savivaldybės tarybos narius – merus gali išsikelti pats arba būti iškeltas partijos ar rinkimų komiteto (nustatomi ir papildomi reikalavimai kandidatų iškėlimui). Taigi kandidatą į tarybos narius – merus gali iškelti ne tik politinė partija.

Tačiau esminis argumentas, paneigiantis pareiškėjos reikalavimą, yra tai, kad Politinių partijų įstatymo nuostatos, o tik jame nustatyta politinių partijų finansavimo valstybės biudžeto lėšomis tvarka, neleidžia įskaityti savivaldybių tarybų rinkimų vienmandatėje rinkimų apygardoje rezultatų, paskirstant asignavimus politinių partijų veiklai finansuoti (21 straipsnio 3 dalies 1 punktas), nes numatyta, kad asignavimai paskirstomi pagal savivaldybių tarybų rinkimų daugiamandatėje rinkimų apygardoje galiojančius rezultatus.

Tai reiškia, kad Politinių partijų įstatymas neleido VRK priimant sprendimą dėl 2015 m. pirmojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti dydžio nustatymo, priskaičiuoti politinėms partijoms balsų, kuriuos gavo jų iškelti kandidatai į savivaldybės tarybos narius – merus vienmandatėse rinkimų apygardose. VRK priimtas sprendimas ir dėl šio pareiškėjo keliamo argumento (rinkėjų balsų, gautų už iškeltus kandidatus į merus, nepriskaičiavimas politinėms partijoms) negali būti pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu.

VRK skirstant asignavimus leidžiama atlikti tik tai, kas numatyta Politinių partijų įstatyme, t. y. įstatymų leidėjas šiuo itin reikšmingu valstybės politinio gyvenimo klausimu pasisakė būtent taip, tai atitinka Konstitucijos 67 straipsnio nuostatas, Konstitucijoje įtvirtintus demokratinės teisinės valstybės principus, nustatančius jog tik Seimas leidžia įstatymus. Konstitucijoje nėra nuostatų apie politinių partijų finansavimą valstybės biudžeto lėšomis, todėl Seimas sprendžia politinių partijų finansavimo šaltinių ir kitus finansavimo klausimus.

Tokio įstatyme nustatyto reguliavimo negalima laikyti ydingu neva dėl jame esančios įstatyminio reguliavimo spragos. Panašus teisinis reguliavimas dėl politinių partijų finansavimo buvo nustatytas ir tuose teisės aktuose, kuriuos tyrė Konstitucinis Teismas ir dėl kurių priėmė 2012 m. kovo 29 d. nutarimą. Teismas pažymėjo, kad šiame nutarime patvirtinta įstatymų leidėjo teisė reguliuoti santykius, susijusius su politinių partijų finansavimu, nustatant tokį modelį, kuris apima asignavimų skyrimą tokioms partijoms, kurių kandidatai rinkimuose yra gavę reikšmingą rinkėjų pritarimą, tačiau teisiniu reguliavimu negali būti sudaryta galimybė daryti neigiamą įtaką daugiapartinės sistemos laisvai raidai, neproporcingai pasunkinti politinių partijų, neatitinkančių sąlygų, kurioms esant skiriamos lėšos, galimybės įgyvendinti savo politinius siekius, pažeisti atsakingo valdymo, racionalaus valstybės turto tvarkymo principus.

Nagrinėjamu atveju absoliučiai visoms savivaldybių tarybų rinkimuose dalyvavusioms politinėms partijoms skirstant asignavimus, kaip numato Politinių partijų įstatymas, nebuvo priskaičiuoti rinkėjų balsai gauti vienmandatėse rinkimų apygardose balsuojant už kandidatus į savivaldybių tarybų narius – merus. Tai reiškia, kad lygybės prieš įstatymą principas nebuvo pažeistas. Teismo vertinimu, tokio finansavimo principo nustatymas atitinka ir Prezidento rinkimų rezultatų įvertinimą, kai rinkėjų balsai taip pat neįskaitomi sprendžiant dėl asignavimų politinėms partijoms dydžio.

Teismas akcentavo, kad Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas nepagrindžia pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrįstumo, nes šiame sprendime, vertinant labai apibendrintai, kalbama apie atvejus, kai tam tikri visuomeniniai santykiai, kurie turi būti sureguliuoti, nėra reguliuojami. Nagrinėjamu atveju politinių partijų finansavimo biudžeto lėšomis visuomeniniai santykiai yra sureguliuoti Politinių partijų įstatyme detaliai, todėl nėra pagrindo teigti, kad galima kraštutinė situacija, apie kurią nurodoma Konstitucinio Teismo 2006 m. sprendime, atitinkamai nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi abejonių dėl taikomo įstatymo atitikimo įstatymo leidėjo valiai ir Konstitucijai, nėra.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjos Lietuvos laisvės sąjungos (liberalai) reikalavimas panaikinti skundžiamą sprendimą yra nepagrįstas, todėl negali būti tenkinamas, taip pat nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą.

III. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Taip pat pareiškėja prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Politinių partijų įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai.

Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia teismui pateikto skundo argumentais. Papildomai nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, jog VRK tinkamai paskirstė valstybės biudžeto asignavimus ir neturėjo vertinti rinkėjų balsų, kuriuos gavo prie LLS prisijungusi politinė partija „Sąjunga Taip“. 2014 m. politinė partija „Sąjunga Taip“ reorganizuojant prijungimo būdu buvo prijungta prie LLS (ankstesnis pavadinimas Liberalų ir centro sąjunga). Atitinkamai pagal CK 2.97 straipsnio 3 dalį, reorganizavimas prijungimo būdu - tai vieno ar daugiau juridinių asmenų prijungimas prie kito juridinio asmens, kuriam pereina visos reorganizuojamo juridinio asmens teisės ir pareigos. VRK, skirstydama valstybės biudžeto asignavimus, privalėjo atsižvelgti ne tik į LLS tiesiogiai gautus rinkėjų balsus, bet ir į tuos balsus, kuriuos iki reorganizavimo gavo politinė partija „Sąjunga Taip“. Nepaisant to, vien VRK sprendimo 6 priedas patvirtina faktą, jog politinės partijos „Sąjunga Taip“ gauti balsai buvo vertinami atskirai nuo LLS, nors jie turėjo būti vertinami kartu (neskaidant).

Pareiškėjos teigimu, teismas nepagrįstai sprendime nurodo, kad CK 2.97 straipsnis buvo pritaikytas teisingai ir naujai įsteigtai tokiu būdu partijai neperėjo ir negalėjo pereiti neturima politinės partijos „Sąjunga Taip“ teisė į asignavimus. Tačiau teismas skundžiamame sprendime niekaip nepaneigia fakto, kad asignavimų skirstymo metu politinės partijos „Sąjunga Taip“ gauti balsai turėjo būti priskirti prie LLS gautų balsų - tai yra pereiti LLS kaip politinės partijos „Sąjunga Taip“ turėta neturtinė teisė. Vadovaujantis tiek Politinių partijų įstatymu, tiek CK, LLS ir politinės partijos „Sąjunga Taip“ gauti balsai turėjo būti įvertinti kaip vieno juridinio asmens, ir tik po to turėjo būti sprendžiama dėl teisės į asignavimus.

Teismas skundžiamame sprendime taip pat nepagrįstai pripažino, jog VRK, skirstydama valstybės biudžeto asignavimus ir visiškai nevertindama rinkėjų balsų, kuriuos politinės partijos gavo 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimuose už iškeltus kandidatus į merus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Politinių partijų įstatymas aiškiai įpareigoja įvertinti absoliučiai visus rinkėjų balsus, įskaitant ir tuos, kurie gaunami savivaldybių tarybų rinkimuose už iškeltus kandidatus į merus. Politinių partijų įstatymas įpareigoja vertinti savivaldybių tarybų rinkimų rezultatus, neišskiriant balsų gautų už iškeltus kandidatus į tarybos narius ir kandidatus į merus. Vien jau dėl to sprendžia, kad VRK negalėjo skaidyti savivaldybių tarybų rinkimų rezultatų ir privalėjo vertinti balsų visumą, įskaitant balsus, gautus už iškeltus kandidatus į merus.

Pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą, savivaldybių tarybų rinkimai sudaro bendrą tarybos narių ir mero rinkimų visumą. Tiksliau, pagal galiojantį teisinį reguliavimą savivaldybių tarybų rinkimai nėra skaidomi į atskirus tarybos narių ir mero rinkimus. Taigi, skirstant valstybės biudžeto asignavimus, privaloma įvertinti absoliučiai visus rinkėjų balsus, įskaitant ir tuos, kurie gaunami savivaldybių tarybų rinkimuose už iškeltus kandidatus į merus. Nepaisant to, VRK, priimdama sprendimą, nevertino rinkėjų balsų, kuriuos politinės partijos gavo 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimuose už iškeltus kandidatus į merus.

Iš Sprendimo 6 priedo matyti, kad VRK, paskirstydama valstybės biudžeto asignavimus, atsižvelgė į 2012 m. Seimo rinkimų, 2013 m. kovo 3 d., 2015 m. kovo 1 d. pakartotinių ir naujų rinkimų į Seimą, 2011 m. ir 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimų ir 2014 m. rinkimų į Europos Parlamentą rezultatus. Tačiau išanalizavus VRK pateikiamus skaičiavimus ir realius 2015 m. savivaldybių tarybų rezultatus akivaizdu, jog 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimų rezultatai nebuvo tinkamai įvertinti. Sprendimo 6 priede nurodoma, kad rinkėjų balsų, paduotų už LLS 2011 m. ir 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimuose, skaičius - 60 496.

Sprendimo 4 priede taip pat nurodoma, jog rinkėjų balsų, paduotų už LLS 2011 m. ir 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimuose, skaičius yra – 60 496. Papildomai yra pateiktas ir paaiškinimas iš kurio galima suprasti, kad 60 496 rinkėjų balsus sudaro: 2 684 balsai gauti 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimuose Šilutės rajono rinkimų apygardoje; 3 175 balsai gauti 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimuose Trakų rajono rinkimų apygardoje; 54 637 balsai gauti 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimuose (visose apygardose, išskyrus Trakų ir Šilutės rajonų apygardas).

Tokiu būdu, sprendime paskirstant valstybės biudžeto asignavimus buvo laikomasi pozicijos, jog LLS 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimuose gavo tik 54 637 balsus. Tuo tarpu pagal pačios VRK viešai skelbiamus statistinius rodiklius, LLS 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimuose (visose apygardose, išskyrus Trakų ir Šilutės rajonu apygardas) iš viso gavo 222 632 balsus: 54 637 balsus 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimuose (visose apygardose, išskyrus Trakų ir Šilutės rajonų apygardas) už iškeltus kandidatus į tarybos narius; 167 995 balsus 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimuose (visose apygardose, išskyrus Trakų ir Šilutės rajonų apygardas) už iškeltus kandidatus į merus (per abu turus).

Taigi akivaizdu, kad VRK, priimdama sprendimą ir skirstydama asignavimus, vertino tik dalį 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimuose LLS gautų balsų, t. y. buvo vertinami tik balsai už kandidatus į tarybos narius. LLS rinkėjų balsai, kurie 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimuose buvo gauti už iškeltus kandidatus į merus liko visiškai neįvertinti. Taip pat nebuvo įvertinti ir visų kitų politinių partijų rinkėjų balsai, kurie buvo gauti 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimuose už iškeltus kandidatus į merus.

Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad teismas netinkamai aiškino Politinių partijų įstatymą ir neatsižvelgė į įstatymų leidėjo padarytus Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimus ir šių aplinkybių nulemtą poreikį atitinkamai plačiau aiškinti Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punktą.

Pareiškėja dėl poreikio kreiptis į Konstitucinį Teismą pažymi, jog tuo atveju, jeigu vis dėlto teismas pripažintų, kad Politinių partijų įstatymo 21 straipsnis negali būti aiškinamas kaip nustatantis reikalavimą įvertinti absoliučiai visus rinkėjų balsus, įskaitant ir tuos, kurie gaunami savivaldybių tarybų rinkimuose už iškeltus kandidatus į merus, nagrinėjamu atveju egzistuotų pagrindas konstatuoti šiuo metu esant teisės spragą. Tokia teisės spraga (t. y. nepakankamas valstybės biudžeto asignavimų skirstymo politinėms partijoms teisinis reguliavimas savivaldybių tarybų rinkimų atveju) būtų pripažintina Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir iš jos reguliavimo kylantiems konstituciniams principams prieštaraujančia legislatyvine omisija. Atsižvelgiant į tai, tokiu atveju egzistuotų pagrindas teismui kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl nagrinėjamo Politinių partijų įstatyme įtvirtinto reguliavimo pakankamumo ir konstitucingumo.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra tiesioginių nuostatų, susijusių su politinių partijų finansavimu, su tuo susijęs teisinis reguliavimas turi atitikti konstitucinius principus, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą. Teismo nurodytame Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarime buvo sprendžiami visai kiti politinių partijų finansavimo teisinio reguliavimo aspektai, todėl minimo nutarimo egzistavimas nėra pakankamas pagrindas atsisakyti kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas, manydamas, kad Politinių partijų įstatymas nesuteikia teisės VRK skiriant asignavimus įvertinti absoliučiai visus rinkėjų balsus, įskaitant ir tuos, kurie gaunami savivaldybių tarybų rinkimuose už iškeltus kandidatus į merus, turėjo pagrindą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl tokio teisinio reguliavimo (jo spragų) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir iš jos kylantiems principams.

Nesikreipęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir tiesiog atmetęs pareiškėjos skundą, teismas nepagrįstai paliko nepakeistą situaciją, kai skirstant asignavimus politinėms partijoms, lieka neįvertinta dalis rinkėjų balsų, o politinėms partijoms skiriamas finansavimas neatitinka ir neparodo tikrojo politinių partijų turimo palaikymo visuomenėje. Seimo rinkimų atveju įvertinami ir vienmandatėse rinkimų apygardose surinkti balsai. Toks skirtingas Seimo ir savivaldybių tarybų narių rinkimų vertinimas galimai nesuderinamas su konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina, reiškia, jog diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui.

Nesikreipiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, toliau liktų galioti galimai ydingas teisinis reguliavimas, įstatymų leidėjo nepagrįstai nesuderintas su naujausiais rinkimų įstatymų pakeitimais ir pažeidžiantis pamatinius konstitucinius principus. Tuo atveju, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertins ir aiškins aktualias Politinių partijų įstatymo nuostatas analogiškai kaip ir pirmosios instancijos teismas sprendime, apeliacinės instancijos teismas turėtų sustabdyti nagrinėjamą administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Politinių partijų įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo konstitucingumo.

Atsakovė VRK atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti remdamasis iš esmės atsiliepime į skundą nurodytais argumentais.

Atsiliepime atsakovė papildomai nurodo, kad pareiškėja iš esmės yra suformulavusi ydingą skundo reikalavimą - įpareigoti VRK valstybės biudžeto asignavimus politinėms partijoms paskirstyti iš naujo įvertinant ir rinkėjų balsus, kuriuos politinės partijos gavo 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimuose už iškeltus kandidatus merus, bei priskiriant prie LLS gautų rinkėjų balsų ir tuos balsus, kuriuos gavo politinė partija „Sąjunga Taip“. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas apskritai nenumato galimybės „priskirti“ vienos partijos gautus rinkėjų balsus kitai politinei partijai, tokios galimybės taip pat nenumato nei Politinių partijų įstatymas, nei Civilinis kodeksas. Todėl nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu pareiškėja formuluoja tokį reikalavimą. Tariamai tokį reikalavimą pareiškėja kildina iš CK 2.97 straipsnio 3 dalies, kur nustatyta, kad prijungimas - tai vieno ar daugiau juridinių asmenų prijungimas prie kito juridinio asmens, kuriam pereina visos reorganizuojamo juridinio asmens teisės ir pareigos. Tačiau jokiame teisės akte nėra nustatyta, kad už partiją paduotas rinkėjo balsas tampa jos „teise“ ar „pareiga“. Joks teisės aktas nenumato, kad rinkėjo balsas už partiją tampa to juridinio asmens „nuosavybe“, kurią jis gali „perleisti“ kitam juridiniam asmeniui. Pagal Savivaldybių tarybų įstatymą patvirtinus galutinius rinkimų rezultatus, jokie veiksmai su rinkėjų balsais nėra galimi. Todėl nėra teisinio pagrindo prie LLS gautų rinkėjų balsų „priskirti“ balsus, kuriuos gavo politinė partija „Sąjunga Taip“.

Cituodama Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio nuostatas, VRK pažymėjo, kad bylą nagrinėjęs teismas nustatė, jog politinė partija „Sąjunga Taip“ neteko teisės į valstybės asignavimus dėl to, kad nesurinko Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nurodyto privalomo visų rinkėjų balsų skaičiaus - daugiau kaip 3 procentų visų rinkėjų balsų, paduotų atitinkamuose rinkimuose, nulemiančiuose asignavimų skyrimą. Taigi, teisės į asignavimus ši politinė partija neturėjo. Šios aplinkybės neginčija ir pareiškėja. Todėl juridinių asmenų reorganizavimui tai jokios įtakos neturėjo - neturėdama teisės į valstybės biudžeto asignavimus, politinė partija „Sąjunga Taip“ negalėjo tokios teisės perleisti. Politinių partijų įstatymo 21 straipsnis taip pat nenumato galimybės skaičiuoti rinkėjų balsus pagal savivaldybių tarybų rinkimų rezultatus vienmandatėje rinkimų apygardoje, balsai yra skaičiuojami tik pagal savivaldybių tarybų rinkimų daugiamandatės rinkimų apygardos rezultatus, o savivaldybės tarybos narys - meras yra renkamas vienmandatėje rinkimų apygardoje. Todėl įstatyme nesant pagrindo - balsai, gauti už merus, nebuvo įtraukiami skaičiuojant valstybės biudžeto asignavimų dydį.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad yra atsiradęs poreikis atitinkamai plačiau aiškinti Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 1 punktą. VRK teigimu, tai rodo, kad pareiškėja supranta, jog Politinių partijų įstatymas šiuo metu to nereglamentuoja, tačiau tikisi, kad tokį išaiškinimą pateiks atsakovė arba teismas tam nesant teisinio pagrindo. Dėl tos priežasties pareiškėja taip pat siūlo kreiptis ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Tačiau pareiškėja iš atsakovės negali reikalauti tokio elgesio, kuris nenustatytas įstatymuose. Atsakovė nesutinka su pareiškėjos pozicija dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, nes esamas teisinis reglamentavimas yra aiškus, taikomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, o pareiškėja iš esmės siekia jį pakeisti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos 2015 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. Sp-187 „Dėl 2015 m. pirmojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti dydžio nustatymo“, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat įpareigojimo VRK perskaičiuoti ir tinkamai paskirstyti valstybės biudžeto asignavimus politinėms partijoms.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėja skunde teismui prašė panaikinti Vyriausiosios rinkimų komisijos 2015 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. Sp-187 „Dėl 2015 m. pirmojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti dydžio nustatymo“ bei įpareigoti VRK perskaičiuoti ir tinkamai paskirstyti valstybės biudžeto asignavimus politinėms partijoms. Pareiškėjos teigimu, VRK neteisėtai neįvertino rinkėjų balsų, kuriuos politinės partijos gavo 2015 m. savivaldybių tarybų rinkimuose už iškeltus kandidatus į merus, neatsižvelgė į politinės partijos „Sąjunga Taip“ gautus balsus, nors minima partija yra prijungta prie Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) reorganizuojant Liberalų ir centro sąjungą ir politinę partiją „Sąjunga Taip“, todėl neteisingai paskirstė valstybės biudžeto asignavimus pareiškėjai.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, kad politinė partija „Sąjunga Taip“ nesurinko Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyto privalomo visų rinkėjų balsų skaičiaus (3 proc.), nulemiančio valstybės biudžeto asignavimų skyrimą, todėl teisės į asignavimus neturėjo, atitinkamai susijungusi su kita politine partija ir įsisteigus naujai politinei partijai, pastarajai neperėjo ir negalėjo pereiti neturima politinės partijos „Sąjunga Taip“ teisė į asignavimus. Taip pat sprendė, kad VRK priimant sprendimą dėl 2015 metų pirmojo pusmečio valstybės biudžeto asignavimų politinių partijų veiklai finansuoti dydžio nustatymo, pagrįstai nepriskaičiavo politinėms partijoms balsų, kuriuos gavo jų iškelti kandidatai į savivaldybės tarybos narius – merus vienmandatėse rinkimų apygardose.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais ir teigia, kad teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, jog VRK tinkamai paskirstė biudžeto asignavimus ir neturėjo vertinti rinkėjų balsų, kuriuos gavo prie LLS prisijungusi politinė partija „Sąjunga Taip“, kadangi reorganizavimo prijungimo būdu atveju visos reorganizuojamo juridinio asmens teisės ir pareigos, šiuo atveju politinės partijos „Sąjunga Taip“, turėjo pereiti LLS. Teismas taip pat nepagrįstai pripažino, kad VRK, skirstydama valstybės biudžeto asignavimus ir visiškai nevertindama rinkėjų balsų, kuriuos politinės partijos gavo 2015 metais savivaldybių tarybų rinkimuose už iškeltus kandidatus į merus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kadangi Politinių partijų įstatymas įpareigoja vertinti savivaldybių tarybų rinkimų rezultatus, neišskiriant balsų, gautų už iškeltus kandidatus į tarybos narius ir kandidatus į merus.

Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, kad vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei ginčo santykių kvalifikavimu, todėl jų papildomai nekartoja.

Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl rinkėjų balsų vertinimo, kuriuos gavo politinė partija „Sąjunga Taip“, pažymi, kad, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta esminė sąlyga, jog valstybės biudžeto asignavimai politinės partijos veiklai finansuoti paskirstomi toms šio straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus atitinkančioms politinėms partijoms, kurios yra gavusios ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus tuose Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą, pagal kurių rezultatus paskirstomi šie valstybės biudžeto asignavimai. Bylos medžiaga nustatyta, kad politinė partija „Sąjunga Taip” negavo įstatyme nustatytų 3 procentų rinkėjų balsų, šios aplinkybės neginčija ir pareiškėja, todėl valstybės asignavimai šiai partijai nepriklausė. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad teisės į asignavimus ši politinė partija neturėjo, todėl susijungusi su kita politine partija, kuri tokią teisę turėjo, ir reorganizuojant tokiu būdu įsisteigus naujai politinei partijai, ji perėmė tiek pozityvią teisę į asignavimus, skirtus Liberalų ir centro sąjungai, tiek ir neigiamas pasekmes – tai, kad politinė partija „Sąjunga Taip“ dalyvavo rinkimuose ir reikiamo reikšmingo, pagrįstai nustatyto, rinkėjų pasitikėjimo negavo. Todėl ir Civilinio kodekso 2.97 straipsnio 4 dalis VRK buvo pritaikyta teisingai – naujai įsteigtai tokiu būdu partijai neperėjo ir negalėjo pereiti neturima politinės partijos „Sąjunga Taip“ teisė į asignavimus. Atitinkamai pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti ir atmestini.

Pareiškėja tiek skunde teismui, tiek ir apeliaciniame skunde teigia, kad VRK nepagrįstai nevertino rinkėjų balsų, kuriuos politinės partijos gavo 2015 metų savivaldybių tarybų rinkimuose už iškeltus kandidatus į merus.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kadangi Politinių partijų įstatymas nenumato galimybės skaičiuoti rinkėjų balsus pagal savivaldybių tarybų rinkimų rezultatus vienmandatėje rinkimų apygardoje, o meras pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 1 straipsnio 4 dalį yra renkamas vienmandatėje rinkimų apygardoje. Pažymėtina, kad VRK šiuo atveju nėra suteikta teisė Politinių partijų įstatymo nuostatas aiškinti plečiamai, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad VRK nepagrįstai neįskaičiavo savivaldybių tarybų rinkimų vienmandatėje rinkimų apygardoje rezultatų, paskirstant asignavimus politinių partijų veiklai finansuoti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad skundžiamo VRK sprendimo ir šioje dalyje nėra pagrindo naikinti.

Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Politinių partijų įstatymo nuostatų konstitucingumo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Prašymams kreiptis į Konstitucinį Teismą išspręsti administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, t. y. jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi pagrindo manyti, jog nagrinėjamoje konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir stabdo bylą kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą (ABTĮ 99 straipsnio 3 punktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; kt.). Taigi teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Įvertinus tai, kas pirmiau nurodyta, teisėjų kolegijai teisiškai pagrįstų abejonių dėl Politinių partijų įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai nekyla, todėl teisėjų kolegija, pasinaudodama savo diskrecijos teise, į Konstitucinį Teismą dėl minėtų teisės akto nuostatų atitikties Konstitucijai nesikreipia.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes ir įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos Lietuvos laisvės sąjungos (liberalai) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė