2020-01-22 Nr. AB-1519-3-62-3-01531-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eAS-92-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01531-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Nergensta“ atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos prašymą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Nergensta“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Nergensta“ 199 600,00 Eur dydžio skolą ir 5 procentų procesines palūkanas.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. spalio 8 d. nutartimi pareiškėjo prašymu taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę – UAB „Nergensta“ turto ir piniginių lėšų areštą 199 600,00 Eur dydžio sumai.

Atsakovas 2019 m. lapkričio 28 d. pateikė teismui prašymą pakeisti minėtą reikalavimo užtikrinimo priemonę – takyti turto areštą tik UAB „Nergensta“ turtui, bet ne piniginėms lėšoms.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. gruodžio 2 d. nutartimi atmetė atsakovo prašymą dėl reikalavimų užtikrinimo priemonės pakeitimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas šioje administracinėje byloje kelia reikalavimą priteisti iš atsakovo 199 600,00 Eur dydžio skolą ir 5 procentų metines palūkanas, nustačiusi, jog atsakovas padarė pažeidimą naudodamas pagal Paramos sutartį gautas Europos Sąjungos paramos lėšas. Pareiškėjas savo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindė tuo, jog prašomos priteisti skolos suma yra didelė, o tai yra sąlyga, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės gali padidėti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovui buvo išmokėta 199 600,00 Eur paramos suma, tačiau Agentūrai sprendimu nustačius pažeidimą, t. y. kad atsakovas nesilaikė reikalavimo išlikti savarankiška įmone, tapo priklausoma nuo UAB „Argensta“ ir veikė kaip vienas ekonominis vienetas, buvo nuspręsta susigrąžinti iš atsakovo išmokėtas paramos lėšas (199 600,00 Eur) ir nutraukti Paramos sutartį.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į pareiškėjo interesus ir įvertinęs atsakovo prašyme nurodytus argumentus, pažymėjo, kad atsakovo teiginiai, jog jis pagal Paramos sutartį yra įsipareigojęs neparduoti, neįkeisti ar kitaip neperleisti kitam asmeniui už paramos lėšas įsigytos nuosavybės, nėra aktualūs nagrinėjamu atveju, nes Agentūra 2019 m. liepos 19 d. sprendimu SKP-75 Paramos sutartį nutraukė dėl atsakovo padarytų pažeidimų. Be to, minėtu sprendimu, kurio teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, konstatuota, kad atsakovas anksčiau jau yra pažeidęs Paramos sutarties sąlygas, kas yra pagrindas abejoti, ar sutarties sąlygų ji laikysis ateityje.

Teismas vertino, kad atsakovas nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų, jog taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė yra iš esmės neproporcinga ir pažeidžia bylos šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas sprendė, kad šioje ginčo stadijoje nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės – arešto tiek atsakovo lėšoms, tiek turtui – teismo sprendimo įvykdymas gali tapti neįmanomas ir gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos biudžetams (viešajam interesui).

III. Atsakovas padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 2 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pakeisti pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, panaikinant atsakovo UAB „Nergensta“ piniginių lėšų areštą, paliekant pritaikytą turto areštą.

Atsakovas nurodo, kad administraciniame teisme nagrinėjamas ginčas pagal savo pobūdį yra civilinis ginčas, todėl tokioje byloje taikoma laikinoji apsauga, kaip tai suprantama pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 145 straipsnio nuostatas. Mano, kad administracinėje byloje turėtų būti taikomos ir CPK normos, kurios reguliuoja kitus procesinius klausimus, kylančius taikant civiliniuose ginčuose taikomą laikinąją apsaugą.

Atsakovas pažymi, kad piniginių lėšų areštas veiklą vykdančiam juridiniam asmeniui paprastai yra „skausmingiausia“ laikinoji apsaugos priemonė ir gali būti taikoma tik kraštutiniu atveju, t. y. kai nėra galimybės užtikrinti sprendimo įvykdymą (ne)kilnojamuoju turtu. Todėl net jei pareiškėjas būtent piniginių lėšų arešto taikymo siekia argumentuodamas tuo, jog atsakovas yra gavęs paramos lėšas (kurias pareiškėjas siekia susigrąžinti), tai nesuponuotų tik tokios laikinosios apsaugos priemonės būtinumo. Atsakovas pabrėžia, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog atsakovas turi neapsunkinto hipoteka / įkeitimu turto. Nepaisant to, yra taikytas piniginių lėšų areštas. Būtent tik toks siekis, nesant atmestai galimybei užsitikrinti sprendimo įvykdymą kitomis laikinųjų apsaugos priemonių rūšimis, teikia pagrindą, be kita ko, ir manymui, kad pareiškėjas laikinųjų apsaugos priemonių institutą siekia panaudoti visų pirma kaip spaudimą atsakovui.

Atsakovo teigimu, jo turimo turto visiškai pakanka pareiškėjo reikalavimams užtikrinti, tačiau jam taip pat yra apribota galimybė naudotis banke esančiomis piniginėmis lėšomis visai reikalavimo sumai, t. y. 199 600,00 Eur. Atsakovui iš esmės yra taikyta dviguba reikalavimo užtikrinimo priemonė, kuri yra nesuderinama su CPK 145 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad teismas gali taikyti kelias laikinąsias apsaugos priemones, tačiau bendra jų suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą.

Atsakovas akcentuoja, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (jų mastas), areštavus ne tik atsakovo turtą, bet ir banko sąskaitas, yra neproporcingos ir pernelyg varžančios jo teises. Atsakovas negali disponuoti jokiomis piniginėmis lėšomis, o tai sukelia ne tik nepatogumus, bet ir visiškai paralyžiuoja įmonės veiklą. Atsakovas nebegali sklandžiai tęsti tolimesnių ūkinių- komercinių operacijų, atsiskaityti su darbuotojais, kreditoriais, mokėti privalomojo socialinio draudimo įmokų. Atsakovo veikla yra visiškai suvaržyta, o dėl laiku neatliekamų mokėjimų skaičiuojami delspinigiai, taikomos baudos, patiriami kiti finansiniai nuostoliai. Tokiu būdu įmonės finansiniai įsipareigojimai tik didėją veiklos vykdymas apsunkintas, kas riboja galimybę gauti pajamas, – o tokia situacija veda prie įmonės nemokumo bei bankroto. Teismo nutartimi pritaikytas areštas ir atsakovo turtui, ir piniginėms lėšoms nepagrįstai pablogina atsakovo padėtį, dėl ko yra šiurkščiai pažeidžiami proporcingumo principas ir proceso šalių interesų pusiausvyra.

Pareiškėjas atsiliepime prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą ir atsakovo atskirąjį skundą atmesti.

Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi. Nurodo, kad prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, o ne laikinąsias apsaugos priemone, kaip atskirajame skunde aiškina atsakovas. Pažymi, kad atsižvelgiant į atsakovo padarytus projekto pažeidimus yra didelė tikimybė, jog teismui priėmus Agentūrai palankų sprendimą jo įvykdymas neabejotinai pasunkėtų arba net taptų negalimas. Kiekvienu atveju būtina vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar atsakovui sprendime nurodoma susigrąžintina suma yra didelė, palyginti su nuosavybės teise valdomo turto, turimų įsipareigojimų verte ir kt. Agentūros nuomone, nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad susigrąžintina paramos suma (199 600,00 Eur) pareiškėjui yra akivaizdžiai didelė, todėl prašymas pakeisti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu ginčijamas Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 2 d. nutarties, kuria teismas netenkino UAB „Nergensta“ prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės pakeitimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; <...> reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Pagal ABTĮ 70 straipsnio 6 dalį reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti pakeistos arba panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, iniciatyva arba proceso dalyvių šiam teismui pateiktu pagrįstu prašymu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertint reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (žr., pvz., 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012; kt.). Proceso dalyviai, teikdami prašymą pakeisti taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę kita ar panaikinti taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti naujas aplinkybes bei pateikti įrodymus, dėl kokių priežasčių, atsižvelgiant į ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytus kriterijus, atsirado būtinybė vieną reikalavimo užtikrinimo priemonę pakeisti kita arba nebeliko būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-230-662/2018).

Nagrinėjamoje byloje reikalavimo užtikrinimo priemonė Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. spalio 8 d. nutartimi pritaikyta dėl to, kad pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštu reikalavimu dėl 199 600,00 Eur skolos priteisimo, ginčo dalykas yra susijęs su Europos Sąjungos parama, jos panaudojimu bei netinkamai panaudotos paramos susigrąžinimu, dėl ko netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės galimai būtų pažeistas ir viešasis interesas bei padaryta didelė žala praradus reikšmingą Europos Sąjungos paramos dalį. Atsakovas 2019 m. lapkričio 8 d. buvo pateikęs pirmosios instancijos teismui prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių panaikinimo, prašymą motyvuodamas tuo, kad UAB „Nergensta“ vykdo realią ūkinę-komercinę veiklą, gauna pajamas ir yra moki. Atsakovui priklauso daug ilgalaikio turto, vertingos technikos, kuri buvo įsigyta pagal su pareiškėju sudarytą Paramos sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo 7 metus neparduoti, neįkeisti ir kitaip neperleisti kitam asmeniui už paramos lėšas įsigytos nuosavybės. Atsakovas teigė, kad papildomai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nėra pagrindo, byloje taip pat nėra įrodymų, jog atsakovo turtinė padėtis yra bloga ar kad jis imsis veiksmų, siekdamas savo turtą nuslėpti, švaistyti ar perleisti, o vien didelė reikalavimo suma nėra pakankamas pagrindas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 12 d. nutartimi atsakovo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės panaikinimo atmetė.

Atsakovas 2019 m. lapkričio 28 d. pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą pakeisti minėtą reikalavimo užtikrinimo priemonę – taikyti turto areštą tik UAB „Nergensta“ turtui, bet ne piniginėms lėšoms. Prašyme nurodė, kad UAB „Nergensta“ vykdo realią ūkinę-komercinę veiklą, todėl dėl pritaikyto lėšų arešto negali atsiskaityti su kreditoriais, darbuotojais, vykdyti komercinių operacijų, jo veikla yra apsunkinta. Atsakovui priklauso daug ilgalaikio turto, vertingos technikos, kurios vertė yra pakankama padengti reikalavimo sumai. Be to, pagal su pareiškėju sudarytą Paramos sutartį atsakovas įsipareigojo 7 metus neparduoti, neįkeisti ir kitaip neperleisti kitam asmeniui už paramos lėšas įsigytos nuosavybės, todėl papildomai taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nebuvo pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas prašyme pakeisti pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų ir nepateikė įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad situacija, dėl kurios buvo taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, yra pasikeitusi ir taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė turėjo būti pakeista. Atsakovas iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes kaip ir 2019 m. lapkričio 8 d. prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės panaikinimo, kurias įvertino Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. lapkričio 12 d. nutartyje, atmesdami minėtą atsakovo prašymą. Pažymėtina, kad atsakovas savo finansiniai padėčiai pagrįsti pateikė tik pažymą apie ilgalaikio turto sąrašą, kuris, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina tikrosios turimo turto vertės ir nesudaro pagrindo išvadai, jog atsakovo turimo turto užtenka užtikrinti pareiškėjo reikalavimui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas, viena vertus, 2019 m. lapkričio 8 d., 2019 m. lapkričio 28 d. prašymus ir atskirąjį skundą grindė teiginiais apie turimą užtektinos vertės turtą pareiškėjo reikalavimui užtikrinti, kita vertus, nurodė argumentus apie pasunkėjusią UAB „Nergensta“ finansinę padėtį dėl pritaikyto arešto, tačiau nepateikė minėtas aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Taigi atsakovo tikroji finansinė padėtis teismui lieka neaiški, o atsakovo prieštaringi argumentai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertintini kritiškai.

Išanalizavusi bylos faktinius duomenis ir ištyrusi kitas sprendžiamam klausimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsižvelgus į atsakovo nurodytas aplinkybes ir pareiškėjo keliamo reikalavimo administracinėje byloje pobūdį bei dydį, atsakovo prašomu būdu pakeitus pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, teismo sprendimo įvykdymas gali tapti neįmanomas ir gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos biudžetams. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė yra adekvati siekiamam tikslui ir proporcinga pareiškėjo keliamam reikalavimui administracinėje byloje.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar keisti nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis paliekama nepakeista, o atsakovo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Nergensta“ atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė