6e44d16e-13f2-4e4f-bbcc-1229985fb3b5 · Klaipėdos apygardos teismas

Pranešėjas D. Jocys                                              Baudžiamoji byla Nr. 1A-41-361/2014Teisėja K. BaÅ¡kienė                                              Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00090-2012-7                                                                                    Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.5.4.;                                                                                     2.4.1. (S)                                                                                 KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. kovo 6 d.Klaipėda Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininko teisėjo Daliaus Jocio, kolegijos teisėjų Violetos Miliuvienės ir Stasio Valužio, sekretoriaujant Jolantai Kližentytei,dalyvaujant prokurorei Linai Karbauskienei,gynėjui advokatui Osvaldui Martinkui,atstovui pagal įstatymÄ S. J., teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicininės priemonės, G.

E. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus apeliacinį skundÄ dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. nutarties, kuria G. E. pripažinta kalta padariusi visuomenei pavojingÄ veikÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalyje, bÅ«dama nepakaltinama. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 3 dalimi, G. E. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje – VÅ¡Ä® RokiÅ¡kio psichiatrijos ligoninėje.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė: G. E. taikytos priverčiamosios medicininės priemonės už tai, kad grasino nužudyti žmogų, t. y. 2012 m. liepos 23 d., apie 12.00 val., (duomenys neskelbtini), laikydama rankoje buitinės paskirties pjÅ«klÄ , grasino nužudyti J. M., t. y. sulaukusi, kol J. M. prieis prie savo buto durų, išėjo iÅ¡ savo buto ir, nukreipusi į J. M. pjÅ«klÄ , Å¡aukė: kad ji ,,yra Å¡io namo sena gyventoja ir kad su ja atėjo laikas susitvarkyti“, tokiais veiksmais sudarė nukentėjusiajai realų ir pakankamÄ pagrindÄ bijoti, kad grasinimas nužudyti bus įvykdytas.

Nuteistosios G. E. gynėjas advokatas O. Martinkus apeliaciniu skundu praÅ¡o Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-10-10 nutartį panaikinti, priimti naujÄ sprendimÄ â€“ prokuroro praÅ¡ymÄ dėl priverčiamųjų medicinos poveikio priemonių taikymo atmesti. Mano, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių apkaltinti G. E. padarius nusikaltimÄ â€“ grasinimÄ nužudyti, ir taikyti priverčiamÄ jÄ medicinos poveikio priemonę. Apeliaciniame skunde pažymima, kad net pati nukentėjusioji J.

M. neteigė, jog buvo iÅ¡sakytas grasinimas jÄ nužudyti, ji tik sakė, jog taip suprato jai pasakytus G. E. žodžius, kad ji yra sena Å¡io namo gyventoja ir atėjo laikas su ja susitvarkyti. Gynėjo manymu, Å¡iuos žodžius galima suprasti labai skirtingai ir vargu ar reikia traktuoti juos taip, kaip tai padarė teismas, t. y. pripažinti, kad tai buvo grasinimas nužudyti. Mano, kad tokiÄ iÅ¡vadÄ bÅ«tų galima daryti tik tuo atveju, jeigu G. E. rankoje laikytas buitinės paskirties pjÅ«klas ir bÅ«tų buvęs tas įrankis, su kuriuo ji ir bÅ«tų grasinusi nužudyti nukentėjusiÄ jÄ .

Tačiau byloje nėra duomenų, leidžiančių taip teigti. IÅ¡ byloje surinktos G. E. apibÅ«dinančios medžiagos matyti, jog ji, viena vertus, buvo vaikų ir kai kurių suaugusiųjų paÅ¡aipų ir užgauliojimų objektas dėl savo psichinės negalios, kita vertus, ji žinoma kaip namo gyventoja, kuri savo noru užsiima namo aplinkos neatlygintiniu tvarkymu, nes renka Å¡iukÅ¡les, karpo žoles, genėja krÅ«mus. Å iai namo aplinkos tvarkai palaikyti ji ir naudoja tam skirtus buitinės paskirties prietaisus – žirkles, pjÅ«klÄ .

Gynėjo nuomone, teisminio nagrinėjimo metu nebuvo paneigta, kad G. E. galėjo laikyti rankose buitinės paskirties pjÅ«klÄ ne todėl, kad su juo bÅ«tų norėjusi pagrasinti nužudyti J. M., o todėl, kad tuo metu ruošėsi eiti į laukÄ ir, kaip jai įprasta, tvarkyti namo aplinkÄ . Mano, kad jos iÅ¡sakytus žodžius reikėtų vertinti kaip kvietimÄ laikytis tvarkos, t. y. neÅ¡iukÅ¡linti, neįžeidinėti, nesiÅ¡aipyti. IÅ¡ byloje apklausto liudytojo S. J. parodymų matyti, kad J. M. pati yra Å¡aukusi ant G.

E.. IÅ¡ pačios nukentėjusiosios J. M. parodymų matyti, jog 2012-07-23 12 val. įvykis laiptinėje jai nebuvo netikėtas, o tik „paskutinis laÅ¡as“, perpildęs J. M. kantrybės dėl psichologinio diskomforto gyvenant vienoje laiptinėje su psichinę negaliÄ turinčiu asmeniu taurę. Apeliaciniame skunde pažymima, kad nukentėjusioji J. M. buvo nenuosekli apibÅ«dindama 2013-07-23 įvykio aplinkybes, nes savo 2012-07-24 pareiÅ¡kime nurodė, jog G. E. pasakė, kad atėjo laikas su ja susitvarkyti, o 2013-08-05 teismo posėdžio metu nurodė, kad buvo pasakyta, jog atėjo laikas jai galÄ padaryti.

Mano, jog nukentėjusioji buvo nenuosekli ir dėl G. E. turėto pjÅ«klo, nes iÅ¡ pradžių nurodė, kad ji iÅ¡Å¡oko su pjÅ«klu, vėliau, kad iÅ¡ pradžių pjÅ«klo nepamatė, nes jis buvo užkiÅ¡tas už sijono. Nurodo, kad 2013-08-05 teismo posėdžio metu nukentėjusioji J. M. teigė, kad G. E. yra psichinis ligonis, ir jei ji jÄ sužeis, tai atsakys iki galo, o su tokiu pjÅ«klu ji galėjo jÄ (J. M.) sužeisti. Todėl, gynėjo manymu, nukentėjusiajai nebuvo realiai grasinama nužudyti ir ji tai puikiai suvokė, nes nurodė tik galimybę sužeisti.

Mano, kad teismas pripažino G. E. kalta dėl nusikaltimo padarymo tik dėl to, kad bÅ«tų galima jÄ priverstine tvarka hospitalizuoti, t. y. izoliuoti nuo visuomenės, nes dėl jos elgesio nukentėjusioji J. M. jaučia diskomfortÄ gyvendama vienoje laiptinėje su psichine liga sergančiu asmeniu, bet ne todėl, jog byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių nusikalstamos veikos padarymÄ . Taip pat mano, kad nesant pagrindo konstatuoti, jog G. E. padarė nusikaltimÄ , numatytÄ BK 145 str., nėra teisinio pagrindo taikyti jai ir priverčiamÄ jÄ medicinos poveikio priemonę.

Nurodo, kad iÅ¡ ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat negalima daryti iÅ¡vados, kad G. E. Å¡iuo metu yra pavojinga visuomenei. Teismo posėdyje gynėjas ir atstovas pagal įstatymÄ prašė apeliacinį skundÄ tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundÄ atmesti.Apeliacinis skundas atmestinas.Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje iÅ¡tirtus įrodymus, padarė motyvuotas iÅ¡vadas dėl padarytos nusikalstamos veikos ir teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.Apeliacinės instancijos teismo manymu, byloje yra surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad G.

E., bÅ«dama nepakaltinama, padarė visuomenei pavojingÄ veikÄ , numatytÄ BK 145 straipsnio 1 dalyje, t. y., kad ji 2012 m. liepos 23 d., apie 12.00 val., (duomenys neskelbtini), laikydama rankoje buitinės paskirties pjÅ«klÄ , grasino nužudyti J. M., t. y. sulaukusi, kol J. M. prieis prie savo buto durų, išėjo iÅ¡ savo buto ir, nukreipusi į J. M. pjÅ«klÄ , Å¡aukė: kad ji ,,yra Å¡io namo sena gyventoja ir kad su ja atėjo laikas susitvarkyti“, tokiais veiksmais sudarė nukentėjusiajai realų ir pakankamÄ pagrindÄ bijoti, kad grasinimas nužudyti bus įvykdytas.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatÄ , jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali bÅ«ti įvykdytas.

Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartÄ buvo pažymėta, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatÄ gali bÅ«ti iÅ¡reikÅ¡tas žodžiu, raÅ¡tu, telefonu ir pan., gali bÅ«ti iÅ¡sakytas tiek nukentėjusiajam tiesiogiai, tiek ir per kitus asmenis ar vieÅ¡us pasisakymus, kad svarbu yra tai, jog grasinimas bÅ«tų realus, duodantis pagrindÄ manyti, kad jis gali bÅ«ti realizuotas. Sprendžiant klausimÄ apie grasinimo realumÄ , paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumÄ suprato pats asmuo, kuriam buvo grasinama.

Pagal konstrukcijÄ nusikaltimo baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiÅ¡kimo paskelbimu, apie kurį sužino nukentėjusysis. Svarbu tai, kad grasinimu, t. y. psichiniu smurtu, siekiama sukelti asmeniui baimės jausmÄ . Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspÅ«dį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas. Pagal teismų praktikÄ grasinimo realumui nustatyti nėra bÅ«tina, kad grasinantysis iÅ¡ tikrųjų ketintų grasinimÄ Ä¯vykdyti, pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo iÅ¡raiÅ¡kÄ ir kitas aplinkybes turėjo pagrindÄ bijoti grasinimo įgyvendinimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006, 2K-26/2010, 2K-341/2010).

Taigi nustatant grasinimo realumÄ , bÅ«tina įsitikinti, jog kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl Å¡io asmens ketinimų ir kad jis iÅ¡ tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokÅ¡tas, spontaniÅ¡kai iÅ¡sprÅ«dę žodžiai, į grasinimÄ panaÅ¡Å«s, bet kitokiÄ prasmę turintys veiksmai ir pan.). Byloje objektyviai nustatyta, kad G. E., rankose laikydama nedidelį pjÅ«klÄ artėjo link J.

M. ir Å¡aukė, jog yra sena namo gyventoja, o su ja (nukentėjusiÄ ja) atėjo laikas susitvarkyti. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog tokiais žodžiais buvo siekiama įbauginti nukentėjusiÄ jÄ ir, nors G. E. veikė, bÅ«dama nepakaltinamumo bÅ«senos, tačiau iÅ¡ jos ir nukentėjusiosios J. M. santykių eigos ir apskritai G. E. elgesio su kitais namo gyventojais praeityje, J. M. galėjo pagrįstai manyti, jog G. E. grasinimas realus ir gali bÅ«ti įvykdytas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta iÅ¡vada, G.

E. liga, nuolatinis J. M., jos artimųjų ir kitų kaimynų terorizavimas, grasinimas kad ir buitiniu nedideliu pjÅ«klu patvirtina, kad grasinimas nužudyti nukentėjusiÄ jÄ buvo realus, ir jo realumu abejoti J. M. neturėjo pagrindo, todėl G. E. veiksmai visiÅ¡kai pagrįstai ir tinkamai kvalifikuoti pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog J. M. buvo nenuosekli, duodama parodymus apie 2012 m. liepos 23 d. įvykį, kadangi prieÅ¡ingai, J. M. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, raÅ¡ydama pareiÅ¡kimÄ policijai (b. l. 8, t.

I), apklausiama kaip liudytoja (b. l. 9, t. I), vėliau duodama parodymus pirmosios instancijos teisme (b. l. (b. l. 119–122, t. I) nuosekliai dėstė minėto įvykio aplinkybes, kad G. E. pasitiko jÄ grįžtančiÄ namo laiptinės aikÅ¡telėje ir grasindama jÄ nužudyti bei laikydama rankose pjÅ«klÄ Å¡aukė ir artėjo link jos, tačiau J. M., jausdama baimę ir suvokdama grasinimų realumÄ , greitai spruko pro jÄ Ä¯ savo butÄ ir uždarė duris. Nukentėjusiosios parodymus ir G. E. grasinimų realumÄ iÅ¡ dalies patvirtina Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinio skyriaus teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės 2013 m. balandžio 24–gegužės 23 d. aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodoma, kad tiriamoji G.

E. Respublikinėje Klaipėdos ligoninės psichiatrijos filiale gydyta 7 kartus, liga debiutavo 1999 metais ir nuo tada epizodiÅ¡kai pasireiÅ¡kė jos agresyvus elgesys, medicininiuose dokumentuose užfiksuota, kad 1999 metų pabaigoje ji hospitalizuota ir gydyta po to, kai užsipuolė kaimynÄ , trenkė jam akmeniu į galvÄ , 2001 m. uždegė Å¡alia namo lauÅ¾Ä , 2002–2003 m. gydyta po iÅ¡puolių prieÅ¡ kaimynus, 2005 m. pradžioje ir pabaigoje vėl stacionariai gydyta po to, kai mėtė į praeivius gėlių vazonus, nupjovė medį, konfliktavo su kaimynais, 2008 m. hospitalizuota po to, kai neÅ¡iojosi kirvį, juo kapojo Å¡alia namų esančiÄ vejÄ , buvo agresyvi ir puldinėjo namo gyventojų vaikus.

Ekspertų komisija nurodė, kad G. E. nusikalstamos veikos padarymo metu sirgo paranoidine Å¡izofrenija, negalėjo suprasti savo veiksmų pavojingumo esmės ir negalėjo jų valdyti. Be to, komisija pažymėjo, kad G. E. reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas ir jai rekomenduojamas priverstinis gydymas VÅ¡Ä® RokiÅ¡kio psichiatrinėje ligoninėje bendro stebėjimo sÄ lygomis (b. l. 83–85, t. I). Å ie paminėti duomenys rodo, kad G. E. pavojinga visuomenei tapo, o jos liga epizodiÅ¡kai kartojosi nuo 1999 metų, o tuo tarpu nukentėjusioji J.

M. su ja konfliktuoti pradėjo tik nuo 2005 m., kai G. E. pradėjo užpuldinėti jos nepilnamečius vaikus.Teismo psichiatrijos ekspertas D. T., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad G. E. sūnus S. J. nebendradarbiavo su psichikos sveikatos skyriaus specialistais motinos ligos gydymo eigoje, netgi trukdydavo jiems ligonę hospitalizuoti (b. l. 121, t. I). Ekspertas pabrėžė, kad sūnus neigia motinos agresyvų elgesį, mano, kad ji nėra pavojinga ir nereikia jos gydyti, todėl akivaizdu, jog yra nekritiškas savo motinos psichinei būklei ir ligos gydymui.

Be to, eksperto teigimu, sÅ«nus neužtikrino savalaikio ir tinkamo vaistų sudavimo G. E., duodavo juos savo nuožiÅ«ra, todėl toks globėjo elgesys laikytinas nerÅ«pestingu, o globa, skiriama psichikos ligonei, nepakankama. G. E. sÅ«nus ir jos oficialus globėjas S. J. teisme nurodė, kad stengiasi, jog mama iÅ¡gertų jai paskirtus vaistus, tačiau pripažįsta, jog įvykio dienÄ galėjo ir neiÅ¡gerti, mano, jog iÅ¡ dalies tai jo kaltė ir jam reikėtų atidžiau rÅ«pintis mama. Tačiau, jo manymu, mama nėra pavojinga aplinkiniams (b. l. 135–136, t.

I). IÅ¡ tokių S. J. parodymų galima daryti iÅ¡vadÄ , kad jis iÅ¡ tiesų nevertina kritiÅ¡kai G. E. bÅ«klės, t. y. nemano, kad ji pavojinga visuomenei ir neužtikrina tinkamos jos globos, kadangi nepasirÅ«pina tinkamu medikamentiniu savo motinos gydymu. Tai, kad G. E. iÅ¡ tiesų pavojinga visuomenei ir jÄ reikia stacionariai gydyti, patvirtino teisiamojo posėdžio metu apklaustas teismo psichiatrijos ekspertas A. G., kuris nurodė, kad G. E. kartojasi agresijos, pykčio priepuoliai, atvykus į stacionarÄ , jai tęsėsi psichozė, haliucinacijos, buvo kliedesių, ji girdėjo balsus, todėl yra socialiai pavojinga.

Minėti G. E. simptomai grėsmingi, todėl, eksperto manymu, jÄ reikia aktyviai gydyti, todėl skirti tik ambulatorinį priverstinį ligos gydymÄ negalima (b. l. 12–13, t. II). Kaip liudytoja apklausta G. E. kaimynė L. L. tik patvirtino, jog sÅ«nus ir oficialus motinos globėjas S. J. kartu su ja nebegyvena, pasirodo retai (b. l. 13, t. II). IÅ¡ Å¡ių visų paminėtų aplinkybių ir parodymų matyti, jog G. E. yra socialiai pavojinga, jos veiksmai kelia grėsmę aplinkiniams, globėjas neužtikrina tinkamo medikamentinio gydymo ir priežiÅ«ros, todėl ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiÅ«ros sÄ lygomis jai nepakaktų.

Apeliacinės instancijos teismas baudžiamojoje byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų pagrindu mano, jog G. E., bÅ«dama nepakaltinama, padarė visuomenei pavojingÄ veikÄ , numatytÄ BK 145 straipsnio 1 dalyje, t. y. grasino nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimai gali bÅ«ti įvykdyti, ir jai paskirta tinkama priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sÄ lygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje – Všį RokiÅ¡kio psichiatrijos ligoninėje, todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija n u t a r i a: G. E. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus apeliacinį skundÄ atmesti. Kolegijos pirmininkas                                                                                               Dalius Jocys Teisėjai                                                                                                                      Violeta Miliuvienė                                                                                                                                   Stasys Valužis